Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s