Jun‘ichiro Tanizaki „Raktas“

Turėjau progos įsitikinti, jog japonų menas nėra linkęs tuščiažodžiauti ar apkrauti menkavertėmis detalėmis. Japonų kūriniuose galime pastebėti, jog mažiau reiškia daugiau, nes nutylėjimai mums pasako daug daugiau nei prirašytos pastraipos.

4403448555_9f829606ec_oPaimdama į rankas „Raktą“ aš žinojau, jog ši knyga gali būti pavadinti erotiniu romanu, tačiau vis vien nutariau surizikuoti. Pradėjau skaityti, verčiau puslapį po puslapio ieškodama kažko, kas būtų Sandros Brown stiliuje (daug nuogo kūno, daug sekso, kitaip – pigus būdas papirkti skaitytoją), tačiau nieko panašaus neradau. Žinoma, „Raktas“ – tai pasakojimas apie šeimos santykius, aistras, vidinę įtampą, seksą, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama neprarandant padorumo. Kita vertus, būtent dėl erotinio turinio, šis romanas buvo uždraustas Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metais, tad vien tai, kad dabar jis „legalizuotas“ rodo, kad pats erotikos suvokimas žymiai pakito. Tai, kas seniau buvo uždrausta, dabar yra daug daugiau nei norma.

Vis dėlto, grįžkime prie knygos. Prasideda viskas nekaltai, žmona randa raktą nuo stalčiaus, kuriame vyras slepia savo dienoraštį, o jame, kaip galima atspėti, surašytos visos jo mintys, norai bei polėkiai. Būkime atviri, jei pasitaikytų galimybė įlysti į savo vyro (žmonos) minčių pasaulį, ar jūs pasinaudotumėte šia proga?

Neilgai trukus ir vyras pastebi, kad jo žmona pradeda rašyti savo dienoraštį, kurį kruopščiai nuo jo slepia. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas slapta tikisi, jog antroji pusė perskaitys tą dienoraštį, tad nesivaržomai kalba apie nepasitenkinimą savo sutuoktiniu, išlieja visas savo fantazijas ir rašo apie intymų gyvenimą.

Šiais metais ketinu nesivaržydamas imti rašyti apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau čia neišdrįsdavau net užsiminti. Paprastai vengdavau aptarinėti savo ir Ikuko seksualinius santykius, bijodamas, kad ji slapta perskaitys mano dienoraštį ir įsiskaudins.

Trumpai, „Rakto“ centre yra sutuoktiniu pora, kuri įtraukia savo dukrą bei šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Taip pat ši knyga yra apie mirštančią santuoką, nesugebėjimą (gal net nenorą) suprasti savo partnerio bei tradicinio bei šiuolaikinio pasaulio sandūrą (kitaip, besikeičianti visuomenė).

Palygindama tas pačias dienas, įterpdama tai, kas liko nutylėta, turėčiau aiškiai išvysti, kaip mes mylėjome, kaip mes nuolaidžiavome savo aistroms, kaip apgaudinėjome vienas kitą ir viliojome į pinkles, kol vienas mūsų tapo sunaikintas.

(Galima pastebėti, jog herojams daug lengviau rašyti dienoraštį nei pasidalinti savo išgyvenimais vienas su kitu. Dienoraštis tampa būdu atsiverti bei sukurti įtampa)

Nemėgstu erotikos. Man atrodo, jog jos demonstravimas literatūroje yra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Vis dėlto Tanizaki kūryboje ši erotika buvo rafinuota (jei galima taip pasakyti), tikrai ne vulgari. Neslėpsiu, knygoje tikrai nebus veiksmo, tai bus dviejų žmonių dienoraščiai skirti vienas kitam bei jų slaptas žaidimas, kuris aiškus tik jiems patiems. Tuo pat metu galima pastebėti, kaip keičiasi pagrindiniai veikėjai, kaip jie atsisako senojo savęs ir kurią naująjį bei ką paaukoja, kad sugebėtų patenkinti vienas kitą (gal net save).

bf2df2836897451858fff61dbca40965

 

Jun’ichiro Tanizaki (1886 – 1965), japonų rašytojas, kurio populiarus tęsėsi per trijų imperatorių valdymo laikotarpį, o pagrindinis kūrinių leitmotyvas – vakarietiškosios ir tradicinės japoniškos kultūros susidūrimas. 1949 m. Tanizaki gavo Imperatoriškąją literatūros premiją. Mirė jis 1965 m., po jo mirties buvo įsteigtas literatūrinis Tanizakio apdovanojimas.

 

 

blogs

Reklama

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Arthur Conan Doyle “Užrašai apie Šerloką Holmsą“

Sveiki visi, rodosi, jog jau visą amžių nesu aprašiusi jokios knygos, tad skubu tai pakeisti. Vasaros metu turėjau progos perskaityti ne vieną gerą knygą, tad atėjo metas man išsirinkti vieną iš jų ir trumpai ją jums pristatyti! Vis dėlto, ar jums taip nebūna, kad perskaitote knygą, ji jums patinka (bent jau protu suprantate, kad knyga tikrai gera), tačiau kai reikia ką nors apie ją papasakoti nerandate žodžių? Būtent taip pastaruoju metu aš jaučiuosi.

ddd7ba5b86b8a210ecc3b3d5cc635fcf

Citata, kuri puikiai atspindi knygos esmę 🙂

Knyga, kuri man paliko vieną iš maloniausių jausmų, – Arthur Conan Doyle „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Manau, jog šios knygos net nereikia pristatinėti, visi daugiau ar mažiau yra girdėję (arba matę) apie didų seklį bei avantiūristą Šerloką, kuris įmina visas painiausias bylas naudodamas  dedukcijos būdą (beveik kaip aš rašydama rašto darbus :D). Šis žmogus pasitiki tik racionaliu protu, nedaro skubotų išvadų ir niekada nenuvertina savo varžovo. Jis kruopščiai pina savo tinklus, kad nusikaltėlis jau negebėtų pabėgti, todėl būdamas visada keliais žingsniais priešaky Šerlokas visada laimi.

Aš esu itin didelė detektyvų mėgėja, galiu drąsiai sakyti, jog ilgą laiką skaičiau tik juos, tačiau ilgainiui net jie man nusibodo. Juose visuose atsirado kažkas, kas vertė mane vartytis akis ir nuobodžiauti. Kažkuriuo momentu, visi detektyvai tapo panašūs ir nebeteikė malonumo. Tuomet nutariau pamėginti A. C. Doyle kūrybą, galų gale klasika beveik niekada manęs nėra nuvylusi. Ir žinot ką? Knyga man pasirodė tokia lengva, tokia maloni, momentais net komiška, kad jaučiau gryną malonumą ją skaitydama. Autorius priartino skaitytoją, tartum ir jis dalyvautų nusikaltimo tyrime, kartais net kreipiasi į skaitytoją. Priešingai negu kiti detektyvai, „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ neapkrauna nereikalingomis dramomis, romanais ar spėlionėmis, kas būtų jeigu būtų, šis kūrinys tai detektyvas, kurio siužeto linija nenukrypsta nuo pagrindinės minties – įminti mįslę. Greičiausiai tuo mane ir papirko ši knyga.

Ir kas įdomiausia, nors šioje knygoje buvo daugybė skyrelių apie skirtingus nusikaltimus, buvo gana sunku nuspėti nusikaltėlį (nors kartais ir galima numanyti detales). Taip pat džiugino, jog visi nusikaltėliai turi konkretų motyvą (priešingai negu mano anksčiau skaitytame T. Gerritsen „Sergėtojas“).

Trumpai, knyga tikra verta dėmesio. Vis dėlto, jei ieškote knygos, kuri būtų kupina įtampos ar dramos, tuomet siūlau kiek palūkėti ir atidėti „Užrašus apie Šerloką Holmsą“ vėlesniam laikui, nes to jūs čia nerasite. Tai išties ramaus siužeto pasakojimas apie XIX – XX a. Anglijos seklį. Kitaip, jei jums patinka dėlioti dėliones, knyga tikrai nepaliks jūsų abejingų!

Gražios dienos!

miau

 

Ray Bradbury “Pienių vynas“

Sveiki visi, šiandien norėjau su jumis pasidalinti savo mintimis, kilusiomis perskaičius Rėjaus Brėdberio “Pienių vyną“.

20403669_1396601130408551_361088909_n

nuotrauka iš mūsų instagramo, sekite mus ten 🙂

Visų pirma, knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo labai labai seniai, tuomet man buvo kokie 14. Labai juokinga prisimint, nes “Pienių vyną“ skaičiau sužinojus, kad kažkoks man patinkantis bernas jį skaito (8 klasės privalomoji literatūra (kažkodėl mes 8 klasėj privalomos literatūros neturėjom)). Vis dar dabar atsimenu, kad tam vaikinui knyga nepatiko, o man – labai (gal todėl mūsų meilei ir nebuvo lemta suvešėti ir dabar nesam susituokę ir neturim penkių vaikų), bet maždaug tiek ir atsimenu iš tų +- 7 metų atgal. Buvau įsitikinusi, kad darkart skaitant knyga man patiks, atsiminiau keletą epizodų, tokių kaip laimės mašina (nežinau, ar čia labai spoileris), bet tai ir buvo viskas. Dabar, skaitydama “Pienių vyną“ jaučiausi kaip tai darydama pirmąkart, nuolat stebėjausi kaip nieko neatsimenu ir džiaugiuosi kokia graži tai visgi knyga.
Taigi, apie ką šis vienas žymiausių, garsaus amerikiečių rašytojo, Rėjaus Brėdberio kūrinys? Knyga pasakoja apie paprasto berniuko Dougo vasarą nepaprastame jo miestelyje Ilinojaus valstijoje. Dougui dvylika ir jis kaip tik pradeda žengti į suaugusiųjų pasaulį, o 1928-ųjų vasara jam ypatinga, nes berniukas ima suvokti daug gyvenimo tiesų, kurios griauna jo vaikišką pasaulio įsivaizdavimą (pavyzdžiui, kad tėtis su seneliu ne viską žino, tačiau tai yra gerai). Dougas lyg ir yra pagrindinis knygos veikėjas, nes daugiausia suvokimų ir apmąstymų sklinda iš jo lūpų, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra daugiausiai knygoje aprašomas veikėjas. Kuo “Pienių vynas“ man patiko bene labiausiai buvo tai, jog tai nėra knyga apie vieną veikėją ar jo šeimą, tai knyga apie visą Gryntauno miestelį ir visus, bent kiek vertus paminėti, įdomesnius jo gyventojus.
“Pienių vynas“ yra be galo šilta ir nuoširdi knyga, ją skaitant viduržiemį būtinai širdyje pajaustumėt vasarą. Nors knyga tokia graži ir šeimyniška, Brėdberis sugeba į istoriją įpinti ir kitų dažnai savo kūryboje vyraujančių motyvų, “Pienių vyne“ pastebime ir fantastikos, bei mystery žanrų elementų, tačiau manau, kad jie puikiai žaidžia kartu su minkšta ir miela (nors prie širdies glausk, kaip sako močiutės) bazine istorija.
Vienas mėgstamiausių mano epizodų knygoje (jei nenorit nieko apie ją žinoti, šitą paragrafą praleiskit bet gal kaip tik jis sudomins jus perskaityt knygą) buvo kai trys vaikai, bendraudami su savo senučiuke kaimyne ginčijosi, jog ji niekuomet negalėjo būti jauna. Vaikai suvokė savo pačių augimą, tačiau suaugusių žmonių senėjimas jiems atrodė nesuvokiamas, jų kaimynai, tėvai ir seneliai – ta nesikeičianti konstanta, užtikrinanti tvarką pasaulyje.
Taigi, ar rekomenduočiau “Pienių vyną“ kiekvienam sutiktam žmogui? Tikrai taip, nes knyga tikrai puikuojasi mano mėgstamiausių draugijoje, kartu su Lolita, Radvilavičiūtės esė ir kitais. Manau, kad “Pienių vynas“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia per gyvenimą perskaityti bent kartą, taip pat manau, kad knyga patiks tiek trumposios, tiek ilgosios prozos, romanų, mėgėjams. Visų laikoma romanu, ši knyga man labiau priminė apsakymų rinkinį, kur visos istorijos pasakoja apie skirtingus veikėjus ir vasaros įvykius, tačiau yra meistriškai apjungiamos miestelio vaikų, kurie nori apie viską žinoti viską, ir pienių vyno motyvais.
Galiausiai, pastebėjimas. Visiškai asmeninis dalykas, nors visąlaik raginu žmones skaityti klasiką originalo kalba, po “Farenheito 451“ siūlau Brėdberio prozą skaityti lietuvių kalba. Sudėtingai vyras rašė, kitaip nepasakysi, lietuvių vertimuose tas pats irgi atsispindi, bet manau, kad gimtąją kalba koncentruoti dėmesį ir mėgautis kūriniu bus lengviau. O norintiems paskaityt kažką kito, labai labai labai rekomenduoju autoriaus apsakymą The Weldt, jį tikrai nesunkiai rasit internetuose, kūrinys trumpos apimties ir visiškai nuostabus. Tai tiek, čia pradžiai 🙂
Gražios dienos♥

viktorijos

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Šiaip jau nesu žmogus, kuris skaito daug trumposios prozos. Mano mėgstamiausia knygos apimtis yra maždaug 300psl. Tokias knygas lengva skaityti, jas patogu nešiotis su savimi, be to, manau, jog 300psl yra būtent ta apimtis, kai siužetu sudomini skaitytoją ir jam nepasidaro nuobodu.

Visgi bibliotekoje užtikau man kažkada (nebepamenu kieno) rekomenduotą Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir nusprendžiau suteikti jam šansą. Blogiausiu atveju, pagalvojau, perskaitysiu dvi esė, nepatiks ir padėsiu atgal.

Iš pradžių knygą daviau mamai, o ji padrė taip, kaip žadėjau “jei ką“ daryti pati – perskaičiusi dvi esė ji grąžino knygą man. Sakė nieko naujo ir įdomaus, nors viena visai patiko ir priminė mamai jos pačios gyvenimą. Daugiau, matyt, ji skaityti apie save nenorėjo.

Aš “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ skaityti pradėjau prokrastinuodama (socialinio dykinėjimo metu, kaip pasakytų vlkk). Turėjau rašyti esė apie dualizmą Nathaniel’io Hawthorne’o apsakyme “Apgamas“, bet, kaip visuomet, tai atidėliojau iki paskutinės dienos ir apsimetinėjau, kad Radvilavičiūtės esė skaitymas yra savotiškas tyrimas apie patį esė žanrą. Ar grožinio stiliaus esė man padėjo rašant mokslinio tipo tekstą? Tikrai ne. Bet užkabino.

Taigi, šioje vietoje lyg ir turėčiau parduoti jums idėją, verta šią knygą skaityti, ar ne. Tačiau sunku, nes puikiai suprantu, jog Radvilavičiūtės kūryba ne visų skoniui. Man labai patinka, man patinka tai kaip ji rašo, man patinka jos humoro jausmas, man patinka tai, jog ji labai susivokusi ir sąmoninga moteris ir tai puikiai atsispindi tekste. Bet iš kitos pusės, tai kasdieniai tekstai apie vienišą moterį, gyvenančią su paaugle dukra ir katinu. Apie 40+ sulaukusią moterį, kurį eidama į Rimi visuomet geria brendį. Normalu, kad ne visi norės apie tai skaityti ir ne visiems tai patiks.

Sutinku, kad kartais tekstuose trūksta struktūros ar atsakymo į klausimą “o kas iš to“? Tačiau tas paprastas lindimas į kito žmogaus gyvenimą (o juk gyvenime niekaip ir neatsakysi į klausimą “kas iš to“?) man patiko. Knygoje radau labai daug dalykų, kurie rezonavo su mano mintimis, nuolat sustodavau ir mintyse sušukdavau “ėėėė, aš irgi taip sakau!“. Dabar man 22, kiek tai pasako apie mane?

viktorijos

Katja Millay “Ramybės jūra“

 

Sveiki visi 🙂 Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šį kartą tai Katja Millay knyga „Ramybės jūra“. Pripažinsiu iš šios knygos nesitikėjau labai daug ir pati tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, tačiau gavau ją dovanų, todėl  nusprendžiau šiai knygai suteikti galimybę ir, jei atvirai, tai knyga mane nustebino netgi labai. Pirmieji knygos skyriai nebuvo niekuo ypatingi ir netgi buvo šiek tiek nuobodoki, skaitėsi labai lėtai ir jau pradėjau galvoti, kad mano nuojauta apie „Ramybės jūrą“ pasitvirtino. Taigi nusprendžiau, nuo šios knygos, padaryti kelių dienų pertrauką ( tiesa kelios dienos virto beveik keliomis savaitėmis) na, o kai vėl paėmiau ją į rankas nebegalėjau atsitraukti ir beveik visą knygą perskaičiau per vieną dieną.

„Ramybės jūra“ tai knyga apie merginos vardu Nastia gyvenimą po tragiško atsitikimo, po kurio dalis merginos „mirė“. Manau, labai gerai knygos esmę apibūdina mėgstamiausia mano citata iš šios knygos:

Daylight won‘t protect you from anything. Bad things happen all the time, they don‘t wait until after the dinner

Būtent ši citata privertė mane labiausiai susimąstyti ir ne tik apie tai, kad blogi dalykai nelaukia tamsos, bet ir apskritai apie gyvenimo trapumą.

Kalbėdama apie „Ramybės jūrą“ pirmiausia  norėčiau aptarti šios knygos veikėjus, kurie, bent jau man, patiko labai 🙂 Patiko, kad veikėjai turėjo kiekvienas savo istoriją ir asmenybę. Taip pat man labai patiko realistiškos veikėjų reakcijos į įvairias situacijas. Ir nors ne visiems jų sprendimams pritariau,  nebuvo sunku suprasti kodėl vienas ar kitas veikėjas priėmė būtent tokį sprendimą. Nastia ir Džošas, pagrindiniai knygos veikėjai, abu žino ką reiškia netektis, ir nors abu jie prarado skirtingus dalykus ( Nastia – save ir tai kuo kažkada buvo, Džošas – artimus žmones ) su netektimi jie abu kovoja panašiai – atsiribodami nuo juos supančio pasaulio. Dar viena knygos veikėja, kuri man labai patiko, tai –  Tiernė, tačiau ji nėra pagrindinė veikėja, o tai reiškia, kad ir jos istorija nėra išplėtota taip plačiai, kaip man norėtųsi, taigi jei ateityje atsirastų knyga būtent apie Tiernę, net nedvejodama ją perskaityčiau 🙂

Vos nepamiršau paminėti, kad man labai patiko tai, kad veikėjai turi pomėgius, be kurių negalėtų gyventi. Nastiai tai grojimas pianinu, taip pat šiek tiek neįprastas, bet man pasirodė labai įdomus merginos pomėgis kolekcionuoti vardų reikšmes. Na, o Džošas užsiima medžio darbais. Ir jei atvirai, man be galo patiko koks atsidavęs vaikinas savo darbui.

Tiesa, verta paminėti, kad ši knyga, bent jau man tai sukėlė vos ne visas įmanomas emocijas. Skaitydama ir šypsojausi ir liūdėjau, o kartais netgi pykau, tik va verkti šį kartą neprivertė.

Knygos pabaiga privertė mane jaustis labai dvejopai. Iš vienos pusės džiaugiausi, kad buvo atsakyti rūpimi klausimai, tačiau kita vertus norėjosi ir šiokios tokios paslapties ir bent jau mano nuomone paskutinis skyrius buvo visai nebūtinas, tačiau privalau paminėti, kad džiaugiuosi, jog paskutinis puslapis (ar tiksliau kelios paskutinės pastraipos) egzistuoja. Ir taip, žinau, kad taip sakydama prieštarauju pati sau, tačiau, kaip ir sakiau, mano jausmai knygos pabaigai labai dvejopi 🙂

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pradėjusi rašyti šią apžvalgą tikėjausi aptarti labai daug ir tik rašydama supratau, kiek daug savo minčių turėsiu nutylėti, kad neišplepėčiau visų iki vieno knygos įvykių.

Taigi, taip. Ši knyga tikrai nebuvo tobula, bet nors ir nuskambės keistai, būtent tie trūkumai padarė  šią istoriją tokią gražią ir tikrą. Ir galbūt todėl būtent „Ramybės jūra“ ir yra ta knyga, kuriai po visai netrumpo laiko ramia sąžine skyriau penkias žvaigždutes. Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos sukeliančios daug emocijų 🙂

aistes

 

Luigi Ballarini ,,Aš esu Nulis“ Apžvalga

Sveiki 🙂  Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šįkart tai Luigi Ballarini knyga „Aš esu Nulis“. Prisipažinsiu kai perskaičiau šią knygą, nesitikėjau, kad rašysiu būtent jos rekomendaciją, tačiau taip jau nutiko, kad šiuo metu dėl laiko stokos neperskaičiau  daug knygų, o ši knyga paskutinė, kurią skaičiau, taigi mintys apie ją dar visiškai šviežios. Taigi taip ir nusprendžiau šiandien parašyti apie Luigi Ballarini knygą “Aš esu Nulis“ Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad knyga mane tikrai nustebino, nes prieš pradedant skaityti daug iš jos nesitikėjau, ir nors ji ir netapo viena iš mano mėgstamiausių knygų, tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Taigi, knyga man tikrai patiko ir įvertinau ją trimis žvaigždutėmis 🙂

Luigi Ballarini „Aš esu Nulis“ tai knyga apie berniuką vardu Nulis, kuris gyvena virtualioje realybėje, tačiau vieną dieną atsiduria mūsų pasaulyje. Taigi ši knyga – apie tai kaip keturiolikmetis berniukas mokosi gyventi jam visiškai nepažystamoje ir nesuprantamoje aplinkoje, taip pat pažinti žmones, apsiprasti su pirmą kartą matomu dangumi ir sniegu.

Visų pirma norėčiau aptarti tai kas man patiko labiausiai, o tai buvo tai, kad skaitydama susikūriau begalę teorijų apie tai kas gi gali nutikti vėliau ir apie tai, kokiame iš tiesų pasaulyje gyvena Nulis, tačiau turiu pripažinti, kad nors buvo daug netikėtų dalykų, svarbiausią įvykį atspėti pavyko beveik nuo pirmųjų puslapių.

Skaitant man  labai patiko Nulio reakcijos į pasaulį. Nulio, kaip berniuko kuris netikėtai atsidūrė visiškai nepažystamoje aplinkoje, reakcijos į aplinką ir į žmones atrodė natūralios ir neperdėtos.

Taip pat norėčiau paminėti, kad man norėjosi labiau išplėtotos pradžios, nes pirmojoje knygos dalyje veiksmas vyko labai greitai ir bent jau mano nuomone dėl šios priežasties istorija tapo ne tokia įtikima. Tačiau nors veiksmas pirmuosiuose skyriuose ir vyko per greitai, vėliau įvykių eiga vystėsi pakankamai normaliai. Na, bet aš tikrai nebūčiau supykusi jeigu knyga būtų buvusi bent šimtu puslapių ilgesnė. Tokiu atveju būtų galima labiau išplėtoti veiksmą.

Pačioje knygos pabaigoje norėjosi daugiau veiksmo, daugiau nuotykių bei pavojų.

Taigi, šią knygą perskaityti tikrai siūlyčiau, nes, nors iš pradžių gali taip ir neatrodyti, ši knyga priverčia susimąstyti. Be to šią knygą galima perskaityti per vieną dieną, nes ji skaitosi  tikrai greitai, o ir puslapių joje tik apie du šimtus.

Pabaigai, pasakysiu, kad šią knygą rekomenduoju, o ypač tiems, kuriems skaitant patinka kurti savo teorijas 🙂

aistes

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona“

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau