Mathias Malzieu „Mechaninė širdis“

Sveiki, knygų skaitytojai!

Šį kartą norėčiau trumpai pristatyti knygą“ Mechaninė širdis“. Paskutinį kartą ją skaičiau dar pagrindinėje mokykloje ir ji man pasirodė įdomi, tačiau, kaip suprantu dabar, aš jos tinkamai neįvertinau. Mano akimis žvelgiant, visa „Mechaninė širdis“ yra metafora, kuri atspindi vidinius žmogaus išgyvenimus, kuomet jis įsimyli.

Trumpai apie rašytoją. Malzieu yra prancūzų roko grupės „Dionysos“ vokalistas, kuris yra parašęs kelias knygas. Rašytojas yra užsiminęs, kad kuria knygas kaip filmus. Taip pat yra sukūręs joms garso takelius. „Mechaninė širdis“ išsiskiria tuo, jog pagal ją yra sukurtas animacinis filmukas bei vyksta teatralizuoti spektakliai (įskaitant ir Lietuvą).

18634984

„Mechaninė“ širdis“ – tai kelionė į 1874 metų Škotijos sostinę Edinburgą. Berniukas vardu Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio naktį, todėl jo širdis suledėja ir jam reikia naujos. Gydytoja – žiniuonė Madlena įtaiso jam laikrodį su gegute, kuris visą likusį Džeko gyvenimą turi atstoti širdį. Mechaninė širdis nėra tokia stipri ir patvari kaip tikroji, todėl Džekas turi vadovautis trejomis taisyklėmis: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada neįsimylėti. Pirmas dvi taisykles įgyvendinti gal ir įmanoma, tačiau kaip su meile? Kas nutiks, kai berniukas įsimylės? Būtent apie tai ir pasakojama šioje knygoje.

I love you crookedly because my heart’s been unhinged from birth. The doctors gave me strict instructions not to fall in love: my fragile clockwork heart would never survive. But when you gave me a dose of love so powerful – far beyond my wildest dreams – that I felt able to confront anything for you, I decided to put my life in your hands.

Aš manau, jog Malzieu siekė sukurti knygą, kuri galėtų varžytis su Tim Burton kūryba, nes „Mechaninė širdis“ turi savyje lašą gotiškos literatūros žavesio. Deja, jam nepasisekė įgyvendinti šio tikslo (mano galva). Nors istorija gana tamsi, tačiau tuo pat metu siužetas yra gana paprastas ir lengvai nuspėjamas. Momentais ši knyga man kėlė įtarimą, turint omeny siužeto laikmetį (1874 metai), kai kurie minimi įvykiai turėjo įvykti tik XX a. vidury, tad… Tokių istorinių šuolių buvo nedaug, bet, nepaisant istorinės grandinėlės, jie visai gražiai įsimaišė į bendrą visumą ir kai kur net pagyvino situaciją.

…you destroyed your heart in front of Miss Acacia. You wanted to show her how much you were suffering, and at the same time how much you loved her. It was a rash and desperate act. But you were just a boy then-worse, a young man with childish dreams, who survived by muddling dreams and reality.

Man skaitant šią knygą kirbėjo keli klausimėliai. Pirmasis, kodėl ši knyga Lietuvoje neturi amžiaus cenzo ir yra priskiriama vaikų literatūrai? „Mechaninė širdis“ tikrai reikalauja kiek vyresnio skaitytojo norint geriau suprasti visą istorijos žavesį. Antrasis klausimas, kaip mieloji Andalūzijos gėlelė, dar vadinama mažąja dalininke arba tiesiog miss Akasija, nepastojo? Manau, jog šis klausima taip ir liks neatsakytas…

Bendrai, knyga man patiko, tačiau negalėčiau pasakyti, kad sužavėjo. Ji nėra išskirtinė. Mano galva, tai savotiška pasaka skirta jauniesiems suaugusiems, kuri atskleidžia vidinį meilės pasaulį bei tai, jog meilė ne visada būna logiška ir racionali. „Mechaninė širdis“ parodo, jog svarbu ne tiek išsaugoti savo širdį, bet mokėti ją patikėti kitam asmeniui, kitaip – atsiverti kitiems. Tai romanas pieštas tamsiomis spalvomis, taikant kandų humorą, paliečiant skaudžias temas (patyčios, netektys, melagingi kaltinimai, šmeižtas, pavydas ir pan.), todėl vienu ar kitu būdu prikausto skaitytoją ir nepaleidžia jo tol, kol šis užvers paskutinį puslapį. Kita vertus, veikėjai momentais erzino, o užvertus paskutinį lapą mano galvoje zujo tik viena mintis – „taip tau ir reikia. Pats kaltas“.

miau

Jei skaitėte šią knygą, matėte filmuką ar spektaklį, pasidalinkite savo nuomone 🙂

Reklama

Edgar Allan Poe „Auksinis vabalas“

Greičiausiai dauguma yra girdėję apie Poe ir kūrybą. Ši pavardė dažnai siejama su gotikine literatūra, o pats rašytojas laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Jis vienas iš pirmųjų ėmęs rašyti trumpus apsakymus, kuriuose atsiskleidžiama beribė vaizduotė, fantastiška išmonė ir siaubo elementai. Poe kūryboje galima surasti pamišėlių, kerštautojų, žudikų, moterų prisikeliančių iš mirties daug kitų įdomių istorijų.

Pats Poe buvo užsibrėžęs tikslą – gyventi iš savo rašymo, tačiau deja ši profesija neatnešė vyrui daug turtu, priešingai – pasmerkė jį nepritekliui ir skurdui. Kita vertus, kaip dažniausiai ir nutinka, geriausi rašytojai yra pripažįstami tik po savo mirties, panašiai ir su Poe. Dabar autoriaus vardu pavadinta premija apdovanojami geriausi mistikos žanro kūriniai.

Mano pirmoji pažintis su Poe buvo animacinio filmuko „The Simpsons“ metu, kuomet rodė Poe „Varnas“ adaptaciją, po kurios perskaičiau originalą. Kiek vėliau perskaičiau apsakymą „Juodas katinas“ . Man patiko tamsus ir šiurpą keliantis Poe rašymo stilius, tad nutariau paieškoti kitų jo kūrinių ir džiaugiuosi suradusi „Auksinį vabalą“.

IMG_20180309_184556_375

„Auksinis vabalas“ – populiariausių Edgaro Allano Poe apsakymų rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu kūriniu tapęs apsakymas, kuriame pasakojama apie Viljamą Legrandą, kuriam įkanda ausinis vabalas. Viljamą apsėda mintis ieškoti paslėpto lobio, o į pagalbą pasikviečia savo draugą, kuris neužilgo ima abejoti savo draugo sveika nuovoka ir įnirtingai siūlo kreiptis pagalbos (kaip ir Viljamo tarnas Jupiteris).

Taip pat šioje knygoje rasite dar aštuonias istorijas. Vienos įdomesnės, kitos kasdieniškesnės, tačiau visos vertos dėmesio. Žinoma, reikia sutikti, kad mistikos ir siaubo supratimas, kuris buvo XIX a. ir yra dabar, ryškiai skiriasi, tad ir Poe kūriniai postmoderniam skaitytojui nėra tokie šiurpulingi, tačiau vis vien sugeba žavėti savo tamsa ir paslaptimi.

Man kyla įtarimas, jog Arthur Conan Doyle sukūrė Šerloką Holmsą būtent pagal Poe veikėją Dupeną, nes jie tartum skirtingų laikmečių broliai. Abu šie veikėjai vadovaujasi dedukciniu mąstymu ir analizuoja painiausias mįsles lyg gliaudytų riešutus.

Vis dėlto, kai kurie Poe pasakojimai man pasirodė sausoki, kitaip – sunkiai skaitėsi ir buvo gana nuobodu. Taip pat rašytojas turi polinkį rašyti ilgais sakiniais, kas reikalauja didesnės skaitytojo koncentracijos. Poe yra iš tų autorių, kurie mėgsta savo kūriniuose įdėti daug konteksto informacijos, kad geriau apibūdintų situaciją, vietomis man šios informacijos buvo per daug, tad vėl, pasunkino skaitymą ir kėlė nuobodulį. Bendrai, Poe turi savitą rašymo stilių, kuri vieniems gali patikti (man), o kitiems ne.

Kita vertus, aš mėgstu detektyvus, tačiau nesu mistikos mėgėja, tad man Poe „misticizmai“ pasirodė visai švelnūs, ką jau kalbėti, jog beveik viską galima buvo paaiškinti sveika nuovoka (šioje knygoje išimtis būtų tik „Ašerių namų žlugimas“). Atsižvelgiant į Poe laikmečio kontekstą, manau, jog jo darbai yra tikri šedevrai, jis moka taip susukti veiksmą, taip viską supainioti, kad skaitytojui sunku susigaudyti kas ir kaip, kol jam tai nėra paaiškinama. Taip pat momentais Poe verčia šiurpus bėgioti kūnu ir laužyti galva, kaip čia taip viskas vyksta. Lyginant rašytojo kūrinius su šių dienų detektyvais (mistikos neskaitau, tai negaliu vertinti), galima pastebėti ryškų skirtumą, tačiau man visada smagu nusigauti prie ištakų.

Bendrai, knyga man patiko. Vienomis buvo nuobodoka, tačiau vieni apsakymai kompensuoja kitus. Taip jau mano gyvenimas susiklostė, jog dažniausiai knygas skaitau viešajame transporte, tad galiu garantuoti, jog man kelionės neprailgo su „Auksiniu vabalu“. Ši knyga tikrai turėtų patikti tiems, kas yra Šerloko Holmso gerbėjai, mėgsta detektyvus ir lengvą mistiką (ne vaiduoklius ir raganas, bet labiau psichologinę mistiką). Ir žinoma, jei esate pradedantysis detektyvų mylėtojas, esu tikra, kad Poe jūsų nenuvilks (bent jau apsakymas „Auksinis vabalas“ nenuvils, jis vienas iš įdomesnių), nes, kaip minėjau, tai detektyvų klasika ir ištakos.

Gražiausi linkėjimai 🙂miau

Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“

Pastaruoju metu tenka skaityti daug literatūros, kuri slepiasi po žodeliu „mokslinė“. Greičiausiai sutiksite, kad tokia literatūra truputį vargina, todėl bibliotekoje ieškau kažko plono, ką galima įsimesti į kuprinę ir skaityti viešajame transporte.

Bibliotekoje lankiausi su tikslu grąžinti B. Yoshitomo romaną, tačiau neatsispyriau pagundai pasiskolinti Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“. Pirma – knyga plona (patogu nešiotis ir skaityti viešajam transporte), antra – Jo Nesbo gana populiarus rašytojas, jo knygos puikuojasi TOP 10 knygyne, kurį kasdien praeinu mažiausiai du kartus, taip pat daug liaupsių jis sulaukia Instagram‘e tarp knygų mylėtojų (skaitytojų).

20180207_113522_mh1518008317350[1]

 „Kraujas ant sniego“ parašyta pirmuoju asmeniu, tad atrodo, kad vyksta komunikacija su pagrindiniu herojumi. Ulavas mums pasakoja savo istorija, apie santykius su tėvu, apie geraširdę motiną, apie mokslus mokykloje, apie savo trūkumus, apie turėtus darbus, apie pirmąją žmogžudystę, apie santykius su bosu ir savo meilę.

Susipažinus su Ulavo vidiniu pasauliu ryškėja jautrios ir romantiškos sielos žmogus, kuris mėgina išlikti šiame žiauriame pasaulyje. Kita vertus, Ulavas yra baudėjas ir savo darbą atlieką profesionaliai. Štai čia ir kyla klausimas – koks vis dėlto yra Ulavas? Rodosi, geras vyras, gelbsti moteris nuo smurtaujančių vyrų, tačiau tuo pat metu žudo vyrus, kurie yra šeimos maitintojai… Atiduoda visus pinigus nužudytojo šeimai, tačiau pribaigia žmogų vaiko akyse…

Bendrai, Ulavas yra savo srities specialistas ir savo darbu nesiskundžia, juk tai jo duona kasdieninė. Kaip pats sakosi, sėkmės priežastis jo būdas, Ulavas nėra iš tų, kurie daug klausinėja, o kaip liaudyje sakoma – mažiau žinosi, ilgiau gyvensi. Šis posakis ypač aktualus baudėjams, tačiau pasikeičia, kuomet baudėjas paleidžia kulką ne į tą asmenį. Dabar Ulavas tampa taikiniu.

Knyga įtraukianti, kupina metaforų ir apliginimų, kas mane savotiškai žavi. Reikia paminėti ir pagrindinį veikėją, kuris yra unikalus, jis yra savotiškai protingas ir gudrus, jo mąstymo būdas vertas dėmesio. Vargu ar teko literatūroje sutikti panašiai mąstančių žmonių, tad buvau maloniai nustebinta ir mėgavausi vyro minčių pasauliu. Taip pat „Kraujas ant ledo“ išsiskiria tuo, kad pasakojama žudiko istorija paties žudiko lūpomis (gana dažnai šokį diktuoja detektyvai), kuris šiaip jau yra geras žmogus (nesąmonė, ane?). Ir žinoma, man patiko meilė. Ji pagaliau buvo tokia, kokia ir atrodė, už tai ploju Nesbo.

20180207_113711[1]

Kita vertus, jei ieškote gilaus detektyvo ir netikėtais siužeto vingiais, tuomet pasitaupykite „Kraujas ant sniego“ kitam kartui. Šiame detektyve siužetas yra gana paprastas, veiksmas tolygus (nėra kvapą gniaužiančios kulminacijos), tačiau jame gausu ironijos, kuri mane papirko. Taip pat, knyga yra trumpa (168 psl.), tačiau to pakanka, kad nupiešti detalų Ulavo portretą bei supažindinti su kitais savitais veikėjais.

Trumpai, man knyga išties patiko ir laikas viešajame transporte neprailgo. „Kraujas ant sniego“ nesiūlo mums gilesnio savęs pažinimo ar kokių kitų gilių minčių, kurios vėliau neduoda ramybės, tad tai puikus detektyvas norint atsipalaiduoti. Veiksmo ir veikėjų knygoje nedaug, todėl lengva sekti siužeto liniją.

Bendrai esu patenkinta „Kraujas ant sniego“. Tik įdomu tai, kad ši knyga yra vertinama gana prastai lyginant su kitomis Nesbo knygomis, tad man be galo smalsu, ką šis vyras sugeba, jei visas pasaulis tik ir laukia naujų jo knygų.

miau

 

Kaip visada, jei skaitėte šią knygą, pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

P.S. Knygos ištrauką galite rasti čia 🙂

Banana Yoshimoto „Virtuvė“

Sveiki! Skubu pristatyti dar vieną Banana Yoshimoto knygą, kurią perskaičiau skrydžio į Londoną metu. Turiu pripažinti, jog knyga buvo tikra atgaiva po gausybės sausos mokslinės literatūros, kuri, garbės žodis, lindo pro ausis.

IMG_20180113_181956_827

Ši nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros, ten rasite daug kitų smagių nuotraukų su mūsų skaitomomis knygomis 🙂

Vis dėlto, grįžkime prie Banana Yoshimoto, kuri yra laikoma Japonijos fenomenu ir viena ryškiausių rašytojų. Per dvejus su trupučiu metų, kuriuos praleido studijuodama, ji išleido septynias knygas, kurių parduota milijonai egzempliorių. Rašytoja saulė didžiulio pripažinimo ir gausybės premijų.

Banana priklauso naujai kartai rašytojų, kuri gimė ir augo drauge su komiksais ir televizija, kuri ieško grožio, yra abejinga politikai, jautri ekologijai ir kitaip nei tėvų karta, tikinti socialinėmis permainomis.

Rašytoja išsiskiria tuo, kad moka suderinti nesuderinamą – naivumą ir pasitikėjimą savimi. Tikėtina, kad vidinis šeštasis pojūtis jai padiktuoja patirtį, laiką, personažus, reikiamas emocijas, tuo tarpu požiūris į gyvenimą lieka vaikiškas , tarsi per kūrybą mėgintu pažinti tikrąjį gyvenimą. Banana paprastai kalba apie gyvybės bei mirties temas, kaip jos pakeičia žmogų bei pasaulį, kuris jį supą.

Manoma, jog „Virtuvė“ parašyta remiantis japoniškų komiksų mergaitėms pagrindu. Kaip taisyklė, šiuose komiksuose vyrauja fantastikos elementai ir nepaisomos jokios taisyklės. Komiksai yra iracionalūs, sklidini begalinės vaizduotės ir kartais atsiduriantis anapus kultūros pasaulio, kuriame dominuoja muskulinizmas. Teigiama, jog Banana įkvėpė Yumiko Oshimos komiksas „Tai atsitinka liepos 7 – ąją“, kuriame pasakojama apie mergaitę, kuri gyvena su savo motina, tačiau vieną diena paaiškėja, jog motina ištiesų yra jaunuolis. „Mama neištvėrusi gėdos pabėga, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad tas jaunuolis mylėjo našlį, kuris buvo mergaitės tėvas, tačiau jam mirus, norėdamas išsaugoti jo atminimą, ryžtasi auginti jo dukrą ir būti jai tinkama motina.

Panaši siužeto linija aptinkama ir Banana Yoshimoto. Transvestitas „Virtuvėje“ yra itin ryški ir paveiki figūra. Tokiu būdu Banana tarsi nori pabrėžti, kad šeima ne visada yra natūrali duotybė, kartais ji būna socialiai konstruojama. Taip pat mėgina perkurti dominuojančius vyro ir moters vaidmenis.

miu

Dar viena nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Bendrai, knyga yra apie  Japoniją, kuri atsidūrė tradicinės ir šiuolaikinės visuomenės sankirtoje, apie kartų santykius bei, kaip minėta, apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir trapumą. „Virtuvėje“ nagrinėjama netekties tema, kuri paliečia du jaunus žmones bei tuo juodu sujungia. Pasakojama, kaip netektys keičia mūsų požiūrį į gyvenimą ir mirtį, apie ateities, nesvarbu kokia ji bebūtų, viltį.

Geriau pagalvojus, knyga parašyta prieš tris dešimtmečius, joje nėra jokio veiksmo ir Banana mus nukelia į dviejų jaunų žmonių kasdienybę, kuri panaši į daugumos mūsų, tačiau nepaisant to, ji sugeba paversti tą monotonija kažkuo nepaprastu ir sužavėti skaitytoją, prikaustyti jį prie knygos.

Man labai sunku apibūdinti emocijas, kurios kilo skaitant. Pirma, man buvo malonu skaityti, nes parašyta be jokios emocinės apkrovos, tačiau tuo pat metu leidžiama skaitytojui daryti atitinkamas išvadas ir susimąstyti apie gyvenimą, jo trapumą bei žmones, kurie mus supa. Antra, gana įdomios dviejų jaunų žmonių gyvenimo linijos, bei lengvas mistikos elementas, kuris, mano galva, juodu ir sujungė. Žinoma, neteko skaityti literatūros, kurioje vyrautų transvestitas, tad šis momentas pasirodė gana įdomus.

Nelabai galėčiau rasti kokių priekabių, bet kažkaip viduje negirdžių jokių balselių, kurie nurodytų kažkokius trūkumus. Esmė tame, jog „Virtuvė“ – tarsi pokalbis su draugu, o kai mes kalbamės su draugais, mes nelabai linkę gilintis, kas ir kaip pasakyta. Būtent tokios emocijos mane aplankė.

Trumpai, jei norite paprasto, bet tuo pat metu įtraukiančios ir teikiančio peno apmąstymams skaitinio, Banana tikrai jums patiks. Siužetas paprastas, lengvai atpažįstamas. Paliečiamos amžių amžiais aktualios temos, kurios gali pasirodyti slegiančios, tačiau toli gražu taip nėra. Galų gale, knyga greitai persiskaito ir palieka tokią malonią šilumą, kad kažkuo praturtino kasdienybę, gal net lašeliu padarė geresniu žmogumi, nors patys to ir nepastebėjote.

miau

Kaip visada, jei teko skaityti, palikite savo nuomonę komentare. Būsime laimingi ir dėkingi ❤

Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“

Žinot, kai artėja gruodis, aš pastebiu keista tendenciją – laikas pradeda bėgti kur kas greičiau! Rodos, vos tik atsikėlei, jau metas gulti. Ką jau kalbėti, jog tiek moksleiviams, tiek studentams, tiek dirbantiems pradeda kristi dead line ir kiti nepageidaujami stebuklai, tačiau… Medalis visada turi dvi puses – greitai atostogos!

Na o belaukiant atostogų siūlau paskaityti kokią nors smagią knygą. Jei kartais reikėtų minčių, trumpai norėčiau pristatyti Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ (ar matę 2005 metų filmą)? Susiklostė taip, jog autorius rašydamas knygą pasirėmė ne kuo kitu, kaip M. Iwasaki gyvenimiška patirtimi. Moteris liko nepatenkinta jo vaizduojamu geišos paveikslu, kuris, pasak Iwasaki, yra klaidinantis, todėl nutaria parašyti savo autobiografiją.

Vilnius

Nuotrauka iš mūsų IG 🙂

Šią knygą galima būtų padalinti į dvi dalis. Pirmoji, apie mažąją Masako Tanaka, kuri renkasi gyventi atskirai nuo tėvų okijoje. Ji diena iš dienos stropiai mokosi ne tik meno bei etiketo, tačiau ir okijos paveldėtojos pareigų, kol vieną dieną ji atsisako būti Tanaka ir tampa Mineko Iwasaki, teisėta okijos paveldėtoja.

Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau. Šokis palaikė mane tomis akimirkomis, kai kiti profesijos reikalavimai būdavo sunkiai pakeliami.

– Mineko Iwasaki

Antroji knygos dalis pasakoja apie talentingąją Mineko, kuriai be galo patinka šokis, per jį ji gali save realizuoti. Mergina nori tapti geriausia, tad deda visas pastangas siekiant šio tikslo. Kelias nėra lengvas, ji susiduria su sunkumais, tačiau juos įveikus tampa geriausia ne tik šokėja, bet ir geiša, kurios trokšta ir žavisi visi. Mineko tampa tarptautiniu Japonijos kultūros simboliu.

Vis dėlto, pasiekus savo šlovės viršūnę Mineko vis dažniau savęs klausia – o kas toliau? Kam man to reikia? Ją piktina nusistovėjusios bei nekintančios tradicijos, alinantis darbas, varžantys profesijos reikalavimai, moteris nori permainų, tačiau sistema stipresnė. Nepaisant to, kokia atkakli, valdinga bei ryžtinga Mineko būtų, sistemos ji negali pakeisti, tad ką daryti?

tumblr_nfiwhuxjff1qlny4mo1_1280

Drįsčiau teigti, jog mane šioje knygoje užkabino feminizmas. Pagaliau moteris vaduojasi iš pasaulio, kuriame ilgą laiką buvo veikiama pagal vyrų norus bei tradicijas. M. Iwasaki nors ir skurdžiai, bet mėgina parodyti kovą tarp šiuolaikinių bei tradicinių pažiūrų. Ji nori pati rinktis savo gyvenimo stilių ir tai pagirtina.

Negalėčiau pasakyti, jog perskaičiusi šią knygą sužinojau kažką naujo apie Japonijos kultūrą, geišos gyvenimas, kaip buvo taip ir liko magišku pasauliu, kurį pašaliniam asmeniui sunku suprasti. Kita vertus, jei domitės Japonijos kultūra, manau, jog „Geišos gyvenimas“ padės pažvelgti į tradicijų varžomą visuomenę iš vidaus, geriau suprasti politinę situaciją bei meną.

Kita vertus, man teko skaityti A. Golden „Geišos išpažintis“ ir galiu drąsia sakyti, jog „Geišos gyvenimas“ tikrai nublanksta prieš ją. A. Golden sugebėjo papasakoti skaitytojams subtilią istoriją, kaip paprasta mergaitė virsta viena geriausių geišų, apie jos sunkumus bei laimes, kitaip – per aspera ad astra. M. Iwasaki mums pasakoja apie save, kitaip – apie arogantišką mergaitę, kuri bijo bei nemėgsta būti tarp žmonių, tačiau jai patinka šokti ir ji tampa geriausia geiša. Knyga sausa, joje trūksta emocijų, pasakojama, kokia M. Iwasaki svarbi ir graži, kaip jos visi nori ir trokšta, kas jai patinka, kaip jai viskas sekasi ir kaip ji visa galva geresnė už kitas moteris bei vyrus ar net valstybės vadovus.

Be jau minėto, galėčiau pridurti, jog knygoje veiksmas vyksta nenuosekliai, šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, kartais veiksmas atrodo „perkurtas“ (realūs įvykiai papildyti tam, kad pavaizduoti M. Iwasaki tobula asmenybe), ko pasėkoje knygoje galima aptikti biologijos dėsniams prieštaraujančių eilučių. Taip pat drįsčiau teigti, kad M. Iwasaki per daug dėmesio suteikia nereikšmingoms detalėmis, tačiau nutyli tai, kas būtų išties įdomu skaitytojui (todėl man ir atrodo, jog knygoje gausu „perkurimo“).

Apibendrinant, knyga tikrai verta dėmesio, jei domitės Japonijos kultūra. Ji leidžia pažiūrėti į tradicijų varžomą pasaulį iš vidaus bei geriau suprasti kultūrinius niuansus. Vis dėlto, aš esu toks žmogus, kuriam nepatinka skaityti apie tobulų žmonių tobulą gyvenimą. Kita vertus, jei užmerkti akis į „tobulumo“ gausą, knyga man pasirodė maloni, nepasakyčiau, jog sužinojau kažką naujo, tačiau skaitymas neprailgo.

miau

Nepamirškite pasidalinti savo nuomone, jei skaitėte šią knygą.

 

P.S. Aš nežinau, kas laimėjo teismo procesą, tad jei kas nors žinote, duokite man žinoti. ARBA, galime padiskutuoti, kas turėtų laimėti 😀

 

Jun‘ichiro Tanizaki „Raktas“

Turėjau progos įsitikinti, jog japonų menas nėra linkęs tuščiažodžiauti ar apkrauti menkavertėmis detalėmis. Japonų kūriniuose galime pastebėti, jog mažiau reiškia daugiau, nes nutylėjimai mums pasako daug daugiau nei prirašytos pastraipos.

4403448555_9f829606ec_oPaimdama į rankas „Raktą“ aš žinojau, jog ši knyga gali būti pavadinti erotiniu romanu, tačiau vis vien nutariau surizikuoti. Pradėjau skaityti, verčiau puslapį po puslapio ieškodama kažko, kas būtų Sandros Brown stiliuje (daug nuogo kūno, daug sekso, kitaip – pigus būdas papirkti skaitytoją), tačiau nieko panašaus neradau. Žinoma, „Raktas“ – tai pasakojimas apie šeimos santykius, aistras, vidinę įtampą, seksą, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama neprarandant padorumo. Kita vertus, būtent dėl erotinio turinio, šis romanas buvo uždraustas Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metais, tad vien tai, kad dabar jis „legalizuotas“ rodo, kad pats erotikos suvokimas žymiai pakito. Tai, kas seniau buvo uždrausta, dabar yra daug daugiau nei norma.

Vis dėlto, grįžkime prie knygos. Prasideda viskas nekaltai, žmona randa raktą nuo stalčiaus, kuriame vyras slepia savo dienoraštį, o jame, kaip galima atspėti, surašytos visos jo mintys, norai bei polėkiai. Būkime atviri, jei pasitaikytų galimybė įlysti į savo vyro (žmonos) minčių pasaulį, ar jūs pasinaudotumėte šia proga?

Neilgai trukus ir vyras pastebi, kad jo žmona pradeda rašyti savo dienoraštį, kurį kruopščiai nuo jo slepia. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas slapta tikisi, jog antroji pusė perskaitys tą dienoraštį, tad nesivaržomai kalba apie nepasitenkinimą savo sutuoktiniu, išlieja visas savo fantazijas ir rašo apie intymų gyvenimą.

Šiais metais ketinu nesivaržydamas imti rašyti apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau čia neišdrįsdavau net užsiminti. Paprastai vengdavau aptarinėti savo ir Ikuko seksualinius santykius, bijodamas, kad ji slapta perskaitys mano dienoraštį ir įsiskaudins.

Trumpai, „Rakto“ centre yra sutuoktiniu pora, kuri įtraukia savo dukrą bei šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Taip pat ši knyga yra apie mirštančią santuoką, nesugebėjimą (gal net nenorą) suprasti savo partnerio bei tradicinio bei šiuolaikinio pasaulio sandūrą (kitaip, besikeičianti visuomenė).

Palygindama tas pačias dienas, įterpdama tai, kas liko nutylėta, turėčiau aiškiai išvysti, kaip mes mylėjome, kaip mes nuolaidžiavome savo aistroms, kaip apgaudinėjome vienas kitą ir viliojome į pinkles, kol vienas mūsų tapo sunaikintas.

(Galima pastebėti, jog herojams daug lengviau rašyti dienoraštį nei pasidalinti savo išgyvenimais vienas su kitu. Dienoraštis tampa būdu atsiverti bei sukurti įtampa)

Nemėgstu erotikos. Man atrodo, jog jos demonstravimas literatūroje yra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Vis dėlto Tanizaki kūryboje ši erotika buvo rafinuota (jei galima taip pasakyti), tikrai ne vulgari. Neslėpsiu, knygoje tikrai nebus veiksmo, tai bus dviejų žmonių dienoraščiai skirti vienas kitam bei jų slaptas žaidimas, kuris aiškus tik jiems patiems. Tuo pat metu galima pastebėti, kaip keičiasi pagrindiniai veikėjai, kaip jie atsisako senojo savęs ir kurią naująjį bei ką paaukoja, kad sugebėtų patenkinti vienas kitą (gal net save).

bf2df2836897451858fff61dbca40965

 

Jun’ichiro Tanizaki (1886 – 1965), japonų rašytojas, kurio populiarus tęsėsi per trijų imperatorių valdymo laikotarpį, o pagrindinis kūrinių leitmotyvas – vakarietiškosios ir tradicinės japoniškos kultūros susidūrimas. 1949 m. Tanizaki gavo Imperatoriškąją literatūros premiją. Mirė jis 1965 m., po jo mirties buvo įsteigtas literatūrinis Tanizakio apdovanojimas.

 

 

blogs

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].