Emma Donoghue “Kambarys“

Sveiki visi!
Šią savaitę baigiau skaityti Emmos Donoghue “Kambarį“. Nepasimeskit, jei kažkas jau atrodo girdėta, apie šios knygos ekranizaciją mūsų bloge esu kalbėjusi prieš kelis mėnesius ir dar tada, sužinojusi, kad filmas statytas pagal knygą, labai norėjau ją perskaityti. Išties nesitikėjau, kad “Kambarys“ išverstas į lietuvių kalbą ar pardavinėjamas Lietuvoje, o tuo labiau nesitikėjau, kad universiteto bibliotekoje rasiu ją originalo kalba. Bet pasisekė.
Prieš skaitydama knygą šiek tiek apie ją pasiskaitinėjau internete. Goodreads, Instagram’e ir visur kitur radau daugybę teigiamų atsiliepimų. Pasidalinus knygos nuotrauka mūsų Instagramo paskyroje sulaukiau ko gero didžiausio dėmesio ir komentarų skaičiaus nuo pat mūsų blogo pradžios. Daugybė žmonių rekomendavo tiek knygą, tiek filmą ir būtinai liepė pirma kūrinį perskaityti ir tik tada žiūrėti ekranizaciją. Noras “Kambarį“ perskaityti kuo greičiau dar labiau išugo, bet ir ėmė darytis kažkaip baisu, kad iš knygos tikiuosi daugiau, nei ji verta ir nuoširdžiai bijojau nusivilti. Vienu metu, prieš pat pradėdama skaityt, buvau įsitikinusi, kad knyga neprilygs filmui ir visas tas “hype’as“ man ją sugadins.

 

14596842_472197669836715_7058845657976537088_n
Vienas iš dalykų, kuris man smarkiai nedavė ramybės buvo klausimas, kaip autorė visą istoriją pasakos vaiko lūpomis. Jei kas nors dar siužeto nežinote, knyga apie moterį, kuri yra pagrobiama, kai jai buvo vos devyniolika, uždaroma į pašiūrę ir ten įkalinta gyvena septyneris metus. Per tuos metus ji susilaukia sūnaus, kuris užauga tikėdamas, jog Kambarys, kuriame jie gyvena, yra visas pasaulis. Tiek knygos, tiek filmo veiksmas prasideda kai berniukui sukanka penkeri, ji pasakoja apie abiejų pagrindinių veikėjų šoką palikus Kambarį, jų prisitaikymą prie pasaulio, kuriame žmonės juos laiko herojais, tačiau kiekvienas mažas kasdieninis daiktas ar reiškinys jiems sukelia rimtų sunkumų. Penkiamečio Jack’o lūpomis kalbama apie šeimos santykių svarbą, tikėjimą, meilę bei psichologines problemas. Nesitikėjau, kad penkiametis galės priversti mane tikėti tuo, kas vyksta, tačiau tikrai likau nustebinta kaip taip paprastai ir, atrodo, paviršutiniškai galima pasakoti ir pasakyti tiek daug.
Manau, kad “Kambarį“ perskaityti verta vien dėl siužeto. Emma Donoghue sukūrė jį visiškai unikalų ir tuo pačiu metu tiek bauginantį, tiek persmelktą meilės ir švelnumo. Pasaulis, kuriame gyvena mūsų veikėjas Jack’as ir kiekvienas daiktas Kambaryje dvelkia magija, vaiko vaizduote ir, nors skaitytojas supranta, jog tai yra siaubinga vieta, kur žmonės yra uždaryti ne savo noru taigi lyg ir turėtų nekęsti kiekvienos minutės ten, bet tuo pačiu Kambarys yra namai. Jei kūrinys buvo matomas ne vaiko akimis, visas tas švelnumas ir grožis tikrai būtų dingęs.

 

17077739_1645132565792712_2467431790696988672_n
Kalbėdama apie Kambarį autorė mini labai daug mažų smulkmenų, kurios visai veikėjų kasdienybei suteikia kažkokios šviesos. Nors pašiūrėje nėra vietos, tačiau ji užpildyta juoku, žaidimais ir tuomet jos sienos tarsi prasiplečia. Kartais atrodo, jog pats esi Kambaryje ir supranti, jog ten nėra taip jau blogai. Ir šita mintis gana siaubinga.
Vienintelis dalykas, kuriuo taip ir nepatikėjau, tai Jack’o amžius. Jis matomas tik berniuko kalbėjimo manieroje, jo vartojamuose žodžiuose ir gramatinėse klaidose. Visur kitur, tiek fiziškai, tiek intelektualiai berniukas atrodo gerokai vyresnis ir,bent jau man, tai tikrai trukdė tikėti tuo, kas vyksta. Tikrai netikiu ir nesutinku, kad penkiametis vaikas gali identifikuoti ironiją, noriai žaidžia “Dedalą ir Ikarą“ (ir visų pirma žino, kas jie tokie) ir vartoja tokius žodžius kaip visaėdis (omnivore). Ypač skirtumas matosi, kai Jack’as susipažįsta su savo pussesere Bronwyn, kuriai treji ir ji nežino nieko. Suprantu, kad autorė norėjo parodyti, kokia svarbi yra tėvystė ir kaip daug galima vaiką išmokyti jei išties skiri jam laiko (apie tai, jog dabartiniams tėvams vaikai mažai rūpi knygoje minima keliskart), tačiau nors ir kiaurą parą būdama Kambaryje Jack’o mama jam pasakodavo istorijas apie pasaulį, tačiau netikiu, kad per kelis metus, kai vaikas jau pradeda įsiminti ir suvokti informaciją, jis gali išmokti tiek daug. Nekreipiant dėmesio į tai, jog to vaiko IQ ko gero aukštesnis nei mano, visa kita, apie ką buvo kalbama, man labai patiko.
Ir visgi man nepatinka hype’as. Pirmus 100 knygos psl. skaičiau gan sunkiai, nes iškart tikėjausi to, ką kažkada mačiau kino ekrane ir pačioje pradžioje kažkaip to neradau. Vienu metu net galvojau, kad man knyga nepatiks. Bet po pirmojo šimto įsivažiavau ir knygą perskaičiau per kelis prisėdimus. Ir tikrai prisirišau prie jos kaip prie savo vaiko, nebenoriu net atiduot į biblioteką. Nors ir su tam tikromis logikos spragomis, bet vistiek Goodreads ją įvertinau 5/5, jei rasiu kur nors knygyne būtinai ją nusipirksiu ir prievarta kišiu draugams. To tikrai nebūtų, jei istoriją pasakotų suaugęs žmogus.

viktorijos

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s