R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Reklama

Arthur Conan Doyle “Užrašai apie Šerloką Holmsą“

Sveiki visi, rodosi, jog jau visą amžių nesu aprašiusi jokios knygos, tad skubu tai pakeisti. Vasaros metu turėjau progos perskaityti ne vieną gerą knygą, tad atėjo metas man išsirinkti vieną iš jų ir trumpai ją jums pristatyti! Vis dėlto, ar jums taip nebūna, kad perskaitote knygą, ji jums patinka (bent jau protu suprantate, kad knyga tikrai gera), tačiau kai reikia ką nors apie ją papasakoti nerandate žodžių? Būtent taip pastaruoju metu aš jaučiuosi.

ddd7ba5b86b8a210ecc3b3d5cc635fcf

Citata, kuri puikiai atspindi knygos esmę 🙂

Knyga, kuri man paliko vieną iš maloniausių jausmų, – Arthur Conan Doyle „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Manau, jog šios knygos net nereikia pristatinėti, visi daugiau ar mažiau yra girdėję (arba matę) apie didų seklį bei avantiūristą Šerloką, kuris įmina visas painiausias bylas naudodamas  dedukcijos būdą (beveik kaip aš rašydama rašto darbus :D). Šis žmogus pasitiki tik racionaliu protu, nedaro skubotų išvadų ir niekada nenuvertina savo varžovo. Jis kruopščiai pina savo tinklus, kad nusikaltėlis jau negebėtų pabėgti, todėl būdamas visada keliais žingsniais priešaky Šerlokas visada laimi.

Aš esu itin didelė detektyvų mėgėja, galiu drąsiai sakyti, jog ilgą laiką skaičiau tik juos, tačiau ilgainiui net jie man nusibodo. Juose visuose atsirado kažkas, kas vertė mane vartytis akis ir nuobodžiauti. Kažkuriuo momentu, visi detektyvai tapo panašūs ir nebeteikė malonumo. Tuomet nutariau pamėginti A. C. Doyle kūrybą, galų gale klasika beveik niekada manęs nėra nuvylusi. Ir žinot ką? Knyga man pasirodė tokia lengva, tokia maloni, momentais net komiška, kad jaučiau gryną malonumą ją skaitydama. Autorius priartino skaitytoją, tartum ir jis dalyvautų nusikaltimo tyrime, kartais net kreipiasi į skaitytoją. Priešingai negu kiti detektyvai, „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ neapkrauna nereikalingomis dramomis, romanais ar spėlionėmis, kas būtų jeigu būtų, šis kūrinys tai detektyvas, kurio siužeto linija nenukrypsta nuo pagrindinės minties – įminti mįslę. Greičiausiai tuo mane ir papirko ši knyga.

Ir kas įdomiausia, nors šioje knygoje buvo daugybė skyrelių apie skirtingus nusikaltimus, buvo gana sunku nuspėti nusikaltėlį (nors kartais ir galima numanyti detales). Taip pat džiugino, jog visi nusikaltėliai turi konkretų motyvą (priešingai negu mano anksčiau skaitytame T. Gerritsen „Sergėtojas“).

Trumpai, knyga tikra verta dėmesio. Vis dėlto, jei ieškote knygos, kuri būtų kupina įtampos ar dramos, tuomet siūlau kiek palūkėti ir atidėti „Užrašus apie Šerloką Holmsą“ vėlesniam laikui, nes to jūs čia nerasite. Tai išties ramaus siužeto pasakojimas apie XIX – XX a. Anglijos seklį. Kitaip, jei jums patinka dėlioti dėliones, knyga tikrai nepaliks jūsų abejingų!

Gražios dienos!

miau

 

Ray Bradbury “Pienių vynas“

Sveiki visi, šiandien norėjau su jumis pasidalinti savo mintimis, kilusiomis perskaičius Rėjaus Brėdberio “Pienių vyną“.

20403669_1396601130408551_361088909_n

nuotrauka iš mūsų instagramo, sekite mus ten 🙂

Visų pirma, knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo labai labai seniai, tuomet man buvo kokie 14. Labai juokinga prisimint, nes “Pienių vyną“ skaičiau sužinojus, kad kažkoks man patinkantis bernas jį skaito (8 klasės privalomoji literatūra (kažkodėl mes 8 klasėj privalomos literatūros neturėjom)). Vis dar dabar atsimenu, kad tam vaikinui knyga nepatiko, o man – labai (gal todėl mūsų meilei ir nebuvo lemta suvešėti ir dabar nesam susituokę ir neturim penkių vaikų), bet maždaug tiek ir atsimenu iš tų +- 7 metų atgal. Buvau įsitikinusi, kad darkart skaitant knyga man patiks, atsiminiau keletą epizodų, tokių kaip laimės mašina (nežinau, ar čia labai spoileris), bet tai ir buvo viskas. Dabar, skaitydama “Pienių vyną“ jaučiausi kaip tai darydama pirmąkart, nuolat stebėjausi kaip nieko neatsimenu ir džiaugiuosi kokia graži tai visgi knyga.
Taigi, apie ką šis vienas žymiausių, garsaus amerikiečių rašytojo, Rėjaus Brėdberio kūrinys? Knyga pasakoja apie paprasto berniuko Dougo vasarą nepaprastame jo miestelyje Ilinojaus valstijoje. Dougui dvylika ir jis kaip tik pradeda žengti į suaugusiųjų pasaulį, o 1928-ųjų vasara jam ypatinga, nes berniukas ima suvokti daug gyvenimo tiesų, kurios griauna jo vaikišką pasaulio įsivaizdavimą (pavyzdžiui, kad tėtis su seneliu ne viską žino, tačiau tai yra gerai). Dougas lyg ir yra pagrindinis knygos veikėjas, nes daugiausia suvokimų ir apmąstymų sklinda iš jo lūpų, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra daugiausiai knygoje aprašomas veikėjas. Kuo “Pienių vynas“ man patiko bene labiausiai buvo tai, jog tai nėra knyga apie vieną veikėją ar jo šeimą, tai knyga apie visą Gryntauno miestelį ir visus, bent kiek vertus paminėti, įdomesnius jo gyventojus.
“Pienių vynas“ yra be galo šilta ir nuoširdi knyga, ją skaitant viduržiemį būtinai širdyje pajaustumėt vasarą. Nors knyga tokia graži ir šeimyniška, Brėdberis sugeba į istoriją įpinti ir kitų dažnai savo kūryboje vyraujančių motyvų, “Pienių vyne“ pastebime ir fantastikos, bei mystery žanrų elementų, tačiau manau, kad jie puikiai žaidžia kartu su minkšta ir miela (nors prie širdies glausk, kaip sako močiutės) bazine istorija.
Vienas mėgstamiausių mano epizodų knygoje (jei nenorit nieko apie ją žinoti, šitą paragrafą praleiskit bet gal kaip tik jis sudomins jus perskaityt knygą) buvo kai trys vaikai, bendraudami su savo senučiuke kaimyne ginčijosi, jog ji niekuomet negalėjo būti jauna. Vaikai suvokė savo pačių augimą, tačiau suaugusių žmonių senėjimas jiems atrodė nesuvokiamas, jų kaimynai, tėvai ir seneliai – ta nesikeičianti konstanta, užtikrinanti tvarką pasaulyje.
Taigi, ar rekomenduočiau “Pienių vyną“ kiekvienam sutiktam žmogui? Tikrai taip, nes knyga tikrai puikuojasi mano mėgstamiausių draugijoje, kartu su Lolita, Radvilavičiūtės esė ir kitais. Manau, kad “Pienių vynas“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia per gyvenimą perskaityti bent kartą, taip pat manau, kad knyga patiks tiek trumposios, tiek ilgosios prozos, romanų, mėgėjams. Visų laikoma romanu, ši knyga man labiau priminė apsakymų rinkinį, kur visos istorijos pasakoja apie skirtingus veikėjus ir vasaros įvykius, tačiau yra meistriškai apjungiamos miestelio vaikų, kurie nori apie viską žinoti viską, ir pienių vyno motyvais.
Galiausiai, pastebėjimas. Visiškai asmeninis dalykas, nors visąlaik raginu žmones skaityti klasiką originalo kalba, po “Farenheito 451“ siūlau Brėdberio prozą skaityti lietuvių kalba. Sudėtingai vyras rašė, kitaip nepasakysi, lietuvių vertimuose tas pats irgi atsispindi, bet manau, kad gimtąją kalba koncentruoti dėmesį ir mėgautis kūriniu bus lengviau. O norintiems paskaityt kažką kito, labai labai labai rekomenduoju autoriaus apsakymą The Weldt, jį tikrai nesunkiai rasit internetuose, kūrinys trumpos apimties ir visiškai nuostabus. Tai tiek, čia pradžiai 🙂
Gražios dienos♥

viktorijos

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką“ daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas“, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to“? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to“?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!“. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Katja Millay “Ramybės jūra“

 

Sveiki visi 🙂 Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šį kartą tai Katja Millay knyga „Ramybės jūra“. Pripažinsiu iš šios knygos nesitikėjau labai daug ir pati tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, tačiau gavau ją dovanų, todėl  nusprendžiau šiai knygai suteikti galimybę ir, jei atvirai, tai knyga mane nustebino netgi labai. Pirmieji knygos skyriai nebuvo niekuo ypatingi ir netgi buvo šiek tiek nuobodoki, skaitėsi labai lėtai ir jau pradėjau galvoti, kad mano nuojauta apie „Ramybės jūrą“ pasitvirtino. Taigi nusprendžiau, nuo šios knygos, padaryti kelių dienų pertrauką ( tiesa kelios dienos virto beveik keliomis savaitėmis) na, o kai vėl paėmiau ją į rankas nebegalėjau atsitraukti ir beveik visą knygą perskaičiau per vieną dieną.

„Ramybės jūra“ tai knyga apie merginos vardu Nastia gyvenimą po tragiško atsitikimo, po kurio dalis merginos „mirė“. Manau, labai gerai knygos esmę apibūdina mėgstamiausia mano citata iš šios knygos:

Daylight won‘t protect you from anything. Bad things happen all the time, they don‘t wait until after the dinner

Būtent ši citata privertė mane labiausiai susimąstyti ir ne tik apie tai, kad blogi dalykai nelaukia tamsos, bet ir apskritai apie gyvenimo trapumą.

Kalbėdama apie „Ramybės jūrą“ pirmiausia  norėčiau aptarti šios knygos veikėjus, kurie, bent jau man, patiko labai 🙂 Patiko, kad veikėjai turėjo kiekvienas savo istoriją ir asmenybę. Taip pat man labai patiko realistiškos veikėjų reakcijos į įvairias situacijas. Ir nors ne visiems jų sprendimams pritariau,  nebuvo sunku suprasti kodėl vienas ar kitas veikėjas priėmė būtent tokį sprendimą. Nastia ir Džošas, pagrindiniai knygos veikėjai, abu žino ką reiškia netektis, ir nors abu jie prarado skirtingus dalykus ( Nastia – save ir tai kuo kažkada buvo, Džošas – artimus žmones ) su netektimi jie abu kovoja panašiai – atsiribodami nuo juos supančio pasaulio. Dar viena knygos veikėja, kuri man labai patiko, tai –  Tiernė, tačiau ji nėra pagrindinė veikėja, o tai reiškia, kad ir jos istorija nėra išplėtota taip plačiai, kaip man norėtųsi, taigi jei ateityje atsirastų knyga būtent apie Tiernę, net nedvejodama ją perskaityčiau 🙂

Vos nepamiršau paminėti, kad man labai patiko tai, kad veikėjai turi pomėgius, be kurių negalėtų gyventi. Nastiai tai grojimas pianinu, taip pat šiek tiek neįprastas, bet man pasirodė labai įdomus merginos pomėgis kolekcionuoti vardų reikšmes. Na, o Džošas užsiima medžio darbais. Ir jei atvirai, man be galo patiko koks atsidavęs vaikinas savo darbui.

Tiesa, verta paminėti, kad ši knyga, bent jau man tai sukėlė vos ne visas įmanomas emocijas. Skaitydama ir šypsojausi ir liūdėjau, o kartais netgi pykau, tik va verkti šį kartą neprivertė.

Knygos pabaiga privertė mane jaustis labai dvejopai. Iš vienos pusės džiaugiausi, kad buvo atsakyti rūpimi klausimai, tačiau kita vertus norėjosi ir šiokios tokios paslapties ir bent jau mano nuomone paskutinis skyrius buvo visai nebūtinas, tačiau privalau paminėti, kad džiaugiuosi, jog paskutinis puslapis (ar tiksliau kelios paskutinės pastraipos) egzistuoja. Ir taip, žinau, kad taip sakydama prieštarauju pati sau, tačiau, kaip ir sakiau, mano jausmai knygos pabaigai labai dvejopi 🙂

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pradėjusi rašyti šią apžvalgą tikėjausi aptarti labai daug ir tik rašydama supratau, kiek daug savo minčių turėsiu nutylėti, kad neišplepėčiau visų iki vieno knygos įvykių.

Taigi, taip. Ši knyga tikrai nebuvo tobula, bet nors ir nuskambės keistai, būtent tie trūkumai padarė  šią istoriją tokią gražią ir tikrą. Ir galbūt todėl būtent „Ramybės jūra“ ir yra ta knyga, kuriai po visai netrumpo laiko ramia sąžine skyriau penkias žvaigždutes. Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos sukeliančios daug emocijų 🙂

aistes

 

Luigi Ballarini ,,Aš esu Nulis“ Apžvalga

Sveiki 🙂  Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šįkart tai Luigi Ballarini knyga „Aš esu Nulis“. Prisipažinsiu kai perskaičiau šią knygą, nesitikėjau, kad rašysiu būtent jos rekomendaciją, tačiau taip jau nutiko, kad šiuo metu dėl laiko stokos neperskaičiau  daug knygų, o ši knyga paskutinė, kurią skaičiau, taigi mintys apie ją dar visiškai šviežios. Taigi taip ir nusprendžiau šiandien parašyti apie Luigi Ballarini knygą “Aš esu Nulis“ Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad knyga mane tikrai nustebino, nes prieš pradedant skaityti daug iš jos nesitikėjau, ir nors ji ir netapo viena iš mano mėgstamiausių knygų, tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Taigi, knyga man tikrai patiko ir įvertinau ją trimis žvaigždutėmis 🙂

Luigi Ballarini „Aš esu Nulis“ tai knyga apie berniuką vardu Nulis, kuris gyvena virtualioje realybėje, tačiau vieną dieną atsiduria mūsų pasaulyje. Taigi ši knyga – apie tai kaip keturiolikmetis berniukas mokosi gyventi jam visiškai nepažystamoje ir nesuprantamoje aplinkoje, taip pat pažinti žmones, apsiprasti su pirmą kartą matomu dangumi ir sniegu.

Visų pirma norėčiau aptarti tai kas man patiko labiausiai, o tai buvo tai, kad skaitydama susikūriau begalę teorijų apie tai kas gi gali nutikti vėliau ir apie tai, kokiame iš tiesų pasaulyje gyvena Nulis, tačiau turiu pripažinti, kad nors buvo daug netikėtų dalykų, svarbiausią įvykį atspėti pavyko beveik nuo pirmųjų puslapių.

Skaitant man  labai patiko Nulio reakcijos į pasaulį. Nulio, kaip berniuko kuris netikėtai atsidūrė visiškai nepažystamoje aplinkoje, reakcijos į aplinką ir į žmones atrodė natūralios ir neperdėtos.

Taip pat norėčiau paminėti, kad man norėjosi labiau išplėtotos pradžios, nes pirmojoje knygos dalyje veiksmas vyko labai greitai ir bent jau mano nuomone dėl šios priežasties istorija tapo ne tokia įtikima. Tačiau nors veiksmas pirmuosiuose skyriuose ir vyko per greitai, vėliau įvykių eiga vystėsi pakankamai normaliai. Na, bet aš tikrai nebūčiau supykusi jeigu knyga būtų buvusi bent šimtu puslapių ilgesnė. Tokiu atveju būtų galima labiau išplėtoti veiksmą.

Pačioje knygos pabaigoje norėjosi daugiau veiksmo, daugiau nuotykių bei pavojų.

Taigi, šią knygą perskaityti tikrai siūlyčiau, nes, nors iš pradžių gali taip ir neatrodyti, ši knyga priverčia susimąstyti. Be to šią knygą galima perskaityti per vieną dieną, nes ji skaitosi  tikrai greitai, o ir puslapių joje tik apie du šimtus.

Pabaigai, pasakysiu, kad šią knygą rekomenduoju, o ypač tiems, kuriems skaitant patinka kurti savo teorijas 🙂

aistes

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona“

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau

Jurga Ivanauskaitė “Stebuklinga spanguolė“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome antrąją knygą:

cute-cat-on-stack-of-old-books-animated-gif

Knyga, man vaikystėje patikusi labiausiai ir tuo pat metu padariusi didžiausią įtaką, yra Jurgos Ivanauskaitės “Stebuklinga spanguolė“. Vis dar atsimenu dieną, kai ją gavau iš kaimynės, iš kurios šiaip jau ir dabar nesitikėčiau gauti geros literatūros, nes ne toks ji žmogus. Bet tąsyk gavau.

Man buvo kokie penkeri, ko gero dar nelabai mokėjau skaityti ir, jei gerai atsimenu, šią knygą man skaitydavo močiutė. Nuo to karto “Stebulingą spanguolę“ skaičiau dar dešimt kartų, ko gero tiek pat, kiek ir “Mažąjį princą“. Ir tiesą sakant, knygos kažkuo gan panašios. Abi kalba apie kelionę, magiją, abiejose labai svarbi gamta ir žmogaus vieta joje. “Spanguolėje“ net labiau.

Knyga pasakoja apie Algiuką, kuris yra antrokas ir siaubingai mėgsta spanguoles, bet jų nerenka, nes žino, jog šios uogos, kaip ir visos kitos, yra brangiakmeniai, puošiantys Karalienės Milžinės apsiausta, o vogti Karalienės turtą negerai. Tačiau vieną dieną taip atsitinka, kad berniukas nusiskina vieną uogą, ją suvalgo ir tada jam prieš akis pasirodo du magiški padarai Tomas ir Alisa. Tai vuokliai, ne vaiduokliai, nors ir panašūs, bet vaiduokliais niekas nebetiki, todėl jie beveik išnykę. Algiukas su dviem miško veikėjais leidžiasi į kelionę į vuoklių namus, nes visiems vuokliams labai įdomu pamatyti žmonių berniuką, o ir Algiukui įdomu kaip vuokliai gyvena ir kas jie išvis tokie.

Knyga, nors ir trumpa, pripildyta magiškų aprašymų, nuotykių ir, atrodytų, nesibaigiančių pasakų, įsipinančių į bendrą siužetą, bei rimtų gyvenimo pamokų. Manau,kad be galo svarbios ir pačios autorės kurtos iliustracijos, jose vaizduojami  veikėjai leidžia labiau įsijausti į istoriją ir praplečia pasakojimą, kuris pats yra vos 40+ puslapių trukmės.  Tikrai atsimenu, kad jį skaitant vaikystėje atrodydavo žymiai ilgesnis.

Istorija tikrai labai graži ir tokia šilta šilta, labai daug dėmesio skirianti gamtos saugojimui, bet ne per daug didaktinė. Žinau, kad nemažai yra tų, kuriems tiesiog nelimpa Ivanauskaitės rašymo stilius, bet net ir šiems norėčiau “Stebuklingą spanguolę“ įgrūsti į rankas, visgi autorės darbai suaugusiems ir vaikams gan smarkiai skiriasi. Mano asmeninėj galvos lentynoj knyga tikrai stovi šalia “Mažojo princo“, o šis juk visam pasauliui patinka 🙂

viktorijos

Jutta Richter „Lydekos vasara“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome pirmąją knygą:

giphy

Sveiki 🙂 Šįkart grįžtu su vienos mėgstamiausios savo vaikystės knygos „Lydekos vasara“ rekomendacija. Šią knygą perskaičiau labai labai senai. taip senai, kad jau nebegaliu prisiminti kiek man tuo metu buvo metų. Žinau tik tiek, kad tai buvo pirmoji knyga, kurią skaitydama verkiau.

Ši knyga mano rankose atsirado visai atsitiktinai. Vieną vasaros dieną apsilankiau mažyčio kaimelio, kuriame dažnai lankydavausi, bibliotekoje. Kadangi ta biblioteka yra tikrai labai maža, tai ir knygų joje nėra daug, o ką jau kalbėti apie knygas vaikams. Taigi apžiūrinėjau vaikiškoms knygoms skirtoje lentynėlėje esančias knygas, na o kadangi daugumą jų jau buvau perskaičiusi, nusprendžiau paimti  „Lydekos vasarą“ mat šios knygos dar nebuvau skaičiusi. Neprisimenu per kiek laiko perskaičiau šią knygą skaitydama pirmąjį kartą, bet atsižvelgiant į tai, kad tuo metu nors ir skaitydavau knygas, dar nebuvau didelė knygų mylėtoja, spėju, kad šiai knygai įveikti prireikė kelių dienų ar net savaitės, bet gerai žinau, kad ji iškart tapo mano mėgstamiausia.

Kaip jau minėjau nedaug prisiminiau  iš to pirmojo karto. Nebežinojau net veikėjų vardų. Tik tas pagrindinis įvykis dar buvo išlikęs atmintyje.  Taigi, prieš rašydama šį straipsnį, nusprendžiau šią knygą perskaityti dar kartą. Turiu pripažinti dar niekada taip stipriai nebijojau pradėti skaityti. Juk tai vis dėlto mano mėgstamiausia vaikystės knyga. Kas jeigu skaitant ją po tiek laiko pasirodys, jog ši knyga – visiška nesąmonė?  Tačiau nors ir buvo baisu knygą perskaičiau, ir tai padariau vos per kelias valandas. Ir nors ir žinojau pagrindinį knygos įvykį ir kaip knyga baigsis, verkiau netgi skaitydama antrą kartą.

Na, o dabar pereisiu prie rekomendacijos. „Lydekos vasara“ – tai pasakojimas apie tris kiemo draugus Aną bei du brolius Luką ir Danielį. Tai pasakojimas apie tikrą draugystę, apie tai kaip svarbu palaikyti ir paguosti tuos, kurie rūpi netgi tada kai tai daryti sunku, apie viltį ir gyvenimą, bei atsisveikinimą su vaikyste.

Labiausiai skaitant „Lydekos vasarą“ man patiko, tai kokie „tikri“ istorijoje vaizduojami vaikai. Visų pirma, tai visi trys turi savo išskirtinius charakterius, visi skirtingi, bet taip tik vienas kitą papildo ir tampa neišskiriami. Antra – tai, vaikų reakcijos į tam tikrus dalykus, nežinau kaip paaiškinti neatskleidžiant knygoje susiklosčiusių įvykių, tad, manau, tiesiog pasakysiu labai paprastai J Nors knygos veikėjai ir yra vaikai jų elgesys buvo priimtinas ir neišsišokantis. Liūdnose situacijose vaikai liūdėjo, netgi bijojo, bet neprarado tikėjimo.

Dar vienas dalykas, kuris labai patiko – tai kaip trijulė kovoja vienas už kitą ir padeda vienas kitam išgyventi sudėtingus įvykius ir neleidžia kitiems blogai kalbėti apie savo šeimą ir draugus. Tokios draugystės – tvirtos kaip kumštis, pripažinsiu šiek tiek supavydėjau 🙂

Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek užkliuvo buvo tai, kad visa istorija buvo pasakojama iš Anos perspektyvos. Ir nors skaityti pasakojimą Anos balsu man tikrai patiko, norėjosi į situaciją pažvelgti ir berniukų akimis. Kadangi būtent berniukų šeimos istorija skaitant sukrėtė labiausiai, norėjosi sužinoti kaip jie su tuo tvarkosi kai šalia nėra Anos ir taip pat (nors jų jausmai ir buvo atskleisti) dar labiau pasinerti į jų emocijas.

Kol kas manau tiek 🙂 Nors galėčiau apie šią knygą kalbėti dar labai daug, jei dabar nesustosiu tai išpasakosiu visą knygos turinį 🙂 Taigi pabaigai norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems ir mažiems, ir dideliems, nes bent jau mano nuomone tai tikrai prasminga istorija 🙂 O ir skaitosi labai greitai.
„Lydekos vasarą“ aš įvertinau 5 žvaigždutėmis iš 5.

aistes

Sarah J. Maas ,,Užkerėtas dvaras“ rekomendacija

Sveiki 🙂 grįžtu su dar viena rekomendacija. Šįkart tai Sarah J. Maas knyga „Užkerėtas dvaras“.  Prisipažinsiu buvau suplanavusi parašyti visai kitos knygos rekomendaciją, tačiau taip jau išėjo, kad skaitydama savo užrašus apie perskaitytas knygas sustojau būtent prie šios knygos ir supratau, kad tikrai norėčiau pasidalinti savo mintimis apie ją 🙂 Taigi, nieko nelaukdama pradedu rašyti tą dalį, kurioje ir prasideda rekomendacija 🙂

Pradėsiu nuo to, kad ši knyga buvo pirmoji, kurią perskaičiau 2017 m., o ją perskaityti man prireikė 24 dienų ir tai keista, nes knyga man patiko netgi labai 🙂 „Užkerėtą dvarą“ nusprendžiau perskaityti vos tik šiai knygai pasirodžius Lietuvoje, na o labiausiai mane prie jos patraukė tai, kad ši knyga paremta mano mėgstamiausia vaikystės pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ ir, kaip jau minėjau, ši istorija manęs tikrai nenuvylė 🙂

1476093190_image.phpŠios knygos veikėjai mane tikrai sužavėjo. Visi buvo skirtingi ir unikalūs. Kiekvienas turėjo savo charakterį. Nebuvo (kaip neretai pasitaiko) visiškai vienodų veikėjų. Jeigu reikėtų išsirinkti mėgstamiausią tikriausiai rinkčiausi Liusianą arba Feirę. Liusienas – todėl kad labai sudomino jo istorija ir praeitis, be to, išduosiu paslaptį, niekaip negalėjau suprasti  ar galima juo visiškai pasitikėti, o tokie veikėjai dažniausiai man labiausiai ir patinka. Tie – iš kurių galima laukti netikėtumų ir staigmenų, kurie nuolat priverčia spėlioti, kas gi vyksta jų galvoje? Feirė – todėl, kad be galo drąsi, todėl, kad yra pasiruošusi padėti savo šeimai, netgi tada kai aplinkybės nėra malonios. Taip pat dėl to, kad kovoja dėl to kuo tiki ir dėl to ką myli. Todėl, kad kai sunkumai nebepakeliami – nepasiduoda.
Dar viena veikėja apie, kurią norėčiau pakalbėti – Amaranta. Išties sužavėjo jos išradingumas, o ji pati skaitant kėlė šiurpą ir kažkodėl ji man priminė Komendantę iš Sabaa Tahir knygos  „ Žarija pelenuose“ skaitydama vis nesilioviau galvoti, kad šios dvi tikriausiai puikiai sutartų 🙂 Na, bet čia tik mano nuomonė 🙂

Manau reikėtų paminėti, jog „Užkerėtame dvare“ gausu magijos , kas man, kaip fantastikos mylėtojai, patiko labai 🙂 Autorė sukūrė puikų magijos pilną pasaulį, kuris mano nuomone buvo tobulas. Magija ir magiškos būtybės istorijoje buvo naudojamos tik tiek kiek jų reikėjo, ir nebuvo taip, kad istorija jomis perkrauta tik tam, kad būtų įrodyta, jog knyga fantastinė. Patiko tai, kad autorė nepatingėjo ir Pritianui ( Šaliai, kurioje vyksta veiksmas) sukūrė tradicijas, ir magijos pasaulio papročius.

Nors ši istorija mane ir sužavėjo, turiu pripažinti, kad keli knygoje aprašomi įvykiai buvo nuspėjami, bet tai tikriausiai dėl to, kad labai gerai žinau „Gražuolės ir pabaisos“ istoriją. Nepaisant tų kelių nuspėjamų įvykių, kiti istorijai labai svarbūs įvykiai buvo nenuspėjami ir kad ir kaip stengiausi atspėti kas atsitiks paskui – man nepavyko 🙂 O tai gerai, nes norėjosi skaityti toliau ir išsiaiškinti, kaip gi pasisuks istorijos veiksmas.

Na, o  pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą įvertinau 5 iš 5 žvaigždutėmis ir tikrai rekomenduoju visiems fantastikos mėgėjams, kuriems patinka paklaidžioti po magijos pilnus pasaulius 🙂

Antikos literatūra

Sveiki, labai trumpai norėčiau pristatyti kelis antikinius kūrinius, kuriuos turėtų perskaityti kiekvienas dėl bendro išprusimo, nes šie kūriniai mums ne tik pristato to meto pasaulėžiūrą bei vertybes, tačiau taip pat yra neatsiejami nuo politikos istorijos, juose glūdi didžiosios politinės sąvokos, tokios kaip ištikimybė, patriotizmas, pasiaukojimas ir kitos.

Žemiau pateiktos mintys man yra tiek girdėtos, tiek skaitytos nekartą, o šį sykį skubu tuo pasidalinti su jumis. Ką be galo svarbu paminėti, kad informacijos šaltinis yra Leonidas Donskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kuris buvo tikras lobis ne tik akademinei bendruomenei, bet ir daugumai Lietuvos gyventojų.

Antika –laikotarpis, kuris padėjo pradžią vakarų civilizacijai. Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūrą bei filosofiją, kuri įkvėpė kurti ir tobulėti ateinančias kartas. Vis dėlto vieni iš ryškiausių antikos kūrinių būtų „Debesys“, „Iliada“ ir „Peloponeso karas“.

paveikslelis-532-bgAristofano be galo įdomi ir savotiška idėjų komedija „Debesys“, nors ir pilnai neišliko iki mūsų dienų, vien yra kupina žavesio ir paslapties. Ji įdomi tuo, kad yra gana moderni, o pagrindinis kūrinio akcentas – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo (ar pilietiškumo)? Pasakojama apie mąstyklą, kurioje žmonės tiktai mąsto, žaidžia logikos žaidimus, manipuliuoja sąvokomis bei dalyvauja diskusijose, tačiau tuo pat metu, jų žinios netarnauja kitų labui, o patiems sau. Panašių situacijų mes galime įžvelgti ne tik antikoje, bet ir mūsų dienomis, būtent dėl to „Debesys“ yra laikomas gana modernius kūrinių.

iliadaHomero „Iliadą“ daugumai jau yra pažįstama nuo mokyklos laikų, tačiau pamėginkime šį kūrinį pažvelgti kitu kampu. Visų pirma,  prasideda didžiulis karas dėl to, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia, o vestuvių metu pasirodo neprašyta deivė Iridė ir meta aukso obuolį, ant kurio parašyta „gražiausiajai“. Šios „dovanos“ nepasidalina Hera – Dzeuso žmona, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė – išminties ir karo deivė. Tuomet moterys nutaria, kad šią dilemą turi išspręsti Trojos karalius Paris. Žinoma, kiekviena iš deivių mainais už jo palankumą sau siūlo dovanas: galią, išmintį bei gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Paris pasirenka Afroditę ir gauna Eleną, kuri pagrobiama iš Spartos karaliaus. Toks sprendimas sukelia karą tiek žmonių, tiek dievų pasauliuose. Ir mes čia matome viską, o centrine figūra tampa Achilo ir Patrochlo draugystė. Patrochlas žūsta kare, o Achilas keršija, tačiau čia persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas.


Tukidido „Peloponeso karas“
parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Autorius meistriškai aprašo įvykius, tartum visą tai galėtumėme pamatyti po savo kambario langą. O siužetas labai paprastas vyksta karas tarp Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos. O viso to priežastimi buvo Atėnų ir Spartos kovos, siekiant hegemonijos tarp Graikijos miestų – valstybių. Konkretaus nugalėtojo šiame kare nebuvo, tiek Atėnai, tiek Sparta patyrė be galo daug netekčių, to pasekoje tapo lengvu Makedonijos grobiu.

Štai čia keli kūriniai, kurie yra gana sunkiai skaitomi, momentais be galo neįdomūs, tačiau tuo pat metu jie yra unikalūs ir juos verta jei ne perskaityti, tai bent jau pavartyti ir trumpai susipažinti su jų turinių.

Gražios savaitės

blogs