Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

Reklama

A. Cholinos „Idiotas“

Esu 2017 metais numačiusi tokį tikslą – bent kartą per mėnesį nueiti „pasikultūrinti“. Turiu pasakyti, jog kol kas savimi didžiuojuosi, nes laikausi šio plano (išimtis buvo tik rugpjūčio mėnesis). Šį mėnesį apsilankiau Nacionaliniame dramos teatre ir pirmą kartą turėjau progos stebėti Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Idiotas“.

„Idiotas“ – tai vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų, kuriame kalbama apie itin svarbius klausimus, kurie aktualus ir šiomis dienomis – ar pakanka vien žmogiškojo naivaus gėrio? Ar jis gali išgelbėti žmogų, sustabarėjusią jo aplinką ir pasaulį?

Žvelgiant į kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, kuris yra grynas gėrio bei naivumo įsikūnijimas, galima pastebėti, kokia ištiktųjų buvo to meto (ir mūsų) visuomenė. Savo pasirodymu kunigaikštis apverčia visų Maskvos didikų gyvenimus aukštyn kojomis. Kodėl? Jis neatitinka šabloniško to laikmečio žmogaus modelio. Myškinas yra visiems geras, malonus, puoselėjantis „tikrąsias“ vertybes. Kitaip, jis grynas žmogiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šį santykį ir nori pabrėžti F. Dostojevskis, kas nutinka tokiam žmogui, kuris susiduria su visuomene. Myškinas negali atsiriboti nuo visuomenės (kaip ir visi mes), negali joje prisitaikyti, tad galiausiai išprotėja.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką: aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

– Fiodoras Dostojevskis

Fiodoro Dostojevsio „Idiotas“ – visiškai šiuolaikiška literatūrinė medžiaga. Išverstas į šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabyla apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą ir kartu suteikia viltį tiems, kurie dar “neparsidavė” šio laikmečio taisyklėms.

– Režisierė ir choreografė Anželika Cholina

051522329-2e34beb3-0796-4df2-ac0e-d39d2c211c77

Be jau minėto, turėčiau pridurti, kad tai dviejų dalių spektaklis pagal Gijos Kančelio muziką. Jame gvildenamas ne tik žmogiškumo klausimas, bet ir meilės (kaip be jos?). Myškinas įsimyli Aglajos ir Nastasijos Filipovnos sielas, tačiau tuo pat metu blaškosi tarp jų dviejų. Pirmoji yra vaikiško ir aikštingo būdo, ji visais galimais būdais siekia vyro, tačiau jaučia, kaip jis slysta jai tarp pirštų. Nastasija Filipovna yra graži, daugumos trokštama moteris, ji net nebūtų pagalvojusi, kad toks kaip Myškinas gali patraukti jos dėmesį, tačiau taip nutiko. Galiausiai ji sutinka už jo ištekėsi, tačiau vestuvių dieną, kad būdama su Myškinu tik jam pakenks, pabėga su kitu vyru – Rogožinu. [Tolesnį pasakojimą nutylėsiu, jei kartais planuotumėte perskaityti knygą ar pamatyti spektaklį].

Mano nuomonė galbūt yra paveikta to, jog tai buvo pirmasis man matytas šokio spektaklis, tačiau jis buvo puikiai pastatytas, jam galėtų prilygti tik Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“ (tiesą sakant, kažkuriuo momentu net siužeto linijos buvo panašios). A. Cholona šokio kalba mane sužavėjo. Viskas buvo elegantiška, lengva, kuklu ir paprasta, tačiau tame ir slypėjo visas grožis. Ką jau kalbėti apie aktorius (atlikėjus), kurie net veido mimika perteikė nuotaiką (nebuvo tokio, kuris man nepatiktų). Mano mylimiausias, žinoma, buvo Donatas Švirėnas, kuris vaidino kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną. Toks mielas, nors imk ir prie širdies dėk. Kita vertus, juk būtent toks ir yra Myškinas (myška – rusiškai reiškia meškiukas).

Pabaigai norėčiau patikinti, jog spektaklis patiks visiems, kam įdomi „svetimo“ ar asmens identiteto tema. Kas kartas nuo karto pagalvoja apie žmogiškumą, savąjį „aš“, apie dėmesį bei pagarbą kitam. Kas pastebi tendenciją, jog žmonės matydami  gėrį kituose nurašo juos kaip „keistus“, nes tai neatitinka šablono. Atsižvelgiant į tai, gali pasirodyti, jog žmogus netenka savojo „aš“ ir savo teisių, negali būti kitoks, turi būti toks, kokio nori visuomenė. Turi būti kaip visi, turi pritapti, kitaip jis bus „svetimas“ („kitoks“).

miau

Aš niekada nesus skaičiusi Fiodoro Dostojevsio romano „Idiotas“, bet spektaklyje nagrinėjamos temos privertė mane įtraukti šią knygą į savo nesibaigiantį „must to read“ sąrašą.

 

 

 

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Laiškai!

Sveiki draugai!

20170831_191627_mh1504196416252

Dalis mano sukauptų laiškų 🙂

Niekam nėra paslaptis, jog seniau žmonės komunikavo laiškais, kuriuos dažniausiai rašė ranka. Greičiausiai viskas pasikeitė tuomet, kai atsirado galimybė siųsti tą patį laišką internetu, tuomet dauguma atsisakė rašymo ranka, nes tai a) užima daug laiko, b) lėtai keliauja (gali ir pasimesti), c) brangu ir galima sugalvoti dar daugiau priežasčių… Vis dėlto šiandien norėčiau pasidalinti su Jumis savo laiškų rašymo patirtimi!

Puikiai prisimenu, jog pirmoji mano susirašinėjimo draugė buvo mano mamos bendradarbės anūkė. Ji už mane kiek vyresnė, tačiau būtent ji ir pasiūlė mums susirašinėti laiškais. Tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, tad nemokėjau gerai rašyti, tačiau į tokį pasiūlymą sureagavau tuoj pat. Puikiai prisimenu, jog rašydavau laiškus juodraštyje, tuomet ji nešdavau mamai, kad ji pataisytų klaidas. Ir tik tuomet aš perrašydavau laišką į švarraštį, pripiešdavau gėlyčių, saulučių ir kitų piešinukų, nepamiršdavau ir lipdukų.

Galiu drąsiai sakyti, jog gauti popierinį laišką yra daug maloniau nei elektroninį. Visų pirma, popieriniai laiškai (ypač jei rašyti ranka) parodo žmogaus pastangas, o tai (mano galva) rodo žmogaus pagarbą tau. Be to, būkime atviri, elektriniai laiškai ateina norim mes jų ar ne, o kai kurių itin sunku nusikratyti. Vis dėlto, popieriniais laiškai visai kas kita, tad nieko nuostabaus, jog net šiomis dienomis meilės žinutės yra rašomos ranka ant atvirukų.

Vis dėlto, taip pat turėčiau užsiminti, kad po kurio laiko lioviausi rašiusi. Priežastis labai paprasta – nebuvo kam. Mano anksčiau minėta draugė persikraustė į kitą šalį, tad po truputį po truputį mūsų ryšys nutrūko (vėliau, kuomet gavau kompiuterį ir internetą, mes tęsėme bendravimą internete, tačiau vėl – nutrūko). Neslėpsiu, noras susirašinėti laiškais vis dar liko, jis buvo toks didelis, kad rašiau laiškus net savo kaimynei, su kuria mes kasdien matėmės mokykloje (ar prisimeni, Laura?).

Kiek vėliau, tai laikais, kuomet portalas zerbra.lt dar klestėjo, buvau sukūrusi klubą (jei neklystu – „Apie viską po truputį =^_^=“), tuomet susipažinau su gausybe nuostabiu žmonių, kurie prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, su kai kuriais iš šių fainuolių aš susirašinėjau laiškais dar iki šiol.

Tačiau laiškų „renesansas“ mane aplankė vienuoliktoje klasėje, kuomet susipažinau su Viktorija, kuri taip pat yra laiškų maniakė, net didesnė nei aš. Ji mane supažindino su keliomis svetainėmis, kuriose galima surasti bendraminčių ar net susirašinėjimo draugų. Esu už tai jai dėkinga, nes tokiu būdu susipažinau su nepaprastai įdomiais žmonėmis, vėl – su kai kuriais dar yra palaikomi ryšiai.

Asmeniškai man laiškų rašymas teikia džiaugsmo. Tai savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pasidalinti tuo, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu keistą įprotį laišką kaip nors dekoruoti ar pridėti mažų smulkmenų, tad atsiskleidžia mano vidinė menininkė. Galų gale, kas gal pasirodys kiek keistoka, bet savo laiškų draugams kartais aš kartais išlieju tai, kas guli ant širdies.

Gaudama draugų laiškus mokausi iš jų patirties, džiaugiuosi jų nuotykiais bei liūdžiu drauge su jais. Kartais susidaro įspūdis, jog tas žmogus visai šalia, tad tai labai (nežinau) miela, gera. Žinoma, kol atrandi tą tikrąją laiško sesę (ar brolį) tenka ilgokai paplušėti ir susirašyti su keliomis varlėmis, bet tai to verta.

20170831_190236_mh1504196447031P.S. Laiškas – puikus būdas ugdyti savo kūrybiškumą. Įdomiausios laiškų idėjos, kurios buvo mane aplankiusios: laiškas ant baliono, laiškas – dėlionė; laiškas kaip knygutė. Kita vertus, jei kam stinga minčių, esu tikra, jog YouTube ar Pinterest šiuo klausimu galėtų padėti.

P.P.S.  Jei kas ieško susirašinėjimo draugų, duokite mums žinoti 😉

miau

Mums jau metai!

90f86a1b74104b3c6383cf16853e4311

Sveiki knygų, filmų bei kultūros mylėtojai!

Mes švenčiame savo vienerių metų sukaktį ir ta proga norime pasakyti Jums didelį ačiū už tai, kad buvote su mumis visą šį laiką. Be galo esame dėkingos už gautas 1701 peržiūras, 526 lankytojus ir 10 prenumeratorių. Taip pat mes norime padėkoti savo savanorėms @yanbaka, kuri praturtino mūsų puslapį anime aprašymais bei recenzijomis, taip pat @bookdreams12, kuri dalinosi savo nuomonę apie perskaitytas knygas, bei kitiems, kurie mums padėjo tvarkyti su tinklaraščio stiliumi bei kitais aspektais. Be jūsų tikrai nebūtume parašę 54 straipsnių ir tikrai nebūtume sulaukusios metų.

Vis dėlto, dar kartą norime padėkoti savo skaitytojams ir skaitytojoms, kad kartas nuo karto mus aplanko. Tai mums tarsi vidinė pastūma (motyvacija) nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Seniai seniai, kuomet svajojome su Viktorija turėti savo blogą, mes tikėjomės dviejų galimų baigčių: mūsų niekas neskaitys arba mus skaitys visi. Greičiausiai tokios ar panašios mintys kirba visų blogerių galvose, kol jie nesusiduria su realybe, tad mes nesame išimtis. Vis dėlto, mes esame dėkingos, jog be mūsų pačių straipsnius skaito ir kiti. Tai motyvuoja ir džiugina. 

Žinoma, mes ne visada esame tokios aktyvios kaip norėtumėme. Pradžioje buvome užsibrėžusios tikslą, jog rašysime du kartus per savaitę, ko pasekoje artėjant gruodžiui (studentams prasideda sesija) net vieno straipsnio negebėjome publikuoti. Mūsų gretas papildžius savanoriais pasitelkėme naują strategiją – kartą per savaitę (trečiadieniais), bet ir tai ne visada mus sekėsi. Vis dėlto, mes nenuleidžiame rankų ir stengiamės judėti pirmyn.

Dar kartą dėkojame už šiuos smagius metus ir labai tikimės, jog sulauksime ir antrųjų!

giphy

P.S. Jei Jums kiltų noras prisijungti prie mūsų draugiškos komandos, mes priimame iškeltomis rankomis. Mielu noru suteiksime Jums prisijungimą bei erdvę, kur galėsite su kitais (mumis tai tikrai) pasidalinti savo nuomone apie knygas, kiną, kultūrinius renginius ar kitą (maistas, kelionės, gyvenimas ir pan.). Nebijokite mums rašyti.

Gražios dienos!

Books Wake Us komanda

Arthur Conan Doyle “Užrašai apie Šerloką Holmsą“

Sveiki visi, rodosi, jog jau visą amžių nesu aprašiusi jokios knygos, tad skubu tai pakeisti. Vasaros metu turėjau progos perskaityti ne vieną gerą knygą, tad atėjo metas man išsirinkti vieną iš jų ir trumpai ją jums pristatyti! Vis dėlto, ar jums taip nebūna, kad perskaitote knygą, ji jums patinka (bent jau protu suprantate, kad knyga tikrai gera), tačiau kai reikia ką nors apie ją papasakoti nerandate žodžių? Būtent taip pastaruoju metu aš jaučiuosi.

ddd7ba5b86b8a210ecc3b3d5cc635fcf

Citata, kuri puikiai atspindi knygos esmę 🙂

Knyga, kuri man paliko vieną iš maloniausių jausmų, – Arthur Conan Doyle „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Manau, jog šios knygos net nereikia pristatinėti, visi daugiau ar mažiau yra girdėję (arba matę) apie didų seklį bei avantiūristą Šerloką, kuris įmina visas painiausias bylas naudodamas  dedukcijos būdą (beveik kaip aš rašydama rašto darbus :D). Šis žmogus pasitiki tik racionaliu protu, nedaro skubotų išvadų ir niekada nenuvertina savo varžovo. Jis kruopščiai pina savo tinklus, kad nusikaltėlis jau negebėtų pabėgti, todėl būdamas visada keliais žingsniais priešaky Šerlokas visada laimi.

Aš esu itin didelė detektyvų mėgėja, galiu drąsiai sakyti, jog ilgą laiką skaičiau tik juos, tačiau ilgainiui net jie man nusibodo. Juose visuose atsirado kažkas, kas vertė mane vartytis akis ir nuobodžiauti. Kažkuriuo momentu, visi detektyvai tapo panašūs ir nebeteikė malonumo. Tuomet nutariau pamėginti A. C. Doyle kūrybą, galų gale klasika beveik niekada manęs nėra nuvylusi. Ir žinot ką? Knyga man pasirodė tokia lengva, tokia maloni, momentais net komiška, kad jaučiau gryną malonumą ją skaitydama. Autorius priartino skaitytoją, tartum ir jis dalyvautų nusikaltimo tyrime, kartais net kreipiasi į skaitytoją. Priešingai negu kiti detektyvai, „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ neapkrauna nereikalingomis dramomis, romanais ar spėlionėmis, kas būtų jeigu būtų, šis kūrinys tai detektyvas, kurio siužeto linija nenukrypsta nuo pagrindinės minties – įminti mįslę. Greičiausiai tuo mane ir papirko ši knyga.

Ir kas įdomiausia, nors šioje knygoje buvo daugybė skyrelių apie skirtingus nusikaltimus, buvo gana sunku nuspėti nusikaltėlį (nors kartais ir galima numanyti detales). Taip pat džiugino, jog visi nusikaltėliai turi konkretų motyvą (priešingai negu mano anksčiau skaitytame T. Gerritsen „Sergėtojas“).

Trumpai, knyga tikra verta dėmesio. Vis dėlto, jei ieškote knygos, kuri būtų kupina įtampos ar dramos, tuomet siūlau kiek palūkėti ir atidėti „Užrašus apie Šerloką Holmsą“ vėlesniam laikui, nes to jūs čia nerasite. Tai išties ramaus siužeto pasakojimas apie XIX – XX a. Anglijos seklį. Kitaip, jei jums patinka dėlioti dėliones, knyga tikrai nepaliks jūsų abejingų!

Gražios dienos!

miau

 

DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės“ simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT