DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės” simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Eliza Rich „Escaping the Rainfield“

English review coming soon…

Tai pirmas kartas, kuomet autorius atsiunčia mums knygos kopiją su prašymu pasidalinti savo įspūdžiais, todėl ilgai nelaukus griebiau knygą į rankas ir per kelias dienas ją baigiau. Vis dėlto prieš pasidalinant savo mintimis apie „Escaping the Rainfield“ norėčiau trumpai pristatyti pačią autorę.

Eliza Rich užaugo Ajovoje (JAV) ir jau nuo mokyklos suolo ją domino atsakymai į klausimą, „kas būtų, jeigu būtų“, o visų įdomiausia, kas būtų, jei netikėtai užkluptų stichinė nelaimė. Vedama šių minčių ji pradėjo rašyti „Escaping the Rainfield“ ir po aštuonerių metų sunkaus darbo ji pagaliau baigė savo kūrinį.

img_20170216_095251_903

Istorija prasideda Ajovoje, kurią netikėtai aptraukia tamsūs lietaus debesys ir kiauras paras pila lietus, kol galiausiai paskelbiama evakuacija ir gyventojai yra raginami palikti miestą kiek galima greičiau, tačiau Hanos šeima delsia, jie mano, jog tai tik laikina ir jie gali pralaukti šią stichinę nelaimę namie, tačiau Hanos močiutė, kuri gyvena kitoje valstijoje, panikuodama prašo juos atvykti. Galiausiai vandens lygis pakyla tiek, kad mašina neįmanoma išvykti iš miesto, tad jų transporto priemone tampa kanojos. Išaušus lemtingai dienai, kuomet šeima ruošiasi palikti namus ir leistis į ilgą kelionę, Hana sutinka savo klasės draugus Adrianą ir Ofeliją, kurie abu lieka našlaičiais ir neturi jokios galimybės palikti miestą. Hana, turėdama be galo didelę širdį užtikrina, jog jie gali keliauti su ja ir jos šeima. Vis dėlto, nei Hana, nei jos šeima nežino šių dviejų jaunuolių istorijos, jie net nenumano, jog Adrianas yra ieškomas stambių mafijozų, o Ofelija toli gražu nėra tokia nekalta mergina, kokia atrodo. Priimdami juodu į savo šeimą keliauninkai net nenutuokia su kokiais pavojais jiems teks susidurti.

Beep. Beep. We interrupt your radio station to bring you this important message. The counties of… no. The states of Alabama, Arkansas, Illinois, Kansas, Louisiana, Mississippi, Missouri, Oklahoma, Texas, and southern portions of Iowa and Nebraska are in a Flood Warning

– Eliza Rich

Greičiausiai pradėsiu nuo to, kad man itin nepatinka dramos, melodramos bei fantastika, tad esu be galo laiminga, kad šioje knygoje to nebuvo. Pati situacija man pasirodė įdomi, neteko skaityti knygų, kuriuose būtų gvildenama stichinės nelaimės tema, o pirmas kartas visada būna ypatingas. Mane maloniai nustebino šeimos pasitikėjimas vienas kitu, darna, nuoširdumas bei atsidavimas vienas kitam, tad manyčiau, jog tai viena iš stipriausių šios knygos kolonų.

Įdomu pasirodė ir tai, jog rašytoja gana neblogai yra susipažinusi su Biblija bei jos turiniu, net Hanos jaunesniosios sesers vardas (Abishai > Abišajas / Abišaja *) yra atpažįstami iš Šv. Rašto. Ką jau kalbėti, jog didžioji dalis pagrindinių veikėjų yra giliai tikintys žmonės. Aš pati esu tikinti, tad tai man nekliudė, tačiau jei esate iš tų žmonių, kurie yra linkę save laikyti ateistais, manau, jog būtent tai gali kiek erzinti. Žinote kaip sakoma, kas per daug, tas nesveika.

Veikėjai, mano nuomonė nėra stiprioji knygos pusė. Taip, jų nėra daug, kas man patiko, lengviau buvo susikoncentruoti į juos, tačiau tuo pat metu jie nebuvo pilnai realizuoti. Geriausiai buvo atskleista Adriano bei Abišajos asmenybė . Ofelija, mano nuomone, buvo tipinė „Hamleto“ Ofelija ir tuo pat metu mažiausiai atskleistas veikėjas.

Kalbant apie patį knygos siužetą, turiu paminėti, jog jame nėra daug veiksmo, viskas yra gana monotoniškai, nėra kulminacijos, kuri priverstų sulaikius kvėpavimą skaityti toliau. Skaitydama suskaičiavau keturis mėginimus sukurti įtampos kupinus momentus. Kelių aš taip ir nesupratau, norėjosi daugiau aprašymo, daugiau dėmesio tokiems momentams, o vienas pasirodė esantis „na, reikia tokio vat kažko tokio“, tad būtent ir gavosi vat toks kažkoks toks, o tai lengvai nuvylė (bet nustebino).

Nepaisant visko, aš vertinu jaunosios autorės pastangas sukurti kiek galima originalesnį siužetą, neapkrauti skaitytojo veikėjų gausa bei nenutolti nuo sveiko proto ribų. Man smagu, jog Eliza Rich yra iš tų žmonių, kurie tiki gėriu bei savitarpio pagalba, būtent tai galima pamatyti jos knygoje. Linkiu jai geriausios sėkmės tobulėjant, nes kaip pirmajam jos darbui, ši knyga yra išties nebloga ir verta būti perskaityta. Be minėto ir nutylėto, knyga tikrai maloniai skaitosi, tad lietingą vakarą tikrai nepasigailėsite paėmę ją į rankas.

Knyga oficialiai yra paleidžiama į plačiuosius vandenis jau vasario 17 dieną, tačiau Lietuvos knygynuose jos nėra, bet knygą galima įsigyti Amazon.com. Ir žinoma, knyga yra prieinama tik anglų kalba.

miau

 

 

 

 

* Čia įdomu tai, jog tėvai sąmoningai pavadino savo vaiką vyrišku vardu. Jis reiškia dovaną, galimybę ar Dievas yra. Kalbant apie kitus veikėjų vardus, tai jie taip pat pasirinkti neatsitiktinai, o atsižvelgiant į vardų reikšmes.

Frank Limen Baum “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas”

Sveiki, nuostabieji knygų skaitytojai! Šį kartą norėčiau su jumis pasidalinti visiems tikrai girdėta Ozo šalies burtininko istorija. Vieni galbūt yra matę filmus ar animacinius filmukus, kurių yra aibės kiekvieno žiūrovo skoniui ir norui patenkinti. Kiti galbūt yra matę Muppets lėles, kurios taip pat nepraleido Ozo burtininko istorijos. Treti galbūt susipažino su šia istorija dėka Keistuolių teatro. Ir tikiu būsiant tų, kurie susipažino su Ozo burtininkų iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, kurią savo geriausiai draugei, bendražygei ir žmonai dedikavo Frank Limen Baum. Būtent ši knyga, išleista 1900 metai, ir įkvėpė ne vieną adaptacijos autorių, tad šį kartą būtent apie šią knygą ir norėčiau jums papasakoti.

Pradėsiu nuo trumpos pasakų istorijos. Greičiausiai sutiksime su Frank Limen Baum pasakymų, kad kiekvienas sveikas vaikas iš prigimties yra linkęs domėtis tuo, kas yra nuostabu, nepaprasta ir magiška. Seniau tai buvo brolių Grimų ar Anderseno pasakojimai, kuriuos vaikai dažniausiai sapnuodavo ir negalėdavo jais nesižavėti. Frank Limen Baum pateikia mums visai kitokią istoriją, joje jau nėra nykštukų, fėjų, velnių ar raganų, jis žengia toliau nuo tautosakos ir  senųjų kraują stingdančių pasakų, kurias senovės pasakoriai pasakodavo norėdami įbauginti ar pamokyti. Frank Limen Baum akcentuoja, kad XX a. (tą patį galima pasakyti ir apie XXI a.) vaikai yra labiau linkę pasakose ieškoti pramogos ir nuotykių, jiems nėra būtinos baisybės ar pamokslai. Ir būtent šiam tikslui jis ir parašė garsųjį ir visiems tikrai girdėtą „Ozo šalies burtininką“.

„Ozo šalies burtininką“ parašiau kaip tik tokį, kad jis suteiktų vaikui kuo daugiau smagumo. Žodžiu, norėjau, kad ši pasaka būtų išties naujoviška – kupina šviesaus džiugesio ir stebuklų, be šešėlio širdgėlos ar klaikių  slogučių.

– Frank Limen Baum

20170125_134214

Istorija visiems gerai žinoma. Maža mergaitė vardu Dorotė gyvena su savo dėdule Henriu, tetule Ema Kanzase bei šuneliu Toto. Viskas pasikeičia, kai vieną dieną didžiulis viesulas atplėšia namelį nuo žemės ir nuneša mergaitę bei Toto į visai kitokią šalį – Ozo šalį. Dorotė nori grįžti namo, tačiau šioje šalyje Kanzaso niekas nepažįsta ir siūlo jai keliauti pas didį ir galingą Ozo burtininką, kuris yra pats galingiausias, nes „nusileido iš dangaus“, jis jai tikrai padės. Kelionės metu mergaitė išgelbėja Kaliausę, kuri taip pat nori keliauti drauge, nes tikisi įgauti daugiau proto. Taip pat draugai išgelbėja Geležinį Medkirtį, kuris keliauja su jais pas didįjį Ozą, nes nori turėti širdį. Ir galiausiai likimo vingiai supažindina keliauninkus su Bailiuoju Liūtu, kuris prisijungia prie jų būrio, nes nori sau drąsos.

Žinoma, kelionė pas Ozą nėra tokia paprasta kaip gali atrodyti, joje pilna pavojų, tokių kaip kalidahai – šiurpios pabaisos su tigro galvomis ir lokio kūnais, mirtimi alsuojantis aguonų laukas, piktosios žiežulos, gyvi medžiai kariai bei daug kitų. Vis dėlto draugams esant drauge, jie viską įveikia, kol galiausiai visi gauna tai, ko troško.

Negalėčiau pasakyti, kad knyga mane sužavėjo, greičiau jau nustebino. Atsižvelgiant į tai, kad autorius teigia knygą būsiant mažiau žiaurią, joje vis vien gausu prieštaravimų ir tuo pat metu žiaurumo. Pavyzdžiui Medkirtys, kuriam gaila užmintos skruzdelytės, tačiau tuo pat metu jis be jokio gailesčio nukerta kalidahams bei vilkams galvas. Žinoma, gal čia kaltas mano XXI a. mąstymas, tačiau vis vien man tai pasirodė gana žiaurios scenos. Ir be jokios atgailos.

Žinoma, pagirtinas yra visas pasaulis, kuris yra toks svetingas mergaitei bei jos draugams, visi Ozo gyventojai mielai padeda keliauninkams kelionėje link jų tikslo bei juos palaiko, tačiau tuo pat metu man tai atrodo naivu. Taip pat knygoje gausu logikos spragų, kaip tatai galinga ragana, o jokių burtų neturi apart bučinio, stebuklingos kepurės, stebuklingų batelių ar savo išmanymo.

Kita vertus, tai pasaka vaikams, o jie gal nėra tokie išrankūs ir skrupulingi detalėms, tad ir aš numosiu ranka. Man visai patiko, jog knygoje buvo išryškintos kelios vertybės, kurios yra aktualios ir nemarios laiko tėkmėje.

Kad ir kokie nykūs ar pilki mūsų namai, mes, tikri žmonės iš kūno ir kraujo, labiau geidžiame gyventi juose , negu kur nors svečioj šaly, nors ji ir labai graži būtų. Namų niekas pasaulyje negali atstoti.

– Dorotė

Smegenys – vienintelis tikras turtas šiame pasaulyje, nesvarbu, ar jos varnos, ar kokio žmogelio.

– Kaliausė

Didžiausia netektis – prarasti širdį. Mat kol mylėjau, buvau laimingiausias pasaulyje, bet kai neturi širdies, negali ir mylėti.

– Medkirtys

Smegenys anaiptol nepadaro žmogaus laimingo, o laimė juk brangiausia šiame pasaulyje.

– Medkirtys

Gyvenimas tiesiog nepakeliamas, jei neturi ne trupučio drąsos (…) likęs visą gyvenimą bailys, žinau tvirtai, būčiau labai nelaimingas.

– Liūtas

Taip pat turėčiau išryškinti vieną iš svarbiausių aspektų – laimingą pabaigą. Skaitant tokią knygą, norisi laimingos pabaigos, tad „Ozo šalies burtininkas“ apdovanoja savo skaitytojus su kaupu dovanodamas jiems tikrai labai laimingą pabaigą. Dar turėčiau pridurti, jog didžioji dalis knygų, nepriklausomai nuo leidyklos ar leidimo metų, turi nepaprastai gražias iliustracijas. Žinoma, kol kas neradau tokios, kuri prilygtų originalui, tačiau skaičiau Alma littera leidyklos knygą (2000), kurią iliustravo Edvardas Jazgevičius, ir esu labai patenkinta jo darbu.

Rekomenduoju šią knygą paskaityti visiems, nes nepaisant to, kokias adaptacijas girdėjote ar matėte, Frank Limen Baum parašė originalą, tad verta sužinoti, kame viso to šaknys. Be to, siužetas, nors ir nuspėjamas, yra lengvai ir maloniai skaitomas. Nesu tikra, ar knyga praturtins skaitytoja kaip asmenybę, tačiau tikrai garantuos smagų laiko praleidimą.

 

miau

 

 

 

Claude Quétel ir Jean-Christophe Brisard “Diktatorių vaikai”

Esu iš tų žmonių, kuriems patinka istorija, tad kuomet ši knyga atsirado ant mano stalo, negalėjau jos neperskaityti. „Diktatorių vaikai“ ypatinga tuo, kad visos asmenybės, kurios joje minimos, yra daugiau ar mažiau mums pažįstamos, o kitos – mūsų bendraamžiai. Kitaip, tai istorijos ne apie senus laikus, kuomet valdė Romanovai, Hasburgai ar Hohencolerniai, kurių pavardes mes žinome iš istorijos vadovėlių ar filmų, tuo tarpu knygoje minimos asmenybės priklauso tai kartai, kuri prasilenkia su mumis.

20170105_110655_mh1485978595192

Knygos pagrindinė esmė yra supažindinti skaitytoją su šešiolika garsiausių XX amžiaus diktatorių bei jų vaikais, kurie tampa istorinių įvykių liudininkais. Siekiama atskleisti vaikų santykius su tėvu (ar tėvais) bei po jo (ar jų) mirties. Piešiama paralelė tarp žiauraus tėvo būdo ir jaunesniosios kartos, kaip teigia knygos sudarytojai „santykis su tironišku tėvu padeda geriau suprasti paties lyderio asmenybę, atskleidžia tikrąją jo charakterio pusę“. Knygoje taip pat trumpai nupasakoja tuometinė (ir dabartinė) šalies padėtis: politikos bei ekonomikos laukas ir kultūros ypatumai. Knygos autoriai remiasi istorijų ir reporterių sukauptomis žiniomis, taip pat diktatorių vaikų ar šeimai artimų žmonių rato interviu. Minimi ir kritikų liudijimai, kitaip, siekiama sukurti kiek galima tikslesnius diktatorių paveikslus.

Tiems, kurie domisi pasaulio istorija ar bendrai – autoritariniais rėžimais, ši knyga turėtų patikti. Joje supažindinama kaip visiems gerai žinomi XX amžiaus diktatoriai papuola į valdžia bei ką jie nuveikia. Taip pat galima pastebėti tendencijų, kurios, mano galva, yra įdomios. Diktatoriai, kurie gimę „purve“ ir papuola į „aukso“ rūmus yra labiau linkę vertinti turtą bei mažiau linkę švaistyti valstybės turtą, priešingai negu jų vaikai, kurie jau gimsta aukso apsupty.

Dar vienas „Diktatorių vaikai“ knygos privalumų, tai aiškios struktūros skyreliai, kuriuose glaustai ir aiškiai pateikiami svarbiausiai istoriniai įvykiai. Taip pat knyga yra lengvai skaitoma, joje nėra daug painių sąvokų, kurios verstų skaitytoją tuojau griebtis žodyno. Ir įdomiausia yra tai, jog galima pažvelgti į XX a. diktatorių privatų gyvenimą iš labai arti, tartum pro rakto skylutę, ir tapti tų įvykių liudininkais.

screenshot_2017-02-01-21-47-35_mh1485978493618

Žinoma, tuo pat metu knyga turi ir trūkumų. Žmogui, kuris domisi Pirmu bei Antru pasauliniu karu ar šaltojo karto laikotarpiu, ši knyga nesuteikia jokios papildomos informacijos, tai greičiau trumpas priminimas to, kas jau yra žinoma. Taip pat ši knyga sudaryta penkiolikos autorių, visi jie turi savitus rašymo stilius, ne visi yra istorikai, tad man pritrūko nuoseklumo bei chronologinės sekos. Vietomis minimi mažareikšmiai faktai, tuo tarptu tikrai svarbūs istoriniai įvykiai paliekami skaitytojo turimoms žinioms. Ir greičiausiai labiausiai mane nuvylė tai, jog ne visiems autoriams pavyko atsakyti į pagrindinį knygos klausimą – koks jausmas būti diktatoriaus vaiku. Pasigedau ir bendrų įžvalgų, kitaip, atsakymo į klausimą, o kas iš to?

Bendrai paėmus, knygos skyreliai primena paskaitą, kuomet dėstytojas pasakoja auditorijai jo galva svarbiausius faktus, tuo pačiu metu skatindamas patiems gilintis į istorijos turinį. Nežinau ar čia privalumas, ar trūkumas, greičiau kiekvienam skirtingai. Vis dėlto, ši knyga tai puikus pirmasis žingsnis pradedant domėtis XX a. pasaulio istorijos įvykiais. Man įdomiausias pasirodė skyrelis apie Fransiską Pauliną Hermenechildą (dar žinomas kaip Frankas) bei jo vaikus.Taip pat man patiko pati idėja, nors gal ir nepilnai išpildyta, bet originali, pažvelgti į autoritarinį rėmimą vaikų akimis. Man tai buvo naujas atradimas ir tuo pat metu kai kurių diktatorių atžalos paaiškino tai, ką dabar galima stebėti pasaulio naujienose.

Ir kaip visada, jei teko skaityti šią knygą, pasidalinkite savo įžvalgomis 😉

P.S. Pilnas knygos pavadinimas yra „Diktatorių vaikai. Garsiausių 20 amžiaus diktatorių vaikų likimai“, knygos sudarytojai – Claude Quétel ir Jean-Christophe Brisard.

miau