DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės” simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Gugure! Kokkuri-san

Šiandiena jums pristatysiu komedijos žanro Anime „Gugure! Kokkuri-san“. Tai puikus pasirinkimas tiems, kas nori pasijuokti iš juokingų atsitikimų, veikėjų kvailumo. Jis žiūrisi lengvai, kadangi nėra paslėptos gilios minties, o veiksmas aiškus ir suprantamas.

Jau pačioje pirmoje serijoje kūrėjai bando parodyti savo humorą bei prajuokinti žiūrovus. Ir jiems tai puikiai pavyksta. Mes esame supažindinami su pagrindine veikėja, mergaite, kuri gyvena viena dideliame name. Mokykloje ji neturi draugų, visi jos vengia, kadangi ji mano esanti lėlė, neturinti jausmų, išraiškų, o jos vienintelis maistas yra Ramen sriuba.

Veiksmas prasideda, kai ji nusprendžia pažasti žaidimą „Gugure! Kokkuri-san“. Taisyklės tokios pačios, kaip žaidžiant žaidymą Ouija, kurio metu laikant medinę rodyklę ant lentos su raidėmis yra kviečiama dvasia iš kito pasaulio, kuri atsakytu į tavo klausimus. Vienintelis skirtumas tas, kad žaidime „Gugure! Kokkuri-san“ yra kviečiama lapės dvasia Kokkuri-san. Visi žinome, kad šitų žaidimų negalima žaisti vieniem, tačiau ji vis tiek jį sužaidė ir ją pradėjo persekioti lapės dvasia.

Fanj

Pats jų susipažinimas jau prajuokina žiūrovus, kadangi jam atsiradus, už mergaitės kambario lango, ji nepatiki, kad tai lapės dvasia ir net iškviečia policiją, kad suimtu neaiškų asmenį jos name. Kitą dieną jam grįžus iš komisariato prasideda visa komedija.

Kiekvienoje serijoje veiksmo siužetas yra vis kitoks, tačiau veikėjai juose yra glaudžiai susiję. Iš pradžiu viskas vyksta aplink mergaitę ir lapės dvasią, kuriam pagaila mergaitės ir pradeda su ja gyventi. Jis jai pradeda gaminti normalų maistą, ne tik Ramen sriubą, kas yra neįmanoma, o viso to pasekmės juokingi įvykiai, kurių gale ji visgi gauna savo sriubą. Vėliau atsiranda šuns dvasia, kuri, kaip ir lapė, visada būna žmogaus pavidalu. Juokingiausia tai, kad jie jam sukalė budą prie kurios jis būna pririštas grandine, kaip normalus šuo, tačiau skirtumas tame, kad jis visada būna žmogaus pavidalo. Tad vaizdas tikrai prakjuokinantis.

Nors tai tikrai gera komedija, jame yra ir minusu. Neilgai trukus visi bairiai pradeda kartotis, veiksmas nejuda toliau namo aplinkos. Visa laimė, kad kūrėjai, tarsi tave išgirdę pasikeičia aplinka ir mes keliaujame į mergaitės mokyklą, kur esame supažindinami su vienu jos klasioku. Kai jį parodė, prisipažinsiu, verkiau iki ašarų. Jos klasiokas buvo ateivis, kurį visi laikė žmogumi, o juokingiauisa, kad lapės dvasia suvokė, kad jis ateivis, kad ir kaip į jį pažiūrėsi, tačiau niekas juo netiki.

med_1471386111_00031

Galiausiai serijos eina į pabaigą ir tu tuo apsidžiaugi, kas nėra labai gerai. Jiems pritruko vaizduoties, naujų vaizdų, atsitikimų. Iš tiesų galėjo būti kiek mažiau serijų, nes veiksmams, bajeriams nesikeičiant, atsibosta žiūrėti. Vienu metu net norėjau numesti į šalį šį Anime, tačiau džiaugiuosi, kad to nepadariau, kadangi paskutinės serijos buvo gan neblogos. Tarsi iš naujo sudomino ir paliko žiūrovą apimtą smalsumo, kas verčia pereiti prie mangos. Ne, jos dar neskaičiau, tačiau tikrai pagalvojau apie ją ir gal kurią dieną paskaitysiu.

Tad šis Anime tikrai nėra prastas. Patarčiau jį pažiūrėt nuobodžiom dienom, kada neturite ką veikti, kai norisi pasijuokti. Nors veiksmas kiek monotoniškas, bairių tikrai yra ir gan gerų. Tad neapeikite šio anime, o turint laisvesnio laiko, būtinai pažiūrėkite jį .

otilija

Yubiko

 

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Koe no Katachi

Negaliu nepasidalinti šiuo nuostabiu Anime filmu „Koe no Katachi“. Kaip suprasti anime filmas? Tai labai paprasta. Tai yra anime, tačiau vieno epizodo, filmo ilgumo. Tai tas pats, kaip žiūrėtum paprastą filmą, tačiau jis pieštinis, Anime stiliaus. Kodėl noriu jums šiandien pristatyti būtent jį? O gi dėl to, kad jį privalo pamatyti visi. Sakydama visi, turiu omeny absoliučiai visus: tiek didelius, tiek mažus.

Pati prieš porą dienų jį pažiūrėjau ir manyje vis dar verda priešiški jausmai. Bandau suvokti, ką mačiau, jutau. Tai šių metų filmas ir jis gan puikiai nusisekęs. Negana to, tai pats liūdniausias filmas bei Anime, kurį kada nors mačiau, o svarbiausia, su laiminga pabaiga.

silent-voice-visual

Tai meilės istorija, tačiau ji neparodoma iš karto. Ji vystosi viso filmo metu, o pačioj pabaigoj, veikėjai ją supranta, tačiau garsiai to nepasako, kas griebia už širdies. Viskas prasideda, kai į mokyklą, pradinę klasę, atvyksta mergaitė ir prisistato. Tas momentas yra neįkainojamas. Visų reakcijos, pamačius, kad ji kurčia. Iš pradžių visi su ja bendrauja, domisi ja, tačiau neilgai trukus visiems ji pabosta. Kodėl? Ar verta to klausti? Juk ji negali normaliai bendrauti. Kaip ir šiame gyvenime, taip ir filme, iš jos pradedama tyčiotis dėl jos negalios. Viskas pablogėja, kai ją užgaulioti ima berniukas, pagrindinis veikėjas. O jis tai daro be pasigailėjimo.

Ji tenori susirasti draugų, tačiau visi ją atstumia. Ji yra mušama, žeminama, atimami klausos aparatai ir išmetami,o jie juk ne pigiai kainuoja. Tačiau ką gali suvokti vaikas? Viskas pasikeičia, kai berniukas padaro negrįžtamą žalą mergaitei. Jo mama važiuoja atsiprašyt mergaitės mamos, tačiau jai stipriai kliūna už savo sūnaus išdaigas, o jis tai pamato ir susimąsto.

Mergaitė pereina į kitą mokyklą, o nuo berniuko nusisuka visi. Jie jau užauga ir štai prasideda nauja istorija. Vaikinukas mėgina nusižudyti, tačiau to nepadaro, nepakyla ranka. Jis bando atitaisyti savo klaidas. Susiranda merginą ir susidraugauja su ja. Pagaliau suvokia, kad jis nuo pat pradžių norėjo su ja bendrauti, šnekėti, tačiau negalėjo, nes ji buvo kitokia. Jis to bijojo, tad pradėjo iš jos tyčiotis. Tačiau dabar viskas kitaip. Jis suvokia savo klaidas ir bando viską atitaisyti.

Jis suranda naujų draugų bei pas jį grįžta keli draugai iš pradinių klasių. Viskas dėka jos, mergaitės, kuri yra kurčia. Tačiau dėl jos visi taip pat ir kenčia. Viskas baigiasi, o gal tik prasideda, kai šį kartą nusižudyti bando mergina. Ji buvo išgelbėta, tačiau ji vos nepraranda to, ką labiausiai mylėjo. Ji prašo atleidimo, tačiau ar tai ji turėtų visų atsiprašyti? Gal kaip tik, viskas turėtu būti atvirkščiai? Pagrindinis veikėjas pagaliau deramai atsiprašo jos, už visas skriaudas: tiek vaikystėje, tiek dabartyje. Jis suvokia, kad reikia išmokti save mylėti, kad ir koks esi. Tik pradėjęs save mėgti, galėsi toliau gyventi. Tačiau vienam tai sunku padaryti. Tad jei atsiranda šalia žmogus, kuris tau padeda, neatstumk jo.

Šis Anime filmas parodo, koks žiaurus gali būti gyvenimas. Parodomos patyčios. Ir dėl ko? Kad esi kitoks? Kiek skausmo žmogus turėjo iškentėti, kad pagalvojo apie žmogžudystę. Tačiau gyvenimas yra teisingas. Anksčiau ar vėliau viskas atsisuka prieš juos, skriaudėjus, kaip ir buvo mūsų pagrindiniam veikėjui. Jis prarado viską, o neatlaikęs spaudimo, taip pat mėgino nusižudyti, tačiau rado drąsos gyventi, drąsos pažvelgti į akis tam, kurio gyvenimą šitaip apsunkino. Tačiau taip pat jis rado savo gyvenimo šviesą. Tai buvo mergina, kuri save niekino, tačiau jis ją mylėjo tokią, kokia yra. Tačiau nepamirškime ir merginos, kuri nepaisant visų patyčių, skausmo, blogų prisiminimų, kuriuos patyrė dėl šio vaikinuko, ji vis vien jį mylėjo, nors jis pats savęs nekentė už tai, koks yra. Jis buvo jos šviesa, o ji – jo. Koks nedėkingas tas pasaulis. Jis priverčia žmogų patirti tai, ką jis pats darė blogo kitam, o juokingiausia tai, kad dažniausiai tų žmonių, kurie tyčiojosi ir iš kurių buvo tyčiojamasi, gyvenimai dažniausiai susipina vėl. Patyčių pradininkai tampa aukomis ir atsiduria kentėjusių žmonių rankose. Jų likimai tampa priklausomi nuo jų.

A-Silent-Voice-Screenshot-01

Tad prieš ką nors pasakydami ar padarydami pagalvokite. Šis filmas puikiai atspindi, kaip gyvenimas gali pasikeisti padarius vieną klaidą, pakėlus ranką prieš silpnesnį ar kitokį. Tačiau gyvenimui nepakanka savigraužos. Jis iš tavęs atima orumą, buvusį pasitikėjimą savimi. Jis tau parodo, koks tu iš tiesu menkas padaras esi. Tačiau išmok tuo pasinaudot ir atleisti kitiems bei priimt save tokį, koks esi. Padarytų klaidų nepakeisi, tačiau gali pakeisti tai, kas dar įvyks.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, buvo mergina. Man nepatiko jos pavaizdavimas. Ji buvo parodoma, kaip silpna, tačiau taip pat stipri. Ji visų atsiprašinėdavo, galvojo, kad tai ji kalta, o ne kažkas kitas. Ji dėl visko kaltino tik save bei niekino savo esybę. Ir man tai nepatiko. Nors ji ir kitokia, man pritrūko dvasios stiprumo. Stiprumo pasipriešinti kitiems, išreikšti savo nuomonę. Tačiau, gal taip geriau? Nors ji tylėjo, ji buvo stipri, nes viską kentė bei kaltę prisiėmė sau. Tad norėčiau, kad ir tu, skaitytojau, keliautum šia kupina pamokymų bei gyvenimo tiesų kelione su „Koe no Katachi“.

otilijaYubiko

Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Kino naktis / Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kino teatre “Pasaka” Vilniuje

Sveiki, šįkart noriu su jumis pasidalinti renginiu, kuriame teko pabuvoti praėjusį penktadienį. Nors renginys “vienkartinis” ir, ko gero, ekranuose nebepasirodys, labai noriu pasidalinti savo nuomone tikėdamasi, jog kitąkart festivalis sulauks dar daugiau žiūrovų.pasaka2-1
Taigi, kino naktis. Ne taip dažnai kaip norėčiau lankausi Pasakos kino teatre ir ne taip dažnai einu į filmus įvairių kino festivalių metu, nors abu šiuos dalykus vis žadu daryti kiekvienąkart, kai koks kino festivalis pasirodo mieste. Nežinau kodėl taip vyksta, nes tokios kino šventės (ir tuo labiau Pasakoj) man išties patinka. Šįkart žinia apie short’us mane pasiekė netikėtai ir daug negalvojus nusprendžiau, kad jau šįkart, tai būtinai reikia nueiti. Tai, kas mane labiausiai suviliojo pačioje pradžioje buvo renginio laikas (festivalis prasidėjo 22h vakaro ir baigėsi 3h, paryčiais). Tikrai ne pats patogiausias laikas, ypač tiems, kuriems paryčiais reikia kažkaip grįžti namo arba tiems, kurie visą savaitę sunkiai dirbo ir nori drybsoti lovoje ir ilsėtis, arba tiems, kuriems tėvai neleidžia ilgai būti mieste, arba dar kokiems kitiems “tiems”. Bet man, kaip žmogui, kuriam patinka žiauriai nepraktiški dalykai, naktis buvo sudominantis efektas. Juk ne kasdien leidžui naktis senoviškame Vilniaus kino teatre.

atsisiusti
Labai džiaugiausi ir tuo, jog naktį buvo rodomi būtent trumpametražiai filmai. Kad ir kaip smagiai skamba visą naktį bohemiškame kino teatre žiūrėti ilgametražius, gan gerai save pažįstu ir žinau, kad vidury nakties tikrai užmigčiau (nesakau, kad nebuvau užsnūdus ir dabar (bet tik trumpam)), nesvarbu kokie geri filmai tai bebūtų. Filmų trukmė ir išdėstymas tikrai padėjo išlaikyti dėmesį ir namo grįžau visiškai patenkinta.
Filmai, kurie labiausiai laimėjo mano simpatijas buvo šie:
• Pokalbiai apie nieką | Small talk (rež. Even Hafnor, Norvegija, 21 min.)
• Elpiniki groja akordeonu | Elpiniki Plays The Accordion (rež. Elsa Rosengren, Vokietija, 11 min.)
• Anatomija | Anatomy (rež. Patrik Eklund, Švedija, 8 min.) mv5bmjexmjezmdc3mv5bml5banbnxkftztgwmjk0nzq4nze-_v1_ux182_cr00182268_al_
• Putė | Pussy (rež. Renata Gasiorowska, Lenkija, 8 min.) * Komitetas | The Committee (rež. Gunhild Enger, Jenni Toivoniemi, Švedija, Suomija, Norvegija, 14 min.)
• Laiko kodai | Timecode (rež. Juanjo Gimenez, Ispanija, 15 min.)
• Žalesnė žolė | Greener grass (rež. Paul Briganti, JAV, 15 min.)

Labai noriu pridurti, kad ne tik renginio atmosfera buvo jauki, filmai puikiai atrinkti ir išdėstyti, tačiau ir darbuotojai tą naktį pasitaikė labai rūpestingi ir draugiški (išties manau,kad visi ten dirbantys tokie). Nemanau, kad jie kada nors tai skaitys, bet labai ačiū už smagų renginį. Kitąkart tikrai griebsiu dar daugiau draugų (ir maisto) ir naktinėsiu kine 🙂

 

Beje, Pasakos kino teatras siūlo filmus žiūrėti internetu 🙂 http://e.kinopasaka.lt/ltviktorijos

Valstybės pažinimo centras/ The Centre for Civil Education

Sveiki, šį kartą norėčiau jums pristatyti Valstybės pažinimo centrą (toliau – VPC), kuris savo veiklą pradėjo ne taip jau ir seniai – 2016 metų pavasarį. Sunku pasakyti, kiek kartų man teko lankytis šiame centre, greičiausiai daug daugiau nei dešimt, tačiau kaskart čia apsilankiusi sužinau kažką naujo, todėl grįžtu dar ir dar ir tikrai rekomenduoju aplankyti VPC visiems.

***

Hey guys! This time I want to tell you about The Centre for Civil Education, which was founded in Vilnius in spring of 2016. It’s hard for me to count how many times I’ve been there, probably more than ten, but everytime I go, I still find something new. So I keep going back and I highly recommend you to do the same.

20161008_153201_mh1484046865434

VPC yra įsikūręs LR Prezidento rūmuose ir jame galime pamatyti keturias ekspozicijas, kurios padės prisiminti svarbiausius Lietuvos istorijos momentus, papasakos apie LR Prezidento rūmų istoriją, supažindins su lietuviškos pilietybės raida, primins, kad kiekvienas pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti, kad vyrautų bendra valstybės gerovė. Šiame centre taip pat galima apžvelgti visą Lietuvos teritoriją bei sužinoti įdomių statistinių duomenų, galimybė pamatyti kitų pasaulio šalių dovanas Lietuvai. Jungtinių Tautų organizacijai priklauso 193 šalys, su 181 Lietuva yra užmezgusi diplomatinius santykius, tad dalį tų šalių dovanų galite pamatyti VPC.

***

The Centre is situated at the Presidential Palace (Office of the President of the Republic of Lithuania). There are four expositions which remind you of the most important milestones of Lithuanian history, tell the story of the Presidential Palace, shows you the evolution of the Lithuanian citizenship and reminds you that every citizen has his rights and duties which he must perform for his country’s well being. The expositions show the teritory of Lithuania as well as a lot of interesting statistics or gifts that other countries have given to Lithuania. There are 193 member countries in the United Nations organisation, 181 of them Lithuania has established diplomatic relations with. You can see the gifts that these countries have offered us in the Centre.

Vis dėlto be ekspozicijos salių įdomumo verta paminėti ir tai, kad šis centras yra be galo modernus. Jame gidas nėra privalomas norint rasti atsakymus į dominančius klausimus. Čia kiekvienam lankytojui yra duodamas planšetinis kompiuteris, tad jei kyla klausimas, galima tiesiog nuskanuoti grafinį kodą ir jūsų planšetėje atsiras papildoma informacija, 3D paveiksliukas ar video įrašas. Be minėto, kai kurios ekspozicijos salės yra interaktyvios bei primena žaidimą, kitaip, jūs patys galime keisti konstrukcijas ir tokiu būdu atsiskleis dar daugiau įdomios bei vertingos informacijos.

Įdomus pastebėjimas, norint sąžiningai susipažinti su visa informacija, kuri yra pateikiama centre reikėtų mažų mažiausiai kelių dienų, jei ateitumėte anksti ryte ir išeitumėte baigiantis darbo valandoms. Atsižvelgiant į tai, nieko nuostabaus, jog kai kurie VPC lankytojai grįžta į šį centrą dar ne vieną kartą, o kiti dar ir draugus atsiveda, nes „sharing is caring“.

***

Although the expositions are really interesting, it’s also worth mentioning that the Centre is very modern. You do not need a guide for answering the questions that you might have because every guest is provided with a tablet so if a question occurs you can scan the graphic code and get the answer instantly – it’s that easy. Some of the expositions are interactive and remind of a game where you changing the constructions reveal more useful information.
What’s interesting is that it takes at least a few days to fully see everything (and even then you should do that from opening to closing hours). So it doesn’t surprise anyone that some of the guests keep coming back and bringing their friends along because “sharing is caring”.

screenshot_2017-01-10-13-17-26_mh1484047083058

VPC yra vieta, kurioje nebus liūdna nei jaunimui, nei vyresniems, čia tikrai sužinosite ką nors naujo bei prisiminsite pamirštą, todėl griebkite savo draugus už parankės ir aplankykite šį puikų centrą. Be to, 2016 m. vasarą didžioji dalis informacijos buvo išversta į anglų kalbą, tad tai puiki proga pakviesti svečius iš svetur, kad susipažinti su Lietuvos istorija.

Daugiau informacijos – pazinkvalstybe.lt

***

The Centre for Civil Education is a place for the young as well as the older people. It’s a place where you’ll definitely learn or remember something new or forgotten, so grab your friends and go and visit! In the summer of 2016 the majority of information there was translated in English, opening a possibility for our foreign friends to learn something new about Lithuanian history.

For more information – pazinkvalstybe.lt

 

miau