Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s