Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s