Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s