Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s