Kai atmerkiu akis

Sveiki! Skubu Jums pristatyti dar vieną Lux Film Prize nominuotą filmą, kuris man pasirodė gana įdomus savo siužeto linija. Man, kiek save pamenu, neteko matyti filmo, kurio įvykiai rutuliotųsi Tunise, bet visų įdomiausia tai, kaip per filmą buvo atskleista Prezidento Ben Ali diktatorinio rėžimo struktūra, perteikta visa to meto baimės sklidina atmosfera bei žmonių troškimas laisvai reikšti savo mintis.

p_1648-440x656

Leylos Bouzid režisuotas įspūdingas À peine j’ouvre les yeux („Kai atmerkiu akis“) – tai filmas, kurio veiksmas vyksta likus vos keliems mėnesiams iki Arabų pavasario. Filmo siužetas nukelia žiūrovą į karštą 2010 metų vasarą bei pasakoja apie jaunos merginos gyvenimą, jos norus bei realybe, su kuria jai tenka susidurti.

Farah ką tik baigė mokyklą bei atšventė savo 18 – ąjį gimtadienį, visas pasaulio laikas jai dar prieš akis, tad galvoje siaučia jaunatviško maksimalizmo vėjai, noras pasiekti aukštumas bei išreikšti save. Be viso to, mergina turi gerą balsą ir puikiai dainuoja, tad ji prisijungia prie politiškai angažuotos roko grupės „Joujma“  ir neužilgo įsimylį grupės atlikėją. Visa tai jai atskleidė visai kitokį pasaulį, daug platesnį, tad ilgainiui ji atranda laisvės malonumą ir trokšta gyventi nepriklausomai. Farah drąsiai dainuoja apie tai, kas „guli“ ant širdies, ji trokšta radikalių permainų savo šalyje ir jos dainų tekstas persunktas šių minčių. Taip pat savo dainų žodžiais Farah įkvepia jaunimą kovoti už laisvę Tunise, kuri yra gana apribota.

Vis dėlto, čia svarbu paminėti, jog Tunise įvestas Ben Ali diktatūrinis rėžimas, tad ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Valstybė vykdo baisiais represijas prieš visus protestuotojus, tad neužilgo ir Farah papuola į jų akiratį. Kuomet merginos motina jai apie tai pranešą, Farah tik numoja ranka. Jos mama atkakliai ragina dukrą studijuoti mediciną bei mesti savo muzikinę veiklą, kol dar ne vėlu.

Kaip jau minėta, filmas mane sudomino savo siužeto linija, kuri vaizduoja Tuniso naktinio gyvenimo malonumus, jaunatviškus laisvės ir nepriklausomybės siekius, kurie yra bendri viso pasaulio jaunimui, bei Tuniso diktatorinį rėžimą. Įdomus tas aspektas, jog muzika šiame filme yra naudojama kaip ginklas, kaip protestas. Dainų tekstas gilus bei išreiškiantis laisvės troškimą. Taip pat man patiko ypač glaudūs motinos ir dukters santykiai, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti priešingai. Nuoširdus šeimos atidavimas dukros labui.

Nors tai pirmas režisierės darbas, jis visapusiškai išbaigtas. Stipriosios filmo pusės: nuoširdumas ir atidumas detalei.

 – S. Lingevičiūtė

Filmą À peine j’ouvre les yeux („Kai atmerkiu akis“), kuriame skamba Irako muziko Khyamo Allami muzika, galima laikyti „geriausiu iki šiol sukurtu meniniu filmu apie Arabų pavasarį.

 – leidinys „Indiewire“

Trūkumų, kurie man kristų į akis, šiame filme nepastebėjau. Galėčiau sakyti, jog aktorės, kuri vaidino Farah, balsas man nepatiko, tačiau tai greičiausiai ne tiek balsas, kiek nauja kalba, prie kurios mano ausis nėra pratusi. Jei labai įnirtingai ieškoti prie ko galima prikibti, tuomet turėčiau pastebėti, jog paskutinė filmo dalis nebuvo pilnai išplėtota, tačiau tai tik priekabiai.

Šis filmas, nėra vienas iš tų, kuriuos galima tiesiog žiūrėti lyg į sieną, jis reikalauja atgalinio ryšio, mąstymo pastangos. Sakyčiau, jog šį filmą galima būtų priskirti prie elitistinės kultūros (Theodor W. Adorno). Rekomenduočiau šį filmą visiems, kurie norėtų pamatyti visai kitokį pasaulį, kurie trokšta laisvės. Taip pat vien dėl savo garso takelio šis filmas turėtų susilaukti dėmesio.

miau

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s