Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką” daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas”, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to”? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to”?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!”. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Luigi Ballarini ,,Aš esu Nulis” Apžvalga

Sveiki 🙂  Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šįkart tai Luigi Ballarini knyga „Aš esu Nulis“. Prisipažinsiu kai perskaičiau šią knygą, nesitikėjau, kad rašysiu būtent jos rekomendaciją, tačiau taip jau nutiko, kad šiuo metu dėl laiko stokos neperskaičiau  daug knygų, o ši knyga paskutinė, kurią skaičiau, taigi mintys apie ją dar visiškai šviežios. Taigi taip ir nusprendžiau šiandien parašyti apie Luigi Ballarini knygą “Aš esu Nulis” Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad knyga mane tikrai nustebino, nes prieš pradedant skaityti daug iš jos nesitikėjau, ir nors ji ir netapo viena iš mano mėgstamiausių knygų, tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Taigi, knyga man tikrai patiko ir įvertinau ją trimis žvaigždutėmis 🙂

Luigi Ballarini „Aš esu Nulis“ tai knyga apie berniuką vardu Nulis, kuris gyvena virtualioje realybėje, tačiau vieną dieną atsiduria mūsų pasaulyje. Taigi ši knyga – apie tai kaip keturiolikmetis berniukas mokosi gyventi jam visiškai nepažystamoje ir nesuprantamoje aplinkoje, taip pat pažinti žmones, apsiprasti su pirmą kartą matomu dangumi ir sniegu.

Visų pirma norėčiau aptarti tai kas man patiko labiausiai, o tai buvo tai, kad skaitydama susikūriau begalę teorijų apie tai kas gi gali nutikti vėliau ir apie tai, kokiame iš tiesų pasaulyje gyvena Nulis, tačiau turiu pripažinti, kad nors buvo daug netikėtų dalykų, svarbiausią įvykį atspėti pavyko beveik nuo pirmųjų puslapių.

Skaitant man  labai patiko Nulio reakcijos į pasaulį. Nulio, kaip berniuko kuris netikėtai atsidūrė visiškai nepažystamoje aplinkoje, reakcijos į aplinką ir į žmones atrodė natūralios ir neperdėtos.

Taip pat norėčiau paminėti, kad man norėjosi labiau išplėtotos pradžios, nes pirmojoje knygos dalyje veiksmas vyko labai greitai ir bent jau mano nuomone dėl šios priežasties istorija tapo ne tokia įtikima. Tačiau nors veiksmas pirmuosiuose skyriuose ir vyko per greitai, vėliau įvykių eiga vystėsi pakankamai normaliai. Na, bet aš tikrai nebūčiau supykusi jeigu knyga būtų buvusi bent šimtu puslapių ilgesnė. Tokiu atveju būtų galima labiau išplėtoti veiksmą.

Pačioje knygos pabaigoje norėjosi daugiau veiksmo, daugiau nuotykių bei pavojų.

Taigi, šią knygą perskaityti tikrai siūlyčiau, nes, nors iš pradžių gali taip ir neatrodyti, ši knyga priverčia susimąstyti. Be to šią knygą galima perskaityti per vieną dieną, nes ji skaitosi  tikrai greitai, o ir puslapių joje tik apie du šimtus.

Pabaigai, pasakysiu, kad šią knygą rekomenduoju, o ypač tiems, kuriems skaitant patinka kurti savo teorijas 🙂

aistes

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona”

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau

Jutta Richter „Lydekos vasara“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome pirmąją knygą:

giphy

Sveiki 🙂 Šįkart grįžtu su vienos mėgstamiausios savo vaikystės knygos „Lydekos vasara“ rekomendacija. Šią knygą perskaičiau labai labai senai. taip senai, kad jau nebegaliu prisiminti kiek man tuo metu buvo metų. Žinau tik tiek, kad tai buvo pirmoji knyga, kurią skaitydama verkiau.

Ši knyga mano rankose atsirado visai atsitiktinai. Vieną vasaros dieną apsilankiau mažyčio kaimelio, kuriame dažnai lankydavausi, bibliotekoje. Kadangi ta biblioteka yra tikrai labai maža, tai ir knygų joje nėra daug, o ką jau kalbėti apie knygas vaikams. Taigi apžiūrinėjau vaikiškoms knygoms skirtoje lentynėlėje esančias knygas, na o kadangi daugumą jų jau buvau perskaičiusi, nusprendžiau paimti  „Lydekos vasarą“ mat šios knygos dar nebuvau skaičiusi. Neprisimenu per kiek laiko perskaičiau šią knygą skaitydama pirmąjį kartą, bet atsižvelgiant į tai, kad tuo metu nors ir skaitydavau knygas, dar nebuvau didelė knygų mylėtoja, spėju, kad šiai knygai įveikti prireikė kelių dienų ar net savaitės, bet gerai žinau, kad ji iškart tapo mano mėgstamiausia.

Kaip jau minėjau nedaug prisiminiau  iš to pirmojo karto. Nebežinojau net veikėjų vardų. Tik tas pagrindinis įvykis dar buvo išlikęs atmintyje.  Taigi, prieš rašydama šį straipsnį, nusprendžiau šią knygą perskaityti dar kartą. Turiu pripažinti dar niekada taip stipriai nebijojau pradėti skaityti. Juk tai vis dėlto mano mėgstamiausia vaikystės knyga. Kas jeigu skaitant ją po tiek laiko pasirodys, jog ši knyga – visiška nesąmonė?  Tačiau nors ir buvo baisu knygą perskaičiau, ir tai padariau vos per kelias valandas. Ir nors ir žinojau pagrindinį knygos įvykį ir kaip knyga baigsis, verkiau netgi skaitydama antrą kartą.

Na, o dabar pereisiu prie rekomendacijos. „Lydekos vasara“ – tai pasakojimas apie tris kiemo draugus Aną bei du brolius Luką ir Danielį. Tai pasakojimas apie tikrą draugystę, apie tai kaip svarbu palaikyti ir paguosti tuos, kurie rūpi netgi tada kai tai daryti sunku, apie viltį ir gyvenimą, bei atsisveikinimą su vaikyste.

Labiausiai skaitant „Lydekos vasarą“ man patiko, tai kokie „tikri“ istorijoje vaizduojami vaikai. Visų pirma, tai visi trys turi savo išskirtinius charakterius, visi skirtingi, bet taip tik vienas kitą papildo ir tampa neišskiriami. Antra – tai, vaikų reakcijos į tam tikrus dalykus, nežinau kaip paaiškinti neatskleidžiant knygoje susiklosčiusių įvykių, tad, manau, tiesiog pasakysiu labai paprastai J Nors knygos veikėjai ir yra vaikai jų elgesys buvo priimtinas ir neišsišokantis. Liūdnose situacijose vaikai liūdėjo, netgi bijojo, bet neprarado tikėjimo.

Dar vienas dalykas, kuris labai patiko – tai kaip trijulė kovoja vienas už kitą ir padeda vienas kitam išgyventi sudėtingus įvykius ir neleidžia kitiems blogai kalbėti apie savo šeimą ir draugus. Tokios draugystės – tvirtos kaip kumštis, pripažinsiu šiek tiek supavydėjau 🙂

Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek užkliuvo buvo tai, kad visa istorija buvo pasakojama iš Anos perspektyvos. Ir nors skaityti pasakojimą Anos balsu man tikrai patiko, norėjosi į situaciją pažvelgti ir berniukų akimis. Kadangi būtent berniukų šeimos istorija skaitant sukrėtė labiausiai, norėjosi sužinoti kaip jie su tuo tvarkosi kai šalia nėra Anos ir taip pat (nors jų jausmai ir buvo atskleisti) dar labiau pasinerti į jų emocijas.

Kol kas manau tiek 🙂 Nors galėčiau apie šią knygą kalbėti dar labai daug, jei dabar nesustosiu tai išpasakosiu visą knygos turinį 🙂 Taigi pabaigai norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems ir mažiems, ir dideliems, nes bent jau mano nuomone tai tikrai prasminga istorija 🙂 O ir skaitosi labai greitai.
„Lydekos vasarą“ aš įvertinau 5 žvaigždutėmis iš 5.

aistes

Sarah J. Maas ,,Užkerėtas dvaras“ rekomendacija

Sveiki 🙂 grįžtu su dar viena rekomendacija. Šįkart tai Sarah J. Maas knyga „Užkerėtas dvaras“.  Prisipažinsiu buvau suplanavusi parašyti visai kitos knygos rekomendaciją, tačiau taip jau išėjo, kad skaitydama savo užrašus apie perskaitytas knygas sustojau būtent prie šios knygos ir supratau, kad tikrai norėčiau pasidalinti savo mintimis apie ją 🙂 Taigi, nieko nelaukdama pradedu rašyti tą dalį, kurioje ir prasideda rekomendacija 🙂

Pradėsiu nuo to, kad ši knyga buvo pirmoji, kurią perskaičiau 2017 m., o ją perskaityti man prireikė 24 dienų ir tai keista, nes knyga man patiko netgi labai 🙂 „Užkerėtą dvarą“ nusprendžiau perskaityti vos tik šiai knygai pasirodžius Lietuvoje, na o labiausiai mane prie jos patraukė tai, kad ši knyga paremta mano mėgstamiausia vaikystės pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ ir, kaip jau minėjau, ši istorija manęs tikrai nenuvylė 🙂

1476093190_image.phpŠios knygos veikėjai mane tikrai sužavėjo. Visi buvo skirtingi ir unikalūs. Kiekvienas turėjo savo charakterį. Nebuvo (kaip neretai pasitaiko) visiškai vienodų veikėjų. Jeigu reikėtų išsirinkti mėgstamiausią tikriausiai rinkčiausi Liusianą arba Feirę. Liusienas – todėl kad labai sudomino jo istorija ir praeitis, be to, išduosiu paslaptį, niekaip negalėjau suprasti  ar galima juo visiškai pasitikėti, o tokie veikėjai dažniausiai man labiausiai ir patinka. Tie – iš kurių galima laukti netikėtumų ir staigmenų, kurie nuolat priverčia spėlioti, kas gi vyksta jų galvoje? Feirė – todėl, kad be galo drąsi, todėl, kad yra pasiruošusi padėti savo šeimai, netgi tada kai aplinkybės nėra malonios. Taip pat dėl to, kad kovoja dėl to kuo tiki ir dėl to ką myli. Todėl, kad kai sunkumai nebepakeliami – nepasiduoda.
Dar viena veikėja apie, kurią norėčiau pakalbėti – Amaranta. Išties sužavėjo jos išradingumas, o ji pati skaitant kėlė šiurpą ir kažkodėl ji man priminė Komendantę iš Sabaa Tahir knygos  „ Žarija pelenuose“ skaitydama vis nesilioviau galvoti, kad šios dvi tikriausiai puikiai sutartų 🙂 Na, bet čia tik mano nuomonė 🙂

Manau reikėtų paminėti, jog „Užkerėtame dvare“ gausu magijos , kas man, kaip fantastikos mylėtojai, patiko labai 🙂 Autorė sukūrė puikų magijos pilną pasaulį, kuris mano nuomone buvo tobulas. Magija ir magiškos būtybės istorijoje buvo naudojamos tik tiek kiek jų reikėjo, ir nebuvo taip, kad istorija jomis perkrauta tik tam, kad būtų įrodyta, jog knyga fantastinė. Patiko tai, kad autorė nepatingėjo ir Pritianui ( Šaliai, kurioje vyksta veiksmas) sukūrė tradicijas, ir magijos pasaulio papročius.

Nors ši istorija mane ir sužavėjo, turiu pripažinti, kad keli knygoje aprašomi įvykiai buvo nuspėjami, bet tai tikriausiai dėl to, kad labai gerai žinau „Gražuolės ir pabaisos“ istoriją. Nepaisant tų kelių nuspėjamų įvykių, kiti istorijai labai svarbūs įvykiai buvo nenuspėjami ir kad ir kaip stengiausi atspėti kas atsitiks paskui – man nepavyko 🙂 O tai gerai, nes norėjosi skaityti toliau ir išsiaiškinti, kaip gi pasisuks istorijos veiksmas.

Na, o  pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą įvertinau 5 iš 5 žvaigždutėmis ir tikrai rekomenduoju visiems fantastikos mėgėjams, kuriems patinka paklaidžioti po magijos pilnus pasaulius 🙂

Antikos literatūra

Sveiki, labai trumpai norėčiau pristatyti kelis antikinius kūrinius, kuriuos turėtų perskaityti kiekvienas dėl bendro išprusimo, nes šie kūriniai mums ne tik pristato to meto pasaulėžiūrą bei vertybes, tačiau taip pat yra neatsiejami nuo politikos istorijos, juose glūdi didžiosios politinės sąvokos, tokios kaip ištikimybė, patriotizmas, pasiaukojimas ir kitos.

Žemiau pateiktos mintys man yra tiek girdėtos, tiek skaitytos nekartą, o šį sykį skubu tuo pasidalinti su jumis. Ką be galo svarbu paminėti, kad informacijos šaltinis yra Leonidas Donskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kuris buvo tikras lobis ne tik akademinei bendruomenei, bet ir daugumai Lietuvos gyventojų.

Antika –laikotarpis, kuris padėjo pradžią vakarų civilizacijai. Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūrą bei filosofiją, kuri įkvėpė kurti ir tobulėti ateinančias kartas. Vis dėlto vieni iš ryškiausių antikos kūrinių būtų „Debesys“, „Iliada“ ir „Peloponeso karas“.

paveikslelis-532-bgAristofano be galo įdomi ir savotiška idėjų komedija „Debesys“, nors ir pilnai neišliko iki mūsų dienų, vien yra kupina žavesio ir paslapties. Ji įdomi tuo, kad yra gana moderni, o pagrindinis kūrinio akcentas – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo (ar pilietiškumo)? Pasakojama apie mąstyklą, kurioje žmonės tiktai mąsto, žaidžia logikos žaidimus, manipuliuoja sąvokomis bei dalyvauja diskusijose, tačiau tuo pat metu, jų žinios netarnauja kitų labui, o patiems sau. Panašių situacijų mes galime įžvelgti ne tik antikoje, bet ir mūsų dienomis, būtent dėl to „Debesys“ yra laikomas gana modernius kūrinių.

iliadaHomero „Iliadą“ daugumai jau yra pažįstama nuo mokyklos laikų, tačiau pamėginkime šį kūrinį pažvelgti kitu kampu. Visų pirma,  prasideda didžiulis karas dėl to, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia, o vestuvių metu pasirodo neprašyta deivė Iridė ir meta aukso obuolį, ant kurio parašyta „gražiausiajai“. Šios „dovanos“ nepasidalina Hera – Dzeuso žmona, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė – išminties ir karo deivė. Tuomet moterys nutaria, kad šią dilemą turi išspręsti Trojos karalius Paris. Žinoma, kiekviena iš deivių mainais už jo palankumą sau siūlo dovanas: galią, išmintį bei gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Paris pasirenka Afroditę ir gauna Eleną, kuri pagrobiama iš Spartos karaliaus. Toks sprendimas sukelia karą tiek žmonių, tiek dievų pasauliuose. Ir mes čia matome viską, o centrine figūra tampa Achilo ir Patrochlo draugystė. Patrochlas žūsta kare, o Achilas keršija, tačiau čia persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas.


Tukidido „Peloponeso karas“
parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Autorius meistriškai aprašo įvykius, tartum visą tai galėtumėme pamatyti po savo kambario langą. O siužetas labai paprastas vyksta karas tarp Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos. O viso to priežastimi buvo Atėnų ir Spartos kovos, siekiant hegemonijos tarp Graikijos miestų – valstybių. Konkretaus nugalėtojo šiame kare nebuvo, tiek Atėnai, tiek Sparta patyrė be galo daug netekčių, to pasekoje tapo lengvu Makedonijos grobiu.

Štai čia keli kūriniai, kurie yra gana sunkiai skaitomi, momentais be galo neįdomūs, tačiau tuo pat metu jie yra unikalūs ir juos verta jei ne perskaityti, tai bent jau pavartyti ir trumpai susipažinti su jų turinių.

Gražios savaitės

blogs