Pokalbiai su Leonidu Donskiu

Interneto platybėse aptikau dar vieną įdomų straipsnį apie kintantį požiūrį į literatūrą bei skaitymo kultūrą, todėl skubu pasidalinti. Akcentuojama, jog žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo informacinių technologijų, tad ir popierinės knygos tampa pasiekiamos internete ar telefone, o mūsų asmeninės bibliotekos dažnai dulkėja.

Straipsnio autorė yra Kristina Buidovaitė (bernardinai.lt), ji kalbina filosofą, aktyvų visuomenės veikėją ir Lietuvos atstovą Europos Parlamente Leonidą Donskį. Žemiau pateikta ištrauka iš jos straipsnio:

0a7f8de45256a651a45a7a54f4b636d4011684da

Apie vaikystę. Sentimentai „prarastoms“ ir atrastoms knygoms

Skaityti pradėjau anksti. Mamos dėka buvau knygas „ryjantis“ vaikas, neretai skaitydavome kartu su ja. Gerokai prieš mokyklą aš jau skaičiau pats. Labai ryškiai prisimenu Kornejaus Čiukovskio pasakas – jos iš principo buvo perkurtos remiantis kai kurių anglų pasakų motyvais.

Ne vienas rusų vaikų rašytojas netgi neslėpė stilizavęs kai kurias pasakas. Čiukovskio Daktaras Aiskauda buvo ne kas kita kaip Daktaras Dulitlis. Lygiai taip pat Samuilo Maršako vaikiški eilėraščiai buvo ne kas kita kaip angliški eilėraštukai vaikams. Pamenu Maršaką, Čiukovskį, be abejo, lietuvių autorius – Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, kurių tekstus skaičiau labai anksti. Skaičiau ne tik pasakas, bet ir vaikišką poeziją.

Labai ryškiai prisimenu Selmos Lagerlöf Stebuklingą Nilso kelionę, Brolių Grimmų pasakas, kurios man anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs supratau, kodėl jos laikomos niūriomis. Man, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai man patiko įvairių tautų pasakos – tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos.

Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąstau, kokias knygas šiltai prisimenu ir norėčiau skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėčiau skaityti Gianni Rodari Pasakas telefonu. Tai nuostabi knyga. Mano svajonė – surasti seno leidimo Pasakas telefonu.

Kita knyga, kurios labai ilgiuosi – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas. Šią knygą skaitau įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos Robinzono KruzoGuliverio kelionių stilizacijos. Panaši buvo Don Kichoto stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį Don Kichoto leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent Don Kichotas, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją – juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.

Apie laiką. Geriausia pasaulio literatūra

Nuolat skaitau tų rašytojų knygas, kuriuos laikau savo draugais ir palydovais. Lygiai kaip žmogus iki galo nepažinus, taip ir knyga yra begalinė. Visuomet egzistuoja stiliaus arba turinio interpretacijos galimybės, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Kadangi aš tikiu žmogaus nepažinumo idėja, tikiu, kad neegzistuoja absoliutus knygos pažinumas.

Knygos, kurias galėčiau nuolat skaityti, yra Cervanteso Don Kichotas (tai tiesiog geniali knyga), Jonathano Swifto Guliverio kelionės, François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis, Giovanni Boccaccio Dekameronas. Turbūt galėčiau nuolat skaityti Shakespeare’o HamletąMakbetą, garsiąsias istorines kronikas, Dante’s Dieviškąją komediją. Man – tai dieviški kūriniai. Tai knygos, kurias skaičiau būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, trisdešimt penkerių metų, ir skaitau dabar.

Man jos rodosi pažymėtos genialia žmogiškąja įžvalga. Savo ribotumo, tamsiųjų ir šviesiųjų pusių suvokimo. Knygos, kurios po Biblijos yra didžiausias žmogaus genialumo blyksnis. Kaip jau minėjau, Don Kichotas – geniali knyga, po jos minėčiau visiškai kitokią knygą – tai Guliverio kelionėsDon Kichotas yra visas persmelktas meilės, o Guliverio kelionės – mizantropiška, tačiau labai išmintinga knyga. Šias knygas miniu kartu todėl, kad jos sukuria genialią opozicinę porą.

Don Kichotą kine būtų galima lyginti su Federico Fellini požiūriu į žmogų: jis niekada nesišaipo, nesijuokia, viską persmelkia begaline simpatija žmogui. Don Kichotas taip pat persmelktas simpatijos žmogui. O Guliverio kelionės – tai veikiau įspėjimas apie žmogaus ribotumą, ydingumą, niekšingumą. Tai tamsesnė, niūresnė  ir pesimistiškesnė knyga, tačiau ji itin gili savo įžvalgomis.

Kitos knygos, kurias labai mėgstu, nepriklauso šiai kategorijai – veikiau jos yra nuorodos arba man kažką primena. Pavyzdžiui, Alaino René Lesage’o romanas Šlubas velnias. Jei nebūtų Cervanteso Don Kichoto, Lesage’o kūrinys būtų tapęs sensacija, ne mažesne nei Servanteso knyga. Lesage’as pasakoja istoriją, kaip demonas su studentu keliauja virš Madrido (iš tikrųjų omenyje turimas Paryžius). Keliaudami jie mato žmogaus sugedimą, visas jo silpnybes. Viskas baigiasi tuo, kad žmogus neperima demono pašaipos žmogui – studentas išlaiko savo meilę žmonėms. Tai nuostabi knyga, tačiau Šlubas velnias negali pranokti Don Kichoto. Juk Don Kichotas sukūrė kriterijus ir ištisą atskaitos sistemą, kuria vertini, ir dėl kurios pamilsti ir Šlubą velnią.

 

Apie geros literatūros paieškas

Be abejo, egzistuoja tam tikri kanalai, kurie veikia žmogaus gyvenimą. Atsiranda intuicija: lygiai kaip prisilietus prie muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos pojūtis, intuicija, taip pat ir su skaitymu. Kitas kanalas – pasitikėjimas literatūros kritika. Stebiu kritiką ir recenzijas. Mano nuomone, literatūros kritika Lietuvoje pasidariusi kiek kitokia. Jeigu buvo metas, kai Lietuvos literatūros kritika buvo aktyvi, dabar ji veikiau reaktyvi – ne formuojamas skaitytojas ir patys autoriai, o skubama pranešti gerąją naujieną apie tai, kad pasirodė knyga. Siekiama  pranešti žinią, o ne rimtai išnarplioti kūrinį. Kita vertus, pasikliauju ir teoriniuose tekstuose randamomis nuorodomis į grožinius kūrinius. Nūdienos filosofai ir sociologai produktyviai naudojasi grožine literatūra. Nesunku paaiškinti, kodėl. Pasaulyje be galo daug prirašyta ir „priveista“ antrarūšės akademinės literatūros, todėl pradėta ilgėtis tikrų dalykų. Neretai autentiškas teorizavimas gimsta iš grožinio kūrinio interpretacijos, o ne iš antrinio „produkto“ – mėginimo perinterpretuoti arba kritikuoti. Dažnai literatūra padeda labai daug ką suprasti ir teorijos lauke. Ypač literatūra, atliekanti gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke – būtent iš čia čekų, lenkų, vengrų ir kitų Vidurio Europos rašytojų kūrinių svarba.

 

Knygas reikia skaityti

Nelabai noriu tikėti, kad kompiuterinės technologijos gali pakeisti ir išstumti knygą. Esu girdėjęs tokių prognozių, bet nelabai noriu jomis tikėti. Kodėl? Ogi todėl, kad tuomet visiškai keistųsi mūsų estetinės tikrovės suvokimas ir pats estetinis išgyvenimas. Ar mes įsivaizduojame save susižavėjusius Diego Velázquezo arba Jano Vermeerio darbų tobulomis reprodukcijomis kompiuterio ekrane? Galima pasiekti tobulą vaizdo rezoliucijos lygį, bet kodėl gi tuomet žmonės vis dėlto lanko muziejus? Todėl, kad genialios kūrybos svarbi dalis yra jos pačios suformuojamas ir padiktuojamas mūsų santykis su ja. Jį suponuoja pati medžiaga. Menininkai tą santykį sąmoningai kuria.

Taip pat ir su knyga. Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą. Visa tai susiję. Žmonės, sukūrę genialius kūrinius, kūrė ne tik meistrišką vaizdų ar metaforų kombinaciją – jie sukūrė ir medžiagą, ir formą, ir mūsų santykį su ja. Prisimenu vieną Ingmaro Bergmano frazę, kada jis, jau būdamas garbaus amžiaus, pasakojo senatvėje labai norėjęs daugiau skaityti, ir aštriai pajutęs knygos galią pasipriešinti laiko destrukcijai. Suvokus, kad tau liko mažai laiko, nori kuo daugiau gauti iš pasaulio ir knygos. Bergmanas labai daug skaitė ir žiūrėjo senus filmus, dažniausiai senuosius nespalvotus filmus, ir per seną kino aparatūrą. Kodėl jis tą darė? Suprato, kad skaitmeninėmis technologijomis neišvalyti garso netobulumas ir pašaliniai garsai yra išgyvenimo dalis – lygiai kaip ir juodai balto vaizdo estetika. Dar vienas palyginimas. Kodėl pasaulyje atgijo vinilinės plokštelės? Tai tikras kultūrinis bumas. Tie plokštelės traškesiai – taip pat išgyvenimo dalis. Kompresuotas ir išvalytas garsas, pasirodo, pradėjo atstumti žmones. Jie pradėjo pasiilgti truputį netobulumo – to, kas dėvisi.

Pilną tekstą galite surasti štai čia.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s