Albert Camus „Maras“

Sklaido gandai, jog ši knyga yra įtraukta į mokymosi programą, tačiau mokykloje skaityti neteko, o visi ją liaupsino. Ieškojau šios knygos elektroniniame knygyne, bet visos knygos išparduotos, tad po ilgų paieškų buvau itin laiminga radusi šią knygą A. Mickevičiaus bibliotekoje.

albert-camus

Greičiausiai daugumai ši knyga jau yra žinoma, na o tie, kurie vis dar ketina ją paimti į rankas, trumpai pristatysiu, ką joje atras. Romano siužetas nukelia skaitytoją į 194… ir pateikia vieno nedidelio, nieko neypatingo Alžyro miestelio gyvenimą, kuomet visus užklumpa maras. Maras – Camus knygoje gali būti interpretuojamas skirtingai, tai gali būti epidemija, karas ar stichinė nelaimė, tačiau tai simbolis to, kas vienaip ar kitaip paliečia visus iki vieno, kitaip sakant, Dievo rykštė, nuo kurios niekas nepabėgs.

Įsisiautėjus marui yra skelbiamas karantinas ir miestelis uždaromas, kad epidemija neplistų toliau. Štai čia ir prasideda visas kūrinio grožis. Autorius meistriškai vaizduoja įkalintų žmonių gyvenimus, pradedant emocijomis, kurios lyg jūros bangos tai kyla, tai leidžiasi, ir baigiant veiksmais, kurių imasi veikėjai susidūrę su netikėta situacija.

Camus sutelkia dėmesį į kelis pagrindinius personažus, vienas iš jų yra daktaras Bernaras Rijė, viena ryškiausių knygos asmenybių; kunigas Panlu, kuris atkakliai mėgina visoje šioje situacijoje rasti bent dalį gėrio ir paaiškinimą, kodėl ši Dievo rykštė juos užklupo; Žanas Taru, kuris atvykęs į miestą pradeda fiksuoti viską, kas jame vyksta bei įsitraukia į savanorių būrius maro metu; smulkus Orano miestelio valdininkas Granas, kuris yra atsidėjęs knygos rašymui; žurnalistas Raimonas Ramberas, kuris atvykęs į miestą lieka jame vos ne įkaitu ir ieško būdų iš jo ištrūkti. Visi šie veikėjai perteikia to meto dvasią, socialines bei politines pažiūras.

Na o pats siužetas, rodos, toks paprastas ir lengvas, tačiau tuo pat metu jis gausus savo interpretacijomis bei minčių gyliu. Šioje knygoje netrūkta nei vietovių aprašymų, kurie perteikia nuotaiką, nei filosofinių minčių, kuriomis parodomas žmogaus bejėgiškumas kažką keisti ir tuo pat pokyčių noras. Žmogus yra linkęs ieškoti gėrio bei tiesos bet kokiomis sąlygomis, ir būtent altruizmo paieškos ir padėjo romano herojams išlikti.

Kamiu

Vis dėlto A. Camus romanas neliko nesukritikuotas kritikų, pasak jų, knygoje esantys dialogai per daug politiški ir nenatūralūs, esą žmonės nekalba sentencijomis kasdieniame gyvenime. Kita vertus, nors tokie dialogai gana ryškūs, man tai nekliudė, gal net priešingai, padėjo geriau įsisąmoninti tai, kas slypi veikėjų viduje, savotiškai atvėrė vartus į jų dvasinį pažinimą.

Trumpai apibendrinant, likau patenkinta knyga. Visa knyga parašyta „aš“ asmeniu, tad tai leidžia geriau įsivaizduoti, kas dėjosi Orane negandos laikotarpiu, bent jau man toks stilius yra mielesnis širdžiai, savotiškas būdas suartėti su personažu. Ir visų įdomiausia man buvo kalba, gal čia vertėjo nuopelnas, tačiau jau ilgą laiką neteko nei girdėti, nei skaityti knygų, kuriuose atsispindėtų lietuvių kalbos grožis taip ryškiai, kaip šiame kūrinyje, todėl ją perskaičius tikrai verta „nuleisti skrybėles, ponai“*.

Ir vis dėlto, knyga labai gera, tačiau „Svetimas“ man vis vien paliko didesnį įspūdį.

* Granas, vienas iš personažų, troško parašyti tokią gerą knygą, kad ji būtų verta frazės „Nuleiskite skrybėles, ponai!“

Šaltinis: apžvalga.

miau

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s