Gruodžio mėnesį turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šį kartą stebėjau dviejų veiksmų baletą pagal Johanno Strausso muziką „Žydrasis Dunojus“. Buvau apie jį girdėjus daug gero, tad nekantriai laukiau šio baleto.
Viena iš pagrindinių baleto idėjų – nuolatinis kūrėjo pripažinimo troškimas, meilės, įkvėpimo ir artimo bendraminčio paieškos, nuolatinė kuriančio žmogaus akistata su autentiškumo bei prasmės klausimu.
Šokio kalba žiūrovams yra pasakojama pagrindinio veikėjo Franco, jauno kompozitoriaus (smuikininko) istoriją. Jis net atostogaudamas nesiliauja kūręs muzikos, tad sužadėtinė Ana primena smuikininkui apie povestuvinę kelionę. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, netrukus pasirodo temperamentingoji artistė ir šokėja Franciska bei palieka įspūdį jaunajam ir gerai išauklėtam Francui. Ana nelieka to nepastebėjusi, ji kenčia supratusi, kad jos vyrą nuviliojo Franciska, sužavėjusi jį savo grožiu bei žavesiu. Tai ką gi pasirinks Francas? Sužadėtinę Aną ar garsią ir patrauklią šokėją Franciska?
Nepaisant to, jog „Žydrasis Dunojus“ nėra XIX a. valsų kūrėjo J. Strausso (sūnaus) biografinis baletas, vis vien galima įžvelgti kelias sąsajas, mat spektaklio choreografas ir libreto autorius Andrejus Melanjias suteikė veikėjams realių istorinių asmenybių bruožus. Jaunasis kompozitorius Francas ne kas kitas kaip J. Straussas, o santūrioji sužadėtinė Ana – kompozitoriaus simpatija, rusaitė Olga Smirnickaja.
Apibendrinant pamatytą puikiai tinka A. Melanjino pasakymas, kad Strausso muzikoje negali būti jokios depresijos, ją keičia ironija bei žaismė, būtent toks ir buvo „Žydrasis Dunojus“. Jis užburia muzikos grožiu ir melodingu siužetu, kuris kupinas valso žingsnelių, spalvų ir vaizdų tarsi pats plauktų iš muzikos. Taip pat nuostabūs kostiumai (Viačeslav Okunev), kurie prikausto žvilgsnį ir leidžia įsijausti tiek į laikmetį, tiek geriau perprasti vyraujančią nuotaiką. Puikios dekoracijos (ypač man patiko automobilis). „Žydrasis Dunojus“ – puiki pasaka, kuri turėtų (mano nuomone) patikti visiems. Ji lengva, linksma ir turi laimingą pabaigą, tad ko gi dar reikia?
Žinoma, jei kartais pasitaikys scenų, kurios nebus suprastos, aš siūlyčiau prisiminti A. Melanjino žodžius:
Mano tėvai buvo labai geri teisininkai, todėl kuo aš daugiau rašau ar kalbu, tuo mažiau kiti mane supranta. Todėl jei kas nors mūsų balete Jums bus nesuprantama, tiesiog užmerkite akis ir klausykitės Strausso muzikos.
Books Wake Us! 