Konkursas (I)

Sveiki visi! Kaip ir buvo žadėta, skelbiame konkursą, kurio metu trys laimingieji galės laimėti norimą knygą. Taisyklės labai paprastos:

  1. Jums bus pateikta 15 klausimų, norint laimėti prizą, būtina atsakyti bent į 7 klausimus teisingai (mėginimų skaičius nėra ribojamas).
  2. Vadovaujamės principu „kas pirmesnis tas gudresnis“, todėl pirmieji atsakė bent į 7 klausimus teisingai gaus prizus.
  3. Rašydami atsakymus komentarų skiltyje nepariškite nurodyti savo el. pašto, kad galėtumėme su jumis susisiekti. Taip pat nepamirškite komentare nurykite, kokios knygos pageidaujate.
  4. Konkursas tęsis iki liepos 12 dienos. Tą dieną skelbsime nugalėtojus bei paviešinsime atsakymus į klausimus.

Linkime visiems sėkmės (:

P.S. Mūsų puslapio prenumerata nėra privaloma, bet pageidautina.

questions

KLAUSIMAI:

  1. Iš kokios planetos yra kilęs Supermenas?
  2. Koks paukštis Biblijoje gieda?
  3. Ką reiškia posakis “paved with good intentions”?
  4. Kurioje šalyje vyksta “Džiunglių knygos” veiksmas?
  5. Ką bendro turi šie daiktai: dykuma, meteoritas, karūnas, medis ir rožė?
  6. Kokių uogų laukai, pasak vienos „The Beatles“ dainos pavadinimo, yra amžini?
  7. Ką Veimaro Respublikoje nuo maždaug 1921 metų birželio iki 1924 metų sausio vadino „žydų konfeti“ („Judenfetzen“)?
  8. Japonijoje Goryo Hamaguchi padegė ryšių laukus, kaip dėkingumo ženklą Wakajama miesto gyventojai pastatė jam paminklą. Kas tą dieną įvyko?
  9. Vieni mato vilką, kurį reikia mušti, kito mano, jog tai karvė, kurią galima be perstojo melžti, ir tik nedidelė dalis mato tame arklį, kuris traukia vežimą. Ką turėjo omeny Čerčilis?
  10. Gyvenęs 4 metus Paryžiuje M. Šagalas nusprendžia grįžti trumpam į Vitebską, nes gaunami X tampo vis šaltesni. Ką slepia X?
  11. Istoriniai romanai teigia, jog ji teikė pirmenybę priešų deginimui, o ne kankinimui ar plakimui. Kokia tai istorinė asmenybė?
  12. Kodėl daugumoje bažnyčių freskų galima pamatyti avis?
  13. konkursas
    Po šiuo plakatu yra užrašas, skatinantis nebūtų idiotu. Koks žodis yra užbrauktas?
  14. Restorane pietauja du vyrai, vienas iš jų yra stambaus kūno sudėjimo, o kitas – lieknas. Abu jie užsisako stiklinę vandens su ledu bei kepsnį. Lieknasis vyras netrukus baigia savo pietus ir išeina iš restorano, tuo tarpu stambusis neskuba. Neužilgo stambusis vyras miršta. Kodėl, jei abiejų maistas buvo vienodas bei abu buvo fiziškai sveiki?
  15. Apie kokią visiems žinomą moterį dainuoja J. Cozart?

More English, French, and Spaniards came to visit

And they greeted us with guns and germs and steel

They forced us into unknown lands of exile

They pillaged, raped, and left us all for dead

So now I’m far more liberal with a weapon

 

Galima laimėti šias knygas:

  • Julie Kagawa „Geležies karalienė“1.1
  • Julie Kagawa „Geležies riteris“
  • Sharon Sala „Sugrįžusi“
  • Sharon Sala „Žūtbūtinė medžioklė“
  • Sharon Sala „Perėjusi pragarą“
  • Carla Neggers „Neramūs vandenys“
  • Nora roberts „Pagrobta žvaigždė“
  • Nora Roberts „Žiniuonė“
  • Catherine Mann „Visa širdimi“ + Jo Leigh „Nuogas Niujorkas“

 

 

(Nelaimėtos knygos bus atiduotos bibliotekoms)

Jei jums patiko šis žaidimas (protmūšis), duokite mums žinoti, sukursime dar (:

GRAŽIOS VASAROS ❤

Susipažinkime (komandos papildymas)

Sveiki visi! Jau greičiausiai spėjote pastebėti, jog mūsų komandos gretas papildė dar vienas smagus žmogutis – Yubiko, todėl ta proga nieko nelaukiame ir kviečiame visus geriau su ja susipažinti! Mūsų paraginta ji štai kaip save pristato:

yubiSveiki, esu studentė, laisvalaikiu savanoriaujanti gyvūnų prieglaudoje ar įvairiuose renginiuose. Prie tinklalapio Bookswakeus prisijungiau gan neseniai ir daugelis jūsų mane pažįsta kaip Yubiko. Kaip kiti komandos nariai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, rečiau vaikštau į teatrus ar spektaklius, tačiau pasitaikius progai, jų neatsisakau. Dėl šios priežasties aliss mane ir pakvietė jums rašyti recenzijas. Tačiau vis neturėjau laiko ar įkvėpimo. Na, mokslai, savanorystės ir visa kitą… Tačiau aš taip pat esu didelė Japonijos bei anime fanatikė. Nors kartais neturiu visiškai laiko net koliui* pasimokyti, tuo tarpu kokiai vienai serijai jo visuomet pas mane atsiras ;D aliss spaudžiama paprašiau jos, kad leistu parašyti savo įspūdžius apie anime ir jai sutikus iškart ėmiausi šio darbo. Kadangi anime žiūrėti man yra tikras malonumas, tai ir rašyti man yra atgaiva, niekada nepritrūksta žodžių, o ir papkėje jau turiu 5 recenzijas, kurias artimiausiu laiku pasidalinsiu su jumis.

Tad tiek bus apie mane, jei turite klausimų visuomet galite kreiptis!

 

* koliokviumas. Studentų pasaulyje tai būtų atitikmuo kontroliniams darbams, tik kad labiau “vėžį varo” (:

** atsižvelgiant į tai, jog mūsų Yubiko yra anime mėgėja, vizualiai pateikiame jos anime versiją :3

P.S. Šį trečiadienį (liepos 5 dieną) mes skelbsime savo pirmąjį konkursą, tad būkite budrūs ir nepraleiskite progos sudalyvauti bei laimėti!

GRAŽIOS DIENOS!

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką” daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas”, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to”? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to”?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!”. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika

Sveiki, šios savaitės postas bus šiek tiek kitoks nei visuomet. Nors pastaruoju metu perskaičiau net dvi tikrai nuostabias knygas,  noriu rašyti apie kai ką kito. Jau kelis mėnesius mano galvoje šmėžavo idėja kalbėti apie lietuvių tautosaką (lietuvių liaudies dainas šiuo atveju) ir savo santykį su ja. Aišku, tema mūsų blogui šiek tiek netradicinė ir galbūt užtektų apie tai rašyti savo asmeniniame dienoraštyje (kaip iš tiesų ir dariau), tačiau man įdomu, ar yra ir kitų žmonių, su lietuvių liaudies kūryba turėjusių panašių santykių. Manau, kad blogas gali būti puiki vieta diskusijai.

Manau, jog pradžiai visai derėtų paminėti, jog niekada nelankiau jokių lietuvių liaudies dainų ar šokių būrelių, tačiau šiai muzikai jaučiu didelę meilę. Galbūt čia iš artimiausių šeimos narių atėjusios tradicijos, o galbūt muzikos žanrų mėgimas/nemėgimas yra visiškai savarankiškas dalykas, tačiau liaudies kūryba man patiko kiek tik save prisimenu. Visiškoje vaikystėje buvau tas annoying vaikas (atsiprašau už anglicizmą tokiame jau gana lietuviškame tinklaraščio straipsnyje), kuris pasiėmęs kantičką strikinėdavo kieme ir dainuodavo liaudies dainas pagal savo pačios susikurtą melodiją (taip, išties buvau tas šiek tiek keistokas vaikas, užsisukęs savo asmeniniam pasaulėly).  Giminės balių metų nuolat likdavau prie suaugusiųjų, iš dalies dėl to, kad esu vienturtis vaikas ir nelabai mokėjau bendrauti su bendraamžiais, iš dalies dėl to, kad suaugusieji likdavo sėdėti prie stalo, o ant stalo juk maistas, tačiau lygiai tiek pat ir todėl, kad giminės balių metų, po visų tostų ir viso kito, mano šeima dainuodavo. Ir derėtų pasakyti, visai gražiai, ypač po nemažo kiekio to “viso ko” su laipsniais. Paaugusi sužinojau, kad visgi ne visose šeimose giminės balių metu būdavo dainuojama ir jaučiausi labai laiminga, kad maniškė buvo viena iš tų. Gal visgi meilė liaudies kūrybai ir eina iš šeimos.

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika nusuko į šoną būtent vieno iš tokių giminės balių metu. Vis dar dabar atsimenu, jog kažką šventėm kaime, visi suaugusieji sėdėjo namie, o mes, vaikai – prie laužo. Sėdėti  ir apdegusiomis lazdomis daužyti medžius man neatrodė labai smagu, todėl grįžau pas suaugusiuosius, o jie kaip tik ruošėsi eiti į lauką šokti (gerai, pripažinsiu, kad tuomet iš muzikos grotuvo, ko gero, sklido ne sutartinės, o estrada, bet vistiek, muzika). Šokau šokau aš su suaugėliais ir besisukdama rateliu sugavau savo praeinančio pusbrolio žvilgsnį ir pažiūrėjo jis į mane kažkaip kreivai. Manau, kad visi žinom tuos smerkiančius žmonių žvilgsnius (ypač viešajame transporte, tiesa?), kai atrodo, kad darai kažką labai ne tą. O kai esi vaikas ir kitas, vyresnis ir kietesnis vaikas į tave taip pasižiūri jautiesi išvis kaip šūdo gabalas (peer pressure at it’s best). Ne išimtis buvau ir aš, tas smerkiantis žvilgins man labai įstrigo (kaip matom, iki šiol) ir nuo to laiko pradėjau ignoruoti liaudies muziką.Liūdna, kad tokią įtaką man padarė šeimos narys, su kuriuo gyvenime nebendrauju, bet tuomet niekam iš mano draugų liaudies muzika nepatiko, taigi ir aš savo norą išsižiojus klausytis sutartinių kažkaip palaidojau.

Ko gero, požiūris pasikeitė mokykloje, tiksliau 10-toje klasėje. Ir dėl to esu dėkinga mokyklai ir, svarbiausia, mūsų muzikos mokytojai, kuri sugalvojo mokykloje įgyvendinti tuo metu populiarų lietuvių projektą – Chorų karus. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti ir į savo pasirodymus įtraukti bent vieną liaudies dainą. Tuomet besirenkant dainas ir jas repetuojant supratau, kad liaudies muzika nėra baisiai necool, kad kitiems mano amžiaus žmonėms ji irgi patinka. Nežinau ar kam nors kitam Chorų karų projektas veikė panašiai, bet mano galvoj kažkokią skląstį jis tikrai atvėrė.

Nuo to, kai laimėjom Chorų karus dešimtoje klasėje (pasigyriau) praėjo kokie penki metai ir aš vis dar nelankau jokio liaudies dainų ar šokių būrelio. Gal visgi ne taip jau ir smarkiai ta skląstis ir atsivėrė, ką? Bet dalykai visgi pasikeitė ir gana smarkiai. Dabar su draugais eidami Vilniaus gatvėmis dainuojam, ir ne tik popsą, bet ir lietuvių liaudies dainas. Trim balsais pavyzdžiui. Galit manyti, kodėl ir vėl giriuosi, bet iš tiesų tiesiog įdomu koks kitų mūsų amžiaus žmonių santykis su šiomis dainomis? Ar kažkuriuo brendimo metu gėdytis liaudies kūrybos lietuviams yra normalu? O gal jaunimas išvis nežino liaudies dainų? Gal kas nors su jomis turite kitokį unikalų santykį ar smagių istorijų? Šįkart, kaip niekad lauksiu jūsų atsakymų komentaruose 🙂 Gražios dienos!

Emilija iš Laisvės alėjos

Plojimai lietuviškam kinui. Pagaliau didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose atsirado kažkas išties gražaus, gan kokybiško, patriotiško ir visiškai nepanašaus į kitus pop filmus, kuriuose matom tuos pačius veidus, siužetus ir kurie, bent jau man, įgrisę iki gyvo kaulo.

filmo-emilija-is-laisves-alejos-plakatas-70422768

“Emiliją iš Laisvės alėjos” mačiau tris kartus. Dar niekada gyvenime šitiek kartų nėjau į kiną žiūrėti to paties filmo ir jau tikrai nesitikėjau, kad jei kada taip elgsiuos, tas filmas bus lietuviškas. Pirmąkart žiūrėdama “Emiliją” verkiau. Verkiau ir kino salėje, ir eidama link automobilio, ir jau sėdėdama už jo vairo. Antrą kartą verkiau šiek tiek mažiau, o paskutinį kartą kažkaip aplinkybės neleido. Prieš pradėdama kalbėti apie patį filmą tiesiog noriu pasakyti, jog tikrai nesu tas žmogus, kuris dažnai verkia viešumoje, per visą gyvenimą taip atsitiko gal keturis kartus. Bet “Emilija” kažką labai smarkiai užkabino, buvo taip siaubingai graudu, bet ir taip gražu, jog nesusiturėjau.
Nors filmą jau tikrai daug kas matė, tačiau priminsiu, “Emilija iš Laisvės alėjos” – režisieriaus Donato Ulvydo kurta istorinė drama, pasaulį išvydusi šių metų vasarį. Tai pasakojimas apie kovą už laisvę, sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje, tai istorija apie meilę, draugystę bei šeimą. Pagrindinė filmo veikėja Emilija iš kaimo atvyksta į Kauną, nes gavo paskyrimą dirbti teatre. Su savimi mergina atsiveža didelę viltį, jog teatras yra kažkokia aukštesnė vieta, o scenoje, skirtingai nei Lietuvoje, viskas bus šviežia, teisinga ir tyra. Į miestą Emilija atsiveža ir savo šeimos paslaptį, vienintelį likusį savo tėvų atsiminimą, kuris įpainioja merginą į daug siaubingų išgyvenimų.

 

EMILIJA_liepos9_Astos Martinonytes foto_0421
Manau, jog svarbiausias filmo aspektas, iš esmės išskiriantis “Emiliją” iš viso to, ką mačiau anksčiau yra tai, jog filmas visų šių svarbių, gražių ir visokių dalykų nevynioja į vatą. Teigiamos emocijos filme susietos su skausmu ar netektimi, o tai puikiai atspindi visą tuometinio laikmečio dvasią ir faktą, jog po priespauda niekaip laimingas nebūsi. Nesakau, kad filme nėra patoso, ypač jis į akis krenta filmą žiūrint antrą ar trečią kartą, tačiau šiaip jau nepasakysi, jog filmas lietuviškas (na, visi žinot apie ką kalbu) ir tai yra LABAI gerai ir didelis žingsnis pirmyn!
Po trijų “Emilijos” peržiūrų, kad ir kaip man filmas patiko, matau ir daugiau dalykų, kurie galėjo būti padaryti kitaip. Viena vieta, kuri man padvelkė lietuvišku kinu buvo dažnas aktoriaus Dariaus Gumausko rėkimas. Vis dar noriu tikėti, jog norint išreikšti emociją rėkti nėra būtina, taigi, mano nuomone, šis aktorius tai darė kiek per dažnai. Prie vienintelio šio aktoriaus kurto vaidmens ir galėčiau rimtai prisikabinti. Suprantu, kodėl reikėjo jo būtent tokio, koks jis buvo, bet *SPOILER ALERT* tiek rėkimas, tiek jo meilės istorija su Emilija buvo nenatūralūs ir nemotyvuoti. Būtent meilės reikalai filme man atrodė per daug paskubinti, nes realiame gyvenime taip niekad nevyksta. Nebent tau dvylika ir užtenka, kad berniukas tau pasakytų “labas”, kad pradėtum kurti jūsų bendrų vestuvių planus ir ieškoti darželių jūsų bendriems ateities vaikams.

 

ieva-andrejevaite-73797696
Džiaugiuosi, jog visgi ta vyro-moteris/ fizinė/ emocinė meilė, nors ir svarbi, negrojo svarbiausia nata. Filmo tikslas buvo didesnis nei parodyti dviejų jaunų žmonių santykius po truputį bundančioje Lietuvoje, būtent ta gimstanti Laisvė ir mūsų visų bendra sąžinė filme vaidino svarbiausią vaidmenį.
Eikit, vaikai, žiūrėt Emilijos. Eikit su tėvais, su seneliais, su kaimynais, jei tik su jais gerai sutariat (ne ano atvejis). Eikit į Emiliją su draugais, veskitės brolius ir seses, eikit pas Emiliją į pasimatymus (gal ne pirmo pasimatymo filmas, bet tikrai tinka). Per savo tris kartus Emiliją aplankiau su labai skirtingais žmonėmis ir reakcijos, daugumoj, buvo tikri teigiamos. Džiaugiuosi atradusi tą lietuvišką filmą, kurį išties noriu parodyti savo užsieniečiams draugams ir apgailestauju, kad niekas jo nesiruošia versti į anglų kalbą. O gal?

 

viktorijos

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau

Jurga Ivanauskaitė “Stebuklinga spanguolė”

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome antrąją knygą:

cute-cat-on-stack-of-old-books-animated-gif

Knyga, man vaikystėje patikusi labiausiai ir tuo pat metu padariusi didžiausią įtaką, yra Jurgos Ivanauskaitės “Stebuklinga spanguolė”. Vis dar atsimenu dieną, kai ją gavau iš kaimynės, iš kurios šiaip jau ir dabar nesitikėčiau gauti geros literatūros, nes ne toks ji žmogus. Bet tąsyk gavau.

Man buvo kokie penkeri, ko gero dar nelabai mokėjau skaityti ir, jei gerai atsimenu, šią knygą man skaitydavo močiutė. Nuo to karto “Stebulingą spanguolę” skaičiau dar dešimt kartų, ko gero tiek pat, kiek ir “Mažąjį princą”. Ir tiesą sakant, knygos kažkuo gan panašios. Abi kalba apie kelionę, magiją, abiejose labai svarbi gamta ir žmogaus vieta joje. “Spanguolėje” net labiau.

Knyga pasakoja apie Algiuką, kuris yra antrokas ir siaubingai mėgsta spanguoles, bet jų nerenka, nes žino, jog šios uogos, kaip ir visos kitos, yra brangiakmeniai, puošiantys Karalienės Milžinės apsiausta, o vogti Karalienės turtą negerai. Tačiau vieną dieną taip atsitinka, kad berniukas nusiskina vieną uogą, ją suvalgo ir tada jam prieš akis pasirodo du magiški padarai Tomas ir Alisa. Tai vuokliai, ne vaiduokliai, nors ir panašūs, bet vaiduokliais niekas nebetiki, todėl jie beveik išnykę. Algiukas su dviem miško veikėjais leidžiasi į kelionę į vuoklių namus, nes visiems vuokliams labai įdomu pamatyti žmonių berniuką, o ir Algiukui įdomu kaip vuokliai gyvena ir kas jie išvis tokie.

Knyga, nors ir trumpa, pripildyta magiškų aprašymų, nuotykių ir, atrodytų, nesibaigiančių pasakų, įsipinančių į bendrą siužetą, bei rimtų gyvenimo pamokų. Manau,kad be galo svarbios ir pačios autorės kurtos iliustracijos, jose vaizduojami  veikėjai leidžia labiau įsijausti į istoriją ir praplečia pasakojimą, kuris pats yra vos 40+ puslapių trukmės.  Tikrai atsimenu, kad jį skaitant vaikystėje atrodydavo žymiai ilgesnis.

Istorija tikrai labai graži ir tokia šilta šilta, labai daug dėmesio skirianti gamtos saugojimui, bet ne per daug didaktinė. Žinau, kad nemažai yra tų, kuriems tiesiog nelimpa Ivanauskaitės rašymo stilius, bet net ir šiems norėčiau “Stebuklingą spanguolę” įgrūsti į rankas, visgi autorės darbai suaugusiems ir vaikams gan smarkiai skiriasi. Mano asmeninėj galvos lentynoj knyga tikrai stovi šalia “Mažojo princo”, o šis juk visam pasauliui patinka 🙂

viktorijos