Lietuvos knygų blogeriai

Esu tikra, kad daugumai pažįstamas tas jausmas, kuomet sudomina knygos aprašymas, tačiau kažkas tarytum sako, jog „ši knyga ne tau“ arba „tau ši knyga nepatiks“. Ką tokiais atvejais jūs darote? Asmeniškai aš mėginu sužinoti knygos privalumus ir trūkumus Goodreads arba skaitydama lietuvių knygų blogerių atsiliepimus.

Sunku suskaičiuoti visus esamus lietuvių knygų blogerius, nes jų tikrai daug. Vieni aktyvūs Instagram platybėse, kiti reiškiasi Facebook, treti naudoja kitas platformas. Vieni lietuviai orientuojasi į plačiuosius vandenis ir rašo bei aprašo knygas anglų kalba, kiti renkasi Lietuvos skaitytoją, žinoma, yra ir mišrių. Taip pat galima pastebėti, jog vieni skaito įvairią literatūrą, kiti išskiria konkretų žanrą, o dar kiti dalinasi nuomone apie knygas, kurios šiuo metu yra populiarios. Kitaip, esu tikra, jog atsižvelgiant į informacijos srautus galima atrasti tai, kas jums patiks.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis keliais lietuvių blogais, kuriuose kartas nuo karto apsilankau ieškodama įdomių knygų, kurios galėtų paįvairinti mano laisvalaikį, arba įkvėpimo.

cropped-pavasaris1.jpg

Man patinka rašymo stilius. Susidaro įspūdis, kad tekstų autorės kalbasi su skaitytoju, pasidalina savo emocijomis, mintimis bei trumpai pristato knygos turinį.

Visų pirma, man laba gražus blogo dizainas. Nėra kažkuo išskirtinis, tačiau akiai labai malonus. Taip pat man patinka argumentuota nuomonė bei įvardijami knygos privalumai ir trūkumui. Be to, šis blogas vienas iš nedaugelio, kuris skaito ir aprašo lietuvių autorių knygas.

Šis puslapis savo turiniu man pasirodė artimiausias tam, ką aš mėgstu skaityti. Mane kartais purto nuo YA ar kitos šiuolaikinės literatūros, mieliau renkuosi klasiką. Bloge randu knygų, kurias jau esu skaičius, tad visai smagu prisiminti, apie ką jos buvo bei pasidžiaugti, jog mano ir autorės nuomonės sutampa. Reiškia ne aš viena tokia 😀 Taip pat Skaitome knygas galima sutikti rubrikų (pavadinkime taip), kurios paįvairina blogo turinį ir mano subjektyvia nuomone – yra įdomios.

Man patinka pats autorės rašymo stilius. Taip pat smagu atrasti knygas, kurias ir pati esu skaičius. Nuomonės ne visada sutampa, tačiau smagu matyti, kaip tos pačios knygos kelia skirtingas emocijas skirtingiems skaitytojams.

Nuskambės labai keistai, tačiau šiame bloge vyraujantis knygų turinys yra toks, kokio aš pati nepasirinkčiau ir neskaityčiau (yra išimčių). Vis dėlto, man smagu trumpai susipažinti su kitokių knygų turiniu, nes turiu keistą įprotį, kurį vadinu – „aš turiu žinoti“ (aš net knygas skaitau nuo galo, nes turiu žinoti, kuo ji baigsis…). Be to, labai malonus rašymo stilius ir tekstai nėra perkrauti nereikalinga informacija.

Šis puslapis man patinka ne tiek dėl savo aprašymų, kiek dėl nuotraukų. Kartas nuo karto užsuku pasisemti įkvėpimo ar pasimokyti daryti gražias nuotraukas, bet kažkaip man nesiseka. Neturiu fotografo gyslelės ir šiaip nesu iš tų, kuriems patinka fotografuoti, tačiau žiūrėti… Čia jau kita kalba.

Šis blogas skirtas detektyvams, o aš esu jų maniakė, tad kartas nuo karto užsuku pasiieškoti kokios nors įdomios knygos skaitymui ar šiaip pasidomėti detektyvų pasauliu, kuris yra daug gausesnis nei aš įsivaizdavau.

miau

O kokius blogus jūs lankote? Kokie jums patinka?

Gal turite kokių rekomendacijų? Kokius blogus aš turėčiau aplankyti?

Pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

 

 

Kriterijai, pagal kuriuos renkuosi blogus:

  • Lietuvių kalba.
  • Aktyvumas (bent vienas įrašas per mėnesį).
  • Apžvalgų, straipsnių ir kt. turinys. Nepasitikiu nuomone, kuri telpa vienoje pastraipoje.

 

 

Reklama

Tyrai (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Prisimenu, kai būdama 12 metų susipažinau su forumų pasauliu. Tais laikais gyvavo zerbra.lt portalas, kuriame mano bendraamžiai kūrė įvairias apysakas, noveles, poeziją, fan fiction ir kita. Mane tai žavėjo, nes nieko panašaus nebuvau mačius ir skaičius. Tame portale susipažinau su daug nuostabių žmonių ir su viena iš jų ėmiausi kūrybos. Ji mane paskatino ir palaikė šiame kelyje. Mudvi kūrėme bendrus kūrinius, svajojome ir rašėme. Galima sakyti, kad ji mane užkrėtė rašyba. Ilgą laiką aš svajojau rašyti, norėjau būti rašytoja, leisti knygas ir užkariauti pasaulį.

Dabar mano požiūris kiek pasikeitęs, tačiau vis dar jaučiu malonumą rašyti. Žinoma, neketinu užkariauti literatūros Olimpo, tačiau ir pačios kūrybos nenorėčiau apleisti. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pasinerti į kitą pasaulį, kurį aš galiu pilnai kontroliuoti.

Seniau aš rašiau ir kūriau vos ne kasdien. Kartais viena, o kartas su drauge (pavadinkime ją Ana). Drauge mes esame sukūrusios ne vieną novelę (pavadinkime taip). Visai neseniai atradau didžiąją dalį mūsų bendrų bei savo kūrinių. Skaitant juos suprantu, kad iki “literatūrinio tobulumo“ jiems dar labai toli, tačiau tai labai miela. Aš esu gana sentimentali, tad skaitydama senuosius mūsų bei savo darbus šypsausi, nes tai geriausia, ką tuo metu mes (aš) galėjome sukurti. Be to, tai dalis mano vaikystės, dalis mano svajonių.

finders-hitting-old-typewriter-keys-animated-gif

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Tyrai“. Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Conn Iggulden romano “Lanko viešpačiai“ (ta proga reiks dar kartą perskaityti šią knygą, nes mano interpretacija gana įdomi). Pamenu, jog knyga mane sužavėjo, tad nieko nuostabaus, jog nutariau pasinerti į tą pasaulį.

Taip pat “Tyrai“ buvo įkvėptas mano ir Anos bendro kūrinio. Mes kūrėme drauge, pasidalinome veikėjais. Žemiau esantis pasakojimas yra iš mano veikėjo Rachano perspektyvos. Tekste yra minimos Lero, Kio bei Rachano dukra – šios damos yra Anos vaikai (kaip ir daug kitų nuostabių veikėjų, kurie mano tekste nėra paminėti).

 

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

TYRAI

(pateiktas tekstas parašytas 2013/2014 metais ir netaisytas)

Mano gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, net tada, kai buvau visai mažas, ant mano pečių gulė atsakomybė, kurios aš deramai net nesupratau. Kiek save pamenu, niekada neturėjau teisės ištarti žodžių „nenoriu“ arba „negaliu“. Motina kartais apsimesdavo, jog negirdi to, tačiau tėvas niekada negailėdavo priekaištu ir nebijojo parodyti savo jėgos. Dažnai žmonės sakydavo, kad esu chano sūnus ir privalau daryti vieną ar kitą.  Niekada neturėjau žodžio laisvės, jei tėvas pasako, reiškia net mintyse neturiu teisės burnoti. Motinos žodžiai taip pat šventi. Tiek aš, tiek mano vyriausias brolis turėjome perkopti per save ir besąlygiškai klausyti tėvų, nes bet koks mūsų gestas gali būti pražūtingas tėvui, kuris buvo visos genties chanas.

Niekada nepamiršiu savo senelio Jageru laidotuvių. Nepažinojau savo senelio (vargu ar iš viso esu jį regėjęs akyse), o ir pažinoti nebuvo ko. Jageru ilgą laiką buvo chanu. Jam puikiai sekėsi išplėsti Vilkų teritorines valdas, kovoti su priešais bei valdyti gentį. Neužilgo Vilkai tapo tikru tyrų siaubu. Aš buvau mažas ir deramai to nesupratau, tačiau mūsų gentis pasižymėjo agresyvumu, vikrumu bei jėga. Mirtis mūsų gentį lankydavo diena iš dienos ir man tai tapo kasdienybe, juk visi mes vieną dieną mirsime ir Motina žemė mus pasiims į savo globą. Taigi mirus seneliui visa gentis susibūrė pagerbti velionio. Šamanas pradėjo apeigas, kurios buvo nuobodžios, ilgos ir vaikui nesuprantamos, o aš turėjau sėdėti šalia motinos ir tylėti. Mielai būčiau ėjęs į palapinę, tačiau motina neleido. Norėjau eiti žaisti, bet motina neleido. Tą dieną saulė kepino kaip niekada anksčiau, norėjau pasišalinti į pavėsį ar bent atsigerti vandens, tačiau ir tai buvo draudžiama. Ji tvirtai laikė mano ranką, kol ji pamėlynavo ir aptirpo. Stengiausi suprasti, kodėl mano motina taip su manimi elgėsi, tačiau ji uždraudė man net krustelti ir liepė tylėti, nes „tu chano sūnus“ ir „tu privalai“. Tik tą dieną, kai saulė svilinančiai kepė mano kūną, o motina staiga pamiršo, jog esu jos vaikas, aš pirmą kartą susimąsčiau, jog tie žodžiai iš tiesų kažką reiškia.

**

Gyvenant tarp vilkų ir staugti pramoksi. Nebuvau iš tų berniukų, kurie mieliau glaudžias prie mamos, o ir daryti to buvo neleista. Mėgau būti laukuose, jodinėti, plaukioti bei šaudyti iš lanko. Niekada nebuvau mėgėjas tiesioginės kovos, kai visi mano bendraamžiai tik ir kovojo tarpusavyje. Man labiau patiko stebėti jų veiksmus, o atėjus metui, aš lengvai panaudodavau jų jėgą prieš juos pačius. Mėgau kurti strategijas bei spąstus, niekada nesiveldavau į kovą be plano. Kitaip tariant, buvau visiška brolio priešingybė, kuris pasižymėjo jėga, drąsa bei veržlumu. Dauguma genties vyrų tikėjo, kad Sharchanas užims tėvo vietą ir taps chanu, tačiau buvo ir tokių, kurie labiau vertino mano gebėjimą analizuoti bei strateguoti. Bet kokiu atveju tėvas dėjo dideles viltis, jog vienas iš mūsų taps Vilkų genties chanų. Greičiausiai tuomet, kai mudu su broliu tai suvokėme, tarp mūsų prasidėjo konkurencija, kuri ilgainiui peraugo į neapykantą.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiausi lavintis fiziškai, kad nenuvilčiau tėvo, tačiau mano brolis visuomet būdavo žingsniu priešaky. Galiausiai jis subrendo ir tėvas atidavė jį į domingų gentį, kurioje jam buvo paskirta žmona bei metai pragariškų kančių, ko pasėkoje jis turėjo užsitarnauti gerą vardą ir užsitikrinti sau chano vietą. Metai be brolio teroro žinoma buvo palaima, tačiau vis vien uoliai treniravausi ir dauguma vyrų apie mane gerai atsiliepė, tai buvo tartum balzamas mano širdžiai. Vis dėlto po metų, kai grįžo brolis, tėvas nusiuntė mane į domingų stovyklą, kurio aš kentėjau pragariškas kančias.

Niekada nemaniau, jog svetimoje gentyje taip gali elgtis su Vilkų chano sūnumi. Mane nuolatos žemino, tyčiojosi, liepdavo dirbti be poilsio bei maisto. Vis dėlto tai buvo menkniekis palyginus su tuo, jog mane diena iš dienos lygindavo su broliu, kuris, pasak domingų, visa galva už mane geresnis. Buvau ūmaus būdo, todėl nesitaikiau su tuo, puldavau į kovą su bet kuo, kas tik drįsdavo mane pažeminti, tačiau domingai visada užstodavo savo žmones, todėl kliūdavo man. Būdavo naktų, kai negalėjau užmigti, nes maudė visą kūną, kuris buvo nusėtas mėlynių ir žaizdų. Ką jau kalbėti, jog mano būsima žmona akivaizdžiai turėjo valgymo sutrikimą ir buvo man neištikima. Vis dėlto neturėjau laiko gilintis į jos problemas, rodos, jog visas pasaulis būtų susimokęs prieš mane ir kiekviena diena domingų stovykloje buvo tikra kančia. Niekaip negalėjau suprasti, kaip Sharchanui pavyko iškęsti metus. Vis dėlto jei ne brolis, greičiausiai būčiau neištvėręs kasdienės kančios. Žinojimas, jog jei suklupsiu, brolis taps chanu, diena iš dienos palaikė man gyvastį bei teikė jėgų. Ką jau kalbėti, jog turėjau mintyse kerštą kiekvienam prakeiktam domingui, kuris drįso pakelti prieš mane balsą ar ranką.

Diena, kai Vilkų genties vyrai atvyko manęs pasiimti buvo palaima. Tą dieną ne vienas domingas nedrįso net pažvelgti į mane. Pagaliau aš tapau žmogumi jų akyse. Greičiausiai per metus domingų stovykloje įgijau visas blogiausias savo būdo savybes. Žinau, jog vieną dieną jie klupės po mano kojomis ir maldaus pasigailėjimo. Niekas neliks nenubaustas, jei tik mane žemino. Galų gale aš nesu menkas žemės kirminas, esu chano sūnus, esu vilkas.

**

Grįžimas į gimtuosius namus buvo tartum antras gimimas. Tokia palaima žygiuoti tarp gerų ir matyti vyrus, kurie atiduoda pagarbą. Vis dėlto neviskas buvo taip, kaip tikėjausi. Per metus, kol manęs nebuvo, brolis pradėjo dominuoti gentyje, todėl susigrąžinti gentainių palankumą buvo sunkus darbas, net nenumaniau nuo ko pradėti. Laikui bėgant santykiai su Saharchanu pasiekė aukščiausia tašką, nekartą susitikę griebdavomės smurto bei ginklų. Keista, jog mes abu likome gyvi, greičiausias Motina žemė bei Tėvas dangus buvo suplanavę mums kitą lemtį.

Neužilgo mano žmona Kio tapo nėščia. Tai buvo puiki ir džiugi žinia ne tik man, namiškiams bet ir visai genčiai. Žinojau, jog mano brolis jau turi dukrą, todėl vyliausi turėti sūnų. Bet kokiu atveju, vaikas yra džiaugsmas, todėl nekantriai laukiau jo gimimo. Dauguma gentainiu taip pat smalsavo, kas gims. Kitaip tariant, pirmuosius mėnesius atmosfera gentyje buvo palanki bet kokiam įvykiui. Tuo metu mes buvome vieninga gentis, kurioje kiekvienas vilkas palaiko kitą vilką. Gaila, jog tai truko neilgai.

Medžioklės metu vilkai buvo užpulti kaimyninės genties. Mums pavyko atsilaikyti ir nugalėti, tą dieną nepagailėjome nė vieno. Kiekvieno drįsusio stoti mūsų kelyje galva lėkė nuo pečių. Vis dėlto šios kovos sūkuryje Vilkų chanas buvo sužeistas užnuodytos strėlės. Niekas negalėjo tuo patikėti, tačiau mano tėvui teko kovoti su mirtimi. Neužilgo sužinojau, jog genties chanu buvo paskirtas Sharchanas, tačiau tą pačią dieną sužinau labiau stebinančią naujieną – tėvo geriausias draugas, artimesnis negu brolis, ketino pasiskelbti chanu ir valdyti gentį. Nemaniau, jog gentis drįstu pasipriešinti chano sprendimui, tačiau diena po dienos vis labiau įsitikindavau tuo, jog Sharchanui gentis nepaklus. Tiek aš, tie brolis turėjo patikimų vyrų, tačiau skaldyti gentį būtų buvę pražūtinga, net kilus maištui mudviejų pajėgos neatsilaikytų ir žūtų daug nekaltų žmonių. Teliko vienas sprendimas – pasiduoti, tačiau nei aš, nei brolis negalėjome sau to leisti. Mes vilkai, o tai reiškia, jog mieliau mirsime, nei prarasime orumą ir pasiduosime.

Motinai žemei paėmus tėvą į savo glėby naujasis chanas ketino nužudyti kiekvieną žmogų, kurio kūnu teka chano kraujas. Gentis nedrįso to daryti, nes bijojo užrūstinti dievus bei mano tėvo dvasią, tačiau visi suprato, jog palikti mūsų gyvų negalima, nes mes be abejo keršysime kiekvienam, kas mus išdavė, o mus išdavė visa gentis. Jei ne motina, kuri stojo ginti apeliuodama į tai, jog mūsų mirtis užrūstins dievus, vargu ar mums pavyktų likti gyviems. Vis dėlto naujasis chanas tarė savo žodį, genčiai susikrauti savo turą ir išvykti, o mūsų šeima liko nuošaly. Mes netekome visko, ką turėjome. Buvome palikti likimo valioje, o kas blogiausia, naujasis chanas paskelbė mūsų galvų medžioklę. Tiek aš, tiek Sharchanas turėjome patikimų žmonių, todėl apie medžioklę sužinojome anksčiau laiko, bet turėjome mąstyti greitai. Neturėjome jokio turto, jokių ginklų, teko bėgti tuoj pat, kad iki aušros pasiekti slėptuvę.

Sunku nusakyti tą laiko tarpą, kuomet mums teko slėptis nuo vilkų, žmonių, kurie buvo mūsų šeima. Sharchanas ir aš turėjome mažus vaikus, žmonas, senyvą motiną bei du brolius. Taip pat su mumis bėgo Lero, kuri praskaidrino mano tolimesnį gyvenimą. Pabėgo ir motinos tarnaitė. Man ji nė kiek nerūpėjo, mielai būčiau palikęs ją gentyje, vis vien niekas jos neliestų, blogiausia tai, kad tarnaitė galėjo mus lengvai išduoti, ji juk galėjo lengvai būti pastebėta Vilkų ir tokiu būdu visus mus pasmerkti mirčiai. Mielai būčiau perpjovęs jai gerklę, tačiau neturėjau galimybės to padaryti, o vėliau nebuvo ir reikalo. Kitaip tariant, situacija buvo sunki ir nepavydėtina, kai kiekvieną dieną bei naktį girdėdami arklių kanopų bildesį bijodavome netekti gyvybės. Vis dėlto mums pavyko pabėgti bei išgyventi.

**

Metai po metų aš siekiau to, ko niekas kitas negalėjo pasiekti. Iš nieko subūriau gentį, tapau jos chanu. Kaip ne keista, Sharchanas tam pritarė, po metų praleistų kovojant su mirtimi, mes tapo artimi, kaip tikri broliai. Niekada vienas kitam nerodėme prieraišumo, bet puikiai supratome, jog vienas be kito pražūsime. Sharchanas sutiko prisiekti man ištikimybę mainais už tai, kad leisiu jam sunaikinti Vilkų gentį. Mainai buvo sąžiningi, be to, aš žinojau, jog brolis manęs nenuvils. Jis impulsyvus, drąsus bei pasižymi jėga. Būtent tokio puolimo ir reikės, kad sunaikintume Vilkų gentį, bet prieš tam įvykstant, privalėjau atkeršyti domingams už tą pažeminimą, kurį patyriau. Mūsų gentis buvo keturis kartus mažesnė, tačiau domingai nebuvo geri kovotojai. Pasiūlymas, kurį jiems daviau, daugumai pasirodė juokingas, jie nesutiko prisijungti, todėl jų gentis buvo sudeginta iki pamatų. Aš puikiai supratau, kad mūsų niekas nelaikys rimtais priešininkais, o tiesioginis puolimas mūsų menkai genčiai būtų pražūtingas, todėl teko griebtis gudrybių, kurios ir atnešė mūsų menkai genčiai pergalę. Metai po metų mes jėga arba bendru nutarimu prijungdavome gentis, kaimenes bei pavieniais šeimas į vieną gentį, kol mano vardas tyruose pradėjo skambėti kaip koks prakeikimas, kuris akivaizdžiai bylojo, jog tuojau ateis Vilkų eilė. Mano nuostabai, dauguma vilkų perėjo į mūsų pusę, tačiau Sharchanas nepagailėjo ne vieno išdaviko. Brolis su kaupu atkeršijo genčiai, kuri išdavė mūsų tėvą bei mus pačius.

Praėjo ne vieni metai, kol visos tyrų gentis buvo suvienytos į vieną mongolų tautą. Valdyti tokią tautą buvo nelengvas išbandymas, tačiau aš nusipelniau vyrų palankumo, įrodžiau, jog galiu būti geras valdovas, todėl ilgainiui visi vyrai prisiekė man ištikimybę. Vis dėlto, kad koks apsukrus žmogus aš būčiau, mano šeima ilgainiui pradėjo smeigti peilius man į nugarą. Supratau, jog mažai laiko skyriau savo šeimai, tačiau tokią kainą privalėjau sumokėti tam, kad pasiekčiau savo tikslus. Galų gale mano gyvenime tėvas nebuvo dažna figūra, nors buvus Vilkų gentis daug mažesnė nei mano suburta. Motina privalo rūpintis vaikais, parodyti, kas jie yra ir ką privalo daryti. Vargu ar Kio sugebėjo parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, abejoju ar ji parodė jiems tinkamo elgesio pavyzdį. Mano motinai mano pirmoji žmona niekada nepatiko, aš nesusimąsčiau kodėl, tačiau ilgainiui ji pradėjo per daug sau leisti, nuolatiniai jos nepasitenkinimai, pykčiai bei konfliktai su manimi darė žalą mano autoritetui gentyje. Vis dėlto aš buvau linkęs imtis bet kokių priemonių, kad išsilaikyčiau, bet niekada neskriaudžiau savo šeimos, tačiau vargu ar Kio suprato, kad kiekvienas jos judesys bei žodis yra vertinamas mano naudai arba nenaudai. Ji niekada deramai savęs nevertino, kol man pradėjo rodytis, jog būdama su manimi ji patiria kančią, o tai vedė mane iš kantrybės. Ne kartą mėginau padėti pakelti jos savivertę, tačiau Kio visada sulygindavo save su žemėmis, kol galiausiai tapo šešėliu, kuris neturi jokios dvasios. Ji užsidarė savo pasaulyje ir gyveno vien dėl vaikų. Negaliu pasakyti kada būtent ji pradėjo erzinti mane savo elgesiu, tačiau su laiku kiekvienas jos judesys pradėjo mane vis labiau erzinti, viskas, kas ją supo, atrodė netikra. Man sunku buvo suprasti, kodėl Kio negali būti normali, kaip kitos moterys. Niekaip nesupratau, kas jai yra negerai, kol galiausiai ji pradėjo manęs bijoti. Mane tai lengva stebino, nes priešingai negu brolis, man stigo drąsos pakelti ranką prieš savo šeimos narį, nors galbūt būtent to man ir reikėjo. Drąsos. Vis dėlto, kai Kio pradėjo vis mažiau ir mažiau figūruoti mano gyvenime, jaučiausi mažiau dirglus ir susierzinęs. Kio su laiku vis labiau ir labiau pradėjo mane slėgti.

Antroji mano žmona Lero buvo Kio priešingybė. Būdamas su ja nejaučiau įtampos, ji manęs neerzino, nors Lero laukinis būdas taip pat menkino mano autoritetą, kartais gal net labiau nei Kio. Vis dėlto mieliau leisdavau naktis su ja, nei su Kio. Lero buvo šiltas žmogus, priimantis mane tokį, koks esu, o su metais tapau vis labiau labiau dirglus viskam, kas aplinkui vyksta. Rodos, kad ji iš tiesų suprato, kad negaliu persiplėšti į dvi dalis, būti su šeima ir tuo pat metu valdyti gentį. Pakaktų menko žingsniuko į šalį ir viskas, ką aš pasiekiau, subyrėtų, o mano šeima būtų išžudyta pirmoje vietoje. Niekada deramai neparodžiau jausmų Lero, visada stengiausi įtikti Kio, kol galiausiai abi man tapo svetimos. Dėkoju Motinai žemei, jog nepaisant mano trūkumų Lero manęs nepaliko, palaikė ir buvo šalia, mylėjo. Mieliau į mirties nagus atiduočiau šaltą Kio, nei Lero, kuri morališkai visada yra mano pusėje. Tik gaila, jog per daug vėlai supratau jos vertę.

Mano vaikai visi skirtingi bei savotiški. Būdamas mažas buvau auklėjamas motinos taip, kad negalėjau sau leisti per daug savivaliauti, turėjau elgtis taip, kaip ji man sakydavo. Motina niekada nebijojo pakelti prieš mane ir mano brolius rankos, jei tai būtų pakenkę tėvo geram vardui. Negaliu teigti, jog mano vaikų gyvenimas buvo geresnis ar blogesnis. Žinau, kad jiems nieko niekada netrūko. Motinos gal ir nebuvo tokios griežtos, tačiau niekas mano vaikų nepeikė. Gal iš baimės, o gal iš tiesų mano vaikai viešumoje elgėsi pavyzdingai. Berniukai mane gerbė, to man pakako, kad būčiau laimingas. Aš niekada iš nieko nereikalavau meilės, nes ji dviveidė ir dvilypė, man pakaktų pagarbos, kuri yra aukščiau meilės. Vargu ar galėčiau sakyti, jog mylėjau savo tėvą. Aš jo deramai nepažinau, kad galėčiau mylėti, tačiau aš tėvą gerbiau kaip žmogų, nes jis darė viską, kad genčiai, o ypač jo šeimai, būtų gerai gyventi. Mylėjau savo motiną, kuri buvo drąsi bei nebijojo parodyti, kur mano vieta. Ji visada buvo šalia, kai mano gyvenimas risdavosi nuokalne žemyn. Visada eidavau į motinos gerą, kai man buvo sunku. Ji niekada manęs netardydavo, tiesiog būdavo šalia ir vien to man pakako, kad įgaučiau jėgų ir jausčiau jos palaikymą. Žinojau, kad nesu motinos mėgiamas sūnus, tačiau ji vertino ir palaikė, to man pakako, kad jausčiausi laimingas.

Mano pirmagimė dukra Airin buvo mano džiaugsmas, mylėjau ją labiau nei motiną, kuri jai rodė blogą pavyzdį, tačiau kai mergaitė pasiekė brandą, mane aplankė keistos abejonės dėl jos. Stengiausi, kad ji būtų tvirta ir drąsi, bet mano pastangos atsisuko prieš mane patį, kai dukra manęs atsižadėjo. Tai buvo smūgis, kurio aš nesitikėjau, tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Žinoma, jog man buvo labai skaudu netekti vaiko, tačiau nesiruošiau bėgioti paskui ją ir aiškintis santykių. Mano akyse Arin krito. Man nusibodo, kad mano šeima nuolatos palaužia mano autoritetą, juk aš niekada nieko nedariau, kad kaip nors parodyčiau jiems jų vietą. Daviau aiškų nurodymą vyrams, kad jei Airin nusižengs, gali jai nukirsti galvą kaip ir kitam žmogui. Dauguma vyrų nustebo išgirdę tokį mano sprendimą, tačiau ne vienas nieko nepasakė. Vis dėlto po kurio laiko mano dukra sugrįžo į protą, atsiprašė, tačiau kad ir kaip norėjau priimti ją atgal, mano vidus tam prieštaravo. Man buvo gana tų nesutarimų bei kivirčų, jei Airin nori gyventi savarankiškai, tegu gyvena. Nenorėjau kištis į jos gyvenimą ir nenorėjau, kad ji dažnai figūruotų mano gyvenime.

**

Kinija ilgą laiką žemino mongolų tautą, tačiau dabar puolė mums po kojomis. Mano sūnūs iškeliavo į keturias pasaulio puses su patikimais vyrais, iš kurių išmoks karo meno bei pajus gyvenimo skonį. Būdamas jau nepirmos jaunystės ir paguldęs po mongolų kojomis Kiniją aš troškau grįžti į savo gimtąjį kraštą. Norėjau ramybės. Pirmosios dienos gimtajame krašte buvo tikra atgaiva mano kūnui bei sielai, kuri pailso nuo nuolatinio nerimo bei baimės. Diena iš dienos stebėjau laukus, kuriuose kažkada mokiausi jodinėti, šaudyti iš lanko, valdyti kardą bei leidau vaikystės dienas. Stebėjausi kaip greitai bėga laikas, kur pradingo mano jaunystė, mano laimė. Visi pastarieji mano gyvenimo metai buvo tamsūs, o aš troškau šviesos ir ramybės.

-Pasiilgau namų, šios žemės, šių pievų, tų kalnų ir upelio,-tarė Taranas atsistojęs šalia manęs. Mes drauge patyrėme tiek daug išbandymų, tačiau juo visada pasitikėjau ir branginau kaip brolį, nepaisant to, kad jo žmona nekartą mėgino mane nužudyti.

-Daug kas pasikeitė per metus, kuomet mūsų čia nebuvo,-tariau su šypsena,-tačiau Motina žemė vis dar tokia pati. Ji pasiruošusi mus priimti atgal, juk mes jos vaikai. Gimėme ir augome tarp vilkų, pats metas sugrįžti į šią žemę, kurioje viskas ir prasidėjo.

-Norėtum kažką pakeisti?

-Norėčiau daug ką pakeisti, tačiau vargu ar pokyčiai būtų naudingi. Norėčiau būti drąsesnis, ryžtingesnis, tačiau tuomet nebūčiau geras strategas, nes pulčiau pavojui į akis. Norėčiau daugiau laiko pralesti su savo šeima, žmonėmis, kuriems kažką reiškiu, kurie visada buvo su manimi.

-Aš ir galvojau apie savo gyvenimą, Rachanai. Patyriau daug šilto ir šalto, tačiau vargu ar norėčiau ką nors keisti. Norėčiau greičiau susitikti su Li Feng, ji buvo nepaprasta moteris. Vargu ar būdamas jaunas būčiau patikėjęs, kad ji bus svarbiausia mano gyvenimo moteris, kad drauge turėsime vaikų, kovosime petys į petį ir užkariausime tyrus ir kinus,-nusijuokė draugas.

-Praeities nepakeisime, mes net neturime ateities,-nusijuokiau. Mano amžius jau iš tiesų bylojo, jog metas pasiduoti. Gimtosios žemės atnešė mano sielai ramybę, pagaliau protėvių dvasios paliko mano mintis. Supratau, jog metas paskirti naująjį chaną ir mėgautis tuo, ką Motina gamta man paliko. Norėjau būti gimtame krašte, kuriame gimiau, norėjau jame pasilikti amžiams.

Mongolų tauta tapo vieninga kaip niekad. Žmonės suprato, jog tik būdami vieningi, mes galime nugalėti visus. Mano sūnūs tapo puikiais kariais, nors jaunėliai taip ir liko jaunėliais, į kuriuos visada žiūrėjau ir žiūrėsiu su šypsena. Naujasis chanas bendradarbiauja su savo broliu, todėl esu įsitikinęs, jog mano sukurtas ir patikėtas pasaulis yra gerose rankose. Mano vaikai vienas kitą papildo ir būdami išvien yra nenugalimi.

Savo paskutines dienas noriu praleisti su moterimi, kuri atidavė man visą savo gyvenimą, tačiau mainais už tai aš nieko negalėjau duoti. Noriu mėgautis gimtąja žeme su Lero, kuriai šis kraštas yra gimtasis. Džiaugtis kiekviena diena praleista su ja. Mylėti ją ir branginti, nes ji to verta.

 

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

2018-03-24 perskaičiau šį savo “šedevrą“ ir negaliu nesišypsoti. Jame dalis mano vaikystės, dalis prisiminimų, kurie teikia džiaugsmo. Žinoma, jei rašyčiau kažką panašaus dabar, tikrai pakeisčiau rašybos stilių, tačiau tuo metu tai buvo geriausia, ką galėjau sukurti. Be to, stengiuosi būti atvira sau, tuomet aš išties kūriau, o dabar tam nelieka laiko, tad ką gali žinoti, gal 2013 metų aš yra daug geresnė rašytoja nei dabartinė.

miau

Gražios dienos visiems!

 

 

 

P.S. Jei mėgstate kurti ir norėtumėte pasidalinti savo kūryba (paskelbti ją mūsų svetainėje), mielai kviečiame tai padaryti! Parašykite mums el. laišką adresu ir susitarsime dėl visų detalių:

> bookswakeus.blog@gmail.com <

 

Pokalbiai su Leonidu Donskiu

Interneto platybėse aptikau dar vieną įdomų straipsnį apie kintantį požiūrį į literatūrą bei skaitymo kultūrą, todėl skubu pasidalinti. Akcentuojama, jog žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo informacinių technologijų, tad ir popierinės knygos tampa pasiekiamos internete ar telefone, o mūsų asmeninės bibliotekos dažnai dulkėja.

Straipsnio autorė yra Kristina Buidovaitė (bernardinai.lt), ji kalbina filosofą, aktyvų visuomenės veikėją ir Lietuvos atstovą Europos Parlamente Leonidą Donskį. Žemiau pateikta ištrauka iš jos straipsnio:

0a7f8de45256a651a45a7a54f4b636d4011684da

Apie vaikystę. Sentimentai „prarastoms“ ir atrastoms knygoms

Skaityti pradėjau anksti. Mamos dėka buvau knygas „ryjantis“ vaikas, neretai skaitydavome kartu su ja. Gerokai prieš mokyklą aš jau skaičiau pats. Labai ryškiai prisimenu Kornejaus Čiukovskio pasakas – jos iš principo buvo perkurtos remiantis kai kurių anglų pasakų motyvais.

Ne vienas rusų vaikų rašytojas netgi neslėpė stilizavęs kai kurias pasakas. Čiukovskio Daktaras Aiskauda buvo ne kas kita kaip Daktaras Dulitlis. Lygiai taip pat Samuilo Maršako vaikiški eilėraščiai buvo ne kas kita kaip angliški eilėraštukai vaikams. Pamenu Maršaką, Čiukovskį, be abejo, lietuvių autorius – Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, kurių tekstus skaičiau labai anksti. Skaičiau ne tik pasakas, bet ir vaikišką poeziją.

Labai ryškiai prisimenu Selmos Lagerlöf Stebuklingą Nilso kelionę, Brolių Grimmų pasakas, kurios man anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs supratau, kodėl jos laikomos niūriomis. Man, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai man patiko įvairių tautų pasakos – tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos.

Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąstau, kokias knygas šiltai prisimenu ir norėčiau skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėčiau skaityti Gianni Rodari Pasakas telefonu. Tai nuostabi knyga. Mano svajonė – surasti seno leidimo Pasakas telefonu.

Kita knyga, kurios labai ilgiuosi – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas. Šią knygą skaitau įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos Robinzono KruzoGuliverio kelionių stilizacijos. Panaši buvo Don Kichoto stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį Don Kichoto leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent Don Kichotas, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją – juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.

Apie laiką. Geriausia pasaulio literatūra

Nuolat skaitau tų rašytojų knygas, kuriuos laikau savo draugais ir palydovais. Lygiai kaip žmogus iki galo nepažinus, taip ir knyga yra begalinė. Visuomet egzistuoja stiliaus arba turinio interpretacijos galimybės, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Kadangi aš tikiu žmogaus nepažinumo idėja, tikiu, kad neegzistuoja absoliutus knygos pažinumas.

Knygos, kurias galėčiau nuolat skaityti, yra Cervanteso Don Kichotas (tai tiesiog geniali knyga), Jonathano Swifto Guliverio kelionės, François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis, Giovanni Boccaccio Dekameronas. Turbūt galėčiau nuolat skaityti Shakespeare’o HamletąMakbetą, garsiąsias istorines kronikas, Dante’s Dieviškąją komediją. Man – tai dieviški kūriniai. Tai knygos, kurias skaičiau būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, trisdešimt penkerių metų, ir skaitau dabar.

Man jos rodosi pažymėtos genialia žmogiškąja įžvalga. Savo ribotumo, tamsiųjų ir šviesiųjų pusių suvokimo. Knygos, kurios po Biblijos yra didžiausias žmogaus genialumo blyksnis. Kaip jau minėjau, Don Kichotas – geniali knyga, po jos minėčiau visiškai kitokią knygą – tai Guliverio kelionėsDon Kichotas yra visas persmelktas meilės, o Guliverio kelionės – mizantropiška, tačiau labai išmintinga knyga. Šias knygas miniu kartu todėl, kad jos sukuria genialią opozicinę porą.

Don Kichotą kine būtų galima lyginti su Federico Fellini požiūriu į žmogų: jis niekada nesišaipo, nesijuokia, viską persmelkia begaline simpatija žmogui. Don Kichotas taip pat persmelktas simpatijos žmogui. O Guliverio kelionės – tai veikiau įspėjimas apie žmogaus ribotumą, ydingumą, niekšingumą. Tai tamsesnė, niūresnė  ir pesimistiškesnė knyga, tačiau ji itin gili savo įžvalgomis.

Kitos knygos, kurias labai mėgstu, nepriklauso šiai kategorijai – veikiau jos yra nuorodos arba man kažką primena. Pavyzdžiui, Alaino René Lesage’o romanas Šlubas velnias. Jei nebūtų Cervanteso Don Kichoto, Lesage’o kūrinys būtų tapęs sensacija, ne mažesne nei Servanteso knyga. Lesage’as pasakoja istoriją, kaip demonas su studentu keliauja virš Madrido (iš tikrųjų omenyje turimas Paryžius). Keliaudami jie mato žmogaus sugedimą, visas jo silpnybes. Viskas baigiasi tuo, kad žmogus neperima demono pašaipos žmogui – studentas išlaiko savo meilę žmonėms. Tai nuostabi knyga, tačiau Šlubas velnias negali pranokti Don Kichoto. Juk Don Kichotas sukūrė kriterijus ir ištisą atskaitos sistemą, kuria vertini, ir dėl kurios pamilsti ir Šlubą velnią.

 

Apie geros literatūros paieškas

Be abejo, egzistuoja tam tikri kanalai, kurie veikia žmogaus gyvenimą. Atsiranda intuicija: lygiai kaip prisilietus prie muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos pojūtis, intuicija, taip pat ir su skaitymu. Kitas kanalas – pasitikėjimas literatūros kritika. Stebiu kritiką ir recenzijas. Mano nuomone, literatūros kritika Lietuvoje pasidariusi kiek kitokia. Jeigu buvo metas, kai Lietuvos literatūros kritika buvo aktyvi, dabar ji veikiau reaktyvi – ne formuojamas skaitytojas ir patys autoriai, o skubama pranešti gerąją naujieną apie tai, kad pasirodė knyga. Siekiama  pranešti žinią, o ne rimtai išnarplioti kūrinį. Kita vertus, pasikliauju ir teoriniuose tekstuose randamomis nuorodomis į grožinius kūrinius. Nūdienos filosofai ir sociologai produktyviai naudojasi grožine literatūra. Nesunku paaiškinti, kodėl. Pasaulyje be galo daug prirašyta ir „priveista“ antrarūšės akademinės literatūros, todėl pradėta ilgėtis tikrų dalykų. Neretai autentiškas teorizavimas gimsta iš grožinio kūrinio interpretacijos, o ne iš antrinio „produkto“ – mėginimo perinterpretuoti arba kritikuoti. Dažnai literatūra padeda labai daug ką suprasti ir teorijos lauke. Ypač literatūra, atliekanti gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke – būtent iš čia čekų, lenkų, vengrų ir kitų Vidurio Europos rašytojų kūrinių svarba.

 

Knygas reikia skaityti

Nelabai noriu tikėti, kad kompiuterinės technologijos gali pakeisti ir išstumti knygą. Esu girdėjęs tokių prognozių, bet nelabai noriu jomis tikėti. Kodėl? Ogi todėl, kad tuomet visiškai keistųsi mūsų estetinės tikrovės suvokimas ir pats estetinis išgyvenimas. Ar mes įsivaizduojame save susižavėjusius Diego Velázquezo arba Jano Vermeerio darbų tobulomis reprodukcijomis kompiuterio ekrane? Galima pasiekti tobulą vaizdo rezoliucijos lygį, bet kodėl gi tuomet žmonės vis dėlto lanko muziejus? Todėl, kad genialios kūrybos svarbi dalis yra jos pačios suformuojamas ir padiktuojamas mūsų santykis su ja. Jį suponuoja pati medžiaga. Menininkai tą santykį sąmoningai kuria.

Taip pat ir su knyga. Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą. Visa tai susiję. Žmonės, sukūrę genialius kūrinius, kūrė ne tik meistrišką vaizdų ar metaforų kombinaciją – jie sukūrė ir medžiagą, ir formą, ir mūsų santykį su ja. Prisimenu vieną Ingmaro Bergmano frazę, kada jis, jau būdamas garbaus amžiaus, pasakojo senatvėje labai norėjęs daugiau skaityti, ir aštriai pajutęs knygos galią pasipriešinti laiko destrukcijai. Suvokus, kad tau liko mažai laiko, nori kuo daugiau gauti iš pasaulio ir knygos. Bergmanas labai daug skaitė ir žiūrėjo senus filmus, dažniausiai senuosius nespalvotus filmus, ir per seną kino aparatūrą. Kodėl jis tą darė? Suprato, kad skaitmeninėmis technologijomis neišvalyti garso netobulumas ir pašaliniai garsai yra išgyvenimo dalis – lygiai kaip ir juodai balto vaizdo estetika. Dar vienas palyginimas. Kodėl pasaulyje atgijo vinilinės plokštelės? Tai tikras kultūrinis bumas. Tie plokštelės traškesiai – taip pat išgyvenimo dalis. Kompresuotas ir išvalytas garsas, pasirodo, pradėjo atstumti žmones. Jie pradėjo pasiilgti truputį netobulumo – to, kas dėvisi.

Pilną tekstą galite surasti štai čia.

Kai reikia mokytis, bet…

O dabar pakelkite rankas visi, kas vis dar mokosi. Esu tikra, jog kartas nuo karto susiduriate su problema, jog tiesiog nėra noro ar motyvacijos mokytis. Mano atveju viskas žymiai blogiau, aš jau ilgą laiką nejaučiu jokio noro mokytis, o pastaruoju metu situacija tapo kur kas blogesnė. Protu aš puikiai suprantu, kad tai nėra gerai ir aš turiu kažką keisti, tad mėginu atrasti būdą, kaip prisiversti mokytis.

472d950c6e12b1153b20fb5de39efb8b

1. Niekam nėra paslaptis, jog geriau mokytis po truputį kasdien nei didelį kiekį įveikti per vieną dieną (ypač naktį). Dažniausiai sužinome datas datas anksčiau nei reikia mokytis, tad atsižvelgdama į medžiagos kiekį, mėginu paskirstyti medžiagą taip, kad nereikėtų rautis plaukų paskutinę dieną.

Pavyzdžiui, pirmą dieną perskaitau visus turimus užrašus, jei man trūksta kažkokių atsakymų – ieškau jų, jei kažko nesuprantu ar kyla papildomų klausimų – mėginu išsiaiškinti. Antrąją dieną skaitau visus užrašus ir ruošiu konspektą – santrumpą to, kas temoje yra svarbiausia. Kelis kartus perskaitau turimą konspektą, ieškau raktinių žodžių. Asmeniškai man raktiniai žodžiai padeda trumpai glaustai prisiminti visą temą (pakanka iškalti kelis žodžius, o ne pastraipas ar lapus). Trečią dieną skaitau konspektą ir sudarau raktinių žodžių lenteles kiekvienai temai. Būtent taip aš stengiuosi mokytis.

Esant dideliems kiekiams informacijos ir smaugiant laiko trūkumui nei skaitymas to pačio per tą patį, nei kalimas tikrai nepadės (bent jau man), tad geriausias būdas įsidėmėti svarbiausias mintis ir būtent ties jomis susikoncentruoti (blogiausiu atveju – kalti). Mėginti suprasti esmę skaitant.

2. Daryti pertraukas yra būtina. Asmeniškai man geriausiai sekasi 50 min mokymosi ir 10 min poilsio. Geriau pagalvojus, 50 min nėra tiek daug, tad sugebu prisiversti mokytis, o 10 min poilsio neleis nuklysti nuo mokslo. Vis dėlto, poilsis jokiu būdu neturi būti Facebook, Instagram ar kitų socialinių tinklų tikrinimas, priešingu atveju pertraukėlė nueis šuniui ant uodegos, jūs nesijausite pailsėjęs. Aš pertraukėlės metu guliu lovoj ir svajoju arba tiesiog klausau muzikos ir šoku priešais veidrodį. Na, prisigalvoti galima visko, tik jokiu būdu nekiškite nosies prie socialinių tinklų ar interneto naršymo, nes tai ryte ryja laiką ir vargu ar jau grįšite prie mokymosi.

94a02db173099ae5b6e0890fbec1d86c

3. Svarbios smulkmenos. Jei mes kažko labai nenorime, mes to ir nedarysime, tad reikia pasistengti save motyvuoti ar įkvėpti, kas kartais yra nepaprastai sunku. Vis dėlto, jei jus tai paguos, norit įgyti naują įprotį, būtina tai atlikti 19 dienų iš eilės, vėliau mes įprantame ir būna lengviau. Deja, atsikratyti įpročių jau yra kur kas sunkiau.

Visų pirma yra sveikata. Esu tikra, kad visi girdėjau tai, tačiau kiek iš jūsų tai pamėginote, ką?

  1. Kasryt atsikėlus išgerti bent stiklinę vandens (ne kavos, ne arbatos). Tiesą sakant, aš visuomet geriu vandenį atsikėlus, tad nelabai galiu palyginti prieš ir po.
  2. Pamėginkite bent 7 min skirti pilatesui. Tai suteiks daugiau energijos, pakels ūpą ir sumažins stresą. Be to, pilateso pratimai nėra sunkūs, tačiau naudingi.
  3. Miegas yra poilsis. Pailsėjus turime daugiau energijos, galime pasigirti geresne nuotaika. Seniau ir aš priklausiau „miegas tik silpniems“ klubui, tačiau su amžiumi supratau, kad tai ne man. Esant miego trūkumui nenoriu nieko daryti, tik gulėti ir šūdmaliauti, gana dažnai būnu išsiblaškiusi ir dažnai niurzgu.

Antra – dienos planas yra puikus būdas save motyvuoti. Vakare prieš miegą gerai apgalvokite, ką norite nuveikti kitą dieną. Surašykite viską ant lapo, jei reikia, užrašykite laiką.

Būna, jog norime nuveikti šimtus darbų, tad būtinai sužymėkite (ar pabraukite) prioritetines užduotis. Ryte atsibudus nereikės galvoti kas ir kaip, viską jau turėsite ant lapo.

Trečia – susikoncentruoti į tai, kas teikia laimės ir emociškai nėra sunku.

  1. Galima kasdien skirti kelias minutes dvasiniam tobulėjimui, pavyzdžiui galvoti apie tai, kas teikia laimės ar padėkoti Dievui (likimui, sau ar pan.) už tą gerą, kurį mes turime.
  2. Susitvarkyti darbo vietą. Kaip bebūtų keista, tai išties veikia. Aš dar mėgstu uždegti žvakę prieš pradedant mokytis. Nežinau kodėl, tačiau jei žvakė nėra uždegta, aš negaliu mokytis. Absurdas, tačiau man padeda.
  3. Daryti pertraukėles ir jų metu užsiimti tuo, kas patinka. Pažaisti su naminiu gyvūnu, paskaityti knygą, pavalgyti ar pan.

Ketvirta – visame kame venkite telefono ir socialinių tinklų naudojimo (ir interneto). Jie ryja laiką, o naudos iš jų nedaug.

4. Užkirskite kelią prokrastinacijai (procrastination). Viskas yra mūsų rankose, privalome kovoti su kvailomis mintimis, kurios gyvena mūsų galvoje. Aš mėgstu į savo kalendorių (galima naudoti sąsiuvinius ar užrašų knygutes, kurias dažnai vartote) priklijuoti lapelių su motyvuojančiomis mintimis ar citatomis.

c4f0395bde94fd32a585f8259737d589

Nemeluosiu, prokrastinacija mane kankina juodai. Kartais sėdžiu prie pastraipos kelias valandas, kol galiausiai puolu į neviltį ir visą parašytą tekstą ištrinu. Mėginu kažkaip kapstytis, bet sunkiai man sekasi.

Užklupus prokrastinacijai stengiuosi tiesiog imti ir daryti. Žinoma, darbas nebūna kokybiškas, tačiau kitą dieną jau kiek lengviau gaudytis ir galima pataisyti padarytas klaidas ar pataisyti mintis. Bet kokiu atveju, kažkas yra geriau nei nieko (šiame kontekste).

5. Esu tikra, jog yra žmonių, kuriems patinka mokytis klausant muzikos. Aš ir seniau galėjau klausyti muzikos ir mokytis, tačiau pastaruoju metu man vis sunkiau susikaupti, kuomet fone kažkas dainuoja. Kita vertus, visiškoje tyloje man nejauku, tad vietoj dainelių stengiuosi tyliai klausytis ramios melodijos.

miau

Tai va, tiek patarimų iš manęs. Esu tikra, jog niekam jie nepasirodys nauji, tačiau visus juos išmėginau ant savęs ir galiu drąsiai sakyti, jog tai veikia ir mažais žingsniukais judu į priekį. Jei turite kokių klausimų – mielai atsakysiu. Ir žinoma, jei kas turite dar kokių nors patarimų, kaip galima motyvuoti save mokytis, labai prašau pasidalinti, nes man dabar kaip niekad reikia save motyvuoti mokytis.

Leonidas Donskis: kentauras. Apie lytiškumą literatūroje ir gyvenime

Sveiki, prieš dvejus metus man teko skaityti Jurgos Ivanauskaitės ir Leonido Donskio pokalbį, kuris man pasirodė gana įdomus. Jiedu kalbėjosi literatūrinėmis temomis, pasidalino gyvenimiška patirtimi ir daugiau. Šio pokalbio nuorodą aš išsaugojai ir visai neseniai vėl jį suradau, tad tiems, kurie dar neturėjo progos “įsiterpti“ į šį pokalbį, norėčiau trumpai pristatyti kelias mintis, kurios man pasirodė įdomios.

Taigi, pradėti reikėtų nuo trumpos priešistorės. 2004 m. Jurga Ivanauskaitė kalbino Leonidą Donskį. Šis pokalbis vėliau buvo išspausdintas jos knygoje „Švelnūs tardymai“ (2005, leidykla „Tyto alba“). Žemiau pateiktas pokalbis yra netaisytas (šaltinis).

–Kaip Tu vertini daugelyje kultūros sričių primygtinai klijuojamą moteriškumo etiketę: „moterų literatūra“, „moterų kinas“ ir t. t. Juk, kalbant, pavyzdžiui, apie H.Kunčių ar S.Parulskį, niekada neakcentuojamas jų lytiškumas, užtat bet kurios rašytojos knyga pradedama recenzuoti nuo to „keisto“ fakto, kad autorė yra moteris. Ar kūrybos kokybė priklauso nuo lyties?

–Manau, kad kūrybos kokybė tikrai nuo lyties nepriklauso, nes talentas visada yra talentas. Jausčiausi labai keistai ir nenatūraliai, jei, susidūręs su talentingos rašytojos, kompozitorės, dailininkės ar teoretikės kūriniu, staiga imčiau galvoti apie jos lytį ir būtent su „moteriška“ patirtimi sieti jos kūrybos blyksnius bei įžvalgas. Hanah Arendt ar Simone Weil man yra tiesiog labai talentingos filosofės ir jų kūryboje neįžvelgiu nieko specifiškai „moteriško“.

Man rodos, kad šis klausimas yra labiau susijęs su socialine ar politine sfera nei su kūrybos erdve. Jis tapo ypač opus XX a. antrojoje pusėje, kai moterų lygybės problema buvo pradėta spręsti radikalesniais būdais, o feminizmas, ypač Simone de Beauvoir kūryba, priartėjo prie kairuoliškųjų, netgi marksistinių, idėjų. Antra vertus, XX a. pasaulis tapo kupinas prieštaringiausių konvencijų, atsirado netgi tokia keistenybė kaip „politiškai korektiški kultūriniai kodai“. Tai reiškia, kad apie žydus gali juokauti patys žydai, tačiau jei nežydai pasakoja tokius anekdotus, jie skamba gana nepadoriai. Panaši situacija susiklostė ir su moterimis: jos pačios gali pasijuokti iš savęs, tačiau kai tą patį daro vyrai, „padorioje kompanijoje“ jų juokeliai skamba vulgariai, netgi nešvankiai. Pastebėjau ir dar vieną keistą dalyką: XX a. vyrai būtent moterims ėmė priskirti ypatingą kūrybinę drąsą. Tereikia prisiminti pašėlusiai drąsius Linos Wertmüller („Paskualė“, „Meilė ir anarchija“) ar Lilianos Cavani („Naktinis portjė“) filmus, kuriuose apie vyro ir moters santykius, ypač jų erotinę pusę, kalbama taip atvirai, kad daugelis vyrų yra įsitikinę, jog jų lyties režisierius to nepajėgtų.

–Gal tai yra tik dar vienas stereotipas? Daugiau nei prieš dešimt metų mano romanas „Ragana ir lietus“ buvo apšauktas „pornografiniu“, nors tuo pat metu pasirodžiusiame R.Gavelio „Vilniaus pokeryje“ knibždėjo kur kas drastiškesnių erotinių scenų. Atvirai teigta, kad tai, kas leista rašytojui vyrui, nevalia moteriai. Per tuos dešimt metų Lietuvoje labai daug kas pasikeitė, tačiau ar kūryboje vyro ir moters teisės tikrai yra lygios?

–Sutinku, kad tai gali būti vyriškas požiūris, tariamai šiuolaikiška reakcija, kuriai iš tiesų darė įtaką ilgaamžės patriarchalinės tradicijos. Juk šitiek amžių moteris įsivaizduojama kaip erotinė būtybė ir būtent jai priskiriama magiškoji, sakralinė Eroso galia. Jei moteris šias savo galias skleidžia moderniajame pasaulyje, į ją reaguojama kaip XIV a., tik be tų laikų atviros prievartos ir tiesioginio smurto. Paprasčiau tariant, net XXI a. vis dar bijoma raganos, tos mistiškos, stiprios moters, iš kurios trykšta erotiškumas, kūrybingumas ir kitos magiškos galios. Tačiau manyčiau, kad kai kurias temas drąsiau ir atviriau iš tikrųjų geba atverti būtent moterys. Tai lemia jų ypatingas jautrumas, susijęs su specifine patirtimi, ne tik asmeniška, bet ir kolektyvine, perduodama iš kartos į kartą, senelės – anūkei, motinos – dukteriai, sesers – seseriai… Tas jautrumas ir yra vienintelis dalykas, kurį aš būčiau linkęs išskirti, kalbėdamas apie moteris kūrėjas.

–Ar sutinki su teiginiu, kad daugelį amžių moterų talentams atsiskleisti ir suklestėti tiesiog nebuvo socialinių sąlygų? Juk dabar, kai tos sąlygos atsirado, moterys labai veržliai žengia į visas tradiciškai vyriškas kūrybos sritis ir nė kiek vyrams nenusileidžia.

–Be abejo. Savo pamėgtoje olandų tapyboje esu atradęs unikalų, žaižaruojantį, deja, mažai kam žinomą talentą: XVII a. tapytoją Juditą Laister, Franso Halso mokinę. Vakarų Europos tapybos erdvėje moterys atsirado labai vėlai, o Judita Laister buvo pirmoji, priimta į šv. Luko, dailininkų globėjo, gildiją. Nepaisant unikalaus talento, Juditos likimas buvo dramatiškas, ir jis daug ką pasako apie moters kūrėjos likimą ano meto Europoje. Ji ištekėjo už kito dailininko – Hanso Mulenero, kurio darbai, nors ir geri, neprilygo didingai žmonos tapybai. Judita pagimdė jam tris vaikus ir liovėsi tapyti. Laister kūrybos istorija baigėsi jai sulaukus vos 32 metų, šių dienų požiūriu – beveik jaunystėje. Tačiau matydamas jos darbus anaiptol nemanau, kad, jei jau jie tapyti moters, turiu juos vertinti taktiškai, atlaidžiai, su išlygomis. Jokiu būdu! Tai meistrė, geniali tapytoja, kuri drąsiai gali stovėti vienoje gretoje su didžiaisiais to meto tapybos vyrais – Rembrandtu ar Vermeieriu. Manau, kad dabar tas pats yra visose kūrybos sferose, tiek muzikoje, tiek literatūroje.

 –Kartą vienas talentingas lietuvių rašytojas paklausė: „Ar moteris turi sielą?“ Nors tai buvo pasakyta juokais, vis tiek buvo justi priešiškumas „antrosios lyties“ atstovėms. Taigi ar moteris turi sielą?

Man tai skamba kaip parafrazė kitų baisių klausimų: ar žydas turi sielą, ar juodaodis turi sielą ir t. t. Net jeigu tai yra tik sąmojis – jis labai nevykęs. O moterų invazija į literatūrą, mano manymu, yra sveikintinas ir labai natūralus procesas. Juo piktintis galima nebent tik taip, kaip XIX a. miestuose buvo piktinamasi žydų atėjimu į visuomenės gyvenimą po to, kai jie buvo paleisti iš getų. Moterų situacija dabar panaši, nes jos tam tikra prasme irgi yra paleistos iš geto. Taip, kaip XIX a. gimė modernusis antisemitizmas, XXI a. gali gimti ir modernusis mizoginizmas. Noriu tikėti, kad laikai pasikeitė, todėl priešiškos reakcijos moterų „invazijos“ atžvilgiu nūnai atrodo komiškai ir neskoningai, o ne grėsmingai. Ten, kur persiskirsto galia, prestižas ir statusas, visada tenka laukti skausmingų konfliktų. Moterų atėjimas į pačias įvairiausias gyvenimo sferas ir įsitvirtinimas jose šiandien yra jau įvykęs faktas. Tie, kurie juo stebisi, atrodo naivūs, o kurie piktinasi, tiesiog nesolidžiai elgiasi. Juk reikia sveikinti galimybę visiems mums, nepriklausomai nuo lyties, lygiomis teisėmis dalyvauti kūryboje ir žmonijos tobulinimo darbe.

–Dabar pateiksiu klausimą, į kurį atsakymas ir šiaip jau visiems aiškus, bet man tiesiog įdomu, kaip jį suformuluosi būtent Tu: ar Lietuva – patriarchališkas kraštas?

–Be jokios abejonės, Lietuva yra patriarchališka, tačiau pastaruoju metu ji keičiasi, nors tai daro sunkiai, bambėdama ir daug ką keiksnodama. Ji yra patriarchališka jau vien todėl, kad stokojo ir stokoja tų miesto kultūros įtampų, kurios yra persmelkusios Vakarų visuomenes. Dabar lietuviškoje socialinėje patirtyje yra naujai atrandama daugelis dalykų: rasinė etninė, moterų, homoseksualų ar net darbininkų problematika. Vakaruose visa tai jau senokai atrasta ir gana dramatiškai išgyventa, nes nusistovėjusių požiūrių kaita visuomet skausminga. Lietuva vis dar atradinėja tai, kas kitur jau yra gyvenimo elementorius. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje visi procesai vyksta greičiau, tikiuosi, kad šis periodas neužtruks pernelyg ilgai. Lietuva bus tiesiog priversta išlipti iš patriarchališko būvio, nors neabejoju, kad šiame kelyje teks įveikti daugelį nemalonių emocinių barjerų. Lietuvoje yra aibė stereotipų, įsisenėjusių požiūrių, kurių niekas nekvestionuoja ir juo labiau nebando pakeisti. Pavyzdžiui, vis dar gajus įsitikinimas, kad vyras yra geresnis gydytojas, politikas ar rašytojas negu moteris. Juk tokio teiginio niekaip neįmanoma įrodyti, net neprotinga pradėti įrodinėti. Aš tikiu ne įrodinėjimais, o patirtimi. Tikiu, kad nūnai taip plačiai atsivėręs pasaulis mus įtikins, jog gyvenimas yra daug įvairesnis ir įdomesnis, nei mano tie, kurie jį skirsto į aiškias kategorijas, dėlioja į stalčiukus ar kiša į siaurus rėmus.

**

Jei norite skaityti visą dialogą ar sužinoti, kodėl L. Donskis yra kentauras, maloniai kviečiu skaityti visą šių dviejų nuostabių asmenybių dialogą štai čia.

 

Django Girls Vilnius

Ar kada norėjote sudalyvauti nemokamose dirbtuvėse, kuriose mokytų programuoti? Man tokia galimybė pasitaikė ir lapkričio mėnesį dalyvavau Django Girls Vilnius.

Trumpai pristatant programą. Django Girls programos tikslas padėti moterims susiorientuoti programavime ir padėti kuriant savo internetinę svetainę. Vis dėlto, jei esate žalios ar šiaip nelabai draugaujate su kompiuteriais, jums iš anksto yra paruošta paruoštukė, kurią galime rasti štai čia. Joje žingsnis po žingsnio yra aprašomi veiksmai, kuriuos būtina atlikti kuriant savo svetainę. Tik prieš pradedant programuoti nepamirškite atsisiųsti būtinų programų, jas galima rasti čia.

Norėjau sudalyvauti dirbtuvėse, nes turėjau viltį išmokti programuoti bei gautas žinias panaudoti kuriant bookwakeus svetainės dizainą. Pradžia buvo visai smagi, nes mokykloje turėjau programavimą (mokiausi C++ kalbos), tad turėjau progos prisiminti ir kelioms akimirkoms pasijusti protinga, nes sekėsi geriau nei kitoms moterims. Mane itin nudžiugino švediškas stalas apkrautas nuostabiausiu ir skaniausiu veganišku maistu… Žinau, jog jį ruošė kavinė, tačiau niekaip negaliu prisiminti kokia…

Kita vertus, būkim atviri, norint išmokti programuoti vienos dienos tikrai nepakanka, o kai kurie specialistai teigia, jog mažiausiai reikėtų mėnesio. Kuo tikėti, leisiu patiems nuspręsti. Pasiekus Django Girls paruoštukės vidurį buvo itin sunku susigaudyti pačiai, kadangi reikėjo įsidiegti dar kelias programas, kuriomis naudotis nemokėjau, tad teko pasodinti šalia savęs mokytoją, kuris man padėjo, o galiausiai supratęs mano beviltišką padėtį tiesiog pabaigė mano pradėtą darbą.

525f9f537043bdde0723d8534e47673c

Bendrai, man labai patiko maistas, tačiau mokymai… Kaip vėliau prasitarė mano mokytojas, jis buvo priverstas ateiti, bet pats iš savęs, labai smagus žmogus. Kelios mokymų draugės užsiminė, jog šios programavimo dirbtuvės galėjo būti pinigų plovimas. Neatmetu šios galimybės. Šią akimirką mano kompiuteryje yra kelios programos, kuriomis nesinaudoju ir vargu ar kada naudosiuosi, o svetainė yra tiesiog baltas puslapis (gaila, jog neleidžia pasidalinti, kaip ji vizualiai atrodo). Ir žinoma, nieko naujo neišmokau.

Tikrai labai norėčiau išmokti programuoti, tačiau tam vienos dienos nepakanka, priešingu atveju puse universitetų programų būtų bevertės…

miau

Pažadėjau organizatoriams „parekomenduoti“ Django Girls informacija apie šią programą (suprask, nėra nieko nemokamo, tik sūris pelėkautuose).

Filmai mėgstantiems fotografuoti

„Žemės druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)

„Oskarui“ nominuotame filme W.Wendersas, vedamas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinamų kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija…“ – tikina S.Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus.

„Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe sužavi nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos. Nespalvoti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statiškas buvęs paveikslėlis ims judėti.

„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)

Pagrindinė filmo herojė Rebeka – fotožurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį.

Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti, – darbas ar šeima – yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdus, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudytoju – buvusių fotografų nebūna

„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)

Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis grįžta į pašėlusią jaunystę, kai išgyveno iš koto verčiančią meilę.

Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kai, klajodama po Sarajevo griuvėsius, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą…

„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)

1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotoniškas ir sunkus Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestiečiai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam sutuoktiniui…

Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė Auksinio gaublio nominaciją, pateko į geriausių „Oskarui“ nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė, kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus.

 „Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)

Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą Jamesą Nachtwey ryžtasi papasakoti, kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats J.Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą. Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, jis vertas dėmesio.

„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą pasakoja J.Nachtwey.

Visa info (žodis žodin): kultura.lrytas ir kultura.lrytas.lt

 

Interviu su…

giphy

 

Visą mėnesį mūsų draugiškas būrys dalyvauja knygų tag’e. Pirmoji startavo Viktorija, aną savaitę Alicija pasidalino savo nuomonę, o šį penktadienį – Otilija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Christopher Paolini “Eragonas“.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Fantastika, mokslinė fantastika ir tokios, kaip japonų/kinų mitologijos.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Romantinė.

  • Mėgstamiausias autorius?

Neturiu 🙂

  • Ką skaitai dabar?

Mario Puzo “Krikštatėvis“.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Naudojau pasidarytą geišos skirtuką, bet neberandu jo, tad nieko nenaudoju (arba atsitiktinį lapuką, tušinuką įkišu, kad žinočiau, kur baigiau), tačiau artimu metu ketinu kokį pasidaryt 🙂

  • Plonos ar storos knygos?

Otilija: Priklauso nuo knygos įdomumo. Žinoma, plonos geriau, tačiau ne visada. Pvz.: Antuanas de Sent Egziuperi  “Mažasis princas” yra labai įdomi plona knyga ir norėtųsi, kad ji  būtų ilgesnė, niekada nesibaigtu. Taip pat man asmeniškai ilgumas nepasijuto Christopher Paolini knygoje “Eragonas”, nors ji labai stora, tačiau tai atsvėrė autoriaus sugebėjimas įtraukti skaitytoją į knygos istoriją. O štai, Lewis Carroll knyga “Alisa stebuklų šalyje”, yra vidutinio ilgio, tačiau ir tiek man buvo per daug, kad niekada jos nepabaigiau…

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Mano rašomos knygos būtų apie draugystę arba mistinės/ detektyvinės, tačiau taip ar taip, pabaigoje ar istorijos eigoje mirtu pagrindiniai veikėjai, o pati pabaiga būtų neaiški, pats skaitytojas turėtu nuspręsti, kaip ji visgi pasibaigė (būtų koks nors incidentas, galutinis taškas, kuris baigtųsi su klaustuku).

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Iš dalies tai jos gan geras dalykas, nes gali rasti tokių knygų, kurių dar nėra Lietuvoje ar kurių tu negali įsigyti, tačiau iš kitos pusės, sunkiau įsijausti į pačią istoriją, esi pririštas prie technologijos, nuo kurios dažniausiai skaitydamas nori pabėgti. Taip pat pasirinkdamas kompiuterinį variantą  negali rankose laikyti tos tikrosios knygos, versti jos puslapius, nešiotis visur su savimi (nes niekada nežinai, kada išsikraus tavo telefonas ar kompiuteris). Popierinis variantas netgi akims sveikesnis ir žinai, kad jis amžinas (na, beveik amžinas 😉

 

otilija

 

Tikiuosi Jums patiko mūsų knygų tag’as, geriau pažinote mūsų rašytojas bei laikas neprailgo.

Gražaus rudens, neliūdėkite 😉

Interviu su…

tumblr_nj9ke6azvj1sk2kqwo1_500

Kaip ir žadėta, mes tęsiame knygų tag’ą. Lygiai prieš savaitę į klausimu atsakė Viktorija. Šiandien į klausimus atsakys ir savo nuomone pasidalins Alicija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, skaitymas man kaip hobis, būdas atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios dienos.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man visada labai keista, kai žmogus gali nurodyti “tą vienintelę”, nes mano atmintis turi be galo daug kiaurymių, tad esu tikra, jog reikiamu momentu tiesiog neprisiminsiu tikrai geros. Vis dėlto knygos, kurios per laiką man vis dar nėra nunykusios būtų Biblija, A. Golder “Geišos išpažintis” bei W. Golding “Musių valdovas”.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Pirmenybę teikčiau istoriniams romanams, biografijoms. Taip pat be gali myliu klasiką bei detektyvinį žanrą.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Man sunkiai skaitosi šių dienų jaunimui skirta literatūra (young adults). Man ji atrodo kažkokia tuščia, be vertybių, ką jau kalbėti, jog skaitytojas yra paperkamas toli gražu netikroviškomis meilės istorijomis, lytinų santykių buvimu ir panašiu džiaugsmu.

Taip pat nemėgstu romantikos, nežinau kodėl. Tiesiog negaliu skaityti, nes… galbūt netikiu tokia meile.

  • Mėgstamiausias autorius?

Lev Tolstoj, Liza See, Anchee Min, Aleksandra Marinina, Arthur Conan Doyle.

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu man liko vos keli puslapiai T. Gerritsen “Dvynės”, o tuomet planuoju imti į rankas J. Tanizaki “Katė, vyras ir dvi moterys” (man teko šią knygą skaityti gal prieš kokius 7 metus, tai paliko labai gerą įspūdį, tai tikiuosi nenusivilsiu :D)

  • Kokį skirtuką naudoji?

Dažniausiai vietoj skirtukų naudoju bet ką, kas papuola po ranka. Šiuo metu skaitau kelias knygas. Vietoje yra skirtukas iš Valstybės pažinimo centro, o kitoje – Viktorijos dovanotas (ne pieštas) piešinėlis (abu galima pamatyti mūsų Instragram’o paskyroje).

  • Plonos ar storos knygos?

Nei/ nei. Viskas labai priklauso nuo skaitomo žanro, bet bendrai, tai nemėgstu knygų, kurios yra virš 400 puslapių. Vienų pirma, jas sunku su savimi nešiotis/ vežiotis. Antra, yra didelė tikimybė, jog bus pateikta nereikalingos informacijos, kuri yra visiškai nereikšminga nei siužeto, nei veikėjų plėtojimui. Plonos knygos manęs negąsdina, greičiau priešingai, kyla motyvacija greičiau ją perskaityti. O šiaip, jei reikėtų idealios apimties, tai mano galva būtų 150 – 350 psl.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Nesuklysiu sakydama, jog būdama 12 metų panorau būti rašytoja. Žinoma, gyvenime ne visada gauni tai, ko nori, bet šios minties dar neketinu atsisakyti. Kūrusi esu daug (romantika, detektyvas, patyčios, fantastika ir pan.), bet amžius keičia žmones, tad manau, kad mano ateities knyga būtų kažkas mielo ir šilto, ką galima būtų skaityti rudens vakarais ir kas nekeltų jokių negatyvių minčių, bet priešingai – priverstu nusišypsoti. Kitaip, knyga, kuri padėtų atsipalaiduoti. Greičiausiai rašyčiau komediją apie šeimyninį gyvenimą, nes mano šeima yra gyvas komedijos ir meilės pavyzdys.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Kelis kartus buvau pradėjusi skaityti elektronines knygas, bet tai truko neilgai, nes tiesiog nebuvo patogu. Vis dėlto po kurio laiko pamėginau vėl ir kuriam laikui man tai prigijo. Žinot, kasdien kuprinėje turiu telefoną ir kompiuterį, tad visai patogu, ypač kai atsisiunčiau programėlę Readabook 🙂 Bet bendrai, popierius yra malonesnis. Gera susirangyti lovoje su knyga, o ne kompiuteriu ar telefonu. Ką jau kalbėti, jog nuo telefono ar kompiuterio mano akys verkia iš skausmo 😦

 

 

miau

 

 

Kviečiame prisijungti bei pasidalinti savo mintimis 😉

Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgstamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.