Tyrai (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Prisimenu, kai būdama 12 metų susipažinau su forumų pasauliu. Tais laikais gyvavo zerbra.lt portalas, kuriame mano bendraamžiai kūrė įvairias apysakas, noveles, poeziją, fan fiction ir kita. Mane tai žavėjo, nes nieko panašaus nebuvau mačius ir skaičius. Tame portale susipažinau su daug nuostabių žmonių ir su viena iš jų ėmiausi kūrybos. Ji mane paskatino ir palaikė šiame kelyje. Mudvi kūrėme bendrus kūrinius, svajojome ir rašėme. Galima sakyti, kad ji mane užkrėtė rašyba. Ilgą laiką aš svajojau rašyti, norėjau būti rašytoja, leisti knygas ir užkariauti pasaulį.

Dabar mano požiūris kiek pasikeitęs, tačiau vis dar jaučiu malonumą rašyti. Žinoma, neketinu užkariauti literatūros Olimpo, tačiau ir pačios kūrybos nenorėčiau apleisti. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pasinerti į kitą pasaulį, kurį aš galiu pilnai kontroliuoti.

Seniau aš rašiau ir kūriau vos ne kasdien. Kartais viena, o kartas su drauge (pavadinkime ją Ana). Drauge mes esame sukūrusios ne vieną novelę (pavadinkime taip). Visai neseniai atradau didžiąją dalį mūsų bendrų bei savo kūrinių. Skaitant juos suprantu, kad iki “literatūrinio tobulumo“ jiems dar labai toli, tačiau tai labai miela. Aš esu gana sentimentali, tad skaitydama senuosius mūsų bei savo darbus šypsausi, nes tai geriausia, ką tuo metu mes (aš) galėjome sukurti. Be to, tai dalis mano vaikystės, dalis mano svajonių.

finders-hitting-old-typewriter-keys-animated-gif

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Tyrai“. Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Conn Iggulden romano “Lanko viešpačiai“ (ta proga reiks dar kartą perskaityti šią knygą, nes mano interpretacija gana įdomi). Pamenu, jog knyga mane sužavėjo, tad nieko nuostabaus, jog nutariau pasinerti į tą pasaulį.

Taip pat “Tyrai“ buvo įkvėptas mano ir Anos bendro kūrinio. Mes kūrėme drauge, pasidalinome veikėjais. Žemiau esantis pasakojimas yra iš mano veikėjo Rachano perspektyvos. Tekste yra minimos Lero, Kio bei Rachano dukra – šios damos yra Anos vaikai (kaip ir daug kitų nuostabių veikėjų, kurie mano tekste nėra paminėti).

 

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

TYRAI

(pateiktas tekstas parašytas 2013/2014 metais ir netaisytas)

Mano gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, net tada, kai buvau visai mažas, ant mano pečių gulė atsakomybė, kurios aš deramai net nesupratau. Kiek save pamenu, niekada neturėjau teisės ištarti žodžių „nenoriu“ arba „negaliu“. Motina kartais apsimesdavo, jog negirdi to, tačiau tėvas niekada negailėdavo priekaištu ir nebijojo parodyti savo jėgos. Dažnai žmonės sakydavo, kad esu chano sūnus ir privalau daryti vieną ar kitą.  Niekada neturėjau žodžio laisvės, jei tėvas pasako, reiškia net mintyse neturiu teisės burnoti. Motinos žodžiai taip pat šventi. Tiek aš, tiek mano vyriausias brolis turėjome perkopti per save ir besąlygiškai klausyti tėvų, nes bet koks mūsų gestas gali būti pražūtingas tėvui, kuris buvo visos genties chanas.

Niekada nepamiršiu savo senelio Jageru laidotuvių. Nepažinojau savo senelio (vargu ar iš viso esu jį regėjęs akyse), o ir pažinoti nebuvo ko. Jageru ilgą laiką buvo chanu. Jam puikiai sekėsi išplėsti Vilkų teritorines valdas, kovoti su priešais bei valdyti gentį. Neužilgo Vilkai tapo tikru tyrų siaubu. Aš buvau mažas ir deramai to nesupratau, tačiau mūsų gentis pasižymėjo agresyvumu, vikrumu bei jėga. Mirtis mūsų gentį lankydavo diena iš dienos ir man tai tapo kasdienybe, juk visi mes vieną dieną mirsime ir Motina žemė mus pasiims į savo globą. Taigi mirus seneliui visa gentis susibūrė pagerbti velionio. Šamanas pradėjo apeigas, kurios buvo nuobodžios, ilgos ir vaikui nesuprantamos, o aš turėjau sėdėti šalia motinos ir tylėti. Mielai būčiau ėjęs į palapinę, tačiau motina neleido. Norėjau eiti žaisti, bet motina neleido. Tą dieną saulė kepino kaip niekada anksčiau, norėjau pasišalinti į pavėsį ar bent atsigerti vandens, tačiau ir tai buvo draudžiama. Ji tvirtai laikė mano ranką, kol ji pamėlynavo ir aptirpo. Stengiausi suprasti, kodėl mano motina taip su manimi elgėsi, tačiau ji uždraudė man net krustelti ir liepė tylėti, nes „tu chano sūnus“ ir „tu privalai“. Tik tą dieną, kai saulė svilinančiai kepė mano kūną, o motina staiga pamiršo, jog esu jos vaikas, aš pirmą kartą susimąsčiau, jog tie žodžiai iš tiesų kažką reiškia.

**

Gyvenant tarp vilkų ir staugti pramoksi. Nebuvau iš tų berniukų, kurie mieliau glaudžias prie mamos, o ir daryti to buvo neleista. Mėgau būti laukuose, jodinėti, plaukioti bei šaudyti iš lanko. Niekada nebuvau mėgėjas tiesioginės kovos, kai visi mano bendraamžiai tik ir kovojo tarpusavyje. Man labiau patiko stebėti jų veiksmus, o atėjus metui, aš lengvai panaudodavau jų jėgą prieš juos pačius. Mėgau kurti strategijas bei spąstus, niekada nesiveldavau į kovą be plano. Kitaip tariant, buvau visiška brolio priešingybė, kuris pasižymėjo jėga, drąsa bei veržlumu. Dauguma genties vyrų tikėjo, kad Sharchanas užims tėvo vietą ir taps chanu, tačiau buvo ir tokių, kurie labiau vertino mano gebėjimą analizuoti bei strateguoti. Bet kokiu atveju tėvas dėjo dideles viltis, jog vienas iš mūsų taps Vilkų genties chanų. Greičiausiai tuomet, kai mudu su broliu tai suvokėme, tarp mūsų prasidėjo konkurencija, kuri ilgainiui peraugo į neapykantą.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiausi lavintis fiziškai, kad nenuvilčiau tėvo, tačiau mano brolis visuomet būdavo žingsniu priešaky. Galiausiai jis subrendo ir tėvas atidavė jį į domingų gentį, kurioje jam buvo paskirta žmona bei metai pragariškų kančių, ko pasėkoje jis turėjo užsitarnauti gerą vardą ir užsitikrinti sau chano vietą. Metai be brolio teroro žinoma buvo palaima, tačiau vis vien uoliai treniravausi ir dauguma vyrų apie mane gerai atsiliepė, tai buvo tartum balzamas mano širdžiai. Vis dėlto po metų, kai grįžo brolis, tėvas nusiuntė mane į domingų stovyklą, kurio aš kentėjau pragariškas kančias.

Niekada nemaniau, jog svetimoje gentyje taip gali elgtis su Vilkų chano sūnumi. Mane nuolatos žemino, tyčiojosi, liepdavo dirbti be poilsio bei maisto. Vis dėlto tai buvo menkniekis palyginus su tuo, jog mane diena iš dienos lygindavo su broliu, kuris, pasak domingų, visa galva už mane geresnis. Buvau ūmaus būdo, todėl nesitaikiau su tuo, puldavau į kovą su bet kuo, kas tik drįsdavo mane pažeminti, tačiau domingai visada užstodavo savo žmones, todėl kliūdavo man. Būdavo naktų, kai negalėjau užmigti, nes maudė visą kūną, kuris buvo nusėtas mėlynių ir žaizdų. Ką jau kalbėti, jog mano būsima žmona akivaizdžiai turėjo valgymo sutrikimą ir buvo man neištikima. Vis dėlto neturėjau laiko gilintis į jos problemas, rodos, jog visas pasaulis būtų susimokęs prieš mane ir kiekviena diena domingų stovykloje buvo tikra kančia. Niekaip negalėjau suprasti, kaip Sharchanui pavyko iškęsti metus. Vis dėlto jei ne brolis, greičiausiai būčiau neištvėręs kasdienės kančios. Žinojimas, jog jei suklupsiu, brolis taps chanu, diena iš dienos palaikė man gyvastį bei teikė jėgų. Ką jau kalbėti, jog turėjau mintyse kerštą kiekvienam prakeiktam domingui, kuris drįso pakelti prieš mane balsą ar ranką.

Diena, kai Vilkų genties vyrai atvyko manęs pasiimti buvo palaima. Tą dieną ne vienas domingas nedrįso net pažvelgti į mane. Pagaliau aš tapau žmogumi jų akyse. Greičiausiai per metus domingų stovykloje įgijau visas blogiausias savo būdo savybes. Žinau, jog vieną dieną jie klupės po mano kojomis ir maldaus pasigailėjimo. Niekas neliks nenubaustas, jei tik mane žemino. Galų gale aš nesu menkas žemės kirminas, esu chano sūnus, esu vilkas.

**

Grįžimas į gimtuosius namus buvo tartum antras gimimas. Tokia palaima žygiuoti tarp gerų ir matyti vyrus, kurie atiduoda pagarbą. Vis dėlto neviskas buvo taip, kaip tikėjausi. Per metus, kol manęs nebuvo, brolis pradėjo dominuoti gentyje, todėl susigrąžinti gentainių palankumą buvo sunkus darbas, net nenumaniau nuo ko pradėti. Laikui bėgant santykiai su Saharchanu pasiekė aukščiausia tašką, nekartą susitikę griebdavomės smurto bei ginklų. Keista, jog mes abu likome gyvi, greičiausias Motina žemė bei Tėvas dangus buvo suplanavę mums kitą lemtį.

Neužilgo mano žmona Kio tapo nėščia. Tai buvo puiki ir džiugi žinia ne tik man, namiškiams bet ir visai genčiai. Žinojau, jog mano brolis jau turi dukrą, todėl vyliausi turėti sūnų. Bet kokiu atveju, vaikas yra džiaugsmas, todėl nekantriai laukiau jo gimimo. Dauguma gentainiu taip pat smalsavo, kas gims. Kitaip tariant, pirmuosius mėnesius atmosfera gentyje buvo palanki bet kokiam įvykiui. Tuo metu mes buvome vieninga gentis, kurioje kiekvienas vilkas palaiko kitą vilką. Gaila, jog tai truko neilgai.

Medžioklės metu vilkai buvo užpulti kaimyninės genties. Mums pavyko atsilaikyti ir nugalėti, tą dieną nepagailėjome nė vieno. Kiekvieno drįsusio stoti mūsų kelyje galva lėkė nuo pečių. Vis dėlto šios kovos sūkuryje Vilkų chanas buvo sužeistas užnuodytos strėlės. Niekas negalėjo tuo patikėti, tačiau mano tėvui teko kovoti su mirtimi. Neužilgo sužinojau, jog genties chanu buvo paskirtas Sharchanas, tačiau tą pačią dieną sužinau labiau stebinančią naujieną – tėvo geriausias draugas, artimesnis negu brolis, ketino pasiskelbti chanu ir valdyti gentį. Nemaniau, jog gentis drįstu pasipriešinti chano sprendimui, tačiau diena po dienos vis labiau įsitikindavau tuo, jog Sharchanui gentis nepaklus. Tiek aš, tie brolis turėjo patikimų vyrų, tačiau skaldyti gentį būtų buvę pražūtinga, net kilus maištui mudviejų pajėgos neatsilaikytų ir žūtų daug nekaltų žmonių. Teliko vienas sprendimas – pasiduoti, tačiau nei aš, nei brolis negalėjome sau to leisti. Mes vilkai, o tai reiškia, jog mieliau mirsime, nei prarasime orumą ir pasiduosime.

Motinai žemei paėmus tėvą į savo glėby naujasis chanas ketino nužudyti kiekvieną žmogų, kurio kūnu teka chano kraujas. Gentis nedrįso to daryti, nes bijojo užrūstinti dievus bei mano tėvo dvasią, tačiau visi suprato, jog palikti mūsų gyvų negalima, nes mes be abejo keršysime kiekvienam, kas mus išdavė, o mus išdavė visa gentis. Jei ne motina, kuri stojo ginti apeliuodama į tai, jog mūsų mirtis užrūstins dievus, vargu ar mums pavyktų likti gyviems. Vis dėlto naujasis chanas tarė savo žodį, genčiai susikrauti savo turą ir išvykti, o mūsų šeima liko nuošaly. Mes netekome visko, ką turėjome. Buvome palikti likimo valioje, o kas blogiausia, naujasis chanas paskelbė mūsų galvų medžioklę. Tiek aš, tiek Sharchanas turėjome patikimų žmonių, todėl apie medžioklę sužinojome anksčiau laiko, bet turėjome mąstyti greitai. Neturėjome jokio turto, jokių ginklų, teko bėgti tuoj pat, kad iki aušros pasiekti slėptuvę.

Sunku nusakyti tą laiko tarpą, kuomet mums teko slėptis nuo vilkų, žmonių, kurie buvo mūsų šeima. Sharchanas ir aš turėjome mažus vaikus, žmonas, senyvą motiną bei du brolius. Taip pat su mumis bėgo Lero, kuri praskaidrino mano tolimesnį gyvenimą. Pabėgo ir motinos tarnaitė. Man ji nė kiek nerūpėjo, mielai būčiau palikęs ją gentyje, vis vien niekas jos neliestų, blogiausia tai, kad tarnaitė galėjo mus lengvai išduoti, ji juk galėjo lengvai būti pastebėta Vilkų ir tokiu būdu visus mus pasmerkti mirčiai. Mielai būčiau perpjovęs jai gerklę, tačiau neturėjau galimybės to padaryti, o vėliau nebuvo ir reikalo. Kitaip tariant, situacija buvo sunki ir nepavydėtina, kai kiekvieną dieną bei naktį girdėdami arklių kanopų bildesį bijodavome netekti gyvybės. Vis dėlto mums pavyko pabėgti bei išgyventi.

**

Metai po metų aš siekiau to, ko niekas kitas negalėjo pasiekti. Iš nieko subūriau gentį, tapau jos chanu. Kaip ne keista, Sharchanas tam pritarė, po metų praleistų kovojant su mirtimi, mes tapo artimi, kaip tikri broliai. Niekada vienas kitam nerodėme prieraišumo, bet puikiai supratome, jog vienas be kito pražūsime. Sharchanas sutiko prisiekti man ištikimybę mainais už tai, kad leisiu jam sunaikinti Vilkų gentį. Mainai buvo sąžiningi, be to, aš žinojau, jog brolis manęs nenuvils. Jis impulsyvus, drąsus bei pasižymi jėga. Būtent tokio puolimo ir reikės, kad sunaikintume Vilkų gentį, bet prieš tam įvykstant, privalėjau atkeršyti domingams už tą pažeminimą, kurį patyriau. Mūsų gentis buvo keturis kartus mažesnė, tačiau domingai nebuvo geri kovotojai. Pasiūlymas, kurį jiems daviau, daugumai pasirodė juokingas, jie nesutiko prisijungti, todėl jų gentis buvo sudeginta iki pamatų. Aš puikiai supratau, kad mūsų niekas nelaikys rimtais priešininkais, o tiesioginis puolimas mūsų menkai genčiai būtų pražūtingas, todėl teko griebtis gudrybių, kurios ir atnešė mūsų menkai genčiai pergalę. Metai po metų mes jėga arba bendru nutarimu prijungdavome gentis, kaimenes bei pavieniais šeimas į vieną gentį, kol mano vardas tyruose pradėjo skambėti kaip koks prakeikimas, kuris akivaizdžiai bylojo, jog tuojau ateis Vilkų eilė. Mano nuostabai, dauguma vilkų perėjo į mūsų pusę, tačiau Sharchanas nepagailėjo ne vieno išdaviko. Brolis su kaupu atkeršijo genčiai, kuri išdavė mūsų tėvą bei mus pačius.

Praėjo ne vieni metai, kol visos tyrų gentis buvo suvienytos į vieną mongolų tautą. Valdyti tokią tautą buvo nelengvas išbandymas, tačiau aš nusipelniau vyrų palankumo, įrodžiau, jog galiu būti geras valdovas, todėl ilgainiui visi vyrai prisiekė man ištikimybę. Vis dėlto, kad koks apsukrus žmogus aš būčiau, mano šeima ilgainiui pradėjo smeigti peilius man į nugarą. Supratau, jog mažai laiko skyriau savo šeimai, tačiau tokią kainą privalėjau sumokėti tam, kad pasiekčiau savo tikslus. Galų gale mano gyvenime tėvas nebuvo dažna figūra, nors buvus Vilkų gentis daug mažesnė nei mano suburta. Motina privalo rūpintis vaikais, parodyti, kas jie yra ir ką privalo daryti. Vargu ar Kio sugebėjo parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, abejoju ar ji parodė jiems tinkamo elgesio pavyzdį. Mano motinai mano pirmoji žmona niekada nepatiko, aš nesusimąsčiau kodėl, tačiau ilgainiui ji pradėjo per daug sau leisti, nuolatiniai jos nepasitenkinimai, pykčiai bei konfliktai su manimi darė žalą mano autoritetui gentyje. Vis dėlto aš buvau linkęs imtis bet kokių priemonių, kad išsilaikyčiau, bet niekada neskriaudžiau savo šeimos, tačiau vargu ar Kio suprato, kad kiekvienas jos judesys bei žodis yra vertinamas mano naudai arba nenaudai. Ji niekada deramai savęs nevertino, kol man pradėjo rodytis, jog būdama su manimi ji patiria kančią, o tai vedė mane iš kantrybės. Ne kartą mėginau padėti pakelti jos savivertę, tačiau Kio visada sulygindavo save su žemėmis, kol galiausiai tapo šešėliu, kuris neturi jokios dvasios. Ji užsidarė savo pasaulyje ir gyveno vien dėl vaikų. Negaliu pasakyti kada būtent ji pradėjo erzinti mane savo elgesiu, tačiau su laiku kiekvienas jos judesys pradėjo mane vis labiau erzinti, viskas, kas ją supo, atrodė netikra. Man sunku buvo suprasti, kodėl Kio negali būti normali, kaip kitos moterys. Niekaip nesupratau, kas jai yra negerai, kol galiausiai ji pradėjo manęs bijoti. Mane tai lengva stebino, nes priešingai negu brolis, man stigo drąsos pakelti ranką prieš savo šeimos narį, nors galbūt būtent to man ir reikėjo. Drąsos. Vis dėlto, kai Kio pradėjo vis mažiau ir mažiau figūruoti mano gyvenime, jaučiausi mažiau dirglus ir susierzinęs. Kio su laiku vis labiau ir labiau pradėjo mane slėgti.

Antroji mano žmona Lero buvo Kio priešingybė. Būdamas su ja nejaučiau įtampos, ji manęs neerzino, nors Lero laukinis būdas taip pat menkino mano autoritetą, kartais gal net labiau nei Kio. Vis dėlto mieliau leisdavau naktis su ja, nei su Kio. Lero buvo šiltas žmogus, priimantis mane tokį, koks esu, o su metais tapau vis labiau labiau dirglus viskam, kas aplinkui vyksta. Rodos, kad ji iš tiesų suprato, kad negaliu persiplėšti į dvi dalis, būti su šeima ir tuo pat metu valdyti gentį. Pakaktų menko žingsniuko į šalį ir viskas, ką aš pasiekiau, subyrėtų, o mano šeima būtų išžudyta pirmoje vietoje. Niekada deramai neparodžiau jausmų Lero, visada stengiausi įtikti Kio, kol galiausiai abi man tapo svetimos. Dėkoju Motinai žemei, jog nepaisant mano trūkumų Lero manęs nepaliko, palaikė ir buvo šalia, mylėjo. Mieliau į mirties nagus atiduočiau šaltą Kio, nei Lero, kuri morališkai visada yra mano pusėje. Tik gaila, jog per daug vėlai supratau jos vertę.

Mano vaikai visi skirtingi bei savotiški. Būdamas mažas buvau auklėjamas motinos taip, kad negalėjau sau leisti per daug savivaliauti, turėjau elgtis taip, kaip ji man sakydavo. Motina niekada nebijojo pakelti prieš mane ir mano brolius rankos, jei tai būtų pakenkę tėvo geram vardui. Negaliu teigti, jog mano vaikų gyvenimas buvo geresnis ar blogesnis. Žinau, kad jiems nieko niekada netrūko. Motinos gal ir nebuvo tokios griežtos, tačiau niekas mano vaikų nepeikė. Gal iš baimės, o gal iš tiesų mano vaikai viešumoje elgėsi pavyzdingai. Berniukai mane gerbė, to man pakako, kad būčiau laimingas. Aš niekada iš nieko nereikalavau meilės, nes ji dviveidė ir dvilypė, man pakaktų pagarbos, kuri yra aukščiau meilės. Vargu ar galėčiau sakyti, jog mylėjau savo tėvą. Aš jo deramai nepažinau, kad galėčiau mylėti, tačiau aš tėvą gerbiau kaip žmogų, nes jis darė viską, kad genčiai, o ypač jo šeimai, būtų gerai gyventi. Mylėjau savo motiną, kuri buvo drąsi bei nebijojo parodyti, kur mano vieta. Ji visada buvo šalia, kai mano gyvenimas risdavosi nuokalne žemyn. Visada eidavau į motinos gerą, kai man buvo sunku. Ji niekada manęs netardydavo, tiesiog būdavo šalia ir vien to man pakako, kad įgaučiau jėgų ir jausčiau jos palaikymą. Žinojau, kad nesu motinos mėgiamas sūnus, tačiau ji vertino ir palaikė, to man pakako, kad jausčiausi laimingas.

Mano pirmagimė dukra Airin buvo mano džiaugsmas, mylėjau ją labiau nei motiną, kuri jai rodė blogą pavyzdį, tačiau kai mergaitė pasiekė brandą, mane aplankė keistos abejonės dėl jos. Stengiausi, kad ji būtų tvirta ir drąsi, bet mano pastangos atsisuko prieš mane patį, kai dukra manęs atsižadėjo. Tai buvo smūgis, kurio aš nesitikėjau, tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Žinoma, jog man buvo labai skaudu netekti vaiko, tačiau nesiruošiau bėgioti paskui ją ir aiškintis santykių. Mano akyse Arin krito. Man nusibodo, kad mano šeima nuolatos palaužia mano autoritetą, juk aš niekada nieko nedariau, kad kaip nors parodyčiau jiems jų vietą. Daviau aiškų nurodymą vyrams, kad jei Airin nusižengs, gali jai nukirsti galvą kaip ir kitam žmogui. Dauguma vyrų nustebo išgirdę tokį mano sprendimą, tačiau ne vienas nieko nepasakė. Vis dėlto po kurio laiko mano dukra sugrįžo į protą, atsiprašė, tačiau kad ir kaip norėjau priimti ją atgal, mano vidus tam prieštaravo. Man buvo gana tų nesutarimų bei kivirčų, jei Airin nori gyventi savarankiškai, tegu gyvena. Nenorėjau kištis į jos gyvenimą ir nenorėjau, kad ji dažnai figūruotų mano gyvenime.

**

Kinija ilgą laiką žemino mongolų tautą, tačiau dabar puolė mums po kojomis. Mano sūnūs iškeliavo į keturias pasaulio puses su patikimais vyrais, iš kurių išmoks karo meno bei pajus gyvenimo skonį. Būdamas jau nepirmos jaunystės ir paguldęs po mongolų kojomis Kiniją aš troškau grįžti į savo gimtąjį kraštą. Norėjau ramybės. Pirmosios dienos gimtajame krašte buvo tikra atgaiva mano kūnui bei sielai, kuri pailso nuo nuolatinio nerimo bei baimės. Diena iš dienos stebėjau laukus, kuriuose kažkada mokiausi jodinėti, šaudyti iš lanko, valdyti kardą bei leidau vaikystės dienas. Stebėjausi kaip greitai bėga laikas, kur pradingo mano jaunystė, mano laimė. Visi pastarieji mano gyvenimo metai buvo tamsūs, o aš troškau šviesos ir ramybės.

-Pasiilgau namų, šios žemės, šių pievų, tų kalnų ir upelio,-tarė Taranas atsistojęs šalia manęs. Mes drauge patyrėme tiek daug išbandymų, tačiau juo visada pasitikėjau ir branginau kaip brolį, nepaisant to, kad jo žmona nekartą mėgino mane nužudyti.

-Daug kas pasikeitė per metus, kuomet mūsų čia nebuvo,-tariau su šypsena,-tačiau Motina žemė vis dar tokia pati. Ji pasiruošusi mus priimti atgal, juk mes jos vaikai. Gimėme ir augome tarp vilkų, pats metas sugrįžti į šią žemę, kurioje viskas ir prasidėjo.

-Norėtum kažką pakeisti?

-Norėčiau daug ką pakeisti, tačiau vargu ar pokyčiai būtų naudingi. Norėčiau būti drąsesnis, ryžtingesnis, tačiau tuomet nebūčiau geras strategas, nes pulčiau pavojui į akis. Norėčiau daugiau laiko pralesti su savo šeima, žmonėmis, kuriems kažką reiškiu, kurie visada buvo su manimi.

-Aš ir galvojau apie savo gyvenimą, Rachanai. Patyriau daug šilto ir šalto, tačiau vargu ar norėčiau ką nors keisti. Norėčiau greičiau susitikti su Li Feng, ji buvo nepaprasta moteris. Vargu ar būdamas jaunas būčiau patikėjęs, kad ji bus svarbiausia mano gyvenimo moteris, kad drauge turėsime vaikų, kovosime petys į petį ir užkariausime tyrus ir kinus,-nusijuokė draugas.

-Praeities nepakeisime, mes net neturime ateities,-nusijuokiau. Mano amžius jau iš tiesų bylojo, jog metas pasiduoti. Gimtosios žemės atnešė mano sielai ramybę, pagaliau protėvių dvasios paliko mano mintis. Supratau, jog metas paskirti naująjį chaną ir mėgautis tuo, ką Motina gamta man paliko. Norėjau būti gimtame krašte, kuriame gimiau, norėjau jame pasilikti amžiams.

Mongolų tauta tapo vieninga kaip niekad. Žmonės suprato, jog tik būdami vieningi, mes galime nugalėti visus. Mano sūnūs tapo puikiais kariais, nors jaunėliai taip ir liko jaunėliais, į kuriuos visada žiūrėjau ir žiūrėsiu su šypsena. Naujasis chanas bendradarbiauja su savo broliu, todėl esu įsitikinęs, jog mano sukurtas ir patikėtas pasaulis yra gerose rankose. Mano vaikai vienas kitą papildo ir būdami išvien yra nenugalimi.

Savo paskutines dienas noriu praleisti su moterimi, kuri atidavė man visą savo gyvenimą, tačiau mainais už tai aš nieko negalėjau duoti. Noriu mėgautis gimtąja žeme su Lero, kuriai šis kraštas yra gimtasis. Džiaugtis kiekviena diena praleista su ja. Mylėti ją ir branginti, nes ji to verta.

 

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

2018-03-24 perskaičiau šį savo “šedevrą“ ir negaliu nesišypsoti. Jame dalis mano vaikystės, dalis prisiminimų, kurie teikia džiaugsmo. Žinoma, jei rašyčiau kažką panašaus dabar, tikrai pakeisčiau rašybos stilių, tačiau tuo metu tai buvo geriausia, ką galėjau sukurti. Be to, stengiuosi būti atvira sau, tuomet aš išties kūriau, o dabar tam nelieka laiko, tad ką gali žinoti, gal 2013 metų aš yra daug geresnė rašytoja nei dabartinė.

miau

Gražios dienos visiems!

 

 

 

P.S. Jei mėgstate kurti ir norėtumėte pasidalinti savo kūryba (paskelbti ją mūsų svetainėje), mielai kviečiame tai padaryti! Parašykite mums el. laišką adresu ir susitarsime dėl visų detalių:

> bookswakeus.blog@gmail.com <

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s