„Dėdės ir dėdienės“ – priebėga nuo chaoso

Sveiki! Skubu pristatyti dar vieną puikų spektaklį. Šį kartą turėjau galimybę nueiti į Vilniaus mažąjį teatrą bei ten stebėti G. Tuminaitės režisuotą spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ pagal J. Tumo – Vaižganto visiems tikrai girdėtą bei pažįstamą apysaką. Turiu pastebėti, jog dar mokyklos suole man teko skaityti šį kūrinį, tačiau jis man nepaliko jokio įspūdžio, nesukėlė jokių emocijų. Šį kartą, kuomet pamačiau spektaklį, turiu pasakyti, jog J. Tumo – Vaižganto apysaka man atsiskleidė visai kitomis spalvomis, tad atsiradus proga, tikrai dar kartą paimsiu į rankas šią knygutę, juk „Dėdės ir dėdienės“ tai kūrinys, vertas tikro literatūros bei teatro mėgėjo dėmesio.

1490_g

Kuo šis spektaklis iškart patraukia žiūrovo dėmesį? Savitas režisierės požiūris į klasiką nepaliks abejingų, tai nepaprastai paprastas (gal net kuklus) spektaklis, kuriame galime pastebėti pasakojimą pasakojime. Jaunoji aktorių karta, kuri taip įsijautė į vaidmenis, subtiliai perteikė visas veikėjų emocijas ir pačią istoriją.

A. Tuminaitė šį spektaklį apibūdina taip:

Tai kiekvieno iš mūsų istorija, mes visi – Mykoliukai ir Severiutės. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų ir nežinia, kas dėl to kaltas. Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdieninė pareiga – gyventi. Padeda tik ta vienintelė svaja. Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis dalinamės su žiūrovu. Kiekvienam lietuviui iš privalomos mokyklinės programos lyg ir puikiai pažįstamame Vaižganto kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.

Ir visi, kuriems jau teko skaityti „Dėdės ir dėdienės“, greičiausiai sutiktų su tuo, jog J. Tumo – Vaižganto apysaka žavi savo paprastumu (pirma manęs tai net „neužkabino“, bet laikas keičia žmogų) bei gyvumu, visi personažai tokie skirtingi ir unikalūs, ir tuo pačiu metu vargsta bei patiria gilius išgyvenimus dėl savo dabartinės padėties. Taip pat šis kūrinys parodo esamas lietuvių vertybes bei iškelią tapatybės klausimą. Ir pats spektaklis yra pastatytas taip, kad kiek galima labiau perteiktų J. Tumo – Vaižganto apysaką, tačiau labiausiai yra išryškinama Mykoliuko ir Severiutės istorija – grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos.

Man labiausiai įsiminė A. Šataitės vaidinta Severija. Kažkodėl būtent tokią Severiją ir įsivaizdavau – nepaprastai energingą, tiesmuką, grubią, gal kiek nerangią bei tuo pat metu naivią. Ir Vainius Sodeika, kuris vaidino Mykoliuką, kuris mano akyse išnyra kaip be galo darbštus bei tuo pat metu kuklus, naivus, drovus žmogus, kuris kartais yra linkęs svajoti bei moka mėgautis paprastais dalykais. Ir visų svarbiausia, tai toks lengvumas… Žinote, kai pasibaigus spektakliui būna taip gera ir ramu. Gal prie to prisidėjo istorija, o gal ir scenografija, neveltui juk sakoma, jog paprastume yra grožis. Kaip pati režisierė sako, „tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“. Būtent tokias emocijas ir aš išsinešiau iš spektaklio.

dedes_ir_dedienes

Dažniausiai išsakiusi privalumus aš būtinai paminiu ir trūkumus, tačiau šį kartą aš tiesiog sėdėjau ir mėgavausi, net tai, jog teko sėdėti ant laiptų ir baisūs kamščiai Vilniaus mieste neatėmė iš manęs šio jausmo, tad tikrai rekomenduoju pamatyti G. Tuminaitės spektaklį „Dėdės ir dėdienės“. Jis tikrai vertas dėmesio ir visų liaupsių.

Ir kaip sakė pati režisierė, jos tikslas buvo, kad „žiūrovui, grįžusiam po spektaklio, knietėtų tą kūrinį dar kartą perskaityti“, juk „Dėdės ir dėdienės“ atskleidžia pamatines lietuvių vertybes. Na o jei knyga jūsų nesužavėjo, tuomet tikrai raginu pamatyti spektaklį. Jis tikrai vertas dėmesio.

Šaltiniai: vmt15minaprašymas.

miau

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s