Katja Millay “Ramybės jūra“

 

Sveiki visi 🙂 Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šį kartą tai Katja Millay knyga „Ramybės jūra“. Pripažinsiu iš šios knygos nesitikėjau labai daug ir pati tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, tačiau gavau ją dovanų, todėl  nusprendžiau šiai knygai suteikti galimybę ir, jei atvirai, tai knyga mane nustebino netgi labai. Pirmieji knygos skyriai nebuvo niekuo ypatingi ir netgi buvo šiek tiek nuobodoki, skaitėsi labai lėtai ir jau pradėjau galvoti, kad mano nuojauta apie „Ramybės jūrą“ pasitvirtino. Taigi nusprendžiau, nuo šios knygos, padaryti kelių dienų pertrauką ( tiesa kelios dienos virto beveik keliomis savaitėmis) na, o kai vėl paėmiau ją į rankas nebegalėjau atsitraukti ir beveik visą knygą perskaičiau per vieną dieną.

„Ramybės jūra“ tai knyga apie merginos vardu Nastia gyvenimą po tragiško atsitikimo, po kurio dalis merginos „mirė“. Manau, labai gerai knygos esmę apibūdina mėgstamiausia mano citata iš šios knygos:

Daylight won‘t protect you from anything. Bad things happen all the time, they don‘t wait until after the dinner

Būtent ši citata privertė mane labiausiai susimąstyti ir ne tik apie tai, kad blogi dalykai nelaukia tamsos, bet ir apskritai apie gyvenimo trapumą.

Kalbėdama apie „Ramybės jūrą“ pirmiausia  norėčiau aptarti šios knygos veikėjus, kurie, bent jau man, patiko labai 🙂 Patiko, kad veikėjai turėjo kiekvienas savo istoriją ir asmenybę. Taip pat man labai patiko realistiškos veikėjų reakcijos į įvairias situacijas. Ir nors ne visiems jų sprendimams pritariau,  nebuvo sunku suprasti kodėl vienas ar kitas veikėjas priėmė būtent tokį sprendimą. Nastia ir Džošas, pagrindiniai knygos veikėjai, abu žino ką reiškia netektis, ir nors abu jie prarado skirtingus dalykus ( Nastia – save ir tai kuo kažkada buvo, Džošas – artimus žmones ) su netektimi jie abu kovoja panašiai – atsiribodami nuo juos supančio pasaulio. Dar viena knygos veikėja, kuri man labai patiko, tai –  Tiernė, tačiau ji nėra pagrindinė veikėja, o tai reiškia, kad ir jos istorija nėra išplėtota taip plačiai, kaip man norėtųsi, taigi jei ateityje atsirastų knyga būtent apie Tiernę, net nedvejodama ją perskaityčiau 🙂

Vos nepamiršau paminėti, kad man labai patiko tai, kad veikėjai turi pomėgius, be kurių negalėtų gyventi. Nastiai tai grojimas pianinu, taip pat šiek tiek neįprastas, bet man pasirodė labai įdomus merginos pomėgis kolekcionuoti vardų reikšmes. Na, o Džošas užsiima medžio darbais. Ir jei atvirai, man be galo patiko koks atsidavęs vaikinas savo darbui.

Tiesa, verta paminėti, kad ši knyga, bent jau man tai sukėlė vos ne visas įmanomas emocijas. Skaitydama ir šypsojausi ir liūdėjau, o kartais netgi pykau, tik va verkti šį kartą neprivertė.

Knygos pabaiga privertė mane jaustis labai dvejopai. Iš vienos pusės džiaugiausi, kad buvo atsakyti rūpimi klausimai, tačiau kita vertus norėjosi ir šiokios tokios paslapties ir bent jau mano nuomone paskutinis skyrius buvo visai nebūtinas, tačiau privalau paminėti, kad džiaugiuosi, jog paskutinis puslapis (ar tiksliau kelios paskutinės pastraipos) egzistuoja. Ir taip, žinau, kad taip sakydama prieštarauju pati sau, tačiau, kaip ir sakiau, mano jausmai knygos pabaigai labai dvejopi 🙂

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pradėjusi rašyti šią apžvalgą tikėjausi aptarti labai daug ir tik rašydama supratau, kiek daug savo minčių turėsiu nutylėti, kad neišplepėčiau visų iki vieno knygos įvykių.

Taigi, taip. Ši knyga tikrai nebuvo tobula, bet nors ir nuskambės keistai, būtent tie trūkumai padarė  šią istoriją tokią gražią ir tikrą. Ir galbūt todėl būtent „Ramybės jūra“ ir yra ta knyga, kuriai po visai netrumpo laiko ramia sąžine skyriau penkias žvaigždutes. Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos sukeliančios daug emocijų 🙂

aistes

 

Reklama

Luigi Ballarini ,,Aš esu Nulis“ Apžvalga

Sveiki 🙂  Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šįkart tai Luigi Ballarini knyga „Aš esu Nulis“. Prisipažinsiu kai perskaičiau šią knygą, nesitikėjau, kad rašysiu būtent jos rekomendaciją, tačiau taip jau nutiko, kad šiuo metu dėl laiko stokos neperskaičiau  daug knygų, o ši knyga paskutinė, kurią skaičiau, taigi mintys apie ją dar visiškai šviežios. Taigi taip ir nusprendžiau šiandien parašyti apie Luigi Ballarini knygą “Aš esu Nulis“ Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad knyga mane tikrai nustebino, nes prieš pradedant skaityti daug iš jos nesitikėjau, ir nors ji ir netapo viena iš mano mėgstamiausių knygų, tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Taigi, knyga man tikrai patiko ir įvertinau ją trimis žvaigždutėmis 🙂

Luigi Ballarini „Aš esu Nulis“ tai knyga apie berniuką vardu Nulis, kuris gyvena virtualioje realybėje, tačiau vieną dieną atsiduria mūsų pasaulyje. Taigi ši knyga – apie tai kaip keturiolikmetis berniukas mokosi gyventi jam visiškai nepažystamoje ir nesuprantamoje aplinkoje, taip pat pažinti žmones, apsiprasti su pirmą kartą matomu dangumi ir sniegu.

Visų pirma norėčiau aptarti tai kas man patiko labiausiai, o tai buvo tai, kad skaitydama susikūriau begalę teorijų apie tai kas gi gali nutikti vėliau ir apie tai, kokiame iš tiesų pasaulyje gyvena Nulis, tačiau turiu pripažinti, kad nors buvo daug netikėtų dalykų, svarbiausią įvykį atspėti pavyko beveik nuo pirmųjų puslapių.

Skaitant man  labai patiko Nulio reakcijos į pasaulį. Nulio, kaip berniuko kuris netikėtai atsidūrė visiškai nepažystamoje aplinkoje, reakcijos į aplinką ir į žmones atrodė natūralios ir neperdėtos.

Taip pat norėčiau paminėti, kad man norėjosi labiau išplėtotos pradžios, nes pirmojoje knygos dalyje veiksmas vyko labai greitai ir bent jau mano nuomone dėl šios priežasties istorija tapo ne tokia įtikima. Tačiau nors veiksmas pirmuosiuose skyriuose ir vyko per greitai, vėliau įvykių eiga vystėsi pakankamai normaliai. Na, bet aš tikrai nebūčiau supykusi jeigu knyga būtų buvusi bent šimtu puslapių ilgesnė. Tokiu atveju būtų galima labiau išplėtoti veiksmą.

Pačioje knygos pabaigoje norėjosi daugiau veiksmo, daugiau nuotykių bei pavojų.

Taigi, šią knygą perskaityti tikrai siūlyčiau, nes, nors iš pradžių gali taip ir neatrodyti, ši knyga priverčia susimąstyti. Be to šią knygą galima perskaityti per vieną dieną, nes ji skaitosi  tikrai greitai, o ir puslapių joje tik apie du šimtus.

Pabaigai, pasakysiu, kad šią knygą rekomenduoju, o ypač tiems, kuriems skaitant patinka kurti savo teorijas 🙂

aistes

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona“

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes

Sarah J. Maas ,,Užkerėtas dvaras“ rekomendacija

Sveiki 🙂 grįžtu su dar viena rekomendacija. Šįkart tai Sarah J. Maas knyga „Užkerėtas dvaras“.  Prisipažinsiu buvau suplanavusi parašyti visai kitos knygos rekomendaciją, tačiau taip jau išėjo, kad skaitydama savo užrašus apie perskaitytas knygas sustojau būtent prie šios knygos ir supratau, kad tikrai norėčiau pasidalinti savo mintimis apie ją 🙂 Taigi, nieko nelaukdama pradedu rašyti tą dalį, kurioje ir prasideda rekomendacija 🙂

Pradėsiu nuo to, kad ši knyga buvo pirmoji, kurią perskaičiau 2017 m., o ją perskaityti man prireikė 24 dienų ir tai keista, nes knyga man patiko netgi labai 🙂 „Užkerėtą dvarą“ nusprendžiau perskaityti vos tik šiai knygai pasirodžius Lietuvoje, na o labiausiai mane prie jos patraukė tai, kad ši knyga paremta mano mėgstamiausia vaikystės pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ ir, kaip jau minėjau, ši istorija manęs tikrai nenuvylė 🙂

1476093190_image.phpŠios knygos veikėjai mane tikrai sužavėjo. Visi buvo skirtingi ir unikalūs. Kiekvienas turėjo savo charakterį. Nebuvo (kaip neretai pasitaiko) visiškai vienodų veikėjų. Jeigu reikėtų išsirinkti mėgstamiausią tikriausiai rinkčiausi Liusianą arba Feirę. Liusienas – todėl kad labai sudomino jo istorija ir praeitis, be to, išduosiu paslaptį, niekaip negalėjau suprasti  ar galima juo visiškai pasitikėti, o tokie veikėjai dažniausiai man labiausiai ir patinka. Tie – iš kurių galima laukti netikėtumų ir staigmenų, kurie nuolat priverčia spėlioti, kas gi vyksta jų galvoje? Feirė – todėl, kad be galo drąsi, todėl, kad yra pasiruošusi padėti savo šeimai, netgi tada kai aplinkybės nėra malonios. Taip pat dėl to, kad kovoja dėl to kuo tiki ir dėl to ką myli. Todėl, kad kai sunkumai nebepakeliami – nepasiduoda.
Dar viena veikėja apie, kurią norėčiau pakalbėti – Amaranta. Išties sužavėjo jos išradingumas, o ji pati skaitant kėlė šiurpą ir kažkodėl ji man priminė Komendantę iš Sabaa Tahir knygos  „ Žarija pelenuose“ skaitydama vis nesilioviau galvoti, kad šios dvi tikriausiai puikiai sutartų 🙂 Na, bet čia tik mano nuomonė 🙂

Manau reikėtų paminėti, jog „Užkerėtame dvare“ gausu magijos , kas man, kaip fantastikos mylėtojai, patiko labai 🙂 Autorė sukūrė puikų magijos pilną pasaulį, kuris mano nuomone buvo tobulas. Magija ir magiškos būtybės istorijoje buvo naudojamos tik tiek kiek jų reikėjo, ir nebuvo taip, kad istorija jomis perkrauta tik tam, kad būtų įrodyta, jog knyga fantastinė. Patiko tai, kad autorė nepatingėjo ir Pritianui ( Šaliai, kurioje vyksta veiksmas) sukūrė tradicijas, ir magijos pasaulio papročius.

Nors ši istorija mane ir sužavėjo, turiu pripažinti, kad keli knygoje aprašomi įvykiai buvo nuspėjami, bet tai tikriausiai dėl to, kad labai gerai žinau „Gražuolės ir pabaisos“ istoriją. Nepaisant tų kelių nuspėjamų įvykių, kiti istorijai labai svarbūs įvykiai buvo nenuspėjami ir kad ir kaip stengiausi atspėti kas atsitiks paskui – man nepavyko 🙂 O tai gerai, nes norėjosi skaityti toliau ir išsiaiškinti, kaip gi pasisuks istorijos veiksmas.

Na, o  pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą įvertinau 5 iš 5 žvaigždutėmis ir tikrai rekomenduoju visiems fantastikos mėgėjams, kuriems patinka paklaidžioti po magijos pilnus pasaulius 🙂

Erin Morgenstern „Naktinis cirkas“

Grįžtu su dar viena knygos rekomendacija. Šįkart tai Erin Morgenstern knyga „Naktinis cirkas“. Prieš pradėdama skaityti šią knygą esu girdėjusi daug teigiamų atsiliepimų, tačiau niekada negalvojau, kad ši knyga man patiks, todėl jos skaitymą atidėliojau labai ilgai. Na, bet kai pasitaikė proga įsigyti šią knygą, su gana didele nuolaida, nusprendžiau pabandyti ir ją perskaityti.

Turiu pripažinti, kad „Naktinis cirkas“ mane tikrai labai nustebino, o dabar, kai knygą jau baigiau, galiu pasakyti, kad nors ši knyga tikrai ne kiekvienam, bet mano mėgstamiausių sąrašą ji papildė.

Paprastai dabar rašyčiau „trumpai apie knygą“, tačiau manau, kad šiuo atveju bet koks aprašymas sugadintų knygą ir atimtų iš jos dalelę magijos. Taigi tiesiog pasidalinsiu šia citata, kurios man regis visiškai pakanka:

Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes…

– Erin Morgenstern

1462877780_naktinisVienas iš svarbiausių dalykų knygoje – Magija, kas man, kaip fantastikos mylėtojai, patiko labai. Magija – tai tarsi viso cirko pamatas. Visų burtų ir iliuzijų aprašymai detalūs ir labai vaizdingi, taigi skaitydamas jautiesi tarsi viską matytum savo akimis. O ir tai kas kuriama, nėra įprasta paprastam cirkui, kiekviena cirko palapinė vis labiau išskirtinė, vis labiau stebuklinga. Manau kiekvienas skaitytojas galės išsirinkti savo mėgstamiausią ir grįžti ten vėl ir vėl.

„Naktinis cirkas“ – tai pasakojimas apipintas paslaptimis, kurias skaitant vis stengiausi išnarplioti ir nuspėti kas bus toliau. Turiu prisipažinti, daugumos tų paslapčių man išnarplioti nepavyko, bet tai gerai, nes jei būtų pavykę, nors knygą perskaičiau visai nesenai, dabar ją jau tikriausiai būčiau pamiršusi. Taigi, aš manau, kad paslaptis ir yra šios knygos prasmė.

Dar vienas dalykas susijęs su paslaptimi yra tai, kad pabaigoje paliekama daug neatsakytų klausimų. Ir nors paprastai tokiose situacijose noriu knygos tęsinio arba dar bent šimto puslapių, šiuo atveju taip nenutiko. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties atsakius į klausimus būtų prarasta knygoje sukurta paslaptis, o kartu su ja ir visa knygos magija.

Prieš baigdama turiu paminėti, kad jeigu jums patinka knygos, kuriose pilna veiksmo, ir nėra daug aprašymų turėtumėte pagalvoti ar ši knyga jums, nes nors joje ir daug magijos, veiksmo beveik nėra. Na, bet jeigu jau nusprendėte perskaityti „Naktinį cirką“ linkiu pasinerti į paslaptingą magijos pasaulį, į kurį pasinėriau ir aš 🙂

Jandy Nelson ,,Padovanosiu tau saulę“ rekomendacija

Na štai ir dar viena rekomendacija 🙂  Šįkart nusprendžiau parašyti apie Jandy Nelson knygą ,,Padovanosiu tau saulę“.   Pradėsiu trumpai pristatydama knygą. „Padovanosiu tau saulę “ tai knyga apie dvynius, Nojų ir Džudę, anksčiau jie dalinosi pasaulį ir buvo neišskiriami, tačiau vienas lemtingas atsitikimas pakeitė viską ir dabar jie beveik nesikalba, dabar jie du skirtingi pasauliai.

Na, o dabar  trumpa mano nuomonė apie ją 🙂 Pradėsiu nuo to, kad ši knyga man labai patiko, taigi ją  įvertinau 5 žvaigždutėmis. Beveik visą laiką skaitydama šią knygą šypsojausi. Tiesa buvo kelios vietos, kuriose norėjosi verkti.  Didelį įspūdį paliko veikėjai, taip pat autorei būdingas labai poetiškas rašymo stilius. Bet turiu pripažinti, didžiausią įspūdį paliko Nojus.
cdb_Padovanosiu-tau-saule_z1.png

Na kadangi jau užsiminiau apie Nojų, tai  tikriausiai reikėtų tęsti nuomonę apie veikėjus. Trylikametis Nujus savo istoriją pasakoja prieš lemtingą atsitikimą. Nojus – keistuolis menininkas, pasaulį įsivaizduojantis kaip daugybę paveikslų. Nojus piešia. Netgi kai neturi dažų, jis piešia pasaulį akimis. Berniukas labai intravertiška  asmenybė, kuriai sunku susirasti draugų, taigi sesuo Džudė ir menas jam yra visas pasaulis. Nojus, nors ir išgalvota, tikrai nepaprasta asmenybė, o jo kitoniškumas ir tai kaip jis mato pasaulį mane tikrai užbūrė.

Džudė savo istoriją pasakoja jau po atsitikimo, taigi Džudės pasakojimo dalyse mergaitei šešiolika. Anksčiau Džudė buvo viena iš populiariųjų. Daug draugų ir banglentė, tada tai buvo Džudė, tačiau ne dabar, ne po atsitikimo.  Mergaitė nuolat skaito močiutės parašytą ir jai paliktą Bibliją, kuri pilna įvairiausių prietarų, kuriais mergaitė labai tiki.  Džudė taip pat yra nepaprasta ir unikali asmenybė. Kaip ir Nojus, Džudė – menininkė. Tik ji ne piešia, o lipdo skulptūras. Džudė man taip pat paliko didžiulį įspūdį.

Pabaigai norėčiau pakalbėti apie tai, kaip autorė pasakoja istoriją. Mano nuomone, tai visiškai unikalus rašymo stilius, kuris bent jau man be galo patiko. Taip, yra daugybė knygų, kurios įtraukia taip, kad negali atsiplėšti ir atrodo, kad gali aiškiai įsivaizduoti viską kas vyksta ir net  nežinau, kaip  paaiškinti skirtumą, bet skaitydama šią knygą, mačiau Nojaus paveikslus, Džiudės skulptūras ir visą jų pasaulį taip aiškiai tarsi viskas vyktų tiesiai man prieš nosį, tarsi pati būčiau šio pasaulio dalis .

Taigi šią knygą tikrai labai rekomenduoju 🙂

Sabaa Tahir ,,Žarija pelenuose“ rekomendacija

Šią knygą nusipirkau ir perskaičiau vos tik jai pasirodžius knygynų lentynose ir turiu pripažinti šio sprendimo nei karto nesigailėjau 🙂 ,,Žarija pelenuose“ neabejotinai mano mėgstamiausia knygą, kurią perskaičiau 2016 metais ir viena mėgstamiausių visų laikų knygų. Knyga be galo unikali ir įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių, o apie ją kalbėti galėčiau valandų valandas, bet vietoje to pasidalinsiu penkiais dalykais, kurie mano manymu išskiria šią knygą iš kitų 🙂

  1. Veikėjai.
    screen-shot-2016-06-27-at-5-34-58-pmPasakojant apie veikėjus tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad istorija pasakojama dviejų veikėjų, Lajos ir Elijo, akimis. Laja – vergė, Elijas – karys. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingi pasauliai, tačiau  kaip ir parašyta knygos aprašyme jų likimai susiję labiau, negu jiedu įtarė. 🙂 Pagrindiniai veikėjai patiria daug išbandymų. Ir nors knyga yra fantastinė ir dauguma knygoje aprašomų pavojų neįsivaizduojami realiame gyvenime, tai kaip veikėjai į šiuos pavojus reaguoja ir kaip su jais tvarkosi paverčia veikėjus labai realistiškais. Labai nustebino tai, kad ne tokie svarbūs knygos veikėjai buvo nemažiau įdomūs, nei pagrindiniai. Pavyzdžiui komendantė,  mano nuomone viena iš tų nepamirštamų veikėjų apie kurią ( bent jau aš) ,nors knygą perskaičiau senokai, vis dar mąstau. Daugiausia apie jos praeitį, apie tai kodėl ji virto tokia kokia yra knygoje. Taigi šios knygos veikėjai tikrai nepaprasti 🙂
  2. Veiksmas
    Antrasis dalykas, kuris man be galo patiko tai, kad knyga buvo pilna veiksmo, taigi skaityti tikrai nebuvo nuobodu.Ir nors knygoje yra šiek tiek romantikos, šios knygos tikrai nebūtų galima pavadinti romantine. Kaip jau minėjau pagrindiniai knygos veikėjai susiduria su daugybe iššūkių. Šie iššūkiai labai skirtingi ir pavojingi, jų pabaigos nenuspėjamos. Vos pasibaigus vienam iššūkiui prasideda kitas išbandymas, taigi knygoje nėra pauzių, kuriose nieko nevyktų. Manau būtent dėl to knyga greitai skaitosi ir visai nesinorėjo jos padėti į šalį 🙂
  3. Emocijos
    Žinot, yra tokių knygų, kurias skaitant, nejauti nieko, tiesiog skaitai todėl, kad nori knygą pabaigti, bet iš tiesų visai nedominai nei veikėjai, nei kas jiems nutiks knygos c3183240-mainpabaigoje. Na, ši knyga, bent jau mano nuomone yra visiškai priešinga 🙂 Skaitydama šią knygą aš ir šypsojausi ir verkiau, ir pykau taip, kad kartais norėjosi mesti knygą į sieną, bet tai tikriausiai gerai, nes  mano nuomone visos šios emocijos tik parodo, kaip labai man patiko ši knyga 🙂
  4. Imperija ( autorės sukurtas pasaulis )
    Apie  Imperiją nekalbėsiu daug 🙂 tik pasakysiu, kad autorės sukurtas pasaulis – nepaprastas, magiškas ir pavojingas. Imperija tikrai palieka įspūdį ir kad ir kokia pavojinga ji bebūtų jos palikti nesinori net baigus knygą 🙂
  5.  Viršelis
    Be visa to ką jau išvardinau beliko paminėti, kad be nepaprasto knygos turinio dar vienas pliusas yra tai, kad ji puikiai atrodo knygų lentynoje 🙂

Jennifer Niven ,,Papasakok man apie tobulą dieną“ rekomendacija

1462891139_image-phpTikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad šią knygą net nedvejodama įvertinau 5 žvaigždutėms iš 5. Ir nors ją perskaičiau vasaros pradžioje ji vis dar yra mano šių metų mėgstamiausiųjų sąraše ir vis dar negaliu nustoti apie ją galvojusi.  Apie pačią  knygą daug pasakoti nenoriu, nes manau geriausia ją skaityti nežinioje. Manau būtent tada ji ir palieka didžiausią įspūdį. Taigi pasakysiu tik, kad ,,Papasakok man apie tobulą dieną“ tai knyga apie du paauglius, Violetą ir Teodorą Finčą, kurie susipažįsta labai neįprastomis aplinkybėmis ir leidžiasi į nepaprastą kelionę. Ir nors labai sunku kalbėti apie knygą nepapasakojant to kas jos viduje, pasistengsiu supažindinti jus su knyga, neišduodama jos paslapčių.
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad mano nuomone ,,Papasakok man apie tobulą dieną“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia perskaityti bent kartą gyvenime. Joje pasakojama istorija – nepaprasta, o ir veikėjai tiesiog nuostabūs, tokie, kurių tiesiog neįmanoma nepamilti. Abu pagrindiniai veikėjai labai tikroviški ir įdomūs. Skaitant šią knygą apie juos norisi sužinoti vis daugiau. Štai, kad ir Finčas  iš pirmo žvilgsnio –  mokyklos keistuolis, kuris dažnai keičia savo stilių, kai iš tiesų jis daug daugiau, jam patinka muzika ir literatūrą, o  galvoje siaučia minčių uraganai. Tikriausiai būtent Finčas ir yra didžiausia priežastis dėl ko man taip patiko ši knyga. Būtent jis yra mano mėgstamiausias veikėjas apie, kurį teko skaityti šiais metais, o gal netgi visų laikų mėgstamiausias. Tačiau tikrai nereikėtų pamiršti ir Violetos. Mokykloje Violeta – viena iš populiariųjų ir iš pirmo žvilgsnio jos gyvenimas atrodo tobulas, tačiau taip tikrai nėra.  Ir nors abiejų knygos veikėjų likimas nepagailėjo, vienas kito draugystė jiems padeda nors trumpam pamiršti sunkumus ir vėl pasijausti taip tarsi gyventų normalų gyvenimą. Tikriausiai  dar apie Violetą reikėtų paminėti tai, kad ji kuria internetinį tinklaraštį, kuriame rašo apie savo gyvenimą, mokyklą, vaikinus, taip pat muziką ir literatūrą, stilių. O turbūt šauniausias dalykas apie šį tinklaraštį yra tai, kad jį aplankyti galime kiekvienas. Knygos autorė Jennifer Niven sukūrė tikrą šio tinklaraščio versiją.
http://www.germmagazine.com/
„Papasakok man apie tobulą dieną“ tai nepamirštama istorija, c163f75a-mainkuri nors ir yra labai šilta ir miela, aptaria ir rimtas problemas, tokias kaip savižudybė ir psichikos ligos.  Jennifer Niven, šios knygos autorė, su šiomis problemomis pati buvo susidūrusi savo gyvenime, tikriausiai dėl šios priežasties jos pateikiamos natūraliai, nepagražinant tiesos, tuo pačiu metu ir neperspaustai, neįžeidžiamai.
Dar vienas dalykas, kuris man be galo patiko – tai šios knygos kalba. Knygoje yra daugybė gražių citatų, kurias norisi skaityti vėl ir vėl. Nežinau kaip jums, bet man ( kadangi citatos yra vienas iš mano mėgstamiausių dalykų ) tai labai svarbu ir knygą padaro dar geresne.
Na, o pabaigai paminėsiu, kad pagal šią knygą yra kuriamas filmas, kuris turėtų pasirodyti 2018 metais.