Nanbaka

“Nanbaka”, tai pilna komedijos ir absurdo Anime apie kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdieninį gyvenimą. Veiksmas vyksta nuo pasaulio atskirtame žemės lopinėlyje, vidury vandenyno, ant kurio ir yra pastatytas kaleimas. Jame yra įkalinti visi pasaulio blogiukai su tam tikrais sugebėjimais ar galiomis. Visas kaleimas yra suskirstytas į tam tikras sekcijas, už kuriuos yra atsakingi tam tikri prižiūrėtojai. Tačiau dažniausiai mes matome ir beveik visas veiksmas vyksta aplink vieną, 13, sekciją ir jame esančia vieną iš daugelio, 13, kamerą. Toje kameroje gyvena 4, labai skirtingi, asmenys, kurie beveik kiekvienoje serijoje mėgina pabėgti iš kaleimo. Nepagalvokyte, kad tuo viskas ir baigta. Ne, visas įdomumas yra jų pabėgimuose ir bendravime su savo prižiūrėtoju.

Jų prižiūrėtojas, Sugoroku, labai rimtai žiūri į savo darbą, yra darboholikas. Tačiau jo gyvenimą drumsčia 4 kaliniai iš kurių vienas yra spinų atrakinimo meistras, kuris gali atrakinti bet kokią spyną. Tad Sugorokui dažnai tenka gaudyti pabėgelius ir tai, kad jie iš tiesu pasiekė lauko duris, jis stengiasi nuslėpti nuo kaleimo viršininkės, kuri turi dvejopą asmenybę: Iš išorės pykta, griežta, tironijos apsėsta, už visą kaleimą atsakinga prižiūrėtoja, o iš vidaus meilės Sugorokui apimta mergina.

81399l

Negana to, šiame Anime galime pamatyti ir tam tikrų galių, kaip, kad ugnies valdymą, niekam tikusią nindzę, bei neapsakomą jėgą, kokios joks normalus žmogus tikrai negali tūrėti, kad ir kiek raumenų užsiaugintu. Tad pasirinkę žiūrėti „Nanbaka“ neapsiriksite. Jame rasite tiek komedijos, su gan juokingais siužetais, tiek tam tikrų galių. O visų svarbiausia, kad ji parodo, kad viską, ką dabar turi, praradęs nebūsi laimingas. Atvirkščiai, jausies nepilnavertiškai. Šis Anime mus pamoko, netgi parodo, vieno iš pagrindinio veikėjo suvokimą, kad šis kaleimas yra jo namai. Kad iš jo pabėgus, jis neturės kur eiti, o už savęs paliks 3 nuostabius draugus, kietakaktį prižiūrėtoją, bei galimybes pabėgti iš dar sudėtingesnių, naujų kliučių pilnų koridorių. Gale šio anime, mes, kartu su veikėjais, suprantame gyvenimo prasme, nenutrūkstamą draugystę, bei visko, ką turi čia ir dabar svarbą. O svarbiausia, kad tai parodoma nenuobodžiai, o per komedijos žanrą, tad žiūrėti tikrai neatsibosta.

nanbaka

Dabar jau yra išleistas ir antras sezonas, tad jei patiks pirmas, neapeikite ir antro. Aš kolkas jo dar nežiūrėjau, tačiau ateinančiom dienom tikrai pažiūrėsiu.

otilija

Yubiko

 

Reklama

DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės“ simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Gugure! Kokkuri-san

Šiandiena jums pristatysiu komedijos žanro Anime „Gugure! Kokkuri-san“. Tai puikus pasirinkimas tiems, kas nori pasijuokti iš juokingų atsitikimų, veikėjų kvailumo. Jis žiūrisi lengvai, kadangi nėra paslėptos gilios minties, o veiksmas aiškus ir suprantamas.

Jau pačioje pirmoje serijoje kūrėjai bando parodyti savo humorą bei prajuokinti žiūrovus. Ir jiems tai puikiai pavyksta. Mes esame supažindinami su pagrindine veikėja, mergaite, kuri gyvena viena dideliame name. Mokykloje ji neturi draugų, visi jos vengia, kadangi ji mano esanti lėlė, neturinti jausmų, išraiškų, o jos vienintelis maistas yra Ramen sriuba.

Veiksmas prasideda, kai ji nusprendžia pažasti žaidimą „Gugure! Kokkuri-san“. Taisyklės tokios pačios, kaip žaidžiant žaidymą Ouija, kurio metu laikant medinę rodyklę ant lentos su raidėmis yra kviečiama dvasia iš kito pasaulio, kuri atsakytu į tavo klausimus. Vienintelis skirtumas tas, kad žaidime „Gugure! Kokkuri-san“ yra kviečiama lapės dvasia Kokkuri-san. Visi žinome, kad šitų žaidimų negalima žaisti vieniem, tačiau ji vis tiek jį sužaidė ir ją pradėjo persekioti lapės dvasia.

Fanj

Pats jų susipažinimas jau prajuokina žiūrovus, kadangi jam atsiradus, už mergaitės kambario lango, ji nepatiki, kad tai lapės dvasia ir net iškviečia policiją, kad suimtu neaiškų asmenį jos name. Kitą dieną jam grįžus iš komisariato prasideda visa komedija.

Kiekvienoje serijoje veiksmo siužetas yra vis kitoks, tačiau veikėjai juose yra glaudžiai susiję. Iš pradžiu viskas vyksta aplink mergaitę ir lapės dvasią, kuriam pagaila mergaitės ir pradeda su ja gyventi. Jis jai pradeda gaminti normalų maistą, ne tik Ramen sriubą, kas yra neįmanoma, o viso to pasekmės juokingi įvykiai, kurių gale ji visgi gauna savo sriubą. Vėliau atsiranda šuns dvasia, kuri, kaip ir lapė, visada būna žmogaus pavidalu. Juokingiausia tai, kad jie jam sukalė budą prie kurios jis būna pririštas grandine, kaip normalus šuo, tačiau skirtumas tame, kad jis visada būna žmogaus pavidalo. Tad vaizdas tikrai prakjuokinantis.

Nors tai tikrai gera komedija, jame yra ir minusu. Neilgai trukus visi bairiai pradeda kartotis, veiksmas nejuda toliau namo aplinkos. Visa laimė, kad kūrėjai, tarsi tave išgirdę pasikeičia aplinka ir mes keliaujame į mergaitės mokyklą, kur esame supažindinami su vienu jos klasioku. Kai jį parodė, prisipažinsiu, verkiau iki ašarų. Jos klasiokas buvo ateivis, kurį visi laikė žmogumi, o juokingiauisa, kad lapės dvasia suvokė, kad jis ateivis, kad ir kaip į jį pažiūrėsi, tačiau niekas juo netiki.

med_1471386111_00031

Galiausiai serijos eina į pabaigą ir tu tuo apsidžiaugi, kas nėra labai gerai. Jiems pritruko vaizduoties, naujų vaizdų, atsitikimų. Iš tiesų galėjo būti kiek mažiau serijų, nes veiksmams, bajeriams nesikeičiant, atsibosta žiūrėti. Vienu metu net norėjau numesti į šalį šį Anime, tačiau džiaugiuosi, kad to nepadariau, kadangi paskutinės serijos buvo gan neblogos. Tarsi iš naujo sudomino ir paliko žiūrovą apimtą smalsumo, kas verčia pereiti prie mangos. Ne, jos dar neskaičiau, tačiau tikrai pagalvojau apie ją ir gal kurią dieną paskaitysiu.

Tad šis Anime tikrai nėra prastas. Patarčiau jį pažiūrėt nuobodžiom dienom, kada neturite ką veikti, kai norisi pasijuokti. Nors veiksmas kiek monotoniškas, bairių tikrai yra ir gan gerų. Tad neapeikite šio anime, o turint laisvesnio laiko, būtinai pažiūrėkite jį .

otilija

Yubiko

 

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Koe no Katachi

Negaliu nepasidalinti šiuo nuostabiu Anime filmu „Koe no Katachi“. Kaip suprasti anime filmas? Tai labai paprasta. Tai yra anime, tačiau vieno epizodo, filmo ilgumo. Tai tas pats, kaip žiūrėtum paprastą filmą, tačiau jis pieštinis, Anime stiliaus. Kodėl noriu jums šiandien pristatyti būtent jį? O gi dėl to, kad jį privalo pamatyti visi. Sakydama visi, turiu omeny absoliučiai visus: tiek didelius, tiek mažus.

Pati prieš porą dienų jį pažiūrėjau ir manyje vis dar verda priešiški jausmai. Bandau suvokti, ką mačiau, jutau. Tai šių metų filmas ir jis gan puikiai nusisekęs. Negana to, tai pats liūdniausias filmas bei Anime, kurį kada nors mačiau, o svarbiausia, su laiminga pabaiga.

silent-voice-visual

Tai meilės istorija, tačiau ji neparodoma iš karto. Ji vystosi viso filmo metu, o pačioj pabaigoj, veikėjai ją supranta, tačiau garsiai to nepasako, kas griebia už širdies. Viskas prasideda, kai į mokyklą, pradinę klasę, atvyksta mergaitė ir prisistato. Tas momentas yra neįkainojamas. Visų reakcijos, pamačius, kad ji kurčia. Iš pradžių visi su ja bendrauja, domisi ja, tačiau neilgai trukus visiems ji pabosta. Kodėl? Ar verta to klausti? Juk ji negali normaliai bendrauti. Kaip ir šiame gyvenime, taip ir filme, iš jos pradedama tyčiotis dėl jos negalios. Viskas pablogėja, kai ją užgaulioti ima berniukas, pagrindinis veikėjas. O jis tai daro be pasigailėjimo.

Ji tenori susirasti draugų, tačiau visi ją atstumia. Ji yra mušama, žeminama, atimami klausos aparatai ir išmetami,o jie juk ne pigiai kainuoja. Tačiau ką gali suvokti vaikas? Viskas pasikeičia, kai berniukas padaro negrįžtamą žalą mergaitei. Jo mama važiuoja atsiprašyt mergaitės mamos, tačiau jai stipriai kliūna už savo sūnaus išdaigas, o jis tai pamato ir susimąsto.

Mergaitė pereina į kitą mokyklą, o nuo berniuko nusisuka visi. Jie jau užauga ir štai prasideda nauja istorija. Vaikinukas mėgina nusižudyti, tačiau to nepadaro, nepakyla ranka. Jis bando atitaisyti savo klaidas. Susiranda merginą ir susidraugauja su ja. Pagaliau suvokia, kad jis nuo pat pradžių norėjo su ja bendrauti, šnekėti, tačiau negalėjo, nes ji buvo kitokia. Jis to bijojo, tad pradėjo iš jos tyčiotis. Tačiau dabar viskas kitaip. Jis suvokia savo klaidas ir bando viską atitaisyti.

Jis suranda naujų draugų bei pas jį grįžta keli draugai iš pradinių klasių. Viskas dėka jos, mergaitės, kuri yra kurčia. Tačiau dėl jos visi taip pat ir kenčia. Viskas baigiasi, o gal tik prasideda, kai šį kartą nusižudyti bando mergina. Ji buvo išgelbėta, tačiau ji vos nepraranda to, ką labiausiai mylėjo. Ji prašo atleidimo, tačiau ar tai ji turėtų visų atsiprašyti? Gal kaip tik, viskas turėtu būti atvirkščiai? Pagrindinis veikėjas pagaliau deramai atsiprašo jos, už visas skriaudas: tiek vaikystėje, tiek dabartyje. Jis suvokia, kad reikia išmokti save mylėti, kad ir koks esi. Tik pradėjęs save mėgti, galėsi toliau gyventi. Tačiau vienam tai sunku padaryti. Tad jei atsiranda šalia žmogus, kuris tau padeda, neatstumk jo.

Šis Anime filmas parodo, koks žiaurus gali būti gyvenimas. Parodomos patyčios. Ir dėl ko? Kad esi kitoks? Kiek skausmo žmogus turėjo iškentėti, kad pagalvojo apie žmogžudystę. Tačiau gyvenimas yra teisingas. Anksčiau ar vėliau viskas atsisuka prieš juos, skriaudėjus, kaip ir buvo mūsų pagrindiniam veikėjui. Jis prarado viską, o neatlaikęs spaudimo, taip pat mėgino nusižudyti, tačiau rado drąsos gyventi, drąsos pažvelgti į akis tam, kurio gyvenimą šitaip apsunkino. Tačiau taip pat jis rado savo gyvenimo šviesą. Tai buvo mergina, kuri save niekino, tačiau jis ją mylėjo tokią, kokia yra. Tačiau nepamirškime ir merginos, kuri nepaisant visų patyčių, skausmo, blogų prisiminimų, kuriuos patyrė dėl šio vaikinuko, ji vis vien jį mylėjo, nors jis pats savęs nekentė už tai, koks yra. Jis buvo jos šviesa, o ji – jo. Koks nedėkingas tas pasaulis. Jis priverčia žmogų patirti tai, ką jis pats darė blogo kitam, o juokingiausia tai, kad dažniausiai tų žmonių, kurie tyčiojosi ir iš kurių buvo tyčiojamasi, gyvenimai dažniausiai susipina vėl. Patyčių pradininkai tampa aukomis ir atsiduria kentėjusių žmonių rankose. Jų likimai tampa priklausomi nuo jų.

A-Silent-Voice-Screenshot-01

Tad prieš ką nors pasakydami ar padarydami pagalvokite. Šis filmas puikiai atspindi, kaip gyvenimas gali pasikeisti padarius vieną klaidą, pakėlus ranką prieš silpnesnį ar kitokį. Tačiau gyvenimui nepakanka savigraužos. Jis iš tavęs atima orumą, buvusį pasitikėjimą savimi. Jis tau parodo, koks tu iš tiesu menkas padaras esi. Tačiau išmok tuo pasinaudot ir atleisti kitiems bei priimt save tokį, koks esi. Padarytų klaidų nepakeisi, tačiau gali pakeisti tai, kas dar įvyks.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, buvo mergina. Man nepatiko jos pavaizdavimas. Ji buvo parodoma, kaip silpna, tačiau taip pat stipri. Ji visų atsiprašinėdavo, galvojo, kad tai ji kalta, o ne kažkas kitas. Ji dėl visko kaltino tik save bei niekino savo esybę. Ir man tai nepatiko. Nors ji ir kitokia, man pritrūko dvasios stiprumo. Stiprumo pasipriešinti kitiems, išreikšti savo nuomonę. Tačiau, gal taip geriau? Nors ji tylėjo, ji buvo stipri, nes viską kentė bei kaltę prisiėmė sau. Tad norėčiau, kad ir tu, skaitytojau, keliautum šia kupina pamokymų bei gyvenimo tiesų kelione su „Koe no Katachi“.

otilijaYubiko

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Carlo Gozzi ir Aidas Giniotis – “Varnas“

Sveiki, šįkart dalinuosi spektaklio apžvalga. Labai džiaugiuosi, nes sau pažadėjau dažniau lankytis kultūriniuose renginiuose ir kol kas šį pažadą sėkmingai vykdau visą vasarį 🙂 Manau, kad vasaris yra geresnis laikas pradėti “new year, new me“ dalykus, nes sausį ir taip visko per daug gyvenime atsitinka. Labai gera turėti atsarginį pradžios tašką, kai su sausiu nelabai išdega 😀 Gal kas nors mano taip pat?

Tiesiog eisiu prie reikalo. Spektaklis, apie kurį noriu kalbėti – Keistuolių teatro “Varnas“. Galvojau, kad galbūt būtų verta aprašyti ką nors, kas man ne patiko mažiau, tuomet mūsų blogas nebūti toks cukraus vata apvyniotas. Visiems patinka įvairovė ir visiems bent kartais patinka skaityti kaip blogeriai piktinasi gyvenimu, bet šįkart ir vėl tiesiog negalėjau. Jei būtų goodreads puslapis skirtas teatrui (o gal toks yra, gal tik aš nežinau), tą spektaklį įvertinčiau 5/5 ir tikrai eisiu jį žiūrėti antrą kartą.

IMG_1537.jpg

“Varnas“ – comedia dell’arte tipo spektaklis. Istorija apie tai, jog karalius medžioklės metu nužudo varną, kuris jį amžiams prakeikia. Vienintelis karaliaus išsigelbėjimas yra princesė, juoda kaip naktis, raudona kaip kraujas ir balta kaip marmuras, kurią jis turi surasti. Kadangi karalius savo karalystės palikti negali, princesės ieškoti iškeliauja jo jaunesnysis brolis. Princesę jis suranda, bet sužino dar vieną prakeiksmo pusę ir suvokia, kad taip lengvai iš jo neišsisuks.

Manau, kad pats siužetas čia tikrai nėra svarbiausias dalykas. Tai, kas man patiko labiausiai buvo aktorių santykis su žiūrovais. Žinot, kaip būna, kai spektaklių reklamose teatrai skelbia, jog tam tikra pjesė vers žiūrovus įsitraukti į veiksmą ir pačius pasijausti aktoriais? Visada labai kreivai į tai žiūrėjau, nes teatre žiūrovas dažniausiai ir lieka tik žiūrovu. O čia buvo kitaip. “Varnas“ man labai priminė tų pačių Keistuolių “Brėmeno muzikantus“, spektaklį, kurį mačiau berods tris kartus ir kuris buvo rodomas virš 10 metų. Ten ir šokti norėjosi, ir dainavau tikrai iš visos širdies, ir verkiau iki ašarų. Tas pats buvo ir čia – daug improvizacijos, aktoriai vaidino tarp žiūrovų, bendravo su mumis iš labai arti ir leido pasijausti spektaklio dalimi. Jei ne aktoriais, tai bent dekoracijomis.IMG_1953.jpg

Ko gero nė vienas režisierius nenori, kad dekoracijos būtų tas dalykas, kurį žiūrovai įsiminė labiausiai. Atrodo, kad tuomet kažkas negerai su spektakliu. Bet jų negaliu nepaminėti, “Varnas“ buvo scenografiškai įdomiausias spektaklis kuriame man teko būti. Tikrai niekada nebuvau spektaklyje, kuriame vieną ir tą patį daiktą aktoriai skirtingai panaudojo tiek kartų. Iš kiekvieno dalyko buvo išspausta viskas, kas tik įmanoma ir,rodos, dar daugiau. Plojimai scenografei Ramunei Skrebūnaitei.

Galiausiai noriu pasakyti, jog visiems VISIEMS baisingai šį spektaklį rekomenduoju. Eikit į “Varną“ su mama, su močiute, eikit į “Varną“ su dvylikamečiu pusbroliu ar per pirmą pasimatymą. Jeigu norit į teatrą, bet nežinot kur ir jau pasiklydot komercinių Vilniaus spektaklių baloj, EIKIT ČIA. Esu įsitikinus, kad “Varnas“ patiks visiems, ir tiems, kuriems patinka komedijos, ir rimtų spektaklių mėgėjams. Pati žiūrėjau spektaklį su mama. Rimtai, eikit. Džiugu matyt, kaip naujieji Keistuoliai seka tęsia senųjų tradicijas 🙂

Jei mano graudus prašymas neįsitikino, o gal kaip tik sudomino, daugiau informacijos galit pasiskaityti čia —> http://www.keistuoliai.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=257&cntnt01returnid=84

viktorijos

Kino naktis / Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kino teatre “Pasaka“ Vilniuje

Sveiki, šįkart noriu su jumis pasidalinti renginiu, kuriame teko pabuvoti praėjusį penktadienį. Nors renginys “vienkartinis“ ir, ko gero, ekranuose nebepasirodys, labai noriu pasidalinti savo nuomone tikėdamasi, jog kitąkart festivalis sulauks dar daugiau žiūrovų.pasaka2-1
Taigi, kino naktis. Ne taip dažnai kaip norėčiau lankausi Pasakos kino teatre ir ne taip dažnai einu į filmus įvairių kino festivalių metu, nors abu šiuos dalykus vis žadu daryti kiekvienąkart, kai koks kino festivalis pasirodo mieste. Nežinau kodėl taip vyksta, nes tokios kino šventės (ir tuo labiau Pasakoj) man išties patinka. Šįkart žinia apie short’us mane pasiekė netikėtai ir daug negalvojus nusprendžiau, kad jau šįkart, tai būtinai reikia nueiti. Tai, kas mane labiausiai suviliojo pačioje pradžioje buvo renginio laikas (festivalis prasidėjo 22h vakaro ir baigėsi 3h, paryčiais). Tikrai ne pats patogiausias laikas, ypač tiems, kuriems paryčiais reikia kažkaip grįžti namo arba tiems, kurie visą savaitę sunkiai dirbo ir nori drybsoti lovoje ir ilsėtis, arba tiems, kuriems tėvai neleidžia ilgai būti mieste, arba dar kokiems kitiems “tiems“. Bet man, kaip žmogui, kuriam patinka žiauriai nepraktiški dalykai, naktis buvo sudominantis efektas. Juk ne kasdien leidžui naktis senoviškame Vilniaus kino teatre.

atsisiusti
Labai džiaugiausi ir tuo, jog naktį buvo rodomi būtent trumpametražiai filmai. Kad ir kaip smagiai skamba visą naktį bohemiškame kino teatre žiūrėti ilgametražius, gan gerai save pažįstu ir žinau, kad vidury nakties tikrai užmigčiau (nesakau, kad nebuvau užsnūdus ir dabar (bet tik trumpam)), nesvarbu kokie geri filmai tai bebūtų. Filmų trukmė ir išdėstymas tikrai padėjo išlaikyti dėmesį ir namo grįžau visiškai patenkinta.
Filmai, kurie labiausiai laimėjo mano simpatijas buvo šie:
• Pokalbiai apie nieką | Small talk (rež. Even Hafnor, Norvegija, 21 min.)
• Elpiniki groja akordeonu | Elpiniki Plays The Accordion (rež. Elsa Rosengren, Vokietija, 11 min.)
• Anatomija | Anatomy (rež. Patrik Eklund, Švedija, 8 min.) mv5bmjexmjezmdc3mv5bml5banbnxkftztgwmjk0nzq4nze-_v1_ux182_cr00182268_al_
• Putė | Pussy (rež. Renata Gasiorowska, Lenkija, 8 min.) * Komitetas | The Committee (rež. Gunhild Enger, Jenni Toivoniemi, Švedija, Suomija, Norvegija, 14 min.)
• Laiko kodai | Timecode (rež. Juanjo Gimenez, Ispanija, 15 min.)
• Žalesnė žolė | Greener grass (rež. Paul Briganti, JAV, 15 min.)

Labai noriu pridurti, kad ne tik renginio atmosfera buvo jauki, filmai puikiai atrinkti ir išdėstyti, tačiau ir darbuotojai tą naktį pasitaikė labai rūpestingi ir draugiški (išties manau,kad visi ten dirbantys tokie). Nemanau, kad jie kada nors tai skaitys, bet labai ačiū už smagų renginį. Kitąkart tikrai griebsiu dar daugiau draugų (ir maisto) ir naktinėsiu kine 🙂

 

Beje, Pasakos kino teatras siūlo filmus žiūrėti internetu 🙂 http://e.kinopasaka.lt/ltviktorijos

Valstybės pažinimo centras/ The Centre for Civil Education

Sveiki, šį kartą norėčiau jums pristatyti Valstybės pažinimo centrą (toliau – VPC), kuris savo veiklą pradėjo ne taip jau ir seniai – 2016 metų pavasarį. Sunku pasakyti, kiek kartų man teko lankytis šiame centre, greičiausiai daug daugiau nei dešimt, tačiau kaskart čia apsilankiusi sužinau kažką naujo, todėl grįžtu dar ir dar ir tikrai rekomenduoju aplankyti VPC visiems.

***

Hey guys! This time I want to tell you about The Centre for Civil Education, which was founded in Vilnius in spring of 2016. It’s hard for me to count how many times I’ve been there, probably more than ten, but everytime I go, I still find something new. So I keep going back and I highly recommend you to do the same.

20161008_153201_mh1484046865434

VPC yra įsikūręs LR Prezidento rūmuose ir jame galime pamatyti keturias ekspozicijas, kurios padės prisiminti svarbiausius Lietuvos istorijos momentus, papasakos apie LR Prezidento rūmų istoriją, supažindins su lietuviškos pilietybės raida, primins, kad kiekvienas pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti, kad vyrautų bendra valstybės gerovė. Šiame centre taip pat galima apžvelgti visą Lietuvos teritoriją bei sužinoti įdomių statistinių duomenų, galimybė pamatyti kitų pasaulio šalių dovanas Lietuvai. Jungtinių Tautų organizacijai priklauso 193 šalys, su 181 Lietuva yra užmezgusi diplomatinius santykius, tad dalį tų šalių dovanų galite pamatyti VPC.

***

The Centre is situated at the Presidential Palace (Office of the President of the Republic of Lithuania). There are four expositions which remind you of the most important milestones of Lithuanian history, tell the story of the Presidential Palace, shows you the evolution of the Lithuanian citizenship and reminds you that every citizen has his rights and duties which he must perform for his country’s well being. The expositions show the teritory of Lithuania as well as a lot of interesting statistics or gifts that other countries have given to Lithuania. There are 193 member countries in the United Nations organisation, 181 of them Lithuania has established diplomatic relations with. You can see the gifts that these countries have offered us in the Centre.

Vis dėlto be ekspozicijos salių įdomumo verta paminėti ir tai, kad šis centras yra be galo modernus. Jame gidas nėra privalomas norint rasti atsakymus į dominančius klausimus. Čia kiekvienam lankytojui yra duodamas planšetinis kompiuteris, tad jei kyla klausimas, galima tiesiog nuskanuoti grafinį kodą ir jūsų planšetėje atsiras papildoma informacija, 3D paveiksliukas ar video įrašas. Be minėto, kai kurios ekspozicijos salės yra interaktyvios bei primena žaidimą, kitaip, jūs patys galime keisti konstrukcijas ir tokiu būdu atsiskleis dar daugiau įdomios bei vertingos informacijos.

Įdomus pastebėjimas, norint sąžiningai susipažinti su visa informacija, kuri yra pateikiama centre reikėtų mažų mažiausiai kelių dienų, jei ateitumėte anksti ryte ir išeitumėte baigiantis darbo valandoms. Atsižvelgiant į tai, nieko nuostabaus, jog kai kurie VPC lankytojai grįžta į šį centrą dar ne vieną kartą, o kiti dar ir draugus atsiveda, nes „sharing is caring“.

***

Although the expositions are really interesting, it’s also worth mentioning that the Centre is very modern. You do not need a guide for answering the questions that you might have because every guest is provided with a tablet so if a question occurs you can scan the graphic code and get the answer instantly – it’s that easy. Some of the expositions are interactive and remind of a game where you changing the constructions reveal more useful information.
What’s interesting is that it takes at least a few days to fully see everything (and even then you should do that from opening to closing hours). So it doesn’t surprise anyone that some of the guests keep coming back and bringing their friends along because “sharing is caring“.

screenshot_2017-01-10-13-17-26_mh1484047083058

VPC yra vieta, kurioje nebus liūdna nei jaunimui, nei vyresniems, čia tikrai sužinosite ką nors naujo bei prisiminsite pamirštą, todėl griebkite savo draugus už parankės ir aplankykite šį puikų centrą. Be to, 2016 m. vasarą didžioji dalis informacijos buvo išversta į anglų kalbą, tad tai puiki proga pakviesti svečius iš svetur, kad susipažinti su Lietuvos istorija.

Daugiau informacijos – pazinkvalstybe.lt

***

The Centre for Civil Education is a place for the young as well as the older people. It’s a place where you’ll definitely learn or remember something new or forgotten, so grab your friends and go and visit! In the summer of 2016 the majority of information there was translated in English, opening a possibility for our foreign friends to learn something new about Lithuanian history.

For more information – pazinkvalstybe.lt

 

miau

 

„Dėdės ir dėdienės“ – priebėga nuo chaoso

Sveiki! Skubu pristatyti dar vieną puikų spektaklį. Šį kartą turėjau galimybę nueiti į Vilniaus mažąjį teatrą bei ten stebėti G. Tuminaitės režisuotą spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ pagal J. Tumo – Vaižganto visiems tikrai girdėtą bei pažįstamą apysaką. Turiu pastebėti, jog dar mokyklos suole man teko skaityti šį kūrinį, tačiau jis man nepaliko jokio įspūdžio, nesukėlė jokių emocijų. Šį kartą, kuomet pamačiau spektaklį, turiu pasakyti, jog J. Tumo – Vaižganto apysaka man atsiskleidė visai kitomis spalvomis, tad atsiradus proga, tikrai dar kartą paimsiu į rankas šią knygutę, juk „Dėdės ir dėdienės“ tai kūrinys, vertas tikro literatūros bei teatro mėgėjo dėmesio.

1490_g

Kuo šis spektaklis iškart patraukia žiūrovo dėmesį? Savitas režisierės požiūris į klasiką nepaliks abejingų, tai nepaprastai paprastas (gal net kuklus) spektaklis, kuriame galime pastebėti pasakojimą pasakojime. Jaunoji aktorių karta, kuri taip įsijautė į vaidmenis, subtiliai perteikė visas veikėjų emocijas ir pačią istoriją.

A. Tuminaitė šį spektaklį apibūdina taip:

Tai kiekvieno iš mūsų istorija, mes visi – Mykoliukai ir Severiutės. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų ir nežinia, kas dėl to kaltas. Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdieninė pareiga – gyventi. Padeda tik ta vienintelė svaja. Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis dalinamės su žiūrovu. Kiekvienam lietuviui iš privalomos mokyklinės programos lyg ir puikiai pažįstamame Vaižganto kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.

Ir visi, kuriems jau teko skaityti „Dėdės ir dėdienės“, greičiausiai sutiktų su tuo, jog J. Tumo – Vaižganto apysaka žavi savo paprastumu (pirma manęs tai net „neužkabino“, bet laikas keičia žmogų) bei gyvumu, visi personažai tokie skirtingi ir unikalūs, ir tuo pačiu metu vargsta bei patiria gilius išgyvenimus dėl savo dabartinės padėties. Taip pat šis kūrinys parodo esamas lietuvių vertybes bei iškelią tapatybės klausimą. Ir pats spektaklis yra pastatytas taip, kad kiek galima labiau perteiktų J. Tumo – Vaižganto apysaką, tačiau labiausiai yra išryškinama Mykoliuko ir Severiutės istorija – grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos.

Man labiausiai įsiminė A. Šataitės vaidinta Severija. Kažkodėl būtent tokią Severiją ir įsivaizdavau – nepaprastai energingą, tiesmuką, grubią, gal kiek nerangią bei tuo pat metu naivią. Ir Vainius Sodeika, kuris vaidino Mykoliuką, kuris mano akyse išnyra kaip be galo darbštus bei tuo pat metu kuklus, naivus, drovus žmogus, kuris kartais yra linkęs svajoti bei moka mėgautis paprastais dalykais. Ir visų svarbiausia, tai toks lengvumas… Žinote, kai pasibaigus spektakliui būna taip gera ir ramu. Gal prie to prisidėjo istorija, o gal ir scenografija, neveltui juk sakoma, jog paprastume yra grožis. Kaip pati režisierė sako, „tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“. Būtent tokias emocijas ir aš išsinešiau iš spektaklio.

dedes_ir_dedienes

Dažniausiai išsakiusi privalumus aš būtinai paminiu ir trūkumus, tačiau šį kartą aš tiesiog sėdėjau ir mėgavausi, net tai, jog teko sėdėti ant laiptų ir baisūs kamščiai Vilniaus mieste neatėmė iš manęs šio jausmo, tad tikrai rekomenduoju pamatyti G. Tuminaitės spektaklį „Dėdės ir dėdienės“. Jis tikrai vertas dėmesio ir visų liaupsių.

Ir kaip sakė pati režisierė, jos tikslas buvo, kad „žiūrovui, grįžusiam po spektaklio, knietėtų tą kūrinį dar kartą perskaityti“, juk „Dėdės ir dėdienės“ atskleidžia pamatines lietuvių vertybes. Na o jei knyga jūsų nesužavėjo, tuomet tikrai raginu pamatyti spektaklį. Jis tikrai vertas dėmesio.

Šaltiniai: vmt15minaprašymas.

miau

Išvarymas

fb-tl230073

Esu tikra, jog daugumai yra girdėtas spektaklis „Išvarymas“, kurį parašė Marius Ivaškevičius, režisavo Oskaras Koršunovas, o vaidino jaunoji aktorių karta. Šis spektaklis apipiltas liaupsėmis bei gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir už jos ribų, tad jis tikrai vertas dėmesio.  Galų gale tai – šiuolaikinė dramaturgija bei naujos formos spektaklis. Savo forma „Išvarymo“ pavadinti vien spektakliu negalima, tai taip pat ir miuziklas bei drama. Jis savyje turi nemažai inovacijų, tokių kaip bendravimas su žiūrovu bei jo įtraukimas į veiksmą (ketvirtos sienos sugriovimas) ir improvizacijų gausa.

Oskaro Koršunovo nuomone, šis spektaklis vis dar yra vienas iš populiariausių bei privilioja į teatrą net tuos, kurie dažniausiai ten kojos nekeltų, dėl labai paprastos priežasties, šis spektaklis „atliepia šias dienas ir jo vibracija perteikia esamą laiką“, todėl žiūrovui yra daug maloniau stebėti veiksmą, kai jam yra pažįstama situacija. Kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau yra pažįstama emigracijos tema, būtent apie tai ir yra „Išvarymas“.

Marius Ivaškevičius rašydamas pjesę pasirinko itin ryškius lietuvių emigrantų pasakojimus, tad žiūrint spektaklį viskas atrodo gyva, tikra bei pažįstama. Didžioji dalis emigrantų išvyksta ieškoti „geresnio rytojaus“, tačiau juos pasitinka visai kitokia realybė.

„Išvarymas“ yra be galo spalvingas, ryškus bei komiškas spektaklis, kuriame galime pamatyti skirtingų personažų istorijas, susipažinti su jų lūkesčiais bei realybe, į kurią jie buvo „įmesti“. Jis kalba apie individualią patirtį, kurią patiria kiekvienas emigrantas. Šiame spektaklyje vaizduojamas lietuvių Monikos, Beno ir Vandalo gyvenimai, tačiau juos papildo ir emigrantai iš kitų šalių – rusė anarchistė Olga, keli baltarusai ir  charizmatiškas musulmonas Azimas. Marius Ivaškevičius perteikė kiekvienos minėtos tautos stereotipus scenoje, kas suteikė gyvumo bei tikrumo. Vis dėlto, nepaisant to, jog pjesėje susipina ne vieno emigranto gyvenimo linijos, ne viena iš jų neturi taip trokšto „geresnio rytojaus“.

Šie žmonės patekdavo į labai keblias, dramatiškas, kartu ir juokingas situacijas, patirdavo ir pažeminimų, ir laimėjimų, atverdavo visai kitą pasaulį. Šie dalykai „Išvarymą“ padaro labai plataus diapazono. Nors jis prasideda tarsi ir keiksmažodžiais, pirmose scenose mes matome grubų Vandalą, bet iš tikrųjų spektaklis apima labai daug mums svarbių dalykų, jis atliepia mūsų vidinę būseną: nerimą, pergales ir sugebėjimą prisitaikyti prie kito pasaulio. Šiame spektaklyje yra daug įvairių temų, kurios įdomios žiūrovams.

Kita vertus, spektaklis turi daug humoro, daug juoko. Tai svarbus dalykas, kaip ir pačiose emigrantų istorijose yra labai daug juokingų dalykų. Visas spektaklis išaustas iš vieno didelio arba iš daugelio mažų nuotykių. Man nuotykis, visų pirma, įdomus kaip savęs pažinimo momentas, nes per nuotykį mes save geriausiai ir pažįstame.

– Oskaras Koršunovas

Dar vienas šio spektaklio privalumas – gyva muzika, kurią atliko Saulius Prūsaitis su grupe. Jis pats keliolika metų yra gyvenęs Londone, tad buvo tas „išvarytasis“ ir puikiai žino gyvenimo svetur skonį. Jo atliekama muzika tik dar labiau paaštrino spektaklio pojūčius bei palaikė spektaklio ritmą.

Kitas labai svarbus momentas, kuris atsiskleidžia spektaklio metu yra tapatybės klausimas. Mes gyvename postmodernioje visuomenėje, kurioje viskas nuolat kinta, taip pat ir mes, tad natūralu, jog kyla klausimas – kas aš esu ir koks aš esu? (1). Puikus to pavyzdys yra Benas Ivanovas, vienas iš pagrindinių „Išvarymo“ personažu, yra „pusiau“ lietuvis ir tokių „pusiau“ Lietuvoje yra be galo daug. Taip pat šiame spektaklyje paliečiamos ir kitos ne ką mažiau svarbios temos.

Vis dėlto be viso minėto ir nutylėto privalau pastebėti, jog spektaklis trunka penkias valandas. Asmeniškai man kai kurios scenos buvo per daug užtęstos, tačiau tai skonio reikalas. Aš esu iš tų žmonių, kuriems patinka konkretumas ir aiškumas. Taip pat šiame spektaklyje be galo daug keikiasi. Iš dalies aš pateisinu tokią kalbą, nes ji padaro personažus gyvus bei natūraliai perteikia jų emocinį pasaulį. Ką jau kalbėti, jog dabar išėję į lauką mes taip pat dažnai susiduriame su tokia kalbos maniera. Ir vis dėlto… Kuomet aš ateinu į teatrą, aš tikiuosi „paliesti“ kultūrą, o keiksmažodžių gausa mane atgrasė, momentais net nupurtė. Taip ir norėjosi atsistoti ir garsiai pareikšti „у нас тут не матерятся“.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, jog spektaklis tikrai geras, turi puikią siužeto liniją, gilią mintį, jaunus ir talentingus aktorius bei jausmingą muziką, tad jis vertas dėmesio. Žinoma, jei manęs paklaustų, ar eičiau dar kartą, atsakymas būtų ne.

Jei teko pabūvoti spektaklyje, pasidalinkite savo nuomone 😉

(1) Jei domina tapatumo problema postmodernioje visuomenėje, labai rekomenduoju A. Giddens knygą “Modernybė ir asmens tapatumas“

Šaltiniai: interviu su aktoriais bei recenzijosinterviu su O. Koršunovudar viena įdomi recenzija (+komentarai)

miau