Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

Reklama

A. Cholinos „Idiotas“

Esu 2017 metais numačiusi tokį tikslą – bent kartą per mėnesį nueiti „pasikultūrinti“. Turiu pasakyti, jog kol kas savimi didžiuojuosi, nes laikausi šio plano (išimtis buvo tik rugpjūčio mėnesis). Šį mėnesį apsilankiau Nacionaliniame dramos teatre ir pirmą kartą turėjau progos stebėti Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Idiotas“.

„Idiotas“ – tai vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų, kuriame kalbama apie itin svarbius klausimus, kurie aktualus ir šiomis dienomis – ar pakanka vien žmogiškojo naivaus gėrio? Ar jis gali išgelbėti žmogų, sustabarėjusią jo aplinką ir pasaulį?

Žvelgiant į kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, kuris yra grynas gėrio bei naivumo įsikūnijimas, galima pastebėti, kokia ištiktųjų buvo to meto (ir mūsų) visuomenė. Savo pasirodymu kunigaikštis apverčia visų Maskvos didikų gyvenimus aukštyn kojomis. Kodėl? Jis neatitinka šabloniško to laikmečio žmogaus modelio. Myškinas yra visiems geras, malonus, puoselėjantis „tikrąsias“ vertybes. Kitaip, jis grynas žmogiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šį santykį ir nori pabrėžti F. Dostojevskis, kas nutinka tokiam žmogui, kuris susiduria su visuomene. Myškinas negali atsiriboti nuo visuomenės (kaip ir visi mes), negali joje prisitaikyti, tad galiausiai išprotėja.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką: aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

– Fiodoras Dostojevskis

Fiodoro Dostojevsio „Idiotas“ – visiškai šiuolaikiška literatūrinė medžiaga. Išverstas į šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabyla apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą ir kartu suteikia viltį tiems, kurie dar “neparsidavė” šio laikmečio taisyklėms.

– Režisierė ir choreografė Anželika Cholina

051522329-2e34beb3-0796-4df2-ac0e-d39d2c211c77

Be jau minėto, turėčiau pridurti, kad tai dviejų dalių spektaklis pagal Gijos Kančelio muziką. Jame gvildenamas ne tik žmogiškumo klausimas, bet ir meilės (kaip be jos?). Myškinas įsimyli Aglajos ir Nastasijos Filipovnos sielas, tačiau tuo pat metu blaškosi tarp jų dviejų. Pirmoji yra vaikiško ir aikštingo būdo, ji visais galimais būdais siekia vyro, tačiau jaučia, kaip jis slysta jai tarp pirštų. Nastasija Filipovna yra graži, daugumos trokštama moteris, ji net nebūtų pagalvojusi, kad toks kaip Myškinas gali patraukti jos dėmesį, tačiau taip nutiko. Galiausiai ji sutinka už jo ištekėsi, tačiau vestuvių dieną, kad būdama su Myškinu tik jam pakenks, pabėga su kitu vyru – Rogožinu. [Tolesnį pasakojimą nutylėsiu, jei kartais planuotumėte perskaityti knygą ar pamatyti spektaklį].

Mano nuomonė galbūt yra paveikta to, jog tai buvo pirmasis man matytas šokio spektaklis, tačiau jis buvo puikiai pastatytas, jam galėtų prilygti tik Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“ (tiesą sakant, kažkuriuo momentu net siužeto linijos buvo panašios). A. Cholona šokio kalba mane sužavėjo. Viskas buvo elegantiška, lengva, kuklu ir paprasta, tačiau tame ir slypėjo visas grožis. Ką jau kalbėti apie aktorius (atlikėjus), kurie net veido mimika perteikė nuotaiką (nebuvo tokio, kuris man nepatiktų). Mano mylimiausias, žinoma, buvo Donatas Švirėnas, kuris vaidino kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną. Toks mielas, nors imk ir prie širdies dėk. Kita vertus, juk būtent toks ir yra Myškinas (myška – rusiškai reiškia meškiukas).

Pabaigai norėčiau patikinti, jog spektaklis patiks visiems, kam įdomi „svetimo“ ar asmens identiteto tema. Kas kartas nuo karto pagalvoja apie žmogiškumą, savąjį „aš“, apie dėmesį bei pagarbą kitam. Kas pastebi tendenciją, jog žmonės matydami  gėrį kituose nurašo juos kaip „keistus“, nes tai neatitinka šablono. Atsižvelgiant į tai, gali pasirodyti, jog žmogus netenka savojo „aš“ ir savo teisių, negali būti kitoks, turi būti toks, kokio nori visuomenė. Turi būti kaip visi, turi pritapti, kitaip jis bus „svetimas“ („kitoks“).

miau

Aš niekada nesus skaičiusi Fiodoro Dostojevsio romano „Idiotas“, bet spektaklyje nagrinėjamos temos privertė mane įtraukti šią knygą į savo nesibaigiantį „must to read“ sąrašą.

 

 

 

Nanbaka

“Nanbaka”, tai pilna komedijos ir absurdo Anime apie kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdieninį gyvenimą. Veiksmas vyksta nuo pasaulio atskirtame žemės lopinėlyje, vidury vandenyno, ant kurio ir yra pastatytas kaleimas. Jame yra įkalinti visi pasaulio blogiukai su tam tikrais sugebėjimais ar galiomis. Visas kaleimas yra suskirstytas į tam tikras sekcijas, už kuriuos yra atsakingi tam tikri prižiūrėtojai. Tačiau dažniausiai mes matome ir beveik visas veiksmas vyksta aplink vieną, 13, sekciją ir jame esančia vieną iš daugelio, 13, kamerą. Toje kameroje gyvena 4, labai skirtingi, asmenys, kurie beveik kiekvienoje serijoje mėgina pabėgti iš kaleimo. Nepagalvokyte, kad tuo viskas ir baigta. Ne, visas įdomumas yra jų pabėgimuose ir bendravime su savo prižiūrėtoju.

Jų prižiūrėtojas, Sugoroku, labai rimtai žiūri į savo darbą, yra darboholikas. Tačiau jo gyvenimą drumsčia 4 kaliniai iš kurių vienas yra spinų atrakinimo meistras, kuris gali atrakinti bet kokią spyną. Tad Sugorokui dažnai tenka gaudyti pabėgelius ir tai, kad jie iš tiesu pasiekė lauko duris, jis stengiasi nuslėpti nuo kaleimo viršininkės, kuri turi dvejopą asmenybę: Iš išorės pykta, griežta, tironijos apsėsta, už visą kaleimą atsakinga prižiūrėtoja, o iš vidaus meilės Sugorokui apimta mergina.

81399l

Negana to, šiame Anime galime pamatyti ir tam tikrų galių, kaip, kad ugnies valdymą, niekam tikusią nindzę, bei neapsakomą jėgą, kokios joks normalus žmogus tikrai negali tūrėti, kad ir kiek raumenų užsiaugintu. Tad pasirinkę žiūrėti „Nanbaka“ neapsiriksite. Jame rasite tiek komedijos, su gan juokingais siužetais, tiek tam tikrų galių. O visų svarbiausia, kad ji parodo, kad viską, ką dabar turi, praradęs nebūsi laimingas. Atvirkščiai, jausies nepilnavertiškai. Šis Anime mus pamoko, netgi parodo, vieno iš pagrindinio veikėjo suvokimą, kad šis kaleimas yra jo namai. Kad iš jo pabėgus, jis neturės kur eiti, o už savęs paliks 3 nuostabius draugus, kietakaktį prižiūrėtoją, bei galimybes pabėgti iš dar sudėtingesnių, naujų kliučių pilnų koridorių. Gale šio anime, mes, kartu su veikėjais, suprantame gyvenimo prasme, nenutrūkstamą draugystę, bei visko, ką turi čia ir dabar svarbą. O svarbiausia, kad tai parodoma nenuobodžiai, o per komedijos žanrą, tad žiūrėti tikrai neatsibosta.

nanbaka

Dabar jau yra išleistas ir antras sezonas, tad jei patiks pirmas, neapeikite ir antro. Aš kolkas jo dar nežiūrėjau, tačiau ateinančiom dienom tikrai pažiūrėsiu.

otilija

Yubiko

 

DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės“ simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Gugure! Kokkuri-san

Šiandiena jums pristatysiu komedijos žanro Anime „Gugure! Kokkuri-san“. Tai puikus pasirinkimas tiems, kas nori pasijuokti iš juokingų atsitikimų, veikėjų kvailumo. Jis žiūrisi lengvai, kadangi nėra paslėptos gilios minties, o veiksmas aiškus ir suprantamas.

Jau pačioje pirmoje serijoje kūrėjai bando parodyti savo humorą bei prajuokinti žiūrovus. Ir jiems tai puikiai pavyksta. Mes esame supažindinami su pagrindine veikėja, mergaite, kuri gyvena viena dideliame name. Mokykloje ji neturi draugų, visi jos vengia, kadangi ji mano esanti lėlė, neturinti jausmų, išraiškų, o jos vienintelis maistas yra Ramen sriuba.

Veiksmas prasideda, kai ji nusprendžia pažasti žaidimą „Gugure! Kokkuri-san“. Taisyklės tokios pačios, kaip žaidžiant žaidymą Ouija, kurio metu laikant medinę rodyklę ant lentos su raidėmis yra kviečiama dvasia iš kito pasaulio, kuri atsakytu į tavo klausimus. Vienintelis skirtumas tas, kad žaidime „Gugure! Kokkuri-san“ yra kviečiama lapės dvasia Kokkuri-san. Visi žinome, kad šitų žaidimų negalima žaisti vieniem, tačiau ji vis tiek jį sužaidė ir ją pradėjo persekioti lapės dvasia.

Fanj

Pats jų susipažinimas jau prajuokina žiūrovus, kadangi jam atsiradus, už mergaitės kambario lango, ji nepatiki, kad tai lapės dvasia ir net iškviečia policiją, kad suimtu neaiškų asmenį jos name. Kitą dieną jam grįžus iš komisariato prasideda visa komedija.

Kiekvienoje serijoje veiksmo siužetas yra vis kitoks, tačiau veikėjai juose yra glaudžiai susiję. Iš pradžiu viskas vyksta aplink mergaitę ir lapės dvasią, kuriam pagaila mergaitės ir pradeda su ja gyventi. Jis jai pradeda gaminti normalų maistą, ne tik Ramen sriubą, kas yra neįmanoma, o viso to pasekmės juokingi įvykiai, kurių gale ji visgi gauna savo sriubą. Vėliau atsiranda šuns dvasia, kuri, kaip ir lapė, visada būna žmogaus pavidalu. Juokingiausia tai, kad jie jam sukalė budą prie kurios jis būna pririštas grandine, kaip normalus šuo, tačiau skirtumas tame, kad jis visada būna žmogaus pavidalo. Tad vaizdas tikrai prakjuokinantis.

Nors tai tikrai gera komedija, jame yra ir minusu. Neilgai trukus visi bairiai pradeda kartotis, veiksmas nejuda toliau namo aplinkos. Visa laimė, kad kūrėjai, tarsi tave išgirdę pasikeičia aplinka ir mes keliaujame į mergaitės mokyklą, kur esame supažindinami su vienu jos klasioku. Kai jį parodė, prisipažinsiu, verkiau iki ašarų. Jos klasiokas buvo ateivis, kurį visi laikė žmogumi, o juokingiauisa, kad lapės dvasia suvokė, kad jis ateivis, kad ir kaip į jį pažiūrėsi, tačiau niekas juo netiki.

med_1471386111_00031

Galiausiai serijos eina į pabaigą ir tu tuo apsidžiaugi, kas nėra labai gerai. Jiems pritruko vaizduoties, naujų vaizdų, atsitikimų. Iš tiesų galėjo būti kiek mažiau serijų, nes veiksmams, bajeriams nesikeičiant, atsibosta žiūrėti. Vienu metu net norėjau numesti į šalį šį Anime, tačiau džiaugiuosi, kad to nepadariau, kadangi paskutinės serijos buvo gan neblogos. Tarsi iš naujo sudomino ir paliko žiūrovą apimtą smalsumo, kas verčia pereiti prie mangos. Ne, jos dar neskaičiau, tačiau tikrai pagalvojau apie ją ir gal kurią dieną paskaitysiu.

Tad šis Anime tikrai nėra prastas. Patarčiau jį pažiūrėt nuobodžiom dienom, kada neturite ką veikti, kai norisi pasijuokti. Nors veiksmas kiek monotoniškas, bairių tikrai yra ir gan gerų. Tad neapeikite šio anime, o turint laisvesnio laiko, būtinai pažiūrėkite jį .

otilija

Yubiko

 

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Koe no Katachi

Negaliu nepasidalinti šiuo nuostabiu Anime filmu „Koe no Katachi“. Kaip suprasti anime filmas? Tai labai paprasta. Tai yra anime, tačiau vieno epizodo, filmo ilgumo. Tai tas pats, kaip žiūrėtum paprastą filmą, tačiau jis pieštinis, Anime stiliaus. Kodėl noriu jums šiandien pristatyti būtent jį? O gi dėl to, kad jį privalo pamatyti visi. Sakydama visi, turiu omeny absoliučiai visus: tiek didelius, tiek mažus.

Pati prieš porą dienų jį pažiūrėjau ir manyje vis dar verda priešiški jausmai. Bandau suvokti, ką mačiau, jutau. Tai šių metų filmas ir jis gan puikiai nusisekęs. Negana to, tai pats liūdniausias filmas bei Anime, kurį kada nors mačiau, o svarbiausia, su laiminga pabaiga.

silent-voice-visual

Tai meilės istorija, tačiau ji neparodoma iš karto. Ji vystosi viso filmo metu, o pačioj pabaigoj, veikėjai ją supranta, tačiau garsiai to nepasako, kas griebia už širdies. Viskas prasideda, kai į mokyklą, pradinę klasę, atvyksta mergaitė ir prisistato. Tas momentas yra neįkainojamas. Visų reakcijos, pamačius, kad ji kurčia. Iš pradžių visi su ja bendrauja, domisi ja, tačiau neilgai trukus visiems ji pabosta. Kodėl? Ar verta to klausti? Juk ji negali normaliai bendrauti. Kaip ir šiame gyvenime, taip ir filme, iš jos pradedama tyčiotis dėl jos negalios. Viskas pablogėja, kai ją užgaulioti ima berniukas, pagrindinis veikėjas. O jis tai daro be pasigailėjimo.

Ji tenori susirasti draugų, tačiau visi ją atstumia. Ji yra mušama, žeminama, atimami klausos aparatai ir išmetami,o jie juk ne pigiai kainuoja. Tačiau ką gali suvokti vaikas? Viskas pasikeičia, kai berniukas padaro negrįžtamą žalą mergaitei. Jo mama važiuoja atsiprašyt mergaitės mamos, tačiau jai stipriai kliūna už savo sūnaus išdaigas, o jis tai pamato ir susimąsto.

Mergaitė pereina į kitą mokyklą, o nuo berniuko nusisuka visi. Jie jau užauga ir štai prasideda nauja istorija. Vaikinukas mėgina nusižudyti, tačiau to nepadaro, nepakyla ranka. Jis bando atitaisyti savo klaidas. Susiranda merginą ir susidraugauja su ja. Pagaliau suvokia, kad jis nuo pat pradžių norėjo su ja bendrauti, šnekėti, tačiau negalėjo, nes ji buvo kitokia. Jis to bijojo, tad pradėjo iš jos tyčiotis. Tačiau dabar viskas kitaip. Jis suvokia savo klaidas ir bando viską atitaisyti.

Jis suranda naujų draugų bei pas jį grįžta keli draugai iš pradinių klasių. Viskas dėka jos, mergaitės, kuri yra kurčia. Tačiau dėl jos visi taip pat ir kenčia. Viskas baigiasi, o gal tik prasideda, kai šį kartą nusižudyti bando mergina. Ji buvo išgelbėta, tačiau ji vos nepraranda to, ką labiausiai mylėjo. Ji prašo atleidimo, tačiau ar tai ji turėtų visų atsiprašyti? Gal kaip tik, viskas turėtu būti atvirkščiai? Pagrindinis veikėjas pagaliau deramai atsiprašo jos, už visas skriaudas: tiek vaikystėje, tiek dabartyje. Jis suvokia, kad reikia išmokti save mylėti, kad ir koks esi. Tik pradėjęs save mėgti, galėsi toliau gyventi. Tačiau vienam tai sunku padaryti. Tad jei atsiranda šalia žmogus, kuris tau padeda, neatstumk jo.

Šis Anime filmas parodo, koks žiaurus gali būti gyvenimas. Parodomos patyčios. Ir dėl ko? Kad esi kitoks? Kiek skausmo žmogus turėjo iškentėti, kad pagalvojo apie žmogžudystę. Tačiau gyvenimas yra teisingas. Anksčiau ar vėliau viskas atsisuka prieš juos, skriaudėjus, kaip ir buvo mūsų pagrindiniam veikėjui. Jis prarado viską, o neatlaikęs spaudimo, taip pat mėgino nusižudyti, tačiau rado drąsos gyventi, drąsos pažvelgti į akis tam, kurio gyvenimą šitaip apsunkino. Tačiau taip pat jis rado savo gyvenimo šviesą. Tai buvo mergina, kuri save niekino, tačiau jis ją mylėjo tokią, kokia yra. Tačiau nepamirškime ir merginos, kuri nepaisant visų patyčių, skausmo, blogų prisiminimų, kuriuos patyrė dėl šio vaikinuko, ji vis vien jį mylėjo, nors jis pats savęs nekentė už tai, koks yra. Jis buvo jos šviesa, o ji – jo. Koks nedėkingas tas pasaulis. Jis priverčia žmogų patirti tai, ką jis pats darė blogo kitam, o juokingiausia tai, kad dažniausiai tų žmonių, kurie tyčiojosi ir iš kurių buvo tyčiojamasi, gyvenimai dažniausiai susipina vėl. Patyčių pradininkai tampa aukomis ir atsiduria kentėjusių žmonių rankose. Jų likimai tampa priklausomi nuo jų.

A-Silent-Voice-Screenshot-01

Tad prieš ką nors pasakydami ar padarydami pagalvokite. Šis filmas puikiai atspindi, kaip gyvenimas gali pasikeisti padarius vieną klaidą, pakėlus ranką prieš silpnesnį ar kitokį. Tačiau gyvenimui nepakanka savigraužos. Jis iš tavęs atima orumą, buvusį pasitikėjimą savimi. Jis tau parodo, koks tu iš tiesu menkas padaras esi. Tačiau išmok tuo pasinaudot ir atleisti kitiems bei priimt save tokį, koks esi. Padarytų klaidų nepakeisi, tačiau gali pakeisti tai, kas dar įvyks.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, buvo mergina. Man nepatiko jos pavaizdavimas. Ji buvo parodoma, kaip silpna, tačiau taip pat stipri. Ji visų atsiprašinėdavo, galvojo, kad tai ji kalta, o ne kažkas kitas. Ji dėl visko kaltino tik save bei niekino savo esybę. Ir man tai nepatiko. Nors ji ir kitokia, man pritrūko dvasios stiprumo. Stiprumo pasipriešinti kitiems, išreikšti savo nuomonę. Tačiau, gal taip geriau? Nors ji tylėjo, ji buvo stipri, nes viską kentė bei kaltę prisiėmė sau. Tad norėčiau, kad ir tu, skaitytojau, keliautum šia kupina pamokymų bei gyvenimo tiesų kelione su „Koe no Katachi“.

otilijaYubiko

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Carlo Gozzi ir Aidas Giniotis – “Varnas“

Sveiki, šįkart dalinuosi spektaklio apžvalga. Labai džiaugiuosi, nes sau pažadėjau dažniau lankytis kultūriniuose renginiuose ir kol kas šį pažadą sėkmingai vykdau visą vasarį 🙂 Manau, kad vasaris yra geresnis laikas pradėti “new year, new me“ dalykus, nes sausį ir taip visko per daug gyvenime atsitinka. Labai gera turėti atsarginį pradžios tašką, kai su sausiu nelabai išdega 😀 Gal kas nors mano taip pat?

Tiesiog eisiu prie reikalo. Spektaklis, apie kurį noriu kalbėti – Keistuolių teatro “Varnas“. Galvojau, kad galbūt būtų verta aprašyti ką nors, kas man ne patiko mažiau, tuomet mūsų blogas nebūti toks cukraus vata apvyniotas. Visiems patinka įvairovė ir visiems bent kartais patinka skaityti kaip blogeriai piktinasi gyvenimu, bet šįkart ir vėl tiesiog negalėjau. Jei būtų goodreads puslapis skirtas teatrui (o gal toks yra, gal tik aš nežinau), tą spektaklį įvertinčiau 5/5 ir tikrai eisiu jį žiūrėti antrą kartą.

IMG_1537.jpg

“Varnas“ – comedia dell’arte tipo spektaklis. Istorija apie tai, jog karalius medžioklės metu nužudo varną, kuris jį amžiams prakeikia. Vienintelis karaliaus išsigelbėjimas yra princesė, juoda kaip naktis, raudona kaip kraujas ir balta kaip marmuras, kurią jis turi surasti. Kadangi karalius savo karalystės palikti negali, princesės ieškoti iškeliauja jo jaunesnysis brolis. Princesę jis suranda, bet sužino dar vieną prakeiksmo pusę ir suvokia, kad taip lengvai iš jo neišsisuks.

Manau, kad pats siužetas čia tikrai nėra svarbiausias dalykas. Tai, kas man patiko labiausiai buvo aktorių santykis su žiūrovais. Žinot, kaip būna, kai spektaklių reklamose teatrai skelbia, jog tam tikra pjesė vers žiūrovus įsitraukti į veiksmą ir pačius pasijausti aktoriais? Visada labai kreivai į tai žiūrėjau, nes teatre žiūrovas dažniausiai ir lieka tik žiūrovu. O čia buvo kitaip. “Varnas“ man labai priminė tų pačių Keistuolių “Brėmeno muzikantus“, spektaklį, kurį mačiau berods tris kartus ir kuris buvo rodomas virš 10 metų. Ten ir šokti norėjosi, ir dainavau tikrai iš visos širdies, ir verkiau iki ašarų. Tas pats buvo ir čia – daug improvizacijos, aktoriai vaidino tarp žiūrovų, bendravo su mumis iš labai arti ir leido pasijausti spektaklio dalimi. Jei ne aktoriais, tai bent dekoracijomis.IMG_1953.jpg

Ko gero nė vienas režisierius nenori, kad dekoracijos būtų tas dalykas, kurį žiūrovai įsiminė labiausiai. Atrodo, kad tuomet kažkas negerai su spektakliu. Bet jų negaliu nepaminėti, “Varnas“ buvo scenografiškai įdomiausias spektaklis kuriame man teko būti. Tikrai niekada nebuvau spektaklyje, kuriame vieną ir tą patį daiktą aktoriai skirtingai panaudojo tiek kartų. Iš kiekvieno dalyko buvo išspausta viskas, kas tik įmanoma ir,rodos, dar daugiau. Plojimai scenografei Ramunei Skrebūnaitei.

Galiausiai noriu pasakyti, jog visiems VISIEMS baisingai šį spektaklį rekomenduoju. Eikit į “Varną“ su mama, su močiute, eikit į “Varną“ su dvylikamečiu pusbroliu ar per pirmą pasimatymą. Jeigu norit į teatrą, bet nežinot kur ir jau pasiklydot komercinių Vilniaus spektaklių baloj, EIKIT ČIA. Esu įsitikinus, kad “Varnas“ patiks visiems, ir tiems, kuriems patinka komedijos, ir rimtų spektaklių mėgėjams. Pati žiūrėjau spektaklį su mama. Rimtai, eikit. Džiugu matyt, kaip naujieji Keistuoliai seka tęsia senųjų tradicijas 🙂

Jei mano graudus prašymas neįsitikino, o gal kaip tik sudomino, daugiau informacijos galit pasiskaityti čia —> http://www.keistuoliai.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=257&cntnt01returnid=84

viktorijos

Kino naktis / Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kino teatre “Pasaka“ Vilniuje

Sveiki, šįkart noriu su jumis pasidalinti renginiu, kuriame teko pabuvoti praėjusį penktadienį. Nors renginys “vienkartinis“ ir, ko gero, ekranuose nebepasirodys, labai noriu pasidalinti savo nuomone tikėdamasi, jog kitąkart festivalis sulauks dar daugiau žiūrovų.pasaka2-1
Taigi, kino naktis. Ne taip dažnai kaip norėčiau lankausi Pasakos kino teatre ir ne taip dažnai einu į filmus įvairių kino festivalių metu, nors abu šiuos dalykus vis žadu daryti kiekvienąkart, kai koks kino festivalis pasirodo mieste. Nežinau kodėl taip vyksta, nes tokios kino šventės (ir tuo labiau Pasakoj) man išties patinka. Šįkart žinia apie short’us mane pasiekė netikėtai ir daug negalvojus nusprendžiau, kad jau šįkart, tai būtinai reikia nueiti. Tai, kas mane labiausiai suviliojo pačioje pradžioje buvo renginio laikas (festivalis prasidėjo 22h vakaro ir baigėsi 3h, paryčiais). Tikrai ne pats patogiausias laikas, ypač tiems, kuriems paryčiais reikia kažkaip grįžti namo arba tiems, kurie visą savaitę sunkiai dirbo ir nori drybsoti lovoje ir ilsėtis, arba tiems, kuriems tėvai neleidžia ilgai būti mieste, arba dar kokiems kitiems “tiems“. Bet man, kaip žmogui, kuriam patinka žiauriai nepraktiški dalykai, naktis buvo sudominantis efektas. Juk ne kasdien leidžui naktis senoviškame Vilniaus kino teatre.

atsisiusti
Labai džiaugiausi ir tuo, jog naktį buvo rodomi būtent trumpametražiai filmai. Kad ir kaip smagiai skamba visą naktį bohemiškame kino teatre žiūrėti ilgametražius, gan gerai save pažįstu ir žinau, kad vidury nakties tikrai užmigčiau (nesakau, kad nebuvau užsnūdus ir dabar (bet tik trumpam)), nesvarbu kokie geri filmai tai bebūtų. Filmų trukmė ir išdėstymas tikrai padėjo išlaikyti dėmesį ir namo grįžau visiškai patenkinta.
Filmai, kurie labiausiai laimėjo mano simpatijas buvo šie:
• Pokalbiai apie nieką | Small talk (rež. Even Hafnor, Norvegija, 21 min.)
• Elpiniki groja akordeonu | Elpiniki Plays The Accordion (rež. Elsa Rosengren, Vokietija, 11 min.)
• Anatomija | Anatomy (rež. Patrik Eklund, Švedija, 8 min.) mv5bmjexmjezmdc3mv5bml5banbnxkftztgwmjk0nzq4nze-_v1_ux182_cr00182268_al_
• Putė | Pussy (rež. Renata Gasiorowska, Lenkija, 8 min.) * Komitetas | The Committee (rež. Gunhild Enger, Jenni Toivoniemi, Švedija, Suomija, Norvegija, 14 min.)
• Laiko kodai | Timecode (rež. Juanjo Gimenez, Ispanija, 15 min.)
• Žalesnė žolė | Greener grass (rež. Paul Briganti, JAV, 15 min.)

Labai noriu pridurti, kad ne tik renginio atmosfera buvo jauki, filmai puikiai atrinkti ir išdėstyti, tačiau ir darbuotojai tą naktį pasitaikė labai rūpestingi ir draugiški (išties manau,kad visi ten dirbantys tokie). Nemanau, kad jie kada nors tai skaitys, bet labai ačiū už smagų renginį. Kitąkart tikrai griebsiu dar daugiau draugų (ir maisto) ir naktinėsiu kine 🙂

 

Beje, Pasakos kino teatras siūlo filmus žiūrėti internetu 🙂 http://e.kinopasaka.lt/ltviktorijos

Valstybės pažinimo centras/ The Centre for Civil Education

Sveiki, šį kartą norėčiau jums pristatyti Valstybės pažinimo centrą (toliau – VPC), kuris savo veiklą pradėjo ne taip jau ir seniai – 2016 metų pavasarį. Sunku pasakyti, kiek kartų man teko lankytis šiame centre, greičiausiai daug daugiau nei dešimt, tačiau kaskart čia apsilankiusi sužinau kažką naujo, todėl grįžtu dar ir dar ir tikrai rekomenduoju aplankyti VPC visiems.

***

Hey guys! This time I want to tell you about The Centre for Civil Education, which was founded in Vilnius in spring of 2016. It’s hard for me to count how many times I’ve been there, probably more than ten, but everytime I go, I still find something new. So I keep going back and I highly recommend you to do the same.

20161008_153201_mh1484046865434

VPC yra įsikūręs LR Prezidento rūmuose ir jame galime pamatyti keturias ekspozicijas, kurios padės prisiminti svarbiausius Lietuvos istorijos momentus, papasakos apie LR Prezidento rūmų istoriją, supažindins su lietuviškos pilietybės raida, primins, kad kiekvienas pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti, kad vyrautų bendra valstybės gerovė. Šiame centre taip pat galima apžvelgti visą Lietuvos teritoriją bei sužinoti įdomių statistinių duomenų, galimybė pamatyti kitų pasaulio šalių dovanas Lietuvai. Jungtinių Tautų organizacijai priklauso 193 šalys, su 181 Lietuva yra užmezgusi diplomatinius santykius, tad dalį tų šalių dovanų galite pamatyti VPC.

***

The Centre is situated at the Presidential Palace (Office of the President of the Republic of Lithuania). There are four expositions which remind you of the most important milestones of Lithuanian history, tell the story of the Presidential Palace, shows you the evolution of the Lithuanian citizenship and reminds you that every citizen has his rights and duties which he must perform for his country’s well being. The expositions show the teritory of Lithuania as well as a lot of interesting statistics or gifts that other countries have given to Lithuania. There are 193 member countries in the United Nations organisation, 181 of them Lithuania has established diplomatic relations with. You can see the gifts that these countries have offered us in the Centre.

Vis dėlto be ekspozicijos salių įdomumo verta paminėti ir tai, kad šis centras yra be galo modernus. Jame gidas nėra privalomas norint rasti atsakymus į dominančius klausimus. Čia kiekvienam lankytojui yra duodamas planšetinis kompiuteris, tad jei kyla klausimas, galima tiesiog nuskanuoti grafinį kodą ir jūsų planšetėje atsiras papildoma informacija, 3D paveiksliukas ar video įrašas. Be minėto, kai kurios ekspozicijos salės yra interaktyvios bei primena žaidimą, kitaip, jūs patys galime keisti konstrukcijas ir tokiu būdu atsiskleis dar daugiau įdomios bei vertingos informacijos.

Įdomus pastebėjimas, norint sąžiningai susipažinti su visa informacija, kuri yra pateikiama centre reikėtų mažų mažiausiai kelių dienų, jei ateitumėte anksti ryte ir išeitumėte baigiantis darbo valandoms. Atsižvelgiant į tai, nieko nuostabaus, jog kai kurie VPC lankytojai grįžta į šį centrą dar ne vieną kartą, o kiti dar ir draugus atsiveda, nes „sharing is caring“.

***

Although the expositions are really interesting, it’s also worth mentioning that the Centre is very modern. You do not need a guide for answering the questions that you might have because every guest is provided with a tablet so if a question occurs you can scan the graphic code and get the answer instantly – it’s that easy. Some of the expositions are interactive and remind of a game where you changing the constructions reveal more useful information.
What’s interesting is that it takes at least a few days to fully see everything (and even then you should do that from opening to closing hours). So it doesn’t surprise anyone that some of the guests keep coming back and bringing their friends along because “sharing is caring“.

screenshot_2017-01-10-13-17-26_mh1484047083058

VPC yra vieta, kurioje nebus liūdna nei jaunimui, nei vyresniems, čia tikrai sužinosite ką nors naujo bei prisiminsite pamirštą, todėl griebkite savo draugus už parankės ir aplankykite šį puikų centrą. Be to, 2016 m. vasarą didžioji dalis informacijos buvo išversta į anglų kalbą, tad tai puiki proga pakviesti svečius iš svetur, kad susipažinti su Lietuvos istorija.

Daugiau informacijos – pazinkvalstybe.lt

***

The Centre for Civil Education is a place for the young as well as the older people. It’s a place where you’ll definitely learn or remember something new or forgotten, so grab your friends and go and visit! In the summer of 2016 the majority of information there was translated in English, opening a possibility for our foreign friends to learn something new about Lithuanian history.

For more information – pazinkvalstybe.lt

 

miau