Išvarymas

fb-tl230073

Esu tikra, jog daugumai yra girdėtas spektaklis „Išvarymas“, kurį parašė Marius Ivaškevičius, režisavo Oskaras Koršunovas, o vaidino jaunoji aktorių karta. Šis spektaklis apipiltas liaupsėmis bei gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir už jos ribų, tad jis tikrai vertas dėmesio.  Galų gale tai – šiuolaikinė dramaturgija bei naujos formos spektaklis. Savo forma „Išvarymo“ pavadinti vien spektakliu negalima, tai taip pat ir miuziklas bei drama. Jis savyje turi nemažai inovacijų, tokių kaip bendravimas su žiūrovu bei jo įtraukimas į veiksmą (ketvirtos sienos sugriovimas) ir improvizacijų gausa.

Oskaro Koršunovo nuomone, šis spektaklis vis dar yra vienas iš populiariausių bei privilioja į teatrą net tuos, kurie dažniausiai ten kojos nekeltų, dėl labai paprastos priežasties, šis spektaklis „atliepia šias dienas ir jo vibracija perteikia esamą laiką“, todėl žiūrovui yra daug maloniau stebėti veiksmą, kai jam yra pažįstama situacija. Kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau yra pažįstama emigracijos tema, būtent apie tai ir yra „Išvarymas“.

Marius Ivaškevičius rašydamas pjesę pasirinko itin ryškius lietuvių emigrantų pasakojimus, tad žiūrint spektaklį viskas atrodo gyva, tikra bei pažįstama. Didžioji dalis emigrantų išvyksta ieškoti „geresnio rytojaus“, tačiau juos pasitinka visai kitokia realybė.

„Išvarymas“ yra be galo spalvingas, ryškus bei komiškas spektaklis, kuriame galime pamatyti skirtingų personažų istorijas, susipažinti su jų lūkesčiais bei realybe, į kurią jie buvo „įmesti“. Jis kalba apie individualią patirtį, kurią patiria kiekvienas emigrantas. Šiame spektaklyje vaizduojamas lietuvių Monikos, Beno ir Vandalo gyvenimai, tačiau juos papildo ir emigrantai iš kitų šalių – rusė anarchistė Olga, keli baltarusai ir  charizmatiškas musulmonas Azimas. Marius Ivaškevičius perteikė kiekvienos minėtos tautos stereotipus scenoje, kas suteikė gyvumo bei tikrumo. Vis dėlto, nepaisant to, jog pjesėje susipina ne vieno emigranto gyvenimo linijos, ne viena iš jų neturi taip trokšto „geresnio rytojaus“.

Šie žmonės patekdavo į labai keblias, dramatiškas, kartu ir juokingas situacijas, patirdavo ir pažeminimų, ir laimėjimų, atverdavo visai kitą pasaulį. Šie dalykai „Išvarymą“ padaro labai plataus diapazono. Nors jis prasideda tarsi ir keiksmažodžiais, pirmose scenose mes matome grubų Vandalą, bet iš tikrųjų spektaklis apima labai daug mums svarbių dalykų, jis atliepia mūsų vidinę būseną: nerimą, pergales ir sugebėjimą prisitaikyti prie kito pasaulio. Šiame spektaklyje yra daug įvairių temų, kurios įdomios žiūrovams.

Kita vertus, spektaklis turi daug humoro, daug juoko. Tai svarbus dalykas, kaip ir pačiose emigrantų istorijose yra labai daug juokingų dalykų. Visas spektaklis išaustas iš vieno didelio arba iš daugelio mažų nuotykių. Man nuotykis, visų pirma, įdomus kaip savęs pažinimo momentas, nes per nuotykį mes save geriausiai ir pažįstame.

– Oskaras Koršunovas

Dar vienas šio spektaklio privalumas – gyva muzika, kurią atliko Saulius Prūsaitis su grupe. Jis pats keliolika metų yra gyvenęs Londone, tad buvo tas „išvarytasis“ ir puikiai žino gyvenimo svetur skonį. Jo atliekama muzika tik dar labiau paaštrino spektaklio pojūčius bei palaikė spektaklio ritmą.

Kitas labai svarbus momentas, kuris atsiskleidžia spektaklio metu yra tapatybės klausimas. Mes gyvename postmodernioje visuomenėje, kurioje viskas nuolat kinta, taip pat ir mes, tad natūralu, jog kyla klausimas – kas aš esu ir koks aš esu? (1). Puikus to pavyzdys yra Benas Ivanovas, vienas iš pagrindinių „Išvarymo“ personažu, yra „pusiau“ lietuvis ir tokių „pusiau“ Lietuvoje yra be galo daug. Taip pat šiame spektaklyje paliečiamos ir kitos ne ką mažiau svarbios temos.

Vis dėlto be viso minėto ir nutylėto privalau pastebėti, jog spektaklis trunka penkias valandas. Asmeniškai man kai kurios scenos buvo per daug užtęstos, tačiau tai skonio reikalas. Aš esu iš tų žmonių, kuriems patinka konkretumas ir aiškumas. Taip pat šiame spektaklyje be galo daug keikiasi. Iš dalies aš pateisinu tokią kalbą, nes ji padaro personažus gyvus bei natūraliai perteikia jų emocinį pasaulį. Ką jau kalbėti, jog dabar išėję į lauką mes taip pat dažnai susiduriame su tokia kalbos maniera. Ir vis dėlto… Kuomet aš ateinu į teatrą, aš tikiuosi „paliesti“ kultūrą, o keiksmažodžių gausa mane atgrasė, momentais net nupurtė. Taip ir norėjosi atsistoti ir garsiai pareikšti „у нас тут не матерятся“.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, jog spektaklis tikrai geras, turi puikią siužeto liniją, gilią mintį, jaunus ir talentingus aktorius bei jausmingą muziką, tad jis vertas dėmesio. Žinoma, jei manęs paklaustų, ar eičiau dar kartą, atsakymas būtų ne.

Jei teko pabūvoti spektaklyje, pasidalinkite savo nuomone 😉

(1) Jei domina tapatumo problema postmodernioje visuomenėje, labai rekomenduoju A. Giddens knygą “Modernybė ir asmens tapatumas“

Šaltiniai: interviu su aktoriais bei recenzijosinterviu su O. Koršunovudar viena įdomi recenzija (+komentarai)

miau

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s