Filmai mėgstantiems fotografuoti

„Žemės druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)

„Oskarui“ nominuotame filme W.Wendersas, vedamas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinamų kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija…“ – tikina S.Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus.

„Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe sužavi nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos. Nespalvoti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statiškas buvęs paveikslėlis ims judėti.

„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)

Pagrindinė filmo herojė Rebeka – fotožurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį.

Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti, – darbas ar šeima – yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdus, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudytoju – buvusių fotografų nebūna

„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)

Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis grįžta į pašėlusią jaunystę, kai išgyveno iš koto verčiančią meilę.

Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kai, klajodama po Sarajevo griuvėsius, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą…

„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)

1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotoniškas ir sunkus Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestiečiai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam sutuoktiniui…

Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė Auksinio gaublio nominaciją, pateko į geriausių „Oskarui“ nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė, kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus.

 „Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)

Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą Jamesą Nachtwey ryžtasi papasakoti, kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats J.Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą. Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, jis vertas dėmesio.

„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą pasakoja J.Nachtwey.

Visa info (žodis žodin): kultura.lrytas ir kultura.lrytas.lt

 

Reklama

Jun‘ichiro Tanizaki „Raktas“

Turėjau progos įsitikinti, jog japonų menas nėra linkęs tuščiažodžiauti ar apkrauti menkavertėmis detalėmis. Japonų kūriniuose galime pastebėti, jog mažiau reiškia daugiau, nes nutylėjimai mums pasako daug daugiau nei prirašytos pastraipos.

4403448555_9f829606ec_oPaimdama į rankas „Raktą“ aš žinojau, jog ši knyga gali būti pavadinti erotiniu romanu, tačiau vis vien nutariau surizikuoti. Pradėjau skaityti, verčiau puslapį po puslapio ieškodama kažko, kas būtų Sandros Brown stiliuje (daug nuogo kūno, daug sekso, kitaip – pigus būdas papirkti skaitytoją), tačiau nieko panašaus neradau. Žinoma, „Raktas“ – tai pasakojimas apie šeimos santykius, aistras, vidinę įtampą, seksą, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama neprarandant padorumo. Kita vertus, būtent dėl erotinio turinio, šis romanas buvo uždraustas Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metais, tad vien tai, kad dabar jis „legalizuotas“ rodo, kad pats erotikos suvokimas žymiai pakito. Tai, kas seniau buvo uždrausta, dabar yra daug daugiau nei norma.

Vis dėlto, grįžkime prie knygos. Prasideda viskas nekaltai, žmona randa raktą nuo stalčiaus, kuriame vyras slepia savo dienoraštį, o jame, kaip galima atspėti, surašytos visos jo mintys, norai bei polėkiai. Būkime atviri, jei pasitaikytų galimybė įlysti į savo vyro (žmonos) minčių pasaulį, ar jūs pasinaudotumėte šia proga?

Neilgai trukus ir vyras pastebi, kad jo žmona pradeda rašyti savo dienoraštį, kurį kruopščiai nuo jo slepia. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas slapta tikisi, jog antroji pusė perskaitys tą dienoraštį, tad nesivaržomai kalba apie nepasitenkinimą savo sutuoktiniu, išlieja visas savo fantazijas ir rašo apie intymų gyvenimą.

Šiais metais ketinu nesivaržydamas imti rašyti apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau čia neišdrįsdavau net užsiminti. Paprastai vengdavau aptarinėti savo ir Ikuko seksualinius santykius, bijodamas, kad ji slapta perskaitys mano dienoraštį ir įsiskaudins.

Trumpai, „Rakto“ centre yra sutuoktiniu pora, kuri įtraukia savo dukrą bei šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Taip pat ši knyga yra apie mirštančią santuoką, nesugebėjimą (gal net nenorą) suprasti savo partnerio bei tradicinio bei šiuolaikinio pasaulio sandūrą (kitaip, besikeičianti visuomenė).

Palygindama tas pačias dienas, įterpdama tai, kas liko nutylėta, turėčiau aiškiai išvysti, kaip mes mylėjome, kaip mes nuolaidžiavome savo aistroms, kaip apgaudinėjome vienas kitą ir viliojome į pinkles, kol vienas mūsų tapo sunaikintas.

(Galima pastebėti, jog herojams daug lengviau rašyti dienoraštį nei pasidalinti savo išgyvenimais vienas su kitu. Dienoraštis tampa būdu atsiverti bei sukurti įtampa)

Nemėgstu erotikos. Man atrodo, jog jos demonstravimas literatūroje yra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Vis dėlto Tanizaki kūryboje ši erotika buvo rafinuota (jei galima taip pasakyti), tikrai ne vulgari. Neslėpsiu, knygoje tikrai nebus veiksmo, tai bus dviejų žmonių dienoraščiai skirti vienas kitam bei jų slaptas žaidimas, kuris aiškus tik jiems patiems. Tuo pat metu galima pastebėti, kaip keičiasi pagrindiniai veikėjai, kaip jie atsisako senojo savęs ir kurią naująjį bei ką paaukoja, kad sugebėtų patenkinti vienas kitą (gal net save).

bf2df2836897451858fff61dbca40965

 

Jun’ichiro Tanizaki (1886 – 1965), japonų rašytojas, kurio populiarus tęsėsi per trijų imperatorių valdymo laikotarpį, o pagrindinis kūrinių leitmotyvas – vakarietiškosios ir tradicinės japoniškos kultūros susidūrimas. 1949 m. Tanizaki gavo Imperatoriškąją literatūros premiją. Mirė jis 1965 m., po jo mirties buvo įsteigtas literatūrinis Tanizakio apdovanojimas.

 

 

blogs

Interviu su…

giphy

 

Visą mėnesį mūsų draugiškas būrys dalyvauja knygų tag’e. Pirmoji startavo Viktorija, aną savaitę Alicija pasidalino savo nuomonę, o šį penktadienį – Otilija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Christopher Paolini “Eragonas“.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Fantastika, mokslinė fantastika ir tokios, kaip japonų/kinų mitologijos.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Romantinė.

  • Mėgstamiausias autorius?

Neturiu 🙂

  • Ką skaitai dabar?

Mario Puzo “Krikštatėvis“.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Naudojau pasidarytą geišos skirtuką, bet neberandu jo, tad nieko nenaudoju (arba atsitiktinį lapuką, tušinuką įkišu, kad žinočiau, kur baigiau), tačiau artimu metu ketinu kokį pasidaryt 🙂

  • Plonos ar storos knygos?

Otilija: Priklauso nuo knygos įdomumo. Žinoma, plonos geriau, tačiau ne visada. Pvz.: Antuanas de Sent Egziuperi  “Mažasis princas” yra labai įdomi plona knyga ir norėtųsi, kad ji  būtų ilgesnė, niekada nesibaigtu. Taip pat man asmeniškai ilgumas nepasijuto Christopher Paolini knygoje “Eragonas”, nors ji labai stora, tačiau tai atsvėrė autoriaus sugebėjimas įtraukti skaitytoją į knygos istoriją. O štai, Lewis Carroll knyga “Alisa stebuklų šalyje”, yra vidutinio ilgio, tačiau ir tiek man buvo per daug, kad niekada jos nepabaigiau…

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Mano rašomos knygos būtų apie draugystę arba mistinės/ detektyvinės, tačiau taip ar taip, pabaigoje ar istorijos eigoje mirtu pagrindiniai veikėjai, o pati pabaiga būtų neaiški, pats skaitytojas turėtu nuspręsti, kaip ji visgi pasibaigė (būtų koks nors incidentas, galutinis taškas, kuris baigtųsi su klaustuku).

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Iš dalies tai jos gan geras dalykas, nes gali rasti tokių knygų, kurių dar nėra Lietuvoje ar kurių tu negali įsigyti, tačiau iš kitos pusės, sunkiau įsijausti į pačią istoriją, esi pririštas prie technologijos, nuo kurios dažniausiai skaitydamas nori pabėgti. Taip pat pasirinkdamas kompiuterinį variantą  negali rankose laikyti tos tikrosios knygos, versti jos puslapius, nešiotis visur su savimi (nes niekada nežinai, kada išsikraus tavo telefonas ar kompiuteris). Popierinis variantas netgi akims sveikesnis ir žinai, kad jis amžinas (na, beveik amžinas 😉

 

otilija

 

Tikiuosi Jums patiko mūsų knygų tag’as, geriau pažinote mūsų rašytojas bei laikas neprailgo.

Gražaus rudens, neliūdėkite 😉

Interviu su…

tumblr_nj9ke6azvj1sk2kqwo1_500

Kaip ir žadėta, mes tęsiame knygų tag’ą. Lygiai prieš savaitę į klausimu atsakė Viktorija. Šiandien į klausimus atsakys ir savo nuomone pasidalins Alicija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, skaitymas man kaip hobis, būdas atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios dienos.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man visada labai keista, kai žmogus gali nurodyti “tą vienintelę”, nes mano atmintis turi be galo daug kiaurymių, tad esu tikra, jog reikiamu momentu tiesiog neprisiminsiu tikrai geros. Vis dėlto knygos, kurios per laiką man vis dar nėra nunykusios būtų Biblija, A. Golder “Geišos išpažintis” bei W. Golding “Musių valdovas”.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Pirmenybę teikčiau istoriniams romanams, biografijoms. Taip pat be gali myliu klasiką bei detektyvinį žanrą.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Man sunkiai skaitosi šių dienų jaunimui skirta literatūra (young adults). Man ji atrodo kažkokia tuščia, be vertybių, ką jau kalbėti, jog skaitytojas yra paperkamas toli gražu netikroviškomis meilės istorijomis, lytinų santykių buvimu ir panašiu džiaugsmu.

Taip pat nemėgstu romantikos, nežinau kodėl. Tiesiog negaliu skaityti, nes… galbūt netikiu tokia meile.

  • Mėgstamiausias autorius?

Lev Tolstoj, Liza See, Anchee Min, Aleksandra Marinina, Arthur Conan Doyle.

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu man liko vos keli puslapiai T. Gerritsen “Dvynės”, o tuomet planuoju imti į rankas J. Tanizaki “Katė, vyras ir dvi moterys” (man teko šią knygą skaityti gal prieš kokius 7 metus, tai paliko labai gerą įspūdį, tai tikiuosi nenusivilsiu :D)

  • Kokį skirtuką naudoji?

Dažniausiai vietoj skirtukų naudoju bet ką, kas papuola po ranka. Šiuo metu skaitau kelias knygas. Vietoje yra skirtukas iš Valstybės pažinimo centro, o kitoje – Viktorijos dovanotas (ne pieštas) piešinėlis (abu galima pamatyti mūsų Instragram’o paskyroje).

  • Plonos ar storos knygos?

Nei/ nei. Viskas labai priklauso nuo skaitomo žanro, bet bendrai, tai nemėgstu knygų, kurios yra virš 400 puslapių. Vienų pirma, jas sunku su savimi nešiotis/ vežiotis. Antra, yra didelė tikimybė, jog bus pateikta nereikalingos informacijos, kuri yra visiškai nereikšminga nei siužeto, nei veikėjų plėtojimui. Plonos knygos manęs negąsdina, greičiau priešingai, kyla motyvacija greičiau ją perskaityti. O šiaip, jei reikėtų idealios apimties, tai mano galva būtų 150 – 350 psl.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Nesuklysiu sakydama, jog būdama 12 metų panorau būti rašytoja. Žinoma, gyvenime ne visada gauni tai, ko nori, bet šios minties dar neketinu atsisakyti. Kūrusi esu daug (romantika, detektyvas, patyčios, fantastika ir pan.), bet amžius keičia žmones, tad manau, kad mano ateities knyga būtų kažkas mielo ir šilto, ką galima būtų skaityti rudens vakarais ir kas nekeltų jokių negatyvių minčių, bet priešingai – priverstu nusišypsoti. Kitaip, knyga, kuri padėtų atsipalaiduoti. Greičiausiai rašyčiau komediją apie šeimyninį gyvenimą, nes mano šeima yra gyvas komedijos ir meilės pavyzdys.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Kelis kartus buvau pradėjusi skaityti elektronines knygas, bet tai truko neilgai, nes tiesiog nebuvo patogu. Vis dėlto po kurio laiko pamėginau vėl ir kuriam laikui man tai prigijo. Žinot, kasdien kuprinėje turiu telefoną ir kompiuterį, tad visai patogu, ypač kai atsisiunčiau programėlę Readabook 🙂 Bet bendrai, popierius yra malonesnis. Gera susirangyti lovoje su knyga, o ne kompiuteriu ar telefonu. Ką jau kalbėti, jog nuo telefono ar kompiuterio mano akys verkia iš skausmo 😦

 

 

miau

 

 

Kviečiame prisijungti bei pasidalinti savo mintimis 😉

Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgstamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

Ray Bradbury “Pienių vynas“

Sveiki visi, šiandien norėjau su jumis pasidalinti savo mintimis, kilusiomis perskaičius Rėjaus Brėdberio “Pienių vyną“.

20403669_1396601130408551_361088909_n

nuotrauka iš mūsų instagramo, sekite mus ten 🙂

Visų pirma, knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo labai labai seniai, tuomet man buvo kokie 14. Labai juokinga prisimint, nes “Pienių vyną“ skaičiau sužinojus, kad kažkoks man patinkantis bernas jį skaito (8 klasės privalomoji literatūra (kažkodėl mes 8 klasėj privalomos literatūros neturėjom)). Vis dar dabar atsimenu, kad tam vaikinui knyga nepatiko, o man – labai (gal todėl mūsų meilei ir nebuvo lemta suvešėti ir dabar nesam susituokę ir neturim penkių vaikų), bet maždaug tiek ir atsimenu iš tų +- 7 metų atgal. Buvau įsitikinusi, kad darkart skaitant knyga man patiks, atsiminiau keletą epizodų, tokių kaip laimės mašina (nežinau, ar čia labai spoileris), bet tai ir buvo viskas. Dabar, skaitydama “Pienių vyną“ jaučiausi kaip tai darydama pirmąkart, nuolat stebėjausi kaip nieko neatsimenu ir džiaugiuosi kokia graži tai visgi knyga.
Taigi, apie ką šis vienas žymiausių, garsaus amerikiečių rašytojo, Rėjaus Brėdberio kūrinys? Knyga pasakoja apie paprasto berniuko Dougo vasarą nepaprastame jo miestelyje Ilinojaus valstijoje. Dougui dvylika ir jis kaip tik pradeda žengti į suaugusiųjų pasaulį, o 1928-ųjų vasara jam ypatinga, nes berniukas ima suvokti daug gyvenimo tiesų, kurios griauna jo vaikišką pasaulio įsivaizdavimą (pavyzdžiui, kad tėtis su seneliu ne viską žino, tačiau tai yra gerai). Dougas lyg ir yra pagrindinis knygos veikėjas, nes daugiausia suvokimų ir apmąstymų sklinda iš jo lūpų, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra daugiausiai knygoje aprašomas veikėjas. Kuo “Pienių vynas“ man patiko bene labiausiai buvo tai, jog tai nėra knyga apie vieną veikėją ar jo šeimą, tai knyga apie visą Gryntauno miestelį ir visus, bent kiek vertus paminėti, įdomesnius jo gyventojus.
“Pienių vynas“ yra be galo šilta ir nuoširdi knyga, ją skaitant viduržiemį būtinai širdyje pajaustumėt vasarą. Nors knyga tokia graži ir šeimyniška, Brėdberis sugeba į istoriją įpinti ir kitų dažnai savo kūryboje vyraujančių motyvų, “Pienių vyne“ pastebime ir fantastikos, bei mystery žanrų elementų, tačiau manau, kad jie puikiai žaidžia kartu su minkšta ir miela (nors prie širdies glausk, kaip sako močiutės) bazine istorija.
Vienas mėgstamiausių mano epizodų knygoje (jei nenorit nieko apie ją žinoti, šitą paragrafą praleiskit bet gal kaip tik jis sudomins jus perskaityt knygą) buvo kai trys vaikai, bendraudami su savo senučiuke kaimyne ginčijosi, jog ji niekuomet negalėjo būti jauna. Vaikai suvokė savo pačių augimą, tačiau suaugusių žmonių senėjimas jiems atrodė nesuvokiamas, jų kaimynai, tėvai ir seneliai – ta nesikeičianti konstanta, užtikrinanti tvarką pasaulyje.
Taigi, ar rekomenduočiau “Pienių vyną“ kiekvienam sutiktam žmogui? Tikrai taip, nes knyga tikrai puikuojasi mano mėgstamiausių draugijoje, kartu su Lolita, Radvilavičiūtės esė ir kitais. Manau, kad “Pienių vynas“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia per gyvenimą perskaityti bent kartą, taip pat manau, kad knyga patiks tiek trumposios, tiek ilgosios prozos, romanų, mėgėjams. Visų laikoma romanu, ši knyga man labiau priminė apsakymų rinkinį, kur visos istorijos pasakoja apie skirtingus veikėjus ir vasaros įvykius, tačiau yra meistriškai apjungiamos miestelio vaikų, kurie nori apie viską žinoti viską, ir pienių vyno motyvais.
Galiausiai, pastebėjimas. Visiškai asmeninis dalykas, nors visąlaik raginu žmones skaityti klasiką originalo kalba, po “Farenheito 451“ siūlau Brėdberio prozą skaityti lietuvių kalba. Sudėtingai vyras rašė, kitaip nepasakysi, lietuvių vertimuose tas pats irgi atsispindi, bet manau, kad gimtąją kalba koncentruoti dėmesį ir mėgautis kūriniu bus lengviau. O norintiems paskaityt kažką kito, labai labai labai rekomenduoju autoriaus apsakymą The Weldt, jį tikrai nesunkiai rasit internetuose, kūrinys trumpos apimties ir visiškai nuostabus. Tai tiek, čia pradžiai 🙂
Gražios dienos♥

viktorijos

Konkursas (I)

Sveiki visi! Kaip ir buvo žadėta, skelbiame konkursą, kurio metu trys laimingieji galės laimėti norimą knygą. Taisyklės labai paprastos:

  1. Jums bus pateikta 15 klausimų, norint laimėti prizą, būtina atsakyti bent į 7 klausimus teisingai (mėginimų skaičius nėra ribojamas).
  2. Vadovaujamės principu „kas pirmesnis tas gudresnis“, todėl pirmieji atsakė bent į 7 klausimus teisingai gaus prizus.
  3. Rašydami atsakymus komentarų skiltyje nepariškite nurodyti savo el. pašto, kad galėtumėme su jumis susisiekti. Taip pat nepamirškite komentare nurykite, kokios knygos pageidaujate.
  4. Konkursas tęsis iki liepos 12 dienos. Tą dieną skelbsime nugalėtojus bei paviešinsime atsakymus į klausimus.

Linkime visiems sėkmės (:

P.S. Mūsų puslapio prenumerata nėra privaloma, bet pageidautina.

questions

KLAUSIMAI:

  1. Iš kokios planetos yra kilęs Supermenas?
  2. Koks paukštis Biblijoje gieda?
  3. Ką reiškia posakis “paved with good intentions“?
  4. Kurioje šalyje vyksta “Džiunglių knygos“ veiksmas?
  5. Ką bendro turi šie daiktai: dykuma, meteoritas, karūnas, medis ir rožė?
  6. Kokių uogų laukai, pasak vienos „The Beatles“ dainos pavadinimo, yra amžini?
  7. Ką Veimaro Respublikoje nuo maždaug 1921 metų birželio iki 1924 metų sausio vadino „žydų konfeti“ („Judenfetzen“)?
  8. Japonijoje Goryo Hamaguchi padegė ryšių laukus, kaip dėkingumo ženklą Wakajama miesto gyventojai pastatė jam paminklą. Kas tą dieną įvyko?
  9. Vieni mato vilką, kurį reikia mušti, kito mano, jog tai karvė, kurią galima be perstojo melžti, ir tik nedidelė dalis mato tame arklį, kuris traukia vežimą. Ką turėjo omeny Čerčilis?
  10. Gyvenęs 4 metus Paryžiuje M. Šagalas nusprendžia grįžti trumpam į Vitebską, nes gaunami X tampo vis šaltesni. Ką slepia X?
  11. Istoriniai romanai teigia, jog ji teikė pirmenybę priešų deginimui, o ne kankinimui ar plakimui. Kokia tai istorinė asmenybė?
  12. Kodėl daugumoje bažnyčių freskų galima pamatyti avis?
  13. konkursas

    Po šiuo plakatu yra užrašas, skatinantis nebūtų idiotu. Koks žodis yra užbrauktas?

  14. Restorane pietauja du vyrai, vienas iš jų yra stambaus kūno sudėjimo, o kitas – lieknas. Abu jie užsisako stiklinę vandens su ledu bei kepsnį. Lieknasis vyras netrukus baigia savo pietus ir išeina iš restorano, tuo tarpu stambusis neskuba. Neužilgo stambusis vyras miršta. Kodėl, jei abiejų maistas buvo vienodas bei abu buvo fiziškai sveiki?
  15. Apie kokią visiems žinomą moterį dainuoja J. Cozart?

More English, French, and Spaniards came to visit

And they greeted us with guns and germs and steel

They forced us into unknown lands of exile

They pillaged, raped, and left us all for dead

So now I’m far more liberal with a weapon

 

Galima laimėti šias knygas:

  • Julie Kagawa „Geležies karalienė“1.1
  • Julie Kagawa „Geležies riteris“
  • Sharon Sala „Sugrįžusi“
  • Sharon Sala „Žūtbūtinė medžioklė“
  • Sharon Sala „Perėjusi pragarą“
  • Carla Neggers „Neramūs vandenys“
  • Nora roberts „Pagrobta žvaigždė“
  • Nora Roberts „Žiniuonė“
  • Catherine Mann „Visa širdimi“ + Jo Leigh „Nuogas Niujorkas“

 

 

(Nelaimėtos knygos bus atiduotos bibliotekoms)

Jei jums patiko šis žaidimas (protmūšis), duokite mums žinoti, sukursime dar (:

GRAŽIOS VASAROS ❤

Susipažinkime (komandos papildymas)

Sveiki visi! Jau greičiausiai spėjote pastebėti, jog mūsų komandos gretas papildė dar vienas smagus žmogutis – Yubiko, todėl ta proga nieko nelaukiame ir kviečiame visus geriau su ja susipažinti! Mūsų paraginta ji štai kaip save pristato:

yubiSveiki, esu studentė, laisvalaikiu savanoriaujanti gyvūnų prieglaudoje ar įvairiuose renginiuose. Prie tinklalapio Bookswakeus prisijungiau gan neseniai ir daugelis jūsų mane pažįsta kaip Yubiko. Kaip kiti komandos nariai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, rečiau vaikštau į teatrus ar spektaklius, tačiau pasitaikius progai, jų neatsisakau. Dėl šios priežasties aliss mane ir pakvietė jums rašyti recenzijas. Tačiau vis neturėjau laiko ar įkvėpimo. Na, mokslai, savanorystės ir visa kitą… Tačiau aš taip pat esu didelė Japonijos bei anime fanatikė. Nors kartais neturiu visiškai laiko net koliui* pasimokyti, tuo tarpu kokiai vienai serijai jo visuomet pas mane atsiras ;D aliss spaudžiama paprašiau jos, kad leistu parašyti savo įspūdžius apie anime ir jai sutikus iškart ėmiausi šio darbo. Kadangi anime žiūrėti man yra tikras malonumas, tai ir rašyti man yra atgaiva, niekada nepritrūksta žodžių, o ir papkėje jau turiu 5 recenzijas, kurias artimiausiu laiku pasidalinsiu su jumis.

Tad tiek bus apie mane, jei turite klausimų visuomet galite kreiptis!

 

* koliokviumas. Studentų pasaulyje tai būtų atitikmuo kontroliniams darbams, tik kad labiau “vėžį varo“ (:

** atsižvelgiant į tai, jog mūsų Yubiko yra anime mėgėja, vizualiai pateikiame jos anime versiją :3

P.S. Šį trečiadienį (liepos 5 dieną) mes skelbsime savo pirmąjį konkursą, tad būkite budrūs ir nepraleiskite progos sudalyvauti bei laimėti!

GRAŽIOS DIENOS!

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką“ daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas“, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to“? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to“?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!“. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika

Sveiki, šios savaitės postas bus šiek tiek kitoks nei visuomet. Nors pastaruoju metu perskaičiau net dvi tikrai nuostabias knygas,  noriu rašyti apie kai ką kito. Jau kelis mėnesius mano galvoje šmėžavo idėja kalbėti apie lietuvių tautosaką (lietuvių liaudies dainas šiuo atveju) ir savo santykį su ja. Aišku, tema mūsų blogui šiek tiek netradicinė ir galbūt užtektų apie tai rašyti savo asmeniniame dienoraštyje (kaip iš tiesų ir dariau), tačiau man įdomu, ar yra ir kitų žmonių, su lietuvių liaudies kūryba turėjusių panašių santykių. Manau, kad blogas gali būti puiki vieta diskusijai.

Manau, jog pradžiai visai derėtų paminėti, jog niekada nelankiau jokių lietuvių liaudies dainų ar šokių būrelių, tačiau šiai muzikai jaučiu didelę meilę. Galbūt čia iš artimiausių šeimos narių atėjusios tradicijos, o galbūt muzikos žanrų mėgimas/nemėgimas yra visiškai savarankiškas dalykas, tačiau liaudies kūryba man patiko kiek tik save prisimenu. Visiškoje vaikystėje buvau tas annoying vaikas (atsiprašau už anglicizmą tokiame jau gana lietuviškame tinklaraščio straipsnyje), kuris pasiėmęs kantičką strikinėdavo kieme ir dainuodavo liaudies dainas pagal savo pačios susikurtą melodiją (taip, išties buvau tas šiek tiek keistokas vaikas, užsisukęs savo asmeniniam pasaulėly).  Giminės balių metų nuolat likdavau prie suaugusiųjų, iš dalies dėl to, kad esu vienturtis vaikas ir nelabai mokėjau bendrauti su bendraamžiais, iš dalies dėl to, kad suaugusieji likdavo sėdėti prie stalo, o ant stalo juk maistas, tačiau lygiai tiek pat ir todėl, kad giminės balių metų, po visų tostų ir viso kito, mano šeima dainuodavo. Ir derėtų pasakyti, visai gražiai, ypač po nemažo kiekio to “viso ko“ su laipsniais. Paaugusi sužinojau, kad visgi ne visose šeimose giminės balių metu būdavo dainuojama ir jaučiausi labai laiminga, kad maniškė buvo viena iš tų. Gal visgi meilė liaudies kūrybai ir eina iš šeimos.

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika nusuko į šoną būtent vieno iš tokių giminės balių metu. Vis dar dabar atsimenu, jog kažką šventėm kaime, visi suaugusieji sėdėjo namie, o mes, vaikai – prie laužo. Sėdėti  ir apdegusiomis lazdomis daužyti medžius man neatrodė labai smagu, todėl grįžau pas suaugusiuosius, o jie kaip tik ruošėsi eiti į lauką šokti (gerai, pripažinsiu, kad tuomet iš muzikos grotuvo, ko gero, sklido ne sutartinės, o estrada, bet vistiek, muzika). Šokau šokau aš su suaugėliais ir besisukdama rateliu sugavau savo praeinančio pusbrolio žvilgsnį ir pažiūrėjo jis į mane kažkaip kreivai. Manau, kad visi žinom tuos smerkiančius žmonių žvilgsnius (ypač viešajame transporte, tiesa?), kai atrodo, kad darai kažką labai ne tą. O kai esi vaikas ir kitas, vyresnis ir kietesnis vaikas į tave taip pasižiūri jautiesi išvis kaip šūdo gabalas (peer pressure at it’s best). Ne išimtis buvau ir aš, tas smerkiantis žvilgins man labai įstrigo (kaip matom, iki šiol) ir nuo to laiko pradėjau ignoruoti liaudies muziką.Liūdna, kad tokią įtaką man padarė šeimos narys, su kuriuo gyvenime nebendrauju, bet tuomet niekam iš mano draugų liaudies muzika nepatiko, taigi ir aš savo norą išsižiojus klausytis sutartinių kažkaip palaidojau.

Ko gero, požiūris pasikeitė mokykloje, tiksliau 10-toje klasėje. Ir dėl to esu dėkinga mokyklai ir, svarbiausia, mūsų muzikos mokytojai, kuri sugalvojo mokykloje įgyvendinti tuo metu populiarų lietuvių projektą – Chorų karus. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti ir į savo pasirodymus įtraukti bent vieną liaudies dainą. Tuomet besirenkant dainas ir jas repetuojant supratau, kad liaudies muzika nėra baisiai necool, kad kitiems mano amžiaus žmonėms ji irgi patinka. Nežinau ar kam nors kitam Chorų karų projektas veikė panašiai, bet mano galvoj kažkokią skląstį jis tikrai atvėrė.

Nuo to, kai laimėjom Chorų karus dešimtoje klasėje (pasigyriau) praėjo kokie penki metai ir aš vis dar nelankau jokio liaudies dainų ar šokių būrelio. Gal visgi ne taip jau ir smarkiai ta skląstis ir atsivėrė, ką? Bet dalykai visgi pasikeitė ir gana smarkiai. Dabar su draugais eidami Vilniaus gatvėmis dainuojam, ir ne tik popsą, bet ir lietuvių liaudies dainas. Trim balsais pavyzdžiui. Galit manyti, kodėl ir vėl giriuosi, bet iš tiesų tiesiog įdomu koks kitų mūsų amžiaus žmonių santykis su šiomis dainomis? Ar kažkuriuo brendimo metu gėdytis liaudies kūrybos lietuviams yra normalu? O gal jaunimas išvis nežino liaudies dainų? Gal kas nors su jomis turite kitokį unikalų santykį ar smagių istorijų? Šįkart, kaip niekad lauksiu jūsų atsakymų komentaruose 🙂 Gražios dienos!

Emilija iš Laisvės alėjos

Plojimai lietuviškam kinui. Pagaliau didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose atsirado kažkas išties gražaus, gan kokybiško, patriotiško ir visiškai nepanašaus į kitus pop filmus, kuriuose matom tuos pačius veidus, siužetus ir kurie, bent jau man, įgrisę iki gyvo kaulo.

filmo-emilija-is-laisves-alejos-plakatas-70422768

“Emiliją iš Laisvės alėjos“ mačiau tris kartus. Dar niekada gyvenime šitiek kartų nėjau į kiną žiūrėti to paties filmo ir jau tikrai nesitikėjau, kad jei kada taip elgsiuos, tas filmas bus lietuviškas. Pirmąkart žiūrėdama “Emiliją“ verkiau. Verkiau ir kino salėje, ir eidama link automobilio, ir jau sėdėdama už jo vairo. Antrą kartą verkiau šiek tiek mažiau, o paskutinį kartą kažkaip aplinkybės neleido. Prieš pradėdama kalbėti apie patį filmą tiesiog noriu pasakyti, jog tikrai nesu tas žmogus, kuris dažnai verkia viešumoje, per visą gyvenimą taip atsitiko gal keturis kartus. Bet “Emilija“ kažką labai smarkiai užkabino, buvo taip siaubingai graudu, bet ir taip gražu, jog nesusiturėjau.
Nors filmą jau tikrai daug kas matė, tačiau priminsiu, “Emilija iš Laisvės alėjos“ – režisieriaus Donato Ulvydo kurta istorinė drama, pasaulį išvydusi šių metų vasarį. Tai pasakojimas apie kovą už laisvę, sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje, tai istorija apie meilę, draugystę bei šeimą. Pagrindinė filmo veikėja Emilija iš kaimo atvyksta į Kauną, nes gavo paskyrimą dirbti teatre. Su savimi mergina atsiveža didelę viltį, jog teatras yra kažkokia aukštesnė vieta, o scenoje, skirtingai nei Lietuvoje, viskas bus šviežia, teisinga ir tyra. Į miestą Emilija atsiveža ir savo šeimos paslaptį, vienintelį likusį savo tėvų atsiminimą, kuris įpainioja merginą į daug siaubingų išgyvenimų.

 

EMILIJA_liepos9_Astos Martinonytes foto_0421
Manau, jog svarbiausias filmo aspektas, iš esmės išskiriantis “Emiliją“ iš viso to, ką mačiau anksčiau yra tai, jog filmas visų šių svarbių, gražių ir visokių dalykų nevynioja į vatą. Teigiamos emocijos filme susietos su skausmu ar netektimi, o tai puikiai atspindi visą tuometinio laikmečio dvasią ir faktą, jog po priespauda niekaip laimingas nebūsi. Nesakau, kad filme nėra patoso, ypač jis į akis krenta filmą žiūrint antrą ar trečią kartą, tačiau šiaip jau nepasakysi, jog filmas lietuviškas (na, visi žinot apie ką kalbu) ir tai yra LABAI gerai ir didelis žingsnis pirmyn!
Po trijų “Emilijos“ peržiūrų, kad ir kaip man filmas patiko, matau ir daugiau dalykų, kurie galėjo būti padaryti kitaip. Viena vieta, kuri man padvelkė lietuvišku kinu buvo dažnas aktoriaus Dariaus Gumausko rėkimas. Vis dar noriu tikėti, jog norint išreikšti emociją rėkti nėra būtina, taigi, mano nuomone, šis aktorius tai darė kiek per dažnai. Prie vienintelio šio aktoriaus kurto vaidmens ir galėčiau rimtai prisikabinti. Suprantu, kodėl reikėjo jo būtent tokio, koks jis buvo, bet *SPOILER ALERT* tiek rėkimas, tiek jo meilės istorija su Emilija buvo nenatūralūs ir nemotyvuoti. Būtent meilės reikalai filme man atrodė per daug paskubinti, nes realiame gyvenime taip niekad nevyksta. Nebent tau dvylika ir užtenka, kad berniukas tau pasakytų “labas“, kad pradėtum kurti jūsų bendrų vestuvių planus ir ieškoti darželių jūsų bendriems ateities vaikams.

 

ieva-andrejevaite-73797696
Džiaugiuosi, jog visgi ta vyro-moteris/ fizinė/ emocinė meilė, nors ir svarbi, negrojo svarbiausia nata. Filmo tikslas buvo didesnis nei parodyti dviejų jaunų žmonių santykius po truputį bundančioje Lietuvoje, būtent ta gimstanti Laisvė ir mūsų visų bendra sąžinė filme vaidino svarbiausią vaidmenį.
Eikit, vaikai, žiūrėt Emilijos. Eikit su tėvais, su seneliais, su kaimynais, jei tik su jais gerai sutariat (ne ano atvejis). Eikit į Emiliją su draugais, veskitės brolius ir seses, eikit pas Emiliją į pasimatymus (gal ne pirmo pasimatymo filmas, bet tikrai tinka). Per savo tris kartus Emiliją aplankiau su labai skirtingais žmonėmis ir reakcijos, daugumoj, buvo tikri teigiamos. Džiaugiuosi atradusi tą lietuvišką filmą, kurį išties noriu parodyti savo užsieniečiams draugams ir apgailestauju, kad niekas jo nesiruošia versti į anglų kalbą. O gal?

 

viktorijos

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau