Leonidas Donskis: kentauras. Apie lytiškumą literatūroje ir gyvenime

Sveiki, prieš dvejus metus man teko skaityti Jurgos Ivanauskaitės ir Leonido Donskio pokalbį, kuris man pasirodė gana įdomus. Jiedu kalbėjosi literatūrinėmis temomis, pasidalino gyvenimiška patirtimi ir daugiau. Šio pokalbio nuorodą aš išsaugojai ir visai neseniai vėl jį suradau, tad tiems, kurie dar neturėjo progos “įsiterpti“ į šį pokalbį, norėčiau trumpai pristatyti kelias mintis, kurios man pasirodė įdomios.

Taigi, pradėti reikėtų nuo trumpos priešistorės. 2004 m. Jurga Ivanauskaitė kalbino Leonidą Donskį. Šis pokalbis vėliau buvo išspausdintas jos knygoje „Švelnūs tardymai“ (2005, leidykla „Tyto alba“). Žemiau pateiktas pokalbis yra netaisytas (šaltinis).

–Kaip Tu vertini daugelyje kultūros sričių primygtinai klijuojamą moteriškumo etiketę: „moterų literatūra“, „moterų kinas“ ir t. t. Juk, kalbant, pavyzdžiui, apie H.Kunčių ar S.Parulskį, niekada neakcentuojamas jų lytiškumas, užtat bet kurios rašytojos knyga pradedama recenzuoti nuo to „keisto“ fakto, kad autorė yra moteris. Ar kūrybos kokybė priklauso nuo lyties?

–Manau, kad kūrybos kokybė tikrai nuo lyties nepriklauso, nes talentas visada yra talentas. Jausčiausi labai keistai ir nenatūraliai, jei, susidūręs su talentingos rašytojos, kompozitorės, dailininkės ar teoretikės kūriniu, staiga imčiau galvoti apie jos lytį ir būtent su „moteriška“ patirtimi sieti jos kūrybos blyksnius bei įžvalgas. Hanah Arendt ar Simone Weil man yra tiesiog labai talentingos filosofės ir jų kūryboje neįžvelgiu nieko specifiškai „moteriško“.

Man rodos, kad šis klausimas yra labiau susijęs su socialine ar politine sfera nei su kūrybos erdve. Jis tapo ypač opus XX a. antrojoje pusėje, kai moterų lygybės problema buvo pradėta spręsti radikalesniais būdais, o feminizmas, ypač Simone de Beauvoir kūryba, priartėjo prie kairuoliškųjų, netgi marksistinių, idėjų. Antra vertus, XX a. pasaulis tapo kupinas prieštaringiausių konvencijų, atsirado netgi tokia keistenybė kaip „politiškai korektiški kultūriniai kodai“. Tai reiškia, kad apie žydus gali juokauti patys žydai, tačiau jei nežydai pasakoja tokius anekdotus, jie skamba gana nepadoriai. Panaši situacija susiklostė ir su moterimis: jos pačios gali pasijuokti iš savęs, tačiau kai tą patį daro vyrai, „padorioje kompanijoje“ jų juokeliai skamba vulgariai, netgi nešvankiai. Pastebėjau ir dar vieną keistą dalyką: XX a. vyrai būtent moterims ėmė priskirti ypatingą kūrybinę drąsą. Tereikia prisiminti pašėlusiai drąsius Linos Wertmüller („Paskualė“, „Meilė ir anarchija“) ar Lilianos Cavani („Naktinis portjė“) filmus, kuriuose apie vyro ir moters santykius, ypač jų erotinę pusę, kalbama taip atvirai, kad daugelis vyrų yra įsitikinę, jog jų lyties režisierius to nepajėgtų.

–Gal tai yra tik dar vienas stereotipas? Daugiau nei prieš dešimt metų mano romanas „Ragana ir lietus“ buvo apšauktas „pornografiniu“, nors tuo pat metu pasirodžiusiame R.Gavelio „Vilniaus pokeryje“ knibždėjo kur kas drastiškesnių erotinių scenų. Atvirai teigta, kad tai, kas leista rašytojui vyrui, nevalia moteriai. Per tuos dešimt metų Lietuvoje labai daug kas pasikeitė, tačiau ar kūryboje vyro ir moters teisės tikrai yra lygios?

–Sutinku, kad tai gali būti vyriškas požiūris, tariamai šiuolaikiška reakcija, kuriai iš tiesų darė įtaką ilgaamžės patriarchalinės tradicijos. Juk šitiek amžių moteris įsivaizduojama kaip erotinė būtybė ir būtent jai priskiriama magiškoji, sakralinė Eroso galia. Jei moteris šias savo galias skleidžia moderniajame pasaulyje, į ją reaguojama kaip XIV a., tik be tų laikų atviros prievartos ir tiesioginio smurto. Paprasčiau tariant, net XXI a. vis dar bijoma raganos, tos mistiškos, stiprios moters, iš kurios trykšta erotiškumas, kūrybingumas ir kitos magiškos galios. Tačiau manyčiau, kad kai kurias temas drąsiau ir atviriau iš tikrųjų geba atverti būtent moterys. Tai lemia jų ypatingas jautrumas, susijęs su specifine patirtimi, ne tik asmeniška, bet ir kolektyvine, perduodama iš kartos į kartą, senelės – anūkei, motinos – dukteriai, sesers – seseriai… Tas jautrumas ir yra vienintelis dalykas, kurį aš būčiau linkęs išskirti, kalbėdamas apie moteris kūrėjas.

–Ar sutinki su teiginiu, kad daugelį amžių moterų talentams atsiskleisti ir suklestėti tiesiog nebuvo socialinių sąlygų? Juk dabar, kai tos sąlygos atsirado, moterys labai veržliai žengia į visas tradiciškai vyriškas kūrybos sritis ir nė kiek vyrams nenusileidžia.

–Be abejo. Savo pamėgtoje olandų tapyboje esu atradęs unikalų, žaižaruojantį, deja, mažai kam žinomą talentą: XVII a. tapytoją Juditą Laister, Franso Halso mokinę. Vakarų Europos tapybos erdvėje moterys atsirado labai vėlai, o Judita Laister buvo pirmoji, priimta į šv. Luko, dailininkų globėjo, gildiją. Nepaisant unikalaus talento, Juditos likimas buvo dramatiškas, ir jis daug ką pasako apie moters kūrėjos likimą ano meto Europoje. Ji ištekėjo už kito dailininko – Hanso Mulenero, kurio darbai, nors ir geri, neprilygo didingai žmonos tapybai. Judita pagimdė jam tris vaikus ir liovėsi tapyti. Laister kūrybos istorija baigėsi jai sulaukus vos 32 metų, šių dienų požiūriu – beveik jaunystėje. Tačiau matydamas jos darbus anaiptol nemanau, kad, jei jau jie tapyti moters, turiu juos vertinti taktiškai, atlaidžiai, su išlygomis. Jokiu būdu! Tai meistrė, geniali tapytoja, kuri drąsiai gali stovėti vienoje gretoje su didžiaisiais to meto tapybos vyrais – Rembrandtu ar Vermeieriu. Manau, kad dabar tas pats yra visose kūrybos sferose, tiek muzikoje, tiek literatūroje.

 –Kartą vienas talentingas lietuvių rašytojas paklausė: „Ar moteris turi sielą?“ Nors tai buvo pasakyta juokais, vis tiek buvo justi priešiškumas „antrosios lyties“ atstovėms. Taigi ar moteris turi sielą?

Man tai skamba kaip parafrazė kitų baisių klausimų: ar žydas turi sielą, ar juodaodis turi sielą ir t. t. Net jeigu tai yra tik sąmojis – jis labai nevykęs. O moterų invazija į literatūrą, mano manymu, yra sveikintinas ir labai natūralus procesas. Juo piktintis galima nebent tik taip, kaip XIX a. miestuose buvo piktinamasi žydų atėjimu į visuomenės gyvenimą po to, kai jie buvo paleisti iš getų. Moterų situacija dabar panaši, nes jos tam tikra prasme irgi yra paleistos iš geto. Taip, kaip XIX a. gimė modernusis antisemitizmas, XXI a. gali gimti ir modernusis mizoginizmas. Noriu tikėti, kad laikai pasikeitė, todėl priešiškos reakcijos moterų „invazijos“ atžvilgiu nūnai atrodo komiškai ir neskoningai, o ne grėsmingai. Ten, kur persiskirsto galia, prestižas ir statusas, visada tenka laukti skausmingų konfliktų. Moterų atėjimas į pačias įvairiausias gyvenimo sferas ir įsitvirtinimas jose šiandien yra jau įvykęs faktas. Tie, kurie juo stebisi, atrodo naivūs, o kurie piktinasi, tiesiog nesolidžiai elgiasi. Juk reikia sveikinti galimybę visiems mums, nepriklausomai nuo lyties, lygiomis teisėmis dalyvauti kūryboje ir žmonijos tobulinimo darbe.

–Dabar pateiksiu klausimą, į kurį atsakymas ir šiaip jau visiems aiškus, bet man tiesiog įdomu, kaip jį suformuluosi būtent Tu: ar Lietuva – patriarchališkas kraštas?

–Be jokios abejonės, Lietuva yra patriarchališka, tačiau pastaruoju metu ji keičiasi, nors tai daro sunkiai, bambėdama ir daug ką keiksnodama. Ji yra patriarchališka jau vien todėl, kad stokojo ir stokoja tų miesto kultūros įtampų, kurios yra persmelkusios Vakarų visuomenes. Dabar lietuviškoje socialinėje patirtyje yra naujai atrandama daugelis dalykų: rasinė etninė, moterų, homoseksualų ar net darbininkų problematika. Vakaruose visa tai jau senokai atrasta ir gana dramatiškai išgyventa, nes nusistovėjusių požiūrių kaita visuomet skausminga. Lietuva vis dar atradinėja tai, kas kitur jau yra gyvenimo elementorius. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje visi procesai vyksta greičiau, tikiuosi, kad šis periodas neužtruks pernelyg ilgai. Lietuva bus tiesiog priversta išlipti iš patriarchališko būvio, nors neabejoju, kad šiame kelyje teks įveikti daugelį nemalonių emocinių barjerų. Lietuvoje yra aibė stereotipų, įsisenėjusių požiūrių, kurių niekas nekvestionuoja ir juo labiau nebando pakeisti. Pavyzdžiui, vis dar gajus įsitikinimas, kad vyras yra geresnis gydytojas, politikas ar rašytojas negu moteris. Juk tokio teiginio niekaip neįmanoma įrodyti, net neprotinga pradėti įrodinėti. Aš tikiu ne įrodinėjimais, o patirtimi. Tikiu, kad nūnai taip plačiai atsivėręs pasaulis mus įtikins, jog gyvenimas yra daug įvairesnis ir įdomesnis, nei mano tie, kurie jį skirsto į aiškias kategorijas, dėlioja į stalčiukus ar kiša į siaurus rėmus.

**

Jei norite skaityti visą dialogą ar sužinoti, kodėl L. Donskis yra kentauras, maloniai kviečiu skaityti visą šių dviejų nuostabių asmenybių dialogą štai čia.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s