Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgtsamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

Reklama

Ray Bradbury “Pienių vynas“

Sveiki visi, šiandien norėjau su jumis pasidalinti savo mintimis, kilusiomis perskaičius Rėjaus Brėdberio “Pienių vyną“.

20403669_1396601130408551_361088909_n

nuotrauka iš mūsų instagramo, sekite mus ten 🙂

Visų pirma, knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo labai labai seniai, tuomet man buvo kokie 14. Labai juokinga prisimint, nes “Pienių vyną“ skaičiau sužinojus, kad kažkoks man patinkantis bernas jį skaito (8 klasės privalomoji literatūra (kažkodėl mes 8 klasėj privalomos literatūros neturėjom)). Vis dar dabar atsimenu, kad tam vaikinui knyga nepatiko, o man – labai (gal todėl mūsų meilei ir nebuvo lemta suvešėti ir dabar nesam susituokę ir neturim penkių vaikų), bet maždaug tiek ir atsimenu iš tų +- 7 metų atgal. Buvau įsitikinusi, kad darkart skaitant knyga man patiks, atsiminiau keletą epizodų, tokių kaip laimės mašina (nežinau, ar čia labai spoileris), bet tai ir buvo viskas. Dabar, skaitydama “Pienių vyną“ jaučiausi kaip tai darydama pirmąkart, nuolat stebėjausi kaip nieko neatsimenu ir džiaugiuosi kokia graži tai visgi knyga.
Taigi, apie ką šis vienas žymiausių, garsaus amerikiečių rašytojo, Rėjaus Brėdberio kūrinys? Knyga pasakoja apie paprasto berniuko Dougo vasarą nepaprastame jo miestelyje Ilinojaus valstijoje. Dougui dvylika ir jis kaip tik pradeda žengti į suaugusiųjų pasaulį, o 1928-ųjų vasara jam ypatinga, nes berniukas ima suvokti daug gyvenimo tiesų, kurios griauna jo vaikišką pasaulio įsivaizdavimą (pavyzdžiui, kad tėtis su seneliu ne viską žino, tačiau tai yra gerai). Dougas lyg ir yra pagrindinis knygos veikėjas, nes daugiausia suvokimų ir apmąstymų sklinda iš jo lūpų, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra daugiausiai knygoje aprašomas veikėjas. Kuo “Pienių vynas“ man patiko bene labiausiai buvo tai, jog tai nėra knyga apie vieną veikėją ar jo šeimą, tai knyga apie visą Gryntauno miestelį ir visus, bent kiek vertus paminėti, įdomesnius jo gyventojus.
“Pienių vynas“ yra be galo šilta ir nuoširdi knyga, ją skaitant viduržiemį būtinai širdyje pajaustumėt vasarą. Nors knyga tokia graži ir šeimyniška, Brėdberis sugeba į istoriją įpinti ir kitų dažnai savo kūryboje vyraujančių motyvų, “Pienių vyne“ pastebime ir fantastikos, bei mystery žanrų elementų, tačiau manau, kad jie puikiai žaidžia kartu su minkšta ir miela (nors prie širdies glausk, kaip sako močiutės) bazine istorija.
Vienas mėgstamiausių mano epizodų knygoje (jei nenorit nieko apie ją žinoti, šitą paragrafą praleiskit bet gal kaip tik jis sudomins jus perskaityt knygą) buvo kai trys vaikai, bendraudami su savo senučiuke kaimyne ginčijosi, jog ji niekuomet negalėjo būti jauna. Vaikai suvokė savo pačių augimą, tačiau suaugusių žmonių senėjimas jiems atrodė nesuvokiamas, jų kaimynai, tėvai ir seneliai – ta nesikeičianti konstanta, užtikrinanti tvarką pasaulyje.
Taigi, ar rekomenduočiau “Pienių vyną“ kiekvienam sutiktam žmogui? Tikrai taip, nes knyga tikrai puikuojasi mano mėgstamiausių draugijoje, kartu su Lolita, Radvilavičiūtės esė ir kitais. Manau, kad “Pienių vynas“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia per gyvenimą perskaityti bent kartą, taip pat manau, kad knyga patiks tiek trumposios, tiek ilgosios prozos, romanų, mėgėjams. Visų laikoma romanu, ši knyga man labiau priminė apsakymų rinkinį, kur visos istorijos pasakoja apie skirtingus veikėjus ir vasaros įvykius, tačiau yra meistriškai apjungiamos miestelio vaikų, kurie nori apie viską žinoti viską, ir pienių vyno motyvais.
Galiausiai, pastebėjimas. Visiškai asmeninis dalykas, nors visąlaik raginu žmones skaityti klasiką originalo kalba, po “Farenheito 451“ siūlau Brėdberio prozą skaityti lietuvių kalba. Sudėtingai vyras rašė, kitaip nepasakysi, lietuvių vertimuose tas pats irgi atsispindi, bet manau, kad gimtąją kalba koncentruoti dėmesį ir mėgautis kūriniu bus lengviau. O norintiems paskaityt kažką kito, labai labai labai rekomenduoju autoriaus apsakymą The Weldt, jį tikrai nesunkiai rasit internetuose, kūrinys trumpos apimties ir visiškai nuostabus. Tai tiek, čia pradžiai 🙂
Gražios dienos♥

viktorijos

Konkursas (I)

Sveiki visi! Kaip ir buvo žadėta, skelbiame konkursą, kurio metu trys laimingieji galės laimėti norimą knygą. Taisyklės labai paprastos:

  1. Jums bus pateikta 15 klausimų, norint laimėti prizą, būtina atsakyti bent į 7 klausimus teisingai (mėginimų skaičius nėra ribojamas).
  2. Vadovaujamės principu „kas pirmesnis tas gudresnis“, todėl pirmieji atsakė bent į 7 klausimus teisingai gaus prizus.
  3. Rašydami atsakymus komentarų skiltyje nepariškite nurodyti savo el. pašto, kad galėtumėme su jumis susisiekti. Taip pat nepamirškite komentare nurykite, kokios knygos pageidaujate.
  4. Konkursas tęsis iki liepos 12 dienos. Tą dieną skelbsime nugalėtojus bei paviešinsime atsakymus į klausimus.

Linkime visiems sėkmės (:

P.S. Mūsų puslapio prenumerata nėra privaloma, bet pageidautina.

questions

KLAUSIMAI:

  1. Iš kokios planetos yra kilęs Supermenas?
  2. Koks paukštis Biblijoje gieda?
  3. Ką reiškia posakis “paved with good intentions“?
  4. Kurioje šalyje vyksta “Džiunglių knygos“ veiksmas?
  5. Ką bendro turi šie daiktai: dykuma, meteoritas, karūnas, medis ir rožė?
  6. Kokių uogų laukai, pasak vienos „The Beatles“ dainos pavadinimo, yra amžini?
  7. Ką Veimaro Respublikoje nuo maždaug 1921 metų birželio iki 1924 metų sausio vadino „žydų konfeti“ („Judenfetzen“)?
  8. Japonijoje Goryo Hamaguchi padegė ryšių laukus, kaip dėkingumo ženklą Wakajama miesto gyventojai pastatė jam paminklą. Kas tą dieną įvyko?
  9. Vieni mato vilką, kurį reikia mušti, kito mano, jog tai karvė, kurią galima be perstojo melžti, ir tik nedidelė dalis mato tame arklį, kuris traukia vežimą. Ką turėjo omeny Čerčilis?
  10. Gyvenęs 4 metus Paryžiuje M. Šagalas nusprendžia grįžti trumpam į Vitebską, nes gaunami X tampo vis šaltesni. Ką slepia X?
  11. Istoriniai romanai teigia, jog ji teikė pirmenybę priešų deginimui, o ne kankinimui ar plakimui. Kokia tai istorinė asmenybė?
  12. Kodėl daugumoje bažnyčių freskų galima pamatyti avis?
  13. konkursas

    Po šiuo plakatu yra užrašas, skatinantis nebūtų idiotu. Koks žodis yra užbrauktas?

  14. Restorane pietauja du vyrai, vienas iš jų yra stambaus kūno sudėjimo, o kitas – lieknas. Abu jie užsisako stiklinę vandens su ledu bei kepsnį. Lieknasis vyras netrukus baigia savo pietus ir išeina iš restorano, tuo tarpu stambusis neskuba. Neužilgo stambusis vyras miršta. Kodėl, jei abiejų maistas buvo vienodas bei abu buvo fiziškai sveiki?
  15. Apie kokią visiems žinomą moterį dainuoja J. Cozart?

More English, French, and Spaniards came to visit

And they greeted us with guns and germs and steel

They forced us into unknown lands of exile

They pillaged, raped, and left us all for dead

So now I’m far more liberal with a weapon

 

Galima laimėti šias knygas:

  • Julie Kagawa „Geležies karalienė“1.1
  • Julie Kagawa „Geležies riteris“
  • Sharon Sala „Sugrįžusi“
  • Sharon Sala „Žūtbūtinė medžioklė“
  • Sharon Sala „Perėjusi pragarą“
  • Carla Neggers „Neramūs vandenys“
  • Nora roberts „Pagrobta žvaigždė“
  • Nora Roberts „Žiniuonė“
  • Catherine Mann „Visa širdimi“ + Jo Leigh „Nuogas Niujorkas“

 

 

(Nelaimėtos knygos bus atiduotos bibliotekoms)

Jei jums patiko šis žaidimas (protmūšis), duokite mums žinoti, sukursime dar (:

GRAŽIOS VASAROS ❤

Susipažinkime (komandos papildymas)

Sveiki visi! Jau greičiausiai spėjote pastebėti, jog mūsų komandos gretas papildė dar vienas smagus žmogutis – Yubiko, todėl ta proga nieko nelaukiame ir kviečiame visus geriau su ja susipažinti! Mūsų paraginta ji štai kaip save pristato:

yubiSveiki, esu studentė, laisvalaikiu savanoriaujanti gyvūnų prieglaudoje ar įvairiuose renginiuose. Prie tinklalapio Bookswakeus prisijungiau gan neseniai ir daugelis jūsų mane pažįsta kaip Yubiko. Kaip kiti komandos nariai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, rečiau vaikštau į teatrus ar spektaklius, tačiau pasitaikius progai, jų neatsisakau. Dėl šios priežasties aliss mane ir pakvietė jums rašyti recenzijas. Tačiau vis neturėjau laiko ar įkvėpimo. Na, mokslai, savanorystės ir visa kitą… Tačiau aš taip pat esu didelė Japonijos bei anime fanatikė. Nors kartais neturiu visiškai laiko net koliui* pasimokyti, tuo tarpu kokiai vienai serijai jo visuomet pas mane atsiras ;D aliss spaudžiama paprašiau jos, kad leistu parašyti savo įspūdžius apie anime ir jai sutikus iškart ėmiausi šio darbo. Kadangi anime žiūrėti man yra tikras malonumas, tai ir rašyti man yra atgaiva, niekada nepritrūksta žodžių, o ir papkėje jau turiu 5 recenzijas, kurias artimiausiu laiku pasidalinsiu su jumis.

Tad tiek bus apie mane, jei turite klausimų visuomet galite kreiptis!

 

* koliokviumas. Studentų pasaulyje tai būtų atitikmuo kontroliniams darbams, tik kad labiau “vėžį varo“ (:

** atsižvelgiant į tai, jog mūsų Yubiko yra anime mėgėja, vizualiai pateikiame jos anime versiją :3

P.S. Šį trečiadienį (liepos 5 dieną) mes skelbsime savo pirmąjį konkursą, tad būkite budrūs ir nepraleiskite progos sudalyvauti bei laimėti!

GRAŽIOS DIENOS!

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką“ daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas“, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to“? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to“?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!“. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika

Sveiki, šios savaitės postas bus šiek tiek kitoks nei visuomet. Nors pastaruoju metu perskaičiau net dvi tikrai nuostabias knygas,  noriu rašyti apie kai ką kito. Jau kelis mėnesius mano galvoje šmėžavo idėja kalbėti apie lietuvių tautosaką (lietuvių liaudies dainas šiuo atveju) ir savo santykį su ja. Aišku, tema mūsų blogui šiek tiek netradicinė ir galbūt užtektų apie tai rašyti savo asmeniniame dienoraštyje (kaip iš tiesų ir dariau), tačiau man įdomu, ar yra ir kitų žmonių, su lietuvių liaudies kūryba turėjusių panašių santykių. Manau, kad blogas gali būti puiki vieta diskusijai.

Manau, jog pradžiai visai derėtų paminėti, jog niekada nelankiau jokių lietuvių liaudies dainų ar šokių būrelių, tačiau šiai muzikai jaučiu didelę meilę. Galbūt čia iš artimiausių šeimos narių atėjusios tradicijos, o galbūt muzikos žanrų mėgimas/nemėgimas yra visiškai savarankiškas dalykas, tačiau liaudies kūryba man patiko kiek tik save prisimenu. Visiškoje vaikystėje buvau tas annoying vaikas (atsiprašau už anglicizmą tokiame jau gana lietuviškame tinklaraščio straipsnyje), kuris pasiėmęs kantičką strikinėdavo kieme ir dainuodavo liaudies dainas pagal savo pačios susikurtą melodiją (taip, išties buvau tas šiek tiek keistokas vaikas, užsisukęs savo asmeniniam pasaulėly).  Giminės balių metų nuolat likdavau prie suaugusiųjų, iš dalies dėl to, kad esu vienturtis vaikas ir nelabai mokėjau bendrauti su bendraamžiais, iš dalies dėl to, kad suaugusieji likdavo sėdėti prie stalo, o ant stalo juk maistas, tačiau lygiai tiek pat ir todėl, kad giminės balių metų, po visų tostų ir viso kito, mano šeima dainuodavo. Ir derėtų pasakyti, visai gražiai, ypač po nemažo kiekio to “viso ko“ su laipsniais. Paaugusi sužinojau, kad visgi ne visose šeimose giminės balių metu būdavo dainuojama ir jaučiausi labai laiminga, kad maniškė buvo viena iš tų. Gal visgi meilė liaudies kūrybai ir eina iš šeimos.

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika nusuko į šoną būtent vieno iš tokių giminės balių metu. Vis dar dabar atsimenu, jog kažką šventėm kaime, visi suaugusieji sėdėjo namie, o mes, vaikai – prie laužo. Sėdėti  ir apdegusiomis lazdomis daužyti medžius man neatrodė labai smagu, todėl grįžau pas suaugusiuosius, o jie kaip tik ruošėsi eiti į lauką šokti (gerai, pripažinsiu, kad tuomet iš muzikos grotuvo, ko gero, sklido ne sutartinės, o estrada, bet vistiek, muzika). Šokau šokau aš su suaugėliais ir besisukdama rateliu sugavau savo praeinančio pusbrolio žvilgsnį ir pažiūrėjo jis į mane kažkaip kreivai. Manau, kad visi žinom tuos smerkiančius žmonių žvilgsnius (ypač viešajame transporte, tiesa?), kai atrodo, kad darai kažką labai ne tą. O kai esi vaikas ir kitas, vyresnis ir kietesnis vaikas į tave taip pasižiūri jautiesi išvis kaip šūdo gabalas (peer pressure at it’s best). Ne išimtis buvau ir aš, tas smerkiantis žvilgins man labai įstrigo (kaip matom, iki šiol) ir nuo to laiko pradėjau ignoruoti liaudies muziką.Liūdna, kad tokią įtaką man padarė šeimos narys, su kuriuo gyvenime nebendrauju, bet tuomet niekam iš mano draugų liaudies muzika nepatiko, taigi ir aš savo norą išsižiojus klausytis sutartinių kažkaip palaidojau.

Ko gero, požiūris pasikeitė mokykloje, tiksliau 10-toje klasėje. Ir dėl to esu dėkinga mokyklai ir, svarbiausia, mūsų muzikos mokytojai, kuri sugalvojo mokykloje įgyvendinti tuo metu populiarų lietuvių projektą – Chorų karus. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti ir į savo pasirodymus įtraukti bent vieną liaudies dainą. Tuomet besirenkant dainas ir jas repetuojant supratau, kad liaudies muzika nėra baisiai necool, kad kitiems mano amžiaus žmonėms ji irgi patinka. Nežinau ar kam nors kitam Chorų karų projektas veikė panašiai, bet mano galvoj kažkokią skląstį jis tikrai atvėrė.

Nuo to, kai laimėjom Chorų karus dešimtoje klasėje (pasigyriau) praėjo kokie penki metai ir aš vis dar nelankau jokio liaudies dainų ar šokių būrelio. Gal visgi ne taip jau ir smarkiai ta skląstis ir atsivėrė, ką? Bet dalykai visgi pasikeitė ir gana smarkiai. Dabar su draugais eidami Vilniaus gatvėmis dainuojam, ir ne tik popsą, bet ir lietuvių liaudies dainas. Trim balsais pavyzdžiui. Galit manyti, kodėl ir vėl giriuosi, bet iš tiesų tiesiog įdomu koks kitų mūsų amžiaus žmonių santykis su šiomis dainomis? Ar kažkuriuo brendimo metu gėdytis liaudies kūrybos lietuviams yra normalu? O gal jaunimas išvis nežino liaudies dainų? Gal kas nors su jomis turite kitokį unikalų santykį ar smagių istorijų? Šįkart, kaip niekad lauksiu jūsų atsakymų komentaruose 🙂 Gražios dienos!

Emilija iš Laisvės alėjos

Plojimai lietuviškam kinui. Pagaliau didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose atsirado kažkas išties gražaus, gan kokybiško, patriotiško ir visiškai nepanašaus į kitus pop filmus, kuriuose matom tuos pačius veidus, siužetus ir kurie, bent jau man, įgrisę iki gyvo kaulo.

filmo-emilija-is-laisves-alejos-plakatas-70422768

“Emiliją iš Laisvės alėjos“ mačiau tris kartus. Dar niekada gyvenime šitiek kartų nėjau į kiną žiūrėti to paties filmo ir jau tikrai nesitikėjau, kad jei kada taip elgsiuos, tas filmas bus lietuviškas. Pirmąkart žiūrėdama “Emiliją“ verkiau. Verkiau ir kino salėje, ir eidama link automobilio, ir jau sėdėdama už jo vairo. Antrą kartą verkiau šiek tiek mažiau, o paskutinį kartą kažkaip aplinkybės neleido. Prieš pradėdama kalbėti apie patį filmą tiesiog noriu pasakyti, jog tikrai nesu tas žmogus, kuris dažnai verkia viešumoje, per visą gyvenimą taip atsitiko gal keturis kartus. Bet “Emilija“ kažką labai smarkiai užkabino, buvo taip siaubingai graudu, bet ir taip gražu, jog nesusiturėjau.
Nors filmą jau tikrai daug kas matė, tačiau priminsiu, “Emilija iš Laisvės alėjos“ – režisieriaus Donato Ulvydo kurta istorinė drama, pasaulį išvydusi šių metų vasarį. Tai pasakojimas apie kovą už laisvę, sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje, tai istorija apie meilę, draugystę bei šeimą. Pagrindinė filmo veikėja Emilija iš kaimo atvyksta į Kauną, nes gavo paskyrimą dirbti teatre. Su savimi mergina atsiveža didelę viltį, jog teatras yra kažkokia aukštesnė vieta, o scenoje, skirtingai nei Lietuvoje, viskas bus šviežia, teisinga ir tyra. Į miestą Emilija atsiveža ir savo šeimos paslaptį, vienintelį likusį savo tėvų atsiminimą, kuris įpainioja merginą į daug siaubingų išgyvenimų.

 

EMILIJA_liepos9_Astos Martinonytes foto_0421
Manau, jog svarbiausias filmo aspektas, iš esmės išskiriantis “Emiliją“ iš viso to, ką mačiau anksčiau yra tai, jog filmas visų šių svarbių, gražių ir visokių dalykų nevynioja į vatą. Teigiamos emocijos filme susietos su skausmu ar netektimi, o tai puikiai atspindi visą tuometinio laikmečio dvasią ir faktą, jog po priespauda niekaip laimingas nebūsi. Nesakau, kad filme nėra patoso, ypač jis į akis krenta filmą žiūrint antrą ar trečią kartą, tačiau šiaip jau nepasakysi, jog filmas lietuviškas (na, visi žinot apie ką kalbu) ir tai yra LABAI gerai ir didelis žingsnis pirmyn!
Po trijų “Emilijos“ peržiūrų, kad ir kaip man filmas patiko, matau ir daugiau dalykų, kurie galėjo būti padaryti kitaip. Viena vieta, kuri man padvelkė lietuvišku kinu buvo dažnas aktoriaus Dariaus Gumausko rėkimas. Vis dar noriu tikėti, jog norint išreikšti emociją rėkti nėra būtina, taigi, mano nuomone, šis aktorius tai darė kiek per dažnai. Prie vienintelio šio aktoriaus kurto vaidmens ir galėčiau rimtai prisikabinti. Suprantu, kodėl reikėjo jo būtent tokio, koks jis buvo, bet *SPOILER ALERT* tiek rėkimas, tiek jo meilės istorija su Emilija buvo nenatūralūs ir nemotyvuoti. Būtent meilės reikalai filme man atrodė per daug paskubinti, nes realiame gyvenime taip niekad nevyksta. Nebent tau dvylika ir užtenka, kad berniukas tau pasakytų “labas“, kad pradėtum kurti jūsų bendrų vestuvių planus ir ieškoti darželių jūsų bendriems ateities vaikams.

 

ieva-andrejevaite-73797696
Džiaugiuosi, jog visgi ta vyro-moteris/ fizinė/ emocinė meilė, nors ir svarbi, negrojo svarbiausia nata. Filmo tikslas buvo didesnis nei parodyti dviejų jaunų žmonių santykius po truputį bundančioje Lietuvoje, būtent ta gimstanti Laisvė ir mūsų visų bendra sąžinė filme vaidino svarbiausią vaidmenį.
Eikit, vaikai, žiūrėt Emilijos. Eikit su tėvais, su seneliais, su kaimynais, jei tik su jais gerai sutariat (ne ano atvejis). Eikit į Emiliją su draugais, veskitės brolius ir seses, eikit pas Emiliją į pasimatymus (gal ne pirmo pasimatymo filmas, bet tikrai tinka). Per savo tris kartus Emiliją aplankiau su labai skirtingais žmonėmis ir reakcijos, daugumoj, buvo tikri teigiamos. Džiaugiuosi atradusi tą lietuvišką filmą, kurį išties noriu parodyti savo užsieniečiams draugams ir apgailestauju, kad niekas jo nesiruošia versti į anglų kalbą. O gal?

 

viktorijos

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau

Jurga Ivanauskaitė “Stebuklinga spanguolė“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome antrąją knygą:

cute-cat-on-stack-of-old-books-animated-gif

Knyga, man vaikystėje patikusi labiausiai ir tuo pat metu padariusi didžiausią įtaką, yra Jurgos Ivanauskaitės “Stebuklinga spanguolė“. Vis dar atsimenu dieną, kai ją gavau iš kaimynės, iš kurios šiaip jau ir dabar nesitikėčiau gauti geros literatūros, nes ne toks ji žmogus. Bet tąsyk gavau.

Man buvo kokie penkeri, ko gero dar nelabai mokėjau skaityti ir, jei gerai atsimenu, šią knygą man skaitydavo močiutė. Nuo to karto “Stebulingą spanguolę“ skaičiau dar dešimt kartų, ko gero tiek pat, kiek ir “Mažąjį princą“. Ir tiesą sakant, knygos kažkuo gan panašios. Abi kalba apie kelionę, magiją, abiejose labai svarbi gamta ir žmogaus vieta joje. “Spanguolėje“ net labiau.

Knyga pasakoja apie Algiuką, kuris yra antrokas ir siaubingai mėgsta spanguoles, bet jų nerenka, nes žino, jog šios uogos, kaip ir visos kitos, yra brangiakmeniai, puošiantys Karalienės Milžinės apsiausta, o vogti Karalienės turtą negerai. Tačiau vieną dieną taip atsitinka, kad berniukas nusiskina vieną uogą, ją suvalgo ir tada jam prieš akis pasirodo du magiški padarai Tomas ir Alisa. Tai vuokliai, ne vaiduokliai, nors ir panašūs, bet vaiduokliais niekas nebetiki, todėl jie beveik išnykę. Algiukas su dviem miško veikėjais leidžiasi į kelionę į vuoklių namus, nes visiems vuokliams labai įdomu pamatyti žmonių berniuką, o ir Algiukui įdomu kaip vuokliai gyvena ir kas jie išvis tokie.

Knyga, nors ir trumpa, pripildyta magiškų aprašymų, nuotykių ir, atrodytų, nesibaigiančių pasakų, įsipinančių į bendrą siužetą, bei rimtų gyvenimo pamokų. Manau,kad be galo svarbios ir pačios autorės kurtos iliustracijos, jose vaizduojami  veikėjai leidžia labiau įsijausti į istoriją ir praplečia pasakojimą, kuris pats yra vos 40+ puslapių trukmės.  Tikrai atsimenu, kad jį skaitant vaikystėje atrodydavo žymiai ilgesnis.

Istorija tikrai labai graži ir tokia šilta šilta, labai daug dėmesio skirianti gamtos saugojimui, bet ne per daug didaktinė. Žinau, kad nemažai yra tų, kuriems tiesiog nelimpa Ivanauskaitės rašymo stilius, bet net ir šiems norėčiau “Stebuklingą spanguolę“ įgrūsti į rankas, visgi autorės darbai suaugusiems ir vaikams gan smarkiai skiriasi. Mano asmeninėj galvos lentynoj knyga tikrai stovi šalia “Mažojo princo“, o šis juk visam pasauliui patinka 🙂

viktorijos

Jutta Richter „Lydekos vasara“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome pirmąją knygą:

giphy

Sveiki 🙂 Šįkart grįžtu su vienos mėgstamiausios savo vaikystės knygos „Lydekos vasara“ rekomendacija. Šią knygą perskaičiau labai labai senai. taip senai, kad jau nebegaliu prisiminti kiek man tuo metu buvo metų. Žinau tik tiek, kad tai buvo pirmoji knyga, kurią skaitydama verkiau.

Ši knyga mano rankose atsirado visai atsitiktinai. Vieną vasaros dieną apsilankiau mažyčio kaimelio, kuriame dažnai lankydavausi, bibliotekoje. Kadangi ta biblioteka yra tikrai labai maža, tai ir knygų joje nėra daug, o ką jau kalbėti apie knygas vaikams. Taigi apžiūrinėjau vaikiškoms knygoms skirtoje lentynėlėje esančias knygas, na o kadangi daugumą jų jau buvau perskaičiusi, nusprendžiau paimti  „Lydekos vasarą“ mat šios knygos dar nebuvau skaičiusi. Neprisimenu per kiek laiko perskaičiau šią knygą skaitydama pirmąjį kartą, bet atsižvelgiant į tai, kad tuo metu nors ir skaitydavau knygas, dar nebuvau didelė knygų mylėtoja, spėju, kad šiai knygai įveikti prireikė kelių dienų ar net savaitės, bet gerai žinau, kad ji iškart tapo mano mėgstamiausia.

Kaip jau minėjau nedaug prisiminiau  iš to pirmojo karto. Nebežinojau net veikėjų vardų. Tik tas pagrindinis įvykis dar buvo išlikęs atmintyje.  Taigi, prieš rašydama šį straipsnį, nusprendžiau šią knygą perskaityti dar kartą. Turiu pripažinti dar niekada taip stipriai nebijojau pradėti skaityti. Juk tai vis dėlto mano mėgstamiausia vaikystės knyga. Kas jeigu skaitant ją po tiek laiko pasirodys, jog ši knyga – visiška nesąmonė?  Tačiau nors ir buvo baisu knygą perskaičiau, ir tai padariau vos per kelias valandas. Ir nors ir žinojau pagrindinį knygos įvykį ir kaip knyga baigsis, verkiau netgi skaitydama antrą kartą.

Na, o dabar pereisiu prie rekomendacijos. „Lydekos vasara“ – tai pasakojimas apie tris kiemo draugus Aną bei du brolius Luką ir Danielį. Tai pasakojimas apie tikrą draugystę, apie tai kaip svarbu palaikyti ir paguosti tuos, kurie rūpi netgi tada kai tai daryti sunku, apie viltį ir gyvenimą, bei atsisveikinimą su vaikyste.

Labiausiai skaitant „Lydekos vasarą“ man patiko, tai kokie „tikri“ istorijoje vaizduojami vaikai. Visų pirma, tai visi trys turi savo išskirtinius charakterius, visi skirtingi, bet taip tik vienas kitą papildo ir tampa neišskiriami. Antra – tai, vaikų reakcijos į tam tikrus dalykus, nežinau kaip paaiškinti neatskleidžiant knygoje susiklosčiusių įvykių, tad, manau, tiesiog pasakysiu labai paprastai J Nors knygos veikėjai ir yra vaikai jų elgesys buvo priimtinas ir neišsišokantis. Liūdnose situacijose vaikai liūdėjo, netgi bijojo, bet neprarado tikėjimo.

Dar vienas dalykas, kuris labai patiko – tai kaip trijulė kovoja vienas už kitą ir padeda vienas kitam išgyventi sudėtingus įvykius ir neleidžia kitiems blogai kalbėti apie savo šeimą ir draugus. Tokios draugystės – tvirtos kaip kumštis, pripažinsiu šiek tiek supavydėjau 🙂

Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek užkliuvo buvo tai, kad visa istorija buvo pasakojama iš Anos perspektyvos. Ir nors skaityti pasakojimą Anos balsu man tikrai patiko, norėjosi į situaciją pažvelgti ir berniukų akimis. Kadangi būtent berniukų šeimos istorija skaitant sukrėtė labiausiai, norėjosi sužinoti kaip jie su tuo tvarkosi kai šalia nėra Anos ir taip pat (nors jų jausmai ir buvo atskleisti) dar labiau pasinerti į jų emocijas.

Kol kas manau tiek 🙂 Nors galėčiau apie šią knygą kalbėti dar labai daug, jei dabar nesustosiu tai išpasakosiu visą knygos turinį 🙂 Taigi pabaigai norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems ir mažiems, ir dideliems, nes bent jau mano nuomone tai tikrai prasminga istorija 🙂 O ir skaitosi labai greitai.
„Lydekos vasarą“ aš įvertinau 5 žvaigždutėmis iš 5.

aistes

Antikos literatūra

Sveiki, labai trumpai norėčiau pristatyti kelis antikinius kūrinius, kuriuos turėtų perskaityti kiekvienas dėl bendro išprusimo, nes šie kūriniai mums ne tik pristato to meto pasaulėžiūrą bei vertybes, tačiau taip pat yra neatsiejami nuo politikos istorijos, juose glūdi didžiosios politinės sąvokos, tokios kaip ištikimybė, patriotizmas, pasiaukojimas ir kitos.

Žemiau pateiktos mintys man yra tiek girdėtos, tiek skaitytos nekartą, o šį sykį skubu tuo pasidalinti su jumis. Ką be galo svarbu paminėti, kad informacijos šaltinis yra Leonidas Donskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kuris buvo tikras lobis ne tik akademinei bendruomenei, bet ir daugumai Lietuvos gyventojų.

Antika –laikotarpis, kuris padėjo pradžią vakarų civilizacijai. Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūrą bei filosofiją, kuri įkvėpė kurti ir tobulėti ateinančias kartas. Vis dėlto vieni iš ryškiausių antikos kūrinių būtų „Debesys“, „Iliada“ ir „Peloponeso karas“.

paveikslelis-532-bgAristofano be galo įdomi ir savotiška idėjų komedija „Debesys“, nors ir pilnai neišliko iki mūsų dienų, vien yra kupina žavesio ir paslapties. Ji įdomi tuo, kad yra gana moderni, o pagrindinis kūrinio akcentas – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo (ar pilietiškumo)? Pasakojama apie mąstyklą, kurioje žmonės tiktai mąsto, žaidžia logikos žaidimus, manipuliuoja sąvokomis bei dalyvauja diskusijose, tačiau tuo pat metu, jų žinios netarnauja kitų labui, o patiems sau. Panašių situacijų mes galime įžvelgti ne tik antikoje, bet ir mūsų dienomis, būtent dėl to „Debesys“ yra laikomas gana modernius kūrinių.

iliadaHomero „Iliadą“ daugumai jau yra pažįstama nuo mokyklos laikų, tačiau pamėginkime šį kūrinį pažvelgti kitu kampu. Visų pirma,  prasideda didžiulis karas dėl to, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia, o vestuvių metu pasirodo neprašyta deivė Iridė ir meta aukso obuolį, ant kurio parašyta „gražiausiajai“. Šios „dovanos“ nepasidalina Hera – Dzeuso žmona, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė – išminties ir karo deivė. Tuomet moterys nutaria, kad šią dilemą turi išspręsti Trojos karalius Paris. Žinoma, kiekviena iš deivių mainais už jo palankumą sau siūlo dovanas: galią, išmintį bei gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Paris pasirenka Afroditę ir gauna Eleną, kuri pagrobiama iš Spartos karaliaus. Toks sprendimas sukelia karą tiek žmonių, tiek dievų pasauliuose. Ir mes čia matome viską, o centrine figūra tampa Achilo ir Patrochlo draugystė. Patrochlas žūsta kare, o Achilas keršija, tačiau čia persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas.


Tukidido „Peloponeso karas“
parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Autorius meistriškai aprašo įvykius, tartum visą tai galėtumėme pamatyti po savo kambario langą. O siužetas labai paprastas vyksta karas tarp Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos. O viso to priežastimi buvo Atėnų ir Spartos kovos, siekiant hegemonijos tarp Graikijos miestų – valstybių. Konkretaus nugalėtojo šiame kare nebuvo, tiek Atėnai, tiek Sparta patyrė be galo daug netekčių, to pasekoje tapo lengvu Makedonijos grobiu.

Štai čia keli kūriniai, kurie yra gana sunkiai skaitomi, momentais be galo neįdomūs, tačiau tuo pat metu jie yra unikalūs ir juos verta jei ne perskaityti, tai bent jau pavartyti ir trumpai susipažinti su jų turinių.

Gražios savaitės

blogs

Emma Donoghue “Kambarys“

Sveiki visi!
Šią savaitę baigiau skaityti Emmos Donoghue “Kambarį“. Nepasimeskit, jei kažkas jau atrodo girdėta, apie šios knygos ekranizaciją mūsų bloge esu kalbėjusi prieš kelis mėnesius ir dar tada, sužinojusi, kad filmas statytas pagal knygą, labai norėjau ją perskaityti. Išties nesitikėjau, kad “Kambarys“ išverstas į lietuvių kalbą ar pardavinėjamas Lietuvoje, o tuo labiau nesitikėjau, kad universiteto bibliotekoje rasiu ją originalo kalba. Bet pasisekė.
Prieš skaitydama knygą šiek tiek apie ją pasiskaitinėjau internete. Goodreads, Instagram’e ir visur kitur radau daugybę teigiamų atsiliepimų. Pasidalinus knygos nuotrauka mūsų Instagramo paskyroje sulaukiau ko gero didžiausio dėmesio ir komentarų skaičiaus nuo pat mūsų blogo pradžios. Daugybė žmonių rekomendavo tiek knygą, tiek filmą ir būtinai liepė pirma kūrinį perskaityti ir tik tada žiūrėti ekranizaciją. Noras “Kambarį“ perskaityti kuo greičiau dar labiau išugo, bet ir ėmė darytis kažkaip baisu, kad iš knygos tikiuosi daugiau, nei ji verta ir nuoširdžiai bijojau nusivilti. Vienu metu, prieš pat pradėdama skaityt, buvau įsitikinusi, kad knyga neprilygs filmui ir visas tas “hype’as“ man ją sugadins.

 

14596842_472197669836715_7058845657976537088_n
Vienas iš dalykų, kuris man smarkiai nedavė ramybės buvo klausimas, kaip autorė visą istoriją pasakos vaiko lūpomis. Jei kas nors dar siužeto nežinote, knyga apie moterį, kuri yra pagrobiama, kai jai buvo vos devyniolika, uždaroma į pašiūrę ir ten įkalinta gyvena septyneris metus. Per tuos metus ji susilaukia sūnaus, kuris užauga tikėdamas, jog Kambarys, kuriame jie gyvena, yra visas pasaulis. Tiek knygos, tiek filmo veiksmas prasideda kai berniukui sukanka penkeri, ji pasakoja apie abiejų pagrindinių veikėjų šoką palikus Kambarį, jų prisitaikymą prie pasaulio, kuriame žmonės juos laiko herojais, tačiau kiekvienas mažas kasdieninis daiktas ar reiškinys jiems sukelia rimtų sunkumų. Penkiamečio Jack’o lūpomis kalbama apie šeimos santykių svarbą, tikėjimą, meilę bei psichologines problemas. Nesitikėjau, kad penkiametis galės priversti mane tikėti tuo, kas vyksta, tačiau tikrai likau nustebinta kaip taip paprastai ir, atrodo, paviršutiniškai galima pasakoti ir pasakyti tiek daug.
Manau, kad “Kambarį“ perskaityti verta vien dėl siužeto. Emma Donoghue sukūrė jį visiškai unikalų ir tuo pačiu metu tiek bauginantį, tiek persmelktą meilės ir švelnumo. Pasaulis, kuriame gyvena mūsų veikėjas Jack’as ir kiekvienas daiktas Kambaryje dvelkia magija, vaiko vaizduote ir, nors skaitytojas supranta, jog tai yra siaubinga vieta, kur žmonės yra uždaryti ne savo noru taigi lyg ir turėtų nekęsti kiekvienos minutės ten, bet tuo pačiu Kambarys yra namai. Jei kūrinys buvo matomas ne vaiko akimis, visas tas švelnumas ir grožis tikrai būtų dingęs.

 

17077739_1645132565792712_2467431790696988672_n
Kalbėdama apie Kambarį autorė mini labai daug mažų smulkmenų, kurios visai veikėjų kasdienybei suteikia kažkokios šviesos. Nors pašiūrėje nėra vietos, tačiau ji užpildyta juoku, žaidimais ir tuomet jos sienos tarsi prasiplečia. Kartais atrodo, jog pats esi Kambaryje ir supranti, jog ten nėra taip jau blogai. Ir šita mintis gana siaubinga.
Vienintelis dalykas, kuriuo taip ir nepatikėjau, tai Jack’o amžius. Jis matomas tik berniuko kalbėjimo manieroje, jo vartojamuose žodžiuose ir gramatinėse klaidose. Visur kitur, tiek fiziškai, tiek intelektualiai berniukas atrodo gerokai vyresnis ir,bent jau man, tai tikrai trukdė tikėti tuo, kas vyksta. Tikrai netikiu ir nesutinku, kad penkiametis vaikas gali identifikuoti ironiją, noriai žaidžia “Dedalą ir Ikarą“ (ir visų pirma žino, kas jie tokie) ir vartoja tokius žodžius kaip visaėdis (omnivore). Ypač skirtumas matosi, kai Jack’as susipažįsta su savo pussesere Bronwyn, kuriai treji ir ji nežino nieko. Suprantu, kad autorė norėjo parodyti, kokia svarbi yra tėvystė ir kaip daug galima vaiką išmokyti jei išties skiri jam laiko (apie tai, jog dabartiniams tėvams vaikai mažai rūpi knygoje minima keliskart), tačiau nors ir kiaurą parą būdama Kambaryje Jack’o mama jam pasakodavo istorijas apie pasaulį, tačiau netikiu, kad per kelis metus, kai vaikas jau pradeda įsiminti ir suvokti informaciją, jis gali išmokti tiek daug. Nekreipiant dėmesio į tai, jog to vaiko IQ ko gero aukštesnis nei mano, visa kita, apie ką buvo kalbama, man labai patiko.
Ir visgi man nepatinka hype’as. Pirmus 100 knygos psl. skaičiau gan sunkiai, nes iškart tikėjausi to, ką kažkada mačiau kino ekrane ir pačioje pradžioje kažkaip to neradau. Vienu metu net galvojau, kad man knyga nepatiks. Bet po pirmojo šimto įsivažiavau ir knygą perskaičiau per kelis prisėdimus. Ir tikrai prisirišau prie jos kaip prie savo vaiko, nebenoriu net atiduot į biblioteką. Nors ir su tam tikromis logikos spragomis, bet vistiek Goodreads ją įvertinau 5/5, jei rasiu kur nors knygyne būtinai ją nusipirksiu ir prievarta kišiu draugams. To tikrai nebūtų, jei istoriją pasakotų suaugęs žmogus.

viktorijos