Filmai mėgstantiems fotografuoti

„Žemės druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)

„Oskarui“ nominuotame filme W.Wendersas, vedamas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinamų kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija…“ – tikina S.Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus.

„Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe sužavi nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos. Nespalvoti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statiškas buvęs paveikslėlis ims judėti.

„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)

Pagrindinė filmo herojė Rebeka – fotožurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį.

Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti, – darbas ar šeima – yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdus, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudytoju – buvusių fotografų nebūna

„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)

Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis grįžta į pašėlusią jaunystę, kai išgyveno iš koto verčiančią meilę.

Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kai, klajodama po Sarajevo griuvėsius, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą…

„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)

1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotoniškas ir sunkus Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestiečiai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam sutuoktiniui…

Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė Auksinio gaublio nominaciją, pateko į geriausių „Oskarui“ nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė, kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus.

 „Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)

Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą Jamesą Nachtwey ryžtasi papasakoti, kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats J.Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą. Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, jis vertas dėmesio.

„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą pasakoja J.Nachtwey.

Visa info (žodis žodin): kultura.lrytas ir kultura.lrytas.lt

 

Reklama

Interviu su…

giphy

 

Visą mėnesį mūsų draugiškas būrys dalyvauja knygų tag’e. Pirmoji startavo Viktorija, aną savaitę Alicija pasidalino savo nuomonę, o šį penktadienį – Otilija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Christopher Paolini “Eragonas“.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Fantastika, mokslinė fantastika ir tokios, kaip japonų/kinų mitologijos.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Romantinė.

  • Mėgstamiausias autorius?

Neturiu 🙂

  • Ką skaitai dabar?

Mario Puzo “Krikštatėvis“.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Naudojau pasidarytą geišos skirtuką, bet neberandu jo, tad nieko nenaudoju (arba atsitiktinį lapuką, tušinuką įkišu, kad žinočiau, kur baigiau), tačiau artimu metu ketinu kokį pasidaryt 🙂

  • Plonos ar storos knygos?

Otilija: Priklauso nuo knygos įdomumo. Žinoma, plonos geriau, tačiau ne visada. Pvz.: Antuanas de Sent Egziuperi  “Mažasis princas” yra labai įdomi plona knyga ir norėtųsi, kad ji  būtų ilgesnė, niekada nesibaigtu. Taip pat man asmeniškai ilgumas nepasijuto Christopher Paolini knygoje “Eragonas”, nors ji labai stora, tačiau tai atsvėrė autoriaus sugebėjimas įtraukti skaitytoją į knygos istoriją. O štai, Lewis Carroll knyga “Alisa stebuklų šalyje”, yra vidutinio ilgio, tačiau ir tiek man buvo per daug, kad niekada jos nepabaigiau…

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Mano rašomos knygos būtų apie draugystę arba mistinės/ detektyvinės, tačiau taip ar taip, pabaigoje ar istorijos eigoje mirtu pagrindiniai veikėjai, o pati pabaiga būtų neaiški, pats skaitytojas turėtu nuspręsti, kaip ji visgi pasibaigė (būtų koks nors incidentas, galutinis taškas, kuris baigtųsi su klaustuku).

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Iš dalies tai jos gan geras dalykas, nes gali rasti tokių knygų, kurių dar nėra Lietuvoje ar kurių tu negali įsigyti, tačiau iš kitos pusės, sunkiau įsijausti į pačią istoriją, esi pririštas prie technologijos, nuo kurios dažniausiai skaitydamas nori pabėgti. Taip pat pasirinkdamas kompiuterinį variantą  negali rankose laikyti tos tikrosios knygos, versti jos puslapius, nešiotis visur su savimi (nes niekada nežinai, kada išsikraus tavo telefonas ar kompiuteris). Popierinis variantas netgi akims sveikesnis ir žinai, kad jis amžinas (na, beveik amžinas 😉

 

otilija

 

Tikiuosi Jums patiko mūsų knygų tag’as, geriau pažinote mūsų rašytojas bei laikas neprailgo.

Gražaus rudens, neliūdėkite 😉

Interviu su…

tumblr_nj9ke6azvj1sk2kqwo1_500

Kaip ir žadėta, mes tęsiame knygų tag’ą. Lygiai prieš savaitę į klausimu atsakė Viktorija. Šiandien į klausimus atsakys ir savo nuomone pasidalins Alicija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, skaitymas man kaip hobis, būdas atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios dienos.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man visada labai keista, kai žmogus gali nurodyti “tą vienintelę”, nes mano atmintis turi be galo daug kiaurymių, tad esu tikra, jog reikiamu momentu tiesiog neprisiminsiu tikrai geros. Vis dėlto knygos, kurios per laiką man vis dar nėra nunykusios būtų Biblija, A. Golder “Geišos išpažintis” bei W. Golding “Musių valdovas”.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Pirmenybę teikčiau istoriniams romanams, biografijoms. Taip pat be gali myliu klasiką bei detektyvinį žanrą.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Man sunkiai skaitosi šių dienų jaunimui skirta literatūra (young adults). Man ji atrodo kažkokia tuščia, be vertybių, ką jau kalbėti, jog skaitytojas yra paperkamas toli gražu netikroviškomis meilės istorijomis, lytinų santykių buvimu ir panašiu džiaugsmu.

Taip pat nemėgstu romantikos, nežinau kodėl. Tiesiog negaliu skaityti, nes… galbūt netikiu tokia meile.

  • Mėgstamiausias autorius?

Lev Tolstoj, Liza See, Anchee Min, Aleksandra Marinina, Arthur Conan Doyle.

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu man liko vos keli puslapiai T. Gerritsen “Dvynės”, o tuomet planuoju imti į rankas J. Tanizaki “Katė, vyras ir dvi moterys” (man teko šią knygą skaityti gal prieš kokius 7 metus, tai paliko labai gerą įspūdį, tai tikiuosi nenusivilsiu :D)

  • Kokį skirtuką naudoji?

Dažniausiai vietoj skirtukų naudoju bet ką, kas papuola po ranka. Šiuo metu skaitau kelias knygas. Vietoje yra skirtukas iš Valstybės pažinimo centro, o kitoje – Viktorijos dovanotas (ne pieštas) piešinėlis (abu galima pamatyti mūsų Instragram’o paskyroje).

  • Plonos ar storos knygos?

Nei/ nei. Viskas labai priklauso nuo skaitomo žanro, bet bendrai, tai nemėgstu knygų, kurios yra virš 400 puslapių. Vienų pirma, jas sunku su savimi nešiotis/ vežiotis. Antra, yra didelė tikimybė, jog bus pateikta nereikalingos informacijos, kuri yra visiškai nereikšminga nei siužeto, nei veikėjų plėtojimui. Plonos knygos manęs negąsdina, greičiau priešingai, kyla motyvacija greičiau ją perskaityti. O šiaip, jei reikėtų idealios apimties, tai mano galva būtų 150 – 350 psl.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Nesuklysiu sakydama, jog būdama 12 metų panorau būti rašytoja. Žinoma, gyvenime ne visada gauni tai, ko nori, bet šios minties dar neketinu atsisakyti. Kūrusi esu daug (romantika, detektyvas, patyčios, fantastika ir pan.), bet amžius keičia žmones, tad manau, kad mano ateities knyga būtų kažkas mielo ir šilto, ką galima būtų skaityti rudens vakarais ir kas nekeltų jokių negatyvių minčių, bet priešingai – priverstu nusišypsoti. Kitaip, knyga, kuri padėtų atsipalaiduoti. Greičiausiai rašyčiau komediją apie šeimyninį gyvenimą, nes mano šeima yra gyvas komedijos ir meilės pavyzdys.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Kelis kartus buvau pradėjusi skaityti elektronines knygas, bet tai truko neilgai, nes tiesiog nebuvo patogu. Vis dėlto po kurio laiko pamėginau vėl ir kuriam laikui man tai prigijo. Žinot, kasdien kuprinėje turiu telefoną ir kompiuterį, tad visai patogu, ypač kai atsisiunčiau programėlę Readabook 🙂 Bet bendrai, popierius yra malonesnis. Gera susirangyti lovoje su knyga, o ne kompiuteriu ar telefonu. Ką jau kalbėti, jog nuo telefono ar kompiuterio mano akys verkia iš skausmo 😦

 

 

miau

 

 

Kviečiame prisijungti bei pasidalinti savo mintimis 😉

Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgstamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

Laiškai!

Sveiki draugai!

20170831_191627_mh1504196416252

Dalis mano sukauptų laiškų 🙂

Niekam nėra paslaptis, jog seniau žmonės komunikavo laiškais, kuriuos dažniausiai rašė ranka. Greičiausiai viskas pasikeitė tuomet, kai atsirado galimybė siųsti tą patį laišką internetu, tuomet dauguma atsisakė rašymo ranka, nes tai a) užima daug laiko, b) lėtai keliauja (gali ir pasimesti), c) brangu ir galima sugalvoti dar daugiau priežasčių… Vis dėlto šiandien norėčiau pasidalinti su Jumis savo laiškų rašymo patirtimi!

Puikiai prisimenu, jog pirmoji mano susirašinėjimo draugė buvo mano mamos bendradarbės anūkė. Ji už mane kiek vyresnė, tačiau būtent ji ir pasiūlė mums susirašinėti laiškais. Tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, tad nemokėjau gerai rašyti, tačiau į tokį pasiūlymą sureagavau tuoj pat. Puikiai prisimenu, jog rašydavau laiškus juodraštyje, tuomet ji nešdavau mamai, kad ji pataisytų klaidas. Ir tik tuomet aš perrašydavau laišką į švarraštį, pripiešdavau gėlyčių, saulučių ir kitų piešinukų, nepamiršdavau ir lipdukų.

Galiu drąsiai sakyti, jog gauti popierinį laišką yra daug maloniau nei elektroninį. Visų pirma, popieriniai laiškai (ypač jei rašyti ranka) parodo žmogaus pastangas, o tai (mano galva) rodo žmogaus pagarbą tau. Be to, būkime atviri, elektriniai laiškai ateina norim mes jų ar ne, o kai kurių itin sunku nusikratyti. Vis dėlto, popieriniais laiškai visai kas kita, tad nieko nuostabaus, jog net šiomis dienomis meilės žinutės yra rašomos ranka ant atvirukų.

Vis dėlto, taip pat turėčiau užsiminti, kad po kurio laiko lioviausi rašiusi. Priežastis labai paprasta – nebuvo kam. Mano anksčiau minėta draugė persikraustė į kitą šalį, tad po truputį po truputį mūsų ryšys nutrūko (vėliau, kuomet gavau kompiuterį ir internetą, mes tęsėme bendravimą internete, tačiau vėl – nutrūko). Neslėpsiu, noras susirašinėti laiškais vis dar liko, jis buvo toks didelis, kad rašiau laiškus net savo kaimynei, su kuria mes kasdien matėmės mokykloje (ar prisimeni, Laura?).

Kiek vėliau, tai laikais, kuomet portalas zerbra.lt dar klestėjo, buvau sukūrusi klubą (jei neklystu – „Apie viską po truputį =^_^=“), tuomet susipažinau su gausybe nuostabiu žmonių, kurie prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, su kai kuriais iš šių fainuolių aš susirašinėjau laiškais dar iki šiol.

Tačiau laiškų „renesansas“ mane aplankė vienuoliktoje klasėje, kuomet susipažinau su Viktorija, kuri taip pat yra laiškų maniakė, net didesnė nei aš. Ji mane supažindino su keliomis svetainėmis, kuriose galima surasti bendraminčių ar net susirašinėjimo draugų. Esu už tai jai dėkinga, nes tokiu būdu susipažinau su nepaprastai įdomiais žmonėmis, vėl – su kai kuriais dar yra palaikomi ryšiai.

Asmeniškai man laiškų rašymas teikia džiaugsmo. Tai savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pasidalinti tuo, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu keistą įprotį laišką kaip nors dekoruoti ar pridėti mažų smulkmenų, tad atsiskleidžia mano vidinė menininkė. Galų gale, kas gal pasirodys kiek keistoka, bet savo laiškų draugams kartais aš kartais išlieju tai, kas guli ant širdies.

Gaudama draugų laiškus mokausi iš jų patirties, džiaugiuosi jų nuotykiais bei liūdžiu drauge su jais. Kartais susidaro įspūdis, jog tas žmogus visai šalia, tad tai labai (nežinau) miela, gera. Žinoma, kol atrandi tą tikrąją laiško sesę (ar brolį) tenka ilgokai paplušėti ir susirašyti su keliomis varlėmis, bet tai to verta.

20170831_190236_mh1504196447031P.S. Laiškas – puikus būdas ugdyti savo kūrybiškumą. Įdomiausios laiškų idėjos, kurios buvo mane aplankiusios: laiškas ant baliono, laiškas – dėlionė; laiškas kaip knygutė. Kita vertus, jei kam stinga minčių, esu tikra, jog YouTube ar Pinterest šiuo klausimu galėtų padėti.

P.P.S.  Jei kas ieško susirašinėjimo draugų, duokite mums žinoti 😉

miau

Mums jau metai!

90f86a1b74104b3c6383cf16853e4311

Sveiki knygų, filmų bei kultūros mylėtojai!

Mes švenčiame savo vienerių metų sukaktį ir ta proga norime pasakyti Jums didelį ačiū už tai, kad buvote su mumis visą šį laiką. Be galo esame dėkingos už gautas 1701 peržiūras, 526 lankytojus ir 10 prenumeratorių. Taip pat mes norime padėkoti savo savanorėms @yanbaka, kuri praturtino mūsų puslapį anime aprašymais bei recenzijomis, taip pat @bookdreams12, kuri dalinosi savo nuomonę apie perskaitytas knygas, bei kitiems, kurie mums padėjo tvarkyti su tinklaraščio stiliumi bei kitais aspektais. Be jūsų tikrai nebūtume parašę 54 straipsnių ir tikrai nebūtume sulaukusios metų.

Vis dėlto, dar kartą norime padėkoti savo skaitytojams ir skaitytojoms, kad kartas nuo karto mus aplanko. Tai mums tarsi vidinė pastūma (motyvacija) nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Seniai seniai, kuomet svajojome su Viktorija turėti savo blogą, mes tikėjomės dviejų galimų baigčių: mūsų niekas neskaitys arba mus skaitys visi. Greičiausiai tokios ar panašios mintys kirba visų blogerių galvose, kol jie nesusiduria su realybe, tad mes nesame išimtis. Vis dėlto, mes esame dėkingos, jog be mūsų pačių straipsnius skaito ir kiti. Tai motyvuoja ir džiugina. 

Žinoma, mes ne visada esame tokios aktyvios kaip norėtumėme. Pradžioje buvome užsibrėžusios tikslą, jog rašysime du kartus per savaitę, ko pasekoje artėjant gruodžiui (studentams prasideda sesija) net vieno straipsnio negebėjome publikuoti. Mūsų gretas papildžius savanoriais pasitelkėme naują strategiją – kartą per savaitę (trečiadieniais), bet ir tai ne visada mus sekėsi. Vis dėlto, mes nenuleidžiame rankų ir stengiamės judėti pirmyn.

Dar kartą dėkojame už šiuos smagius metus ir labai tikimės, jog sulauksime ir antrųjų!

giphy

P.S. Jei Jums kiltų noras prisijungti prie mūsų draugiškos komandos, mes priimame iškeltomis rankomis. Mielu noru suteiksime Jums prisijungimą bei erdvę, kur galėsite su kitais (mumis tai tikrai) pasidalinti savo nuomone apie knygas, kiną, kultūrinius renginius ar kitą (maistas, kelionės, gyvenimas ir pan.). Nebijokite mums rašyti.

Gražios dienos!

Books Wake Us komanda

Konkursas (I)

Sveiki visi! Kaip ir buvo žadėta, skelbiame konkursą, kurio metu trys laimingieji galės laimėti norimą knygą. Taisyklės labai paprastos:

  1. Jums bus pateikta 15 klausimų, norint laimėti prizą, būtina atsakyti bent į 7 klausimus teisingai (mėginimų skaičius nėra ribojamas).
  2. Vadovaujamės principu „kas pirmesnis tas gudresnis“, todėl pirmieji atsakė bent į 7 klausimus teisingai gaus prizus.
  3. Rašydami atsakymus komentarų skiltyje nepariškite nurodyti savo el. pašto, kad galėtumėme su jumis susisiekti. Taip pat nepamirškite komentare nurykite, kokios knygos pageidaujate.
  4. Konkursas tęsis iki liepos 12 dienos. Tą dieną skelbsime nugalėtojus bei paviešinsime atsakymus į klausimus.

Linkime visiems sėkmės (:

P.S. Mūsų puslapio prenumerata nėra privaloma, bet pageidautina.

questions

KLAUSIMAI:

  1. Iš kokios planetos yra kilęs Supermenas?
  2. Koks paukštis Biblijoje gieda?
  3. Ką reiškia posakis “paved with good intentions“?
  4. Kurioje šalyje vyksta “Džiunglių knygos“ veiksmas?
  5. Ką bendro turi šie daiktai: dykuma, meteoritas, karūnas, medis ir rožė?
  6. Kokių uogų laukai, pasak vienos „The Beatles“ dainos pavadinimo, yra amžini?
  7. Ką Veimaro Respublikoje nuo maždaug 1921 metų birželio iki 1924 metų sausio vadino „žydų konfeti“ („Judenfetzen“)?
  8. Japonijoje Goryo Hamaguchi padegė ryšių laukus, kaip dėkingumo ženklą Wakajama miesto gyventojai pastatė jam paminklą. Kas tą dieną įvyko?
  9. Vieni mato vilką, kurį reikia mušti, kito mano, jog tai karvė, kurią galima be perstojo melžti, ir tik nedidelė dalis mato tame arklį, kuris traukia vežimą. Ką turėjo omeny Čerčilis?
  10. Gyvenęs 4 metus Paryžiuje M. Šagalas nusprendžia grįžti trumpam į Vitebską, nes gaunami X tampo vis šaltesni. Ką slepia X?
  11. Istoriniai romanai teigia, jog ji teikė pirmenybę priešų deginimui, o ne kankinimui ar plakimui. Kokia tai istorinė asmenybė?
  12. Kodėl daugumoje bažnyčių freskų galima pamatyti avis?
  13. konkursas

    Po šiuo plakatu yra užrašas, skatinantis nebūtų idiotu. Koks žodis yra užbrauktas?

  14. Restorane pietauja du vyrai, vienas iš jų yra stambaus kūno sudėjimo, o kitas – lieknas. Abu jie užsisako stiklinę vandens su ledu bei kepsnį. Lieknasis vyras netrukus baigia savo pietus ir išeina iš restorano, tuo tarpu stambusis neskuba. Neužilgo stambusis vyras miršta. Kodėl, jei abiejų maistas buvo vienodas bei abu buvo fiziškai sveiki?
  15. Apie kokią visiems žinomą moterį dainuoja J. Cozart?

More English, French, and Spaniards came to visit

And they greeted us with guns and germs and steel

They forced us into unknown lands of exile

They pillaged, raped, and left us all for dead

So now I’m far more liberal with a weapon

 

Galima laimėti šias knygas:

  • Julie Kagawa „Geležies karalienė“1.1
  • Julie Kagawa „Geležies riteris“
  • Sharon Sala „Sugrįžusi“
  • Sharon Sala „Žūtbūtinė medžioklė“
  • Sharon Sala „Perėjusi pragarą“
  • Carla Neggers „Neramūs vandenys“
  • Nora roberts „Pagrobta žvaigždė“
  • Nora Roberts „Žiniuonė“
  • Catherine Mann „Visa širdimi“ + Jo Leigh „Nuogas Niujorkas“

 

 

(Nelaimėtos knygos bus atiduotos bibliotekoms)

Jei jums patiko šis žaidimas (protmūšis), duokite mums žinoti, sukursime dar (:

GRAŽIOS VASAROS ❤

Susipažinkime (komandos papildymas)

Sveiki visi! Jau greičiausiai spėjote pastebėti, jog mūsų komandos gretas papildė dar vienas smagus žmogutis – Yubiko, todėl ta proga nieko nelaukiame ir kviečiame visus geriau su ja susipažinti! Mūsų paraginta ji štai kaip save pristato:

yubiSveiki, esu studentė, laisvalaikiu savanoriaujanti gyvūnų prieglaudoje ar įvairiuose renginiuose. Prie tinklalapio Bookswakeus prisijungiau gan neseniai ir daugelis jūsų mane pažįsta kaip Yubiko. Kaip kiti komandos nariai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, rečiau vaikštau į teatrus ar spektaklius, tačiau pasitaikius progai, jų neatsisakau. Dėl šios priežasties aliss mane ir pakvietė jums rašyti recenzijas. Tačiau vis neturėjau laiko ar įkvėpimo. Na, mokslai, savanorystės ir visa kitą… Tačiau aš taip pat esu didelė Japonijos bei anime fanatikė. Nors kartais neturiu visiškai laiko net koliui* pasimokyti, tuo tarpu kokiai vienai serijai jo visuomet pas mane atsiras ;D aliss spaudžiama paprašiau jos, kad leistu parašyti savo įspūdžius apie anime ir jai sutikus iškart ėmiausi šio darbo. Kadangi anime žiūrėti man yra tikras malonumas, tai ir rašyti man yra atgaiva, niekada nepritrūksta žodžių, o ir papkėje jau turiu 5 recenzijas, kurias artimiausiu laiku pasidalinsiu su jumis.

Tad tiek bus apie mane, jei turite klausimų visuomet galite kreiptis!

 

* koliokviumas. Studentų pasaulyje tai būtų atitikmuo kontroliniams darbams, tik kad labiau “vėžį varo“ (:

** atsižvelgiant į tai, jog mūsų Yubiko yra anime mėgėja, vizualiai pateikiame jos anime versiją :3

P.S. Šį trečiadienį (liepos 5 dieną) mes skelbsime savo pirmąjį konkursą, tad būkite budrūs ir nepraleiskite progos sudalyvauti bei laimėti!

GRAŽIOS DIENOS!

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika

Sveiki, šios savaitės postas bus šiek tiek kitoks nei visuomet. Nors pastaruoju metu perskaičiau net dvi tikrai nuostabias knygas,  noriu rašyti apie kai ką kito. Jau kelis mėnesius mano galvoje šmėžavo idėja kalbėti apie lietuvių tautosaką (lietuvių liaudies dainas šiuo atveju) ir savo santykį su ja. Aišku, tema mūsų blogui šiek tiek netradicinė ir galbūt užtektų apie tai rašyti savo asmeniniame dienoraštyje (kaip iš tiesų ir dariau), tačiau man įdomu, ar yra ir kitų žmonių, su lietuvių liaudies kūryba turėjusių panašių santykių. Manau, kad blogas gali būti puiki vieta diskusijai.

Manau, jog pradžiai visai derėtų paminėti, jog niekada nelankiau jokių lietuvių liaudies dainų ar šokių būrelių, tačiau šiai muzikai jaučiu didelę meilę. Galbūt čia iš artimiausių šeimos narių atėjusios tradicijos, o galbūt muzikos žanrų mėgimas/nemėgimas yra visiškai savarankiškas dalykas, tačiau liaudies kūryba man patiko kiek tik save prisimenu. Visiškoje vaikystėje buvau tas annoying vaikas (atsiprašau už anglicizmą tokiame jau gana lietuviškame tinklaraščio straipsnyje), kuris pasiėmęs kantičką strikinėdavo kieme ir dainuodavo liaudies dainas pagal savo pačios susikurtą melodiją (taip, išties buvau tas šiek tiek keistokas vaikas, užsisukęs savo asmeniniam pasaulėly).  Giminės balių metų nuolat likdavau prie suaugusiųjų, iš dalies dėl to, kad esu vienturtis vaikas ir nelabai mokėjau bendrauti su bendraamžiais, iš dalies dėl to, kad suaugusieji likdavo sėdėti prie stalo, o ant stalo juk maistas, tačiau lygiai tiek pat ir todėl, kad giminės balių metų, po visų tostų ir viso kito, mano šeima dainuodavo. Ir derėtų pasakyti, visai gražiai, ypač po nemažo kiekio to “viso ko“ su laipsniais. Paaugusi sužinojau, kad visgi ne visose šeimose giminės balių metu būdavo dainuojama ir jaučiausi labai laiminga, kad maniškė buvo viena iš tų. Gal visgi meilė liaudies kūrybai ir eina iš šeimos.

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika nusuko į šoną būtent vieno iš tokių giminės balių metu. Vis dar dabar atsimenu, jog kažką šventėm kaime, visi suaugusieji sėdėjo namie, o mes, vaikai – prie laužo. Sėdėti  ir apdegusiomis lazdomis daužyti medžius man neatrodė labai smagu, todėl grįžau pas suaugusiuosius, o jie kaip tik ruošėsi eiti į lauką šokti (gerai, pripažinsiu, kad tuomet iš muzikos grotuvo, ko gero, sklido ne sutartinės, o estrada, bet vistiek, muzika). Šokau šokau aš su suaugėliais ir besisukdama rateliu sugavau savo praeinančio pusbrolio žvilgsnį ir pažiūrėjo jis į mane kažkaip kreivai. Manau, kad visi žinom tuos smerkiančius žmonių žvilgsnius (ypač viešajame transporte, tiesa?), kai atrodo, kad darai kažką labai ne tą. O kai esi vaikas ir kitas, vyresnis ir kietesnis vaikas į tave taip pasižiūri jautiesi išvis kaip šūdo gabalas (peer pressure at it’s best). Ne išimtis buvau ir aš, tas smerkiantis žvilgins man labai įstrigo (kaip matom, iki šiol) ir nuo to laiko pradėjau ignoruoti liaudies muziką.Liūdna, kad tokią įtaką man padarė šeimos narys, su kuriuo gyvenime nebendrauju, bet tuomet niekam iš mano draugų liaudies muzika nepatiko, taigi ir aš savo norą išsižiojus klausytis sutartinių kažkaip palaidojau.

Ko gero, požiūris pasikeitė mokykloje, tiksliau 10-toje klasėje. Ir dėl to esu dėkinga mokyklai ir, svarbiausia, mūsų muzikos mokytojai, kuri sugalvojo mokykloje įgyvendinti tuo metu populiarų lietuvių projektą – Chorų karus. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti ir į savo pasirodymus įtraukti bent vieną liaudies dainą. Tuomet besirenkant dainas ir jas repetuojant supratau, kad liaudies muzika nėra baisiai necool, kad kitiems mano amžiaus žmonėms ji irgi patinka. Nežinau ar kam nors kitam Chorų karų projektas veikė panašiai, bet mano galvoj kažkokią skląstį jis tikrai atvėrė.

Nuo to, kai laimėjom Chorų karus dešimtoje klasėje (pasigyriau) praėjo kokie penki metai ir aš vis dar nelankau jokio liaudies dainų ar šokių būrelio. Gal visgi ne taip jau ir smarkiai ta skląstis ir atsivėrė, ką? Bet dalykai visgi pasikeitė ir gana smarkiai. Dabar su draugais eidami Vilniaus gatvėmis dainuojam, ir ne tik popsą, bet ir lietuvių liaudies dainas. Trim balsais pavyzdžiui. Galit manyti, kodėl ir vėl giriuosi, bet iš tiesų tiesiog įdomu koks kitų mūsų amžiaus žmonių santykis su šiomis dainomis? Ar kažkuriuo brendimo metu gėdytis liaudies kūrybos lietuviams yra normalu? O gal jaunimas išvis nežino liaudies dainų? Gal kas nors su jomis turite kitokį unikalų santykį ar smagių istorijų? Šįkart, kaip niekad lauksiu jūsų atsakymų komentaruose 🙂 Gražios dienos!

Antikos literatūra

Sveiki, labai trumpai norėčiau pristatyti kelis antikinius kūrinius, kuriuos turėtų perskaityti kiekvienas dėl bendro išprusimo, nes šie kūriniai mums ne tik pristato to meto pasaulėžiūrą bei vertybes, tačiau taip pat yra neatsiejami nuo politikos istorijos, juose glūdi didžiosios politinės sąvokos, tokios kaip ištikimybė, patriotizmas, pasiaukojimas ir kitos.

Žemiau pateiktos mintys man yra tiek girdėtos, tiek skaitytos nekartą, o šį sykį skubu tuo pasidalinti su jumis. Ką be galo svarbu paminėti, kad informacijos šaltinis yra Leonidas Donskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kuris buvo tikras lobis ne tik akademinei bendruomenei, bet ir daugumai Lietuvos gyventojų.

Antika –laikotarpis, kuris padėjo pradžią vakarų civilizacijai. Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūrą bei filosofiją, kuri įkvėpė kurti ir tobulėti ateinančias kartas. Vis dėlto vieni iš ryškiausių antikos kūrinių būtų „Debesys“, „Iliada“ ir „Peloponeso karas“.

paveikslelis-532-bgAristofano be galo įdomi ir savotiška idėjų komedija „Debesys“, nors ir pilnai neišliko iki mūsų dienų, vien yra kupina žavesio ir paslapties. Ji įdomi tuo, kad yra gana moderni, o pagrindinis kūrinio akcentas – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo (ar pilietiškumo)? Pasakojama apie mąstyklą, kurioje žmonės tiktai mąsto, žaidžia logikos žaidimus, manipuliuoja sąvokomis bei dalyvauja diskusijose, tačiau tuo pat metu, jų žinios netarnauja kitų labui, o patiems sau. Panašių situacijų mes galime įžvelgti ne tik antikoje, bet ir mūsų dienomis, būtent dėl to „Debesys“ yra laikomas gana modernius kūrinių.

iliadaHomero „Iliadą“ daugumai jau yra pažįstama nuo mokyklos laikų, tačiau pamėginkime šį kūrinį pažvelgti kitu kampu. Visų pirma,  prasideda didžiulis karas dėl to, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia, o vestuvių metu pasirodo neprašyta deivė Iridė ir meta aukso obuolį, ant kurio parašyta „gražiausiajai“. Šios „dovanos“ nepasidalina Hera – Dzeuso žmona, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė – išminties ir karo deivė. Tuomet moterys nutaria, kad šią dilemą turi išspręsti Trojos karalius Paris. Žinoma, kiekviena iš deivių mainais už jo palankumą sau siūlo dovanas: galią, išmintį bei gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Paris pasirenka Afroditę ir gauna Eleną, kuri pagrobiama iš Spartos karaliaus. Toks sprendimas sukelia karą tiek žmonių, tiek dievų pasauliuose. Ir mes čia matome viską, o centrine figūra tampa Achilo ir Patrochlo draugystė. Patrochlas žūsta kare, o Achilas keršija, tačiau čia persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas.


Tukidido „Peloponeso karas“
parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Autorius meistriškai aprašo įvykius, tartum visą tai galėtumėme pamatyti po savo kambario langą. O siužetas labai paprastas vyksta karas tarp Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos. O viso to priežastimi buvo Atėnų ir Spartos kovos, siekiant hegemonijos tarp Graikijos miestų – valstybių. Konkretaus nugalėtojo šiame kare nebuvo, tiek Atėnai, tiek Sparta patyrė be galo daug netekčių, to pasekoje tapo lengvu Makedonijos grobiu.

Štai čia keli kūriniai, kurie yra gana sunkiai skaitomi, momentais be galo neįdomūs, tačiau tuo pat metu jie yra unikalūs ir juos verta jei ne perskaityti, tai bent jau pavartyti ir trumpai susipažinti su jų turinių.

Gražios savaitės

blogs

Spragtukas – garsiausias riešutų gliaudytojas

Sveiki visi! Visiems mums Spragtuko personažas yra gerai pažįstamas, vieni jį skaitė, kiti matė, o treti girdėjo iš draugų, tėvų ar kitų šaltinių. Kad ir kaip bebūtų, jis yra nemirštanti klasika, kurią norom nenorom, bet teko girdėti visiems. Vieni sakytų, jog Spragtukas ne ką mažiau asocijuojasi su Kalėdomis nei Kalėdų senelis, kuris jau yra gana nuvalkiota švenčių asociacija, tuo tarpu Spragtukas – nauja tradicija. Kodėl?

10539_show_landscape_large_01

Šiandien Spragtukas yra geriausiai žinomas kaip baletas, kuriam muziką sukūrė vienas žymiausių rusų kompozitorių Piotras Čaikovskis. Lietuvoje šis baletas pirmą kartą parodytas 1928 metais.

Baleto siužetas nėra toks daugiasluoksnis kaip pasakos, jame dominuoja muzika ir šokėjų pasirodymai. Baletui labai daug įtakos turi Piotro Čaikovskio muzika, ji diktuoja taisykles, jei pagal muzika vienoj vietoj turi būti gėlių valsas ar snaigių šokis, tai jis ten ir bus, nieko nepakeisi. Ta prasme visi Spragtuko pastatymai yra labai panašūs, tačiau kiekvienas choreografas kiekvienam pasirodymui suteikia kažką savito. Pavyzdžiui, mano balete yra ne pelių karalius, o pelių karalienė. –

lenkų choreografas Krzysztof Pastor

Vis dėlto Spragtuko personažas užgimė pasakoje, garsiausiam pasaulyje riešutų gliautytojui šiemet sukanka 200 metų. Pirmą kartą gyvenimui jis buvo prikeltas 1816 metais, kai vokiečių rašytojas Ernst Theodor Wilhelm Hoffmann išleido vieną žymiausių savo kūrinių – pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Pasak vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos, ši pasaka – sudėtingas kūrinys, todėl Spragtuko personažas ir tampa įdomus bei patrauklus plačiai publikai – tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Tai yra kūrinys, kurį Hoffmann rašydamas nedarė jokių nuolaidų vaikams. Jo pasakos suaugusiems, kurių jis daug parašė, ir dvi pasakos vaikams, pagal savo struktūra nėra kuo nors paprastesnės.

– vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba

Vaikų literatūros tyrinėtojas taip pat pastebi, jog šis kūrinys nėra skirtas visiems vaikams, o tik turintiems lakią vaizduotę. Jis pasakoja, kad šią pasaką sukurti paskatino Hoffmann draugo vaikai, su kuriais jis dažnai bendravo.

Toje šeimoje gyveno Marija ir Fricas, o toje knygoje taip pat yra tokie personažai. Ir dar yra rašoma, jog jį (Hoffmann) vaikai labai mėgo ir štai jis gamindavo įvairiausias pilis ir žaislus ir skatino jų vaizduotę. Įkvėptas šio bendravimo jis staiga parašė šią pasaką apie Spragtuką ir pelių karalių.

– vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba

Nors skaityti pasaką apie Spragtuką galima bet kuriuo metų laiku, literatūros tyrinėtojas teigia, kad dažniausiai ji būna atverčiama prieš Kalėdas.

Hoffmann pasaka turbūt yra pirmoji (gal pasaulyje) Kalėdų pasaka, nors ta Kalėdų pasakų tradicija labiau anglų kultūrai priskiriama, bet Hoffmann daug anksčiau tą kūrinį sukūrė.

– vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba

Remiantis Hoffmann kūriniu statomi ne tik baletai, bet ir animaciniai filmukai bei meniniai filmai. Ir nors Spragtukas, kaip personažas, Lietuvoje dar tik skinasi kelią, Vakaruose jis yra neatsiejamas žiemos švenčių atributas.

 

Visa informacija yra paimta iš LRT „Labas rytas, Lietuva“ laidos (2016 – 12 – 14) .

 

miau

 

5 vietos, kur rasite knygų pigiau

Liūdna, bet gyvenimas veikia taip, kad visų gerų knygų nenusipirksi. O būdamas studentu ar moksleiviu, kartais ir neįpirksi, todėl šiandien noriu pasidalinti savo sąrašiuku, kur ieškau/ skolinuosi/ pigiau perku knygas Vilniuje. Šis sąrašas visiškai paremtas patogumo faktoriumi, tai vietos, į kurias (bent jau man) nereikia važiuoti valandą. Taip pat rasite vietas, kuriose tiesiog aptinku knygų mažomis kainomis. Arba vietas, kuriose tiesiog jauku.

Kadangi šis sąrašas visiškai asmeninis, labai norėčiau, kad komentaruose pasidalintumėt savo knygų medžioklės vietomis 🙂 Visuomet norisi atrasti naujų knygynų ir bibliotekų, kur galėčiau paploninti piniginę ar ar bent jau paklaidžioti tarp lentyn, taigi lauksiu jūsų rekomendacijų!

Sąrašą norisi pradėti įspėjant, kad mano rekomendacijos apims jau naudotų knygų vietas. Bet tokios man labiausiai ir patinka. Kaip ir suknelė iš second hand’o, niekada nežinai , ar kokia mergina nebuvo jos apsivilkusi savo pirmąjame pasimatyme, taip ir antrų rankų knygos, niekada nežinai, kiek pasaulio jos mačiusios, kiek kartų skrido lėktuvu, kiek sykių buvo Paryžiuje ar kiek tarp puslapių įstrigusio Baltijos jūros smėlio iš jų reikėjo iškratyti. Galbūt antrų rankų knygų gyvenimas kur kas įdomesnis nei mano. O gal tik man taip atrodo.

Manau, kad lyrinių ekskursų užteks, dalinuosi savo mėgstamiausiomis knygvietėmis:

  1. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

440px-mickeviciaus_biblioteka

Iš pradžių biblioteka man atrodė be galo klaidi, lentynų išdėstymas – baisiai nelogiškas , o ir lipti liptais į trečią aukštą atrodė kažkas neeee. Bet ilgainiui pripratau.  Galbūt knygų gausa suviliojo.  Dabar lankytis bibliotekoje man labai patinka. Ir patinka viskas: išdėstymas (vis sugebu rasti ką nors, ko man visai nereikia, bet skaityti labai patinka), tas pats trečias aukštas, nes Vilniaus bažnyčių vaizdas į tolį siaubingai gražus, patinka grindų girgždesys (rimtai, ar įsiklausot kaip jaukiai Mickevičiaus grindys girgžda?), bet labiausiai – bibliotekos darbuotojai. Jeigu ko nors nerandu, jie visuomet padeda ir nepatingi užlipti dar aukščiau, į saugyklą, jei knygos salėje iš tiesų nėra.

PATARIMAS VISIEMS – jeigu ieškot kažko konkretaus, nebijokit nueiti ir pasiklausti bibliotekininko. Žinau, kad iš pradžių gali būti šiek tiek nedrąsu, bet įprasit. Aš anksčiau irgi bijodavau, bet dabar klausiu kaskart kai no nors nerandu 🙂

PATARIMAS NR. 2: jei esat tokie pat knygų abžoros kaip ir aš ir iš bibliotekų mėgstat išeiti su glėbiu leidinių, susiraskit draugą, kuris ne toks godus ir pasiskolinkit jo varotojo kortelę. Tik nepamirškit laiku knygas prasitęst, kad draugui po to nereikėtų mokėti baudų 🙂

  1. Vilniaus Universiteto Centrinė Biblioteka (Č. Milošo skaitykla)

miloso

Čia, bent jau man, biblioteka arčiausiai namų (antrų namų. Universiteto. Kuris kartais labiau pirmaisiais namais tampa). Knygų pasirinkimas gerokai mažesnis, nes grožinė literatūra čia dalijasi stogu su tūkstančiais kitų spaudinių, tačiau kai ko nors reikia (kažko konkretaus ar kažko tiesiog), beveik visuomet randu. Skaitykla man patinka todėl, kad ten jauku ir tylu. Bibliotekininko dažnai nebūna, taigi niekas nežino, kiek laiko praleidžiu rinkdamasi knygas. O praleidžiu tikrai nemažai.

  1. Mint Vinetu

mint-vinetu-vilnius-by-sarunas-andriusaitis

Knygynas, kurį turėtų bent kartą aplankyti kiekvienas vilnietis ir miesto svečias. Įsikūręs jaukioje Šv. Ignoto gatvelėje, pačioje senamiesčio širdyje, Mėtinis Indėnas siūlo ne tik antrų rankų knygų patraukliomis kainomis (o jei atsineši savo knygą, kainos tampa dar simpatiškesnės!), bet ir kavos, svarainių arbatos (!!!!), galimą pasiniurkymą su savininko šunimi, atviručių, užrašinių, pyrago bei labai jaukią erdvę mokymuisi, susitikimams su draugais ar pasiruošimui projektiniam darbui.  Žodžiu, galybę visko. Bibliofilų rojus šaltais rudens vakarais.

  1. Pigių knygų knygynas Rinktinės gatvėje

1920_skaitytosknygosgeraknygal46

Prisipažinsiu, knygyne buvau vos keletą kartų, bet dar tikrai sugrįšiu. Visų pirma, knygos ten tikrai nekainuoja daug ir už kelis eurus galima rasti tikrų lobių ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis (anglų, vokiečių, prancūzų, rusų bei lenkų, žinoma). Lentynose savo šeimininkų laukia vaikų, grožinė, mokslinė literatūra, viskas nuo stebuklinių pasakų iki pasaulinės grožinės literatūros klasikos. Ir kas svarbiausia, kainos nesikandžioja. Knygyne esu radusi puikių knygų, kurių kaina svyruoja nuo 2€ iki 5€.

Dar vienas dalykas, kuris visuomet Rinktinės g. knygyne patraukia akį yra atvirutės. Ir ne tos, kurias spausdina Nieko Rimto ar hipsterių knygynuose pardavinėja šmaikštūs kylantys menininkai. Rinktinės gatvėje tūno kalnai senovinių atviručių, menančių mūsų tėvų ir senelių laikus. Turiu rimtai save sustabdyti kaskart, nes norisi išsinešti kokius 10vnt. Pasirinkimas – labai platus, nuo atviručių vaikams iki miestų architektūros, sovietinės propagandos ar tiesiog wtf. Vis sakydavau, kad įsigytas atvirutes kam nors išsiųsiu, bet ne. Panaudojimo būdai, mano atveju, du:  klijuoju ant sienos arba naudoju kaip skirtukus (nes vienu metu skaitau 10 knygų ir tikrų skirtukų nuolat trūksta).

  1. Tėvų/ senelių/ kaimo spintos

image2

Ir galiausiai, lyg ir literatūros šaltinis, bet gal ir ne. Na, bent jau ankstyvojoje paauglystėje, tai tikrai buvo pagrindinis mano literatūros klodas. Juk tėvai jaunystėje (ir nebūtinai)  skaitė knygas, kurios aktualios mums dabar. Ir ne tik skaitė, bet tikėtina, kad ir išsaugojo. Pradėjau šeštoje klasėje (Maupassant’ui dar gerokai per jauna) ir vis dar traukiu knygas iš mamos spintos. Ir traukiu būtent tas, kurias ji skaitė savo jaunystėje. Kažkaip labai jaukiai  jaučiuosi jas skaitydama, taigi va įrodymas, kad šeimos knygos veikia kaip ir šeimos relikvijos (čia aš apie visokius papuošaliukus ir niekniekius,kuriuos iš kartos  į kartą paveldim) ir suteikia kalnus džiaugsmo 🙂

 

Tikiuosi, kad straipsnis patiko. O svarbiausia, kad perskaitėt jį visą, nes kažkaip, atrodo, užsikalbėjau 🙂 Lauksiu komentarų su įspūdžiais ar kritikos, jei jų kartais atsirastų. Ir, žinoma, jūsų asmeninių knygų spot’ų 🙂

Jaukios savaitės, nesušalkit,

Viktorija

viktorijos