Johanno Strausso „Žydrasis Dunojus“

Gruodžio mėnesį turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šį kartą stebėjau dviejų veiksmų baletą pagal Johanno Strausso muziką „Žydrasis Dunojus“. Buvau apie jį girdėjus daug gero, tad  nekantriai laukiau šio baleto.

201203215157dunojus_gr1_111230_123

Viena iš pagrindinių baleto idėjų – nuolatinis kūrėjo pripažinimo troškimas, meilės, įkvėpimo ir artimo bendraminčio paieškos, nuolatinė kuriančio žmogaus akistata su autentiškumo bei prasmės klausimu.

Šokio kalba žiūrovams yra pasakojama pagrindinio veikėjo Franco, jauno kompozitoriaus (smuikininko) istoriją. Jis net atostogaudamas nesiliauja kūręs muzikos, tad sužadėtinė Ana primena smuikininkui apie povestuvinę kelionę. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, netrukus pasirodo temperamentingoji artistė ir šokėja Franciska bei palieka įspūdį jaunajam ir gerai išauklėtam Francui. Ana nelieka to nepastebėjusi, ji kenčia supratusi, kad jos vyrą nuviliojo Franciska, sužavėjusi jį savo grožiu bei žavesiu. Tai ką gi pasirinks Francas? Sužadėtinę Aną ar garsią ir patrauklią šokėją Franciska?

Nepaisant to, jog „Žydrasis Dunojus“ nėra XIX a. valsų kūrėjo J. Strausso (sūnaus) biografinis baletas, vis vien galima įžvelgti kelias sąsajas, mat spektaklio choreografas ir libreto autorius Andrejus Melanjias suteikė veikėjams realių istorinių asmenybių bruožus. Jaunasis kompozitorius Francas ne kas kitas kaip J. Straussas, o santūrioji sužadėtinė Ana – kompozitoriaus simpatija, rusaitė Olga Smirnickaja.

Apibendrinant pamatytą puikiai tinka A. Melanjino pasakymas, kad Strausso muzikoje negali būti jokios depresijos, ją keičia ironija bei žaismė, būtent toks ir buvo „Žydrasis Dunojus“. Jis užburia muzikos grožiu ir melodingu siužetu, kuris kupinas valso žingsnelių, spalvų ir vaizdų tarsi pats plauktų iš muzikos. Taip pat nuostabūs kostiumai (Viačeslav Okunev), kurie prikausto žvilgsnį ir leidžia įsijausti tiek į laikmetį, tiek geriau perprasti vyraujančią nuotaiką. Puikios dekoracijos (ypač man patiko automobilis). „Žydrasis Dunojus“ – puiki pasaka, kuri turėtų (mano nuomone) patikti visiems. Ji lengva, linksma ir turi laimingą pabaigą, tad ko gi dar reikia?

Žinoma, jei kartais pasitaikys scenų, kurios nebus suprastos, aš siūlyčiau prisiminti A. Melanjino žodžius:

Mano tėvai buvo labai geri teisininkai, todėl kuo aš daugiau rašau ar kalbu, tuo mažiau kiti mane supranta. Todėl jei kas nors mūsų balete Jums bus nesuprantama, tiesiog užmerkite akis ir klausykitės Strausso muzikos.

miau

Reklama

Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“

Žinot, kai artėja gruodis, aš pastebiu keista tendenciją – laikas pradeda bėgti kur kas greičiau! Rodos, vos tik atsikėlei, jau metas gulti. Ką jau kalbėti, jog tiek moksleiviams, tiek studentams, tiek dirbantiems pradeda kristi dead line ir kiti nepageidaujami stebuklai, tačiau… Medalis visada turi dvi puses – greitai atostogos!

Na o belaukiant atostogų siūlau paskaityti kokią nors smagią knygą. Jei kartais reikėtų minčių, trumpai norėčiau pristatyti Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ (ar matę 2005 metų filmą)? Susiklostė taip, jog autorius rašydamas knygą pasirėmė ne kuo kitu, kaip M. Iwasaki gyvenimiška patirtimi. Moteris liko nepatenkinta jo vaizduojamu geišos paveikslu, kuris, pasak Iwasaki, yra klaidinantis, todėl nutaria parašyti savo autobiografiją.

Vilnius

Nuotrauka iš mūsų IG 🙂

Šią knygą galima būtų padalinti į dvi dalis. Pirmoji, apie mažąją Masako Tanaka, kuri renkasi gyventi atskirai nuo tėvų okijoje. Ji diena iš dienos stropiai mokosi ne tik meno bei etiketo, tačiau ir okijos paveldėtojos pareigų, kol vieną dieną ji atsisako būti Tanaka ir tampa Mineko Iwasaki, teisėta okijos paveldėtoja.

Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau. Šokis palaikė mane tomis akimirkomis, kai kiti profesijos reikalavimai būdavo sunkiai pakeliami.

– Mineko Iwasaki

Antroji knygos dalis pasakoja apie talentingąją Mineko, kuriai be galo patinka šokis, per jį ji gali save realizuoti. Mergina nori tapti geriausia, tad deda visas pastangas siekiant šio tikslo. Kelias nėra lengvas, ji susiduria su sunkumais, tačiau juos įveikus tampa geriausia ne tik šokėja, bet ir geiša, kurios trokšta ir žavisi visi. Mineko tampa tarptautiniu Japonijos kultūros simboliu.

Vis dėlto, pasiekus savo šlovės viršūnę Mineko vis dažniau savęs klausia – o kas toliau? Kam man to reikia? Ją piktina nusistovėjusios bei nekintančios tradicijos, alinantis darbas, varžantys profesijos reikalavimai, moteris nori permainų, tačiau sistema stipresnė. Nepaisant to, kokia atkakli, valdinga bei ryžtinga Mineko būtų, sistemos ji negali pakeisti, tad ką daryti?

tumblr_nfiwhuxjff1qlny4mo1_1280

Drįsčiau teigti, jog mane šioje knygoje užkabino feminizmas. Pagaliau moteris vaduojasi iš pasaulio, kuriame ilgą laiką buvo veikiama pagal vyrų norus bei tradicijas. M. Iwasaki nors ir skurdžiai, bet mėgina parodyti kovą tarp šiuolaikinių bei tradicinių pažiūrų. Ji nori pati rinktis savo gyvenimo stilių ir tai pagirtina.

Negalėčiau pasakyti, jog perskaičiusi šią knygą sužinojau kažką naujo apie Japonijos kultūrą, geišos gyvenimas, kaip buvo taip ir liko magišku pasauliu, kurį pašaliniam asmeniui sunku suprasti. Kita vertus, jei domitės Japonijos kultūra, manau, jog „Geišos gyvenimas“ padės pažvelgti į tradicijų varžomą visuomenę iš vidaus, geriau suprasti politinę situaciją bei meną.

Kita vertus, man teko skaityti A. Golden „Geišos išpažintis“ ir galiu drąsia sakyti, jog „Geišos gyvenimas“ tikrai nublanksta prieš ją. A. Golden sugebėjo papasakoti skaitytojams subtilią istoriją, kaip paprasta mergaitė virsta viena geriausių geišų, apie jos sunkumus bei laimes, kitaip – per aspera ad astra. M. Iwasaki mums pasakoja apie save, kitaip – apie arogantišką mergaitę, kuri bijo bei nemėgsta būti tarp žmonių, tačiau jai patinka šokti ir ji tampa geriausia geiša. Knyga sausa, joje trūksta emocijų, pasakojama, kokia M. Iwasaki svarbi ir graži, kaip jos visi nori ir trokšta, kas jai patinka, kaip jai viskas sekasi ir kaip ji visa galva geresnė už kitas moteris bei vyrus ar net valstybės vadovus.

Be jau minėto, galėčiau pridurti, jog knygoje veiksmas vyksta nenuosekliai, šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, kartais veiksmas atrodo „perkurtas“ (realūs įvykiai papildyti tam, kad pavaizduoti M. Iwasaki tobula asmenybe), ko pasėkoje knygoje galima aptikti biologijos dėsniams prieštaraujančių eilučių. Taip pat drįsčiau teigti, kad M. Iwasaki per daug dėmesio suteikia nereikšmingoms detalėmis, tačiau nutyli tai, kas būtų išties įdomu skaitytojui (todėl man ir atrodo, jog knygoje gausu „perkurimo“).

Apibendrinant, knyga tikrai verta dėmesio, jei domitės Japonijos kultūra. Ji leidžia pažiūrėti į tradicijų varžomą pasaulį iš vidaus bei geriau suprasti kultūrinius niuansus. Vis dėlto, aš esu toks žmogus, kuriam nepatinka skaityti apie tobulų žmonių tobulą gyvenimą. Kita vertus, jei užmerkti akis į „tobulumo“ gausą, knyga man pasirodė maloni, nepasakyčiau, jog sužinojau kažką naujo, tačiau skaitymas neprailgo.

miau

Nepamirškite pasidalinti savo nuomone, jei skaitėte šią knygą.

 

P.S. Aš nežinau, kas laimėjo teismo procesą, tad jei kas nors žinote, duokite man žinoti. ARBA, galime padiskutuoti, kas turėtų laimėti 😀

 

Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

A. Cholinos „Idiotas“

Esu 2017 metais numačiusi tokį tikslą – bent kartą per mėnesį nueiti „pasikultūrinti“. Turiu pasakyti, jog kol kas savimi didžiuojuosi, nes laikausi šio plano (išimtis buvo tik rugpjūčio mėnesis). Šį mėnesį apsilankiau Nacionaliniame dramos teatre ir pirmą kartą turėjau progos stebėti Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Idiotas“.

„Idiotas“ – tai vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų, kuriame kalbama apie itin svarbius klausimus, kurie aktualus ir šiomis dienomis – ar pakanka vien žmogiškojo naivaus gėrio? Ar jis gali išgelbėti žmogų, sustabarėjusią jo aplinką ir pasaulį?

Žvelgiant į kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, kuris yra grynas gėrio bei naivumo įsikūnijimas, galima pastebėti, kokia ištiktųjų buvo to meto (ir mūsų) visuomenė. Savo pasirodymu kunigaikštis apverčia visų Maskvos didikų gyvenimus aukštyn kojomis. Kodėl? Jis neatitinka šabloniško to laikmečio žmogaus modelio. Myškinas yra visiems geras, malonus, puoselėjantis „tikrąsias“ vertybes. Kitaip, jis grynas žmogiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šį santykį ir nori pabrėžti F. Dostojevskis, kas nutinka tokiam žmogui, kuris susiduria su visuomene. Myškinas negali atsiriboti nuo visuomenės (kaip ir visi mes), negali joje prisitaikyti, tad galiausiai išprotėja.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką: aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

– Fiodoras Dostojevskis

Fiodoro Dostojevsio „Idiotas“ – visiškai šiuolaikiška literatūrinė medžiaga. Išverstas į šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabyla apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą ir kartu suteikia viltį tiems, kurie dar “neparsidavė” šio laikmečio taisyklėms.

– Režisierė ir choreografė Anželika Cholina

051522329-2e34beb3-0796-4df2-ac0e-d39d2c211c77

Be jau minėto, turėčiau pridurti, kad tai dviejų dalių spektaklis pagal Gijos Kančelio muziką. Jame gvildenamas ne tik žmogiškumo klausimas, bet ir meilės (kaip be jos?). Myškinas įsimyli Aglajos ir Nastasijos Filipovnos sielas, tačiau tuo pat metu blaškosi tarp jų dviejų. Pirmoji yra vaikiško ir aikštingo būdo, ji visais galimais būdais siekia vyro, tačiau jaučia, kaip jis slysta jai tarp pirštų. Nastasija Filipovna yra graži, daugumos trokštama moteris, ji net nebūtų pagalvojusi, kad toks kaip Myškinas gali patraukti jos dėmesį, tačiau taip nutiko. Galiausiai ji sutinka už jo ištekėsi, tačiau vestuvių dieną, kad būdama su Myškinu tik jam pakenks, pabėga su kitu vyru – Rogožinu. [Tolesnį pasakojimą nutylėsiu, jei kartais planuotumėte perskaityti knygą ar pamatyti spektaklį].

Mano nuomonė galbūt yra paveikta to, jog tai buvo pirmasis man matytas šokio spektaklis, tačiau jis buvo puikiai pastatytas, jam galėtų prilygti tik Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“ (tiesą sakant, kažkuriuo momentu net siužeto linijos buvo panašios). A. Cholona šokio kalba mane sužavėjo. Viskas buvo elegantiška, lengva, kuklu ir paprasta, tačiau tame ir slypėjo visas grožis. Ką jau kalbėti apie aktorius (atlikėjus), kurie net veido mimika perteikė nuotaiką (nebuvo tokio, kuris man nepatiktų). Mano mylimiausias, žinoma, buvo Donatas Švirėnas, kuris vaidino kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną. Toks mielas, nors imk ir prie širdies dėk. Kita vertus, juk būtent toks ir yra Myškinas (myška – rusiškai reiškia meškiukas).

Pabaigai norėčiau patikinti, jog spektaklis patiks visiems, kam įdomi „svetimo“ ar asmens identiteto tema. Kas kartas nuo karto pagalvoja apie žmogiškumą, savąjį „aš“, apie dėmesį bei pagarbą kitam. Kas pastebi tendenciją, jog žmonės matydami  gėrį kituose nurašo juos kaip „keistus“, nes tai neatitinka šablono. Atsižvelgiant į tai, gali pasirodyti, jog žmogus netenka savojo „aš“ ir savo teisių, negali būti kitoks, turi būti toks, kokio nori visuomenė. Turi būti kaip visi, turi pritapti, kitaip jis bus „svetimas“ („kitoks“).

miau

Aš niekada nesus skaičiusi Fiodoro Dostojevsio romano „Idiotas“, bet spektaklyje nagrinėjamos temos privertė mane įtraukti šią knygą į savo nesibaigiantį „must to read“ sąrašą.

 

 

 

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Laiškai!

Sveiki draugai!

20170831_191627_mh1504196416252

Dalis mano sukauptų laiškų 🙂

Niekam nėra paslaptis, jog seniau žmonės komunikavo laiškais, kuriuos dažniausiai rašė ranka. Greičiausiai viskas pasikeitė tuomet, kai atsirado galimybė siųsti tą patį laišką internetu, tuomet dauguma atsisakė rašymo ranka, nes tai a) užima daug laiko, b) lėtai keliauja (gali ir pasimesti), c) brangu ir galima sugalvoti dar daugiau priežasčių… Vis dėlto šiandien norėčiau pasidalinti su Jumis savo laiškų rašymo patirtimi!

Puikiai prisimenu, jog pirmoji mano susirašinėjimo draugė buvo mano mamos bendradarbės anūkė. Ji už mane kiek vyresnė, tačiau būtent ji ir pasiūlė mums susirašinėti laiškais. Tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, tad nemokėjau gerai rašyti, tačiau į tokį pasiūlymą sureagavau tuoj pat. Puikiai prisimenu, jog rašydavau laiškus juodraštyje, tuomet ji nešdavau mamai, kad ji pataisytų klaidas. Ir tik tuomet aš perrašydavau laišką į švarraštį, pripiešdavau gėlyčių, saulučių ir kitų piešinukų, nepamiršdavau ir lipdukų.

Galiu drąsiai sakyti, jog gauti popierinį laišką yra daug maloniau nei elektroninį. Visų pirma, popieriniai laiškai (ypač jei rašyti ranka) parodo žmogaus pastangas, o tai (mano galva) rodo žmogaus pagarbą tau. Be to, būkime atviri, elektriniai laiškai ateina norim mes jų ar ne, o kai kurių itin sunku nusikratyti. Vis dėlto, popieriniais laiškai visai kas kita, tad nieko nuostabaus, jog net šiomis dienomis meilės žinutės yra rašomos ranka ant atvirukų.

Vis dėlto, taip pat turėčiau užsiminti, kad po kurio laiko lioviausi rašiusi. Priežastis labai paprasta – nebuvo kam. Mano anksčiau minėta draugė persikraustė į kitą šalį, tad po truputį po truputį mūsų ryšys nutrūko (vėliau, kuomet gavau kompiuterį ir internetą, mes tęsėme bendravimą internete, tačiau vėl – nutrūko). Neslėpsiu, noras susirašinėti laiškais vis dar liko, jis buvo toks didelis, kad rašiau laiškus net savo kaimynei, su kuria mes kasdien matėmės mokykloje (ar prisimeni, Laura?).

Kiek vėliau, tai laikais, kuomet portalas zerbra.lt dar klestėjo, buvau sukūrusi klubą (jei neklystu – „Apie viską po truputį =^_^=“), tuomet susipažinau su gausybe nuostabiu žmonių, kurie prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, su kai kuriais iš šių fainuolių aš susirašinėjau laiškais dar iki šiol.

Tačiau laiškų „renesansas“ mane aplankė vienuoliktoje klasėje, kuomet susipažinau su Viktorija, kuri taip pat yra laiškų maniakė, net didesnė nei aš. Ji mane supažindino su keliomis svetainėmis, kuriose galima surasti bendraminčių ar net susirašinėjimo draugų. Esu už tai jai dėkinga, nes tokiu būdu susipažinau su nepaprastai įdomiais žmonėmis, vėl – su kai kuriais dar yra palaikomi ryšiai.

Asmeniškai man laiškų rašymas teikia džiaugsmo. Tai savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pasidalinti tuo, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu keistą įprotį laišką kaip nors dekoruoti ar pridėti mažų smulkmenų, tad atsiskleidžia mano vidinė menininkė. Galų gale, kas gal pasirodys kiek keistoka, bet savo laiškų draugams kartais aš kartais išlieju tai, kas guli ant širdies.

Gaudama draugų laiškus mokausi iš jų patirties, džiaugiuosi jų nuotykiais bei liūdžiu drauge su jais. Kartais susidaro įspūdis, jog tas žmogus visai šalia, tad tai labai (nežinau) miela, gera. Žinoma, kol atrandi tą tikrąją laiško sesę (ar brolį) tenka ilgokai paplušėti ir susirašyti su keliomis varlėmis, bet tai to verta.

20170831_190236_mh1504196447031P.S. Laiškas – puikus būdas ugdyti savo kūrybiškumą. Įdomiausios laiškų idėjos, kurios buvo mane aplankiusios: laiškas ant baliono, laiškas – dėlionė; laiškas kaip knygutė. Kita vertus, jei kam stinga minčių, esu tikra, jog YouTube ar Pinterest šiuo klausimu galėtų padėti.

P.P.S.  Jei kas ieško susirašinėjimo draugų, duokite mums žinoti 😉

miau

Mums jau metai!

90f86a1b74104b3c6383cf16853e4311

Sveiki knygų, filmų bei kultūros mylėtojai!

Mes švenčiame savo vienerių metų sukaktį ir ta proga norime pasakyti Jums didelį ačiū už tai, kad buvote su mumis visą šį laiką. Be galo esame dėkingos už gautas 1701 peržiūras, 526 lankytojus ir 10 prenumeratorių. Taip pat mes norime padėkoti savo savanorėms @yanbaka, kuri praturtino mūsų puslapį anime aprašymais bei recenzijomis, taip pat @bookdreams12, kuri dalinosi savo nuomonę apie perskaitytas knygas, bei kitiems, kurie mums padėjo tvarkyti su tinklaraščio stiliumi bei kitais aspektais. Be jūsų tikrai nebūtume parašę 54 straipsnių ir tikrai nebūtume sulaukusios metų.

Vis dėlto, dar kartą norime padėkoti savo skaitytojams ir skaitytojoms, kad kartas nuo karto mus aplanko. Tai mums tarsi vidinė pastūma (motyvacija) nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Seniai seniai, kuomet svajojome su Viktorija turėti savo blogą, mes tikėjomės dviejų galimų baigčių: mūsų niekas neskaitys arba mus skaitys visi. Greičiausiai tokios ar panašios mintys kirba visų blogerių galvose, kol jie nesusiduria su realybe, tad mes nesame išimtis. Vis dėlto, mes esame dėkingos, jog be mūsų pačių straipsnius skaito ir kiti. Tai motyvuoja ir džiugina. 

Žinoma, mes ne visada esame tokios aktyvios kaip norėtumėme. Pradžioje buvome užsibrėžusios tikslą, jog rašysime du kartus per savaitę, ko pasekoje artėjant gruodžiui (studentams prasideda sesija) net vieno straipsnio negebėjome publikuoti. Mūsų gretas papildžius savanoriais pasitelkėme naują strategiją – kartą per savaitę (trečiadieniais), bet ir tai ne visada mus sekėsi. Vis dėlto, mes nenuleidžiame rankų ir stengiamės judėti pirmyn.

Dar kartą dėkojame už šiuos smagius metus ir labai tikimės, jog sulauksime ir antrųjų!

giphy

P.S. Jei Jums kiltų noras prisijungti prie mūsų draugiškos komandos, mes priimame iškeltomis rankomis. Mielu noru suteiksime Jums prisijungimą bei erdvę, kur galėsite su kitais (mumis tai tikrai) pasidalinti savo nuomone apie knygas, kiną, kultūrinius renginius ar kitą (maistas, kelionės, gyvenimas ir pan.). Nebijokite mums rašyti.

Gražios dienos!

Books Wake Us komanda