Boku dake ga Inai Machi

Boku dake ga Inai Machi“ yra iš tų anime, kuriuos pažiūrėjęs susimąstai tiek apie gyvenimą, tiek apie poelgius jame. Šiais laikais labai sunku sukurti gerą animaciją, kuri patrauktu dėmesį, tuo labiau, kai kalbame apie fenomenus. Nors šis Anime yra 2016 metų, jis gan idomus, veiksmas gerai išvystytas bei kupinas mįslių.

Pačioje pradžioje mes esame supažindinami su pagrindiniu veikėju Satoru Fujinuma ir jo galia, kurią kūrėjai pavadino „Revival“.  Jam kur nors esant ir netoliese atsitikus kokiai nors nelaimei, jis yra gražinamas kelioms minutėms atgal, kad sustabdytų kokį nors incidentą. Tačiau „Revival“ pasikartoja vis dažniau ir dažniau, tad jis pradeda prisiminti savo vaikystę, kai jo draugai buvo pagrobti bei nužudyti, o jis pats per atsitiktinumą nepatyrė to paties.

Boku.dake.ga.Inai.Machi.full.1982267

Viskas pasikeičia, kai vieną dieną, grįžęs po darbo, išvystą nužudytą mamą, o policija jį pradeda persekioti, nes mano, kad tai jo darbas. Satorui bandant pabėgti, jam vėl pasireiškia „Revival“, tačiau šį kartą jis grįžta daug metų atgal, porą savaičių iki savo klasiokų pagrobimų ir nužudymų vaikystėje. Jis suvokia, kad norint išgelbėti mamą, jis turi sustabdyti viso to pradžią, vaikystės žudiką, kuris niekuomet ir nebuvo išaiškintas.

Pirmoji jo auka buvo mergaitė, kuri visuomet buvo viena, o namuose patirdavo smurtą. Jis su ja susidraugauja, tačiau jam nepavyksta. Ji visgi miršta, tačiau keliomis dienomis vėliau. Grįžęs į dabartį jis suvokia savo klaidas ir prašo dar karta būti nugabentam atgal, į praeitį, tačiau šį kartą jis stengsis padaryti viską, kad visus išgelbėtų. Jo prašymas buvo įgyvendintas.

Šį kartą jam pavyksta visus išgelbėti, tačiau kas žudikas? Žiūrovai, kartu su pagrindiniu veikėju, sprendžia šią painią mįslę ir bando surasti, suvokti, kas tikrasis kaltininkas. Nors Anime veiksmas sukasi aplink mokyklą, kūrėjai sugebėjo tai padaryti įdomiai. Atskleidžia kiekvieno veikėjo ydas, gyvenimo sunkumus, žmonių, tėvų daromas klaidas ir kaip draugystė, pasitikėjimas vienas kitu gali padėti įveikti sunkumus, netgi išgelbėti gyvybes.

Įdomiausia tai, jog kiekvienoje serijoje mes esame aklagatvėje. Mes nesugebame išsiaiškinti žudiko tapatybės iki pačių paskutinių serijų. Nors, vienoje serijoje aš nuspėjau jo tapatybę, mane kūrėjai iškart vėl suklaidino tam tikrų antrinių veikėjų šešėliais. Tačiau visko amžinai nenuslėpsi. Kai buvau jau visiškai įsitikinusi, kad tai jis, tas veikėjas, yra žudikas, šio anime kūrėjai nebetempdami siužeto  jau kitoje serijoje parodė, kad visgi aš neklidau. O ar jūs iminsite šia mįslę?

index

Tačiau visur yra minusų. Kaikurios vietos buvo per daug ištemptos. Visą šį Anime galima buvo parodyti per žymiai mačiau serijų. Tačiau, prisipažinsiu, kad tai netrugdė žiūrėti, nes kiekvienoje serijoje buvo šiokios tokios mistikos, bei nuorodų į žudiką, kas žiūrovams ir yra svarbiausia. Tačiau man dar nepatiko pabaiga. Pačioje pabaigoje veikėjas guli komoje, o žudikas vaikšto laisvėje. Tačiau, Satorui, atsibudus, pas jį grįžta ir žudikas, kol galiausiai jis yra pagaunamas, o veikėjas toliau gyvena. Pati pabaiga gan keista, nesueinanti su visu Anime, stilius kiek kitoks. Norėjosi kažko kito, gal liūdnesnės pabaigos, o gal, kad jis savo gyvenimą nugyventu su vaikystės mergaite, tačiau kūrėjai mums šio džiaugsmo nesuteikė ir pabaigą palyginus su viso Anime veiksmu padarė greitą, be kulminacijos. Toks jausmas, kad jiems pritruko laiko ar biudžeto lėšų.

 Tačiau nesupraskite manęs blogai. Šiame Anime mes išvystame stiprią draugystę tarp vaikų, kurios pagalba jie gali daug ką įgyvendinti. Mums taip  pat parodo, kad, kai kurių dalykų tu vienas nepadarysi, kas ir buvo Satoru pirmojo „Revival“ grįžimo nesekmės priežastis. Tad, šį Anime tikrai verta pažiūrėti kiekvienam ir patirti nuostabią dedektyvo kelionę, kurioje tu ne tik žiūri veikėjo aiškinimąsi, kas yra žudikas, bet ir pats ieškai nuorodų į jį. O kartu susimąstai apie savo pačio gyvenimą, apie padarytas klaidas jame, kai galėjai kažkam pagelbėti, kažkam užkirti kelią, tačiau nuėjai, kaip ir mūsų pagrindinis veikėjas. Nors jis gavo galimybę grįžti į praeiti, nemanau, kad tikrame gyvenime tai įmanoma. Tačiau nepamirškite, kad kiekvienas gali gauti antrą progą, o ją gave nepadarykite tos pačios klaidos, kaip praeitije, nes ir vėl teks gailėtis. Tad smagaus žiūrėjimo bei nužudymų kupinos kelionės su „Boku dake ga Inai Machi

otilija

Yubiko

Katja Millay “Ramybės jūra”

 

Sveiki visi 🙂 Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šį kartą tai Katja Millay knyga „Ramybės jūra“. Pripažinsiu iš šios knygos nesitikėjau labai daug ir pati tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, tačiau gavau ją dovanų, todėl  nusprendžiau šiai knygai suteikti galimybę ir, jei atvirai, tai knyga mane nustebino netgi labai. Pirmieji knygos skyriai nebuvo niekuo ypatingi ir netgi buvo šiek tiek nuobodoki, skaitėsi labai lėtai ir jau pradėjau galvoti, kad mano nuojauta apie „Ramybės jūrą“ pasitvirtino. Taigi nusprendžiau, nuo šios knygos, padaryti kelių dienų pertrauką ( tiesa kelios dienos virto beveik keliomis savaitėmis) na, o kai vėl paėmiau ją į rankas nebegalėjau atsitraukti ir beveik visą knygą perskaičiau per vieną dieną.

„Ramybės jūra“ tai knyga apie merginos vardu Nastia gyvenimą po tragiško atsitikimo, po kurio dalis merginos „mirė“. Manau, labai gerai knygos esmę apibūdina mėgstamiausia mano citata iš šios knygos:

Daylight won‘t protect you from anything. Bad things happen all the time, they don‘t wait until after the dinner

Būtent ši citata privertė mane labiausiai susimąstyti ir ne tik apie tai, kad blogi dalykai nelaukia tamsos, bet ir apskritai apie gyvenimo trapumą.

Kalbėdama apie „Ramybės jūrą“ pirmiausia  norėčiau aptarti šios knygos veikėjus, kurie, bent jau man, patiko labai 🙂 Patiko, kad veikėjai turėjo kiekvienas savo istoriją ir asmenybę. Taip pat man labai patiko realistiškos veikėjų reakcijos į įvairias situacijas. Ir nors ne visiems jų sprendimams pritariau,  nebuvo sunku suprasti kodėl vienas ar kitas veikėjas priėmė būtent tokį sprendimą. Nastia ir Džošas, pagrindiniai knygos veikėjai, abu žino ką reiškia netektis, ir nors abu jie prarado skirtingus dalykus ( Nastia – save ir tai kuo kažkada buvo, Džošas – artimus žmones ) su netektimi jie abu kovoja panašiai – atsiribodami nuo juos supančio pasaulio. Dar viena knygos veikėja, kuri man labai patiko, tai –  Tiernė, tačiau ji nėra pagrindinė veikėja, o tai reiškia, kad ir jos istorija nėra išplėtota taip plačiai, kaip man norėtųsi, taigi jei ateityje atsirastų knyga būtent apie Tiernę, net nedvejodama ją perskaityčiau 🙂

Vos nepamiršau paminėti, kad man labai patiko tai, kad veikėjai turi pomėgius, be kurių negalėtų gyventi. Nastiai tai grojimas pianinu, taip pat šiek tiek neįprastas, bet man pasirodė labai įdomus merginos pomėgis kolekcionuoti vardų reikšmes. Na, o Džošas užsiima medžio darbais. Ir jei atvirai, man be galo patiko koks atsidavęs vaikinas savo darbui.

Tiesa, verta paminėti, kad ši knyga, bent jau man tai sukėlė vos ne visas įmanomas emocijas. Skaitydama ir šypsojausi ir liūdėjau, o kartais netgi pykau, tik va verkti šį kartą neprivertė.

Knygos pabaiga privertė mane jaustis labai dvejopai. Iš vienos pusės džiaugiausi, kad buvo atsakyti rūpimi klausimai, tačiau kita vertus norėjosi ir šiokios tokios paslapties ir bent jau mano nuomone paskutinis skyrius buvo visai nebūtinas, tačiau privalau paminėti, kad džiaugiuosi, jog paskutinis puslapis (ar tiksliau kelios paskutinės pastraipos) egzistuoja. Ir taip, žinau, kad taip sakydama prieštarauju pati sau, tačiau, kaip ir sakiau, mano jausmai knygos pabaigai labai dvejopi 🙂

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pradėjusi rašyti šią apžvalgą tikėjausi aptarti labai daug ir tik rašydama supratau, kiek daug savo minčių turėsiu nutylėti, kad neišplepėčiau visų iki vieno knygos įvykių.

Taigi, taip. Ši knyga tikrai nebuvo tobula, bet nors ir nuskambės keistai, būtent tie trūkumai padarė  šią istoriją tokią gražią ir tikrą. Ir galbūt todėl būtent „Ramybės jūra“ ir yra ta knyga, kuriai po visai netrumpo laiko ramia sąžine skyriau penkias žvaigždutes. Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šią knygą rekomenduoju visiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos sukeliančios daug emocijų 🙂

aistes

 

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Clannad: after story

“Clanad: after story” yra antrasis anime “Clannad” sezonas. Jums kogero kyla klausimas, kodėl jums šiandien pristatysiu antrąjį šio anime sezoną? Taip yra dėl to, jog antrame sezone prasideda visas veiksmas ir, mano manymu, jis yra žymiai svarbesnis.clannad-33361-3840x2160

 Antroji “Clanade” dalis yra susijusi su pirmąją, tačiau esmę suprastumėte iškart perėje prie “Clanad: after story”. Tačiau to nerekomenduočiau. Jei jau ką nors žiūrite, reikia žiūrėti gerai. Kitaip tariant, nuo pirmų serijų. Pirmame sezone kalbama apie mergaitę, kuri dėl ligos negalėjo lankyti pamokų ir yra paliekama antrais metais dvyliktoje klasėje. Kadangi jos draugai visi jau baigė mokykla, ji yra viena, neturi jokių pažįstąmų ar draugų. Tačiau atsitiktinumo dėka ji susipažįsta su berniuku, kuris kiekvieną jos dieną praskaidrina, jos tampa pilnomis nuotykių. Negana to, ji, dėka jo, susiranda naujų draugų. Neilgai trukus ši draugystė virsta meile. Tačiau nepagalvokite, kad tai romantinio žanro anime. Taip, jame yra romantikos, tačiau taip pat mes galime išvysti paranormalių reiškinių.

Antrame sezone veiksmas vyksta už mokyklos ribų. Jie baigia mokyklą, ieškosi darbo. Neilgai trukus jis paprašo merginos rankos. Jie susituokia ir susilaukia mergaitės. Tačiau ir čia nepagalvokite, kad viskas vyksta monotoniškai. Ne, atvirkščiai, kiekviename veikėjų žingsnyje yra tam tikrų nutikimų, be kurių šis anime būtų neidomus.  Neilgai trukus prasideda ir visas idomumas. Tiek pirmame, tiek antrame sezone mums retkarčiais parodomi vaizdai, tarsi iš kito pasaulio. Jame rodoma vieniša mergaitė pasaulyje, kuriame egzistuoja tik ji ir jos meškiukas. Kuo toliau, tuo vis dažniau ją išvystame. Grįže į tikrąjį pasaulį mes dėl tam tikrų priežasčių randame vienišą tėvą auginantį dukrą. Visas veiksmas sutelkiamas į jo ir jo duktes santykius, gimstančią tėvišką meilę dukrai bei jos meilę jam. Tačiau ir čia likimas bei kūrėjai pasišaipo tiek iš žiūrovų tiek iš pagrindinio veikėjo. Dėl tam tikrų priežaščių, pagrindinis veikėjas lieka vienas…977

Šio anime esmė yra gyvenimo suvokimas, klaidų pripažinimas, po skaudžių įvykių sugebėjimas vėl atsistoti ant dviejų kojų ir stumtis gyvenimų į priekį. Iš naujo pradėti džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais. Kai žiūrovas galvoja, kad viskas baigta, šio anime kūrėjai vėl parodo savo humoro jausmą ir mus gražiną į pradžią.

Dauguma žmonių nesupranta šio anime pabaigos, tačiau ji gan paprasta. Mums parodoma, kad gyvenime yra antras šansas, o jį gauti gali visi. Tereikia nesuklysti ir tą antrąją progą išnaudoti atitinkamai. Pačioje pabaigoje mes liekame patenkinti istorijos pabaiga, nors ji gan žiauriai parodyta. Tikrasis ir tas kitas pasaulis susijungia į vieną, taip kūrėjai žiūrovams parodo, kad viskas yra susiję: tiek šis, tiek anas, tiek busimi gyvenimai. Kad įveikęs savo baimes viename pasaulyje, įveiksi jas ir kitame, kad tu esi savo gyvenimo vedlys ir turi jį nugyventi taip, kad vėliau nesigailėtum.Anime-Clannad-HD-Backgrounds

“Clanad: after story” yra, ko gero, vienintelis mano žiūrėtas anime, per kurį šitaip stipriai verkiau. Jame yra parodoma tiek daug jausmų: meilė, skausmas, neviltis, kančia, palengvėjimas. Žiūrėdama abu sezonus išgyvenau tai, ką jie išgyveno, tačiau, kaip jau minėjau, didesnę įtaką padarė antrasis sezonas. Šį anime patarčiau pažiūrėti visiems, tačiau labia jauni žiūrovai gali ir nesuprasti visos esmės, ypač pabaigos. Tačiau čia tas pats, kas skaityti Antuano de Sent Egziuperi knygą “Mažasis princas”.  Žiūrėdamas šį anime skirtingo amžiaus, atrandame kažką naujo, visą veiksmą suprantame kitaip, į gyvenimą taip pat pradedame žiūrėti kitaip. Tad neapeikite jo vien dėl to, kad jis yra romantinis. Jei nepatiko pirmas sezonas, teūnie, nežiūrėkite jo. Tačiau neaplenkite ir antrojo sezono, nes tikrai pasigailėsite. Jis daug ko gali išmokyti, taip pat jis taip paveikia žiūrovo sielą, kad su baime žiūri paskutines serijas. Toks jausmas, kad tose serijose pats, kaip ir veikėjas, gyvensi arba mirsi.

Yubiko

otilija

Jurga Ivanauskaitė “Stebuklinga spanguolė”

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome antrąją knygą:

cute-cat-on-stack-of-old-books-animated-gif

Knyga, man vaikystėje patikusi labiausiai ir tuo pat metu padariusi didžiausią įtaką, yra Jurgos Ivanauskaitės “Stebuklinga spanguolė”. Vis dar atsimenu dieną, kai ją gavau iš kaimynės, iš kurios šiaip jau ir dabar nesitikėčiau gauti geros literatūros, nes ne toks ji žmogus. Bet tąsyk gavau.

Man buvo kokie penkeri, ko gero dar nelabai mokėjau skaityti ir, jei gerai atsimenu, šią knygą man skaitydavo močiutė. Nuo to karto “Stebulingą spanguolę” skaičiau dar dešimt kartų, ko gero tiek pat, kiek ir “Mažąjį princą”. Ir tiesą sakant, knygos kažkuo gan panašios. Abi kalba apie kelionę, magiją, abiejose labai svarbi gamta ir žmogaus vieta joje. “Spanguolėje” net labiau.

Knyga pasakoja apie Algiuką, kuris yra antrokas ir siaubingai mėgsta spanguoles, bet jų nerenka, nes žino, jog šios uogos, kaip ir visos kitos, yra brangiakmeniai, puošiantys Karalienės Milžinės apsiausta, o vogti Karalienės turtą negerai. Tačiau vieną dieną taip atsitinka, kad berniukas nusiskina vieną uogą, ją suvalgo ir tada jam prieš akis pasirodo du magiški padarai Tomas ir Alisa. Tai vuokliai, ne vaiduokliai, nors ir panašūs, bet vaiduokliais niekas nebetiki, todėl jie beveik išnykę. Algiukas su dviem miško veikėjais leidžiasi į kelionę į vuoklių namus, nes visiems vuokliams labai įdomu pamatyti žmonių berniuką, o ir Algiukui įdomu kaip vuokliai gyvena ir kas jie išvis tokie.

Knyga, nors ir trumpa, pripildyta magiškų aprašymų, nuotykių ir, atrodytų, nesibaigiančių pasakų, įsipinančių į bendrą siužetą, bei rimtų gyvenimo pamokų. Manau,kad be galo svarbios ir pačios autorės kurtos iliustracijos, jose vaizduojami  veikėjai leidžia labiau įsijausti į istoriją ir praplečia pasakojimą, kuris pats yra vos 40+ puslapių trukmės.  Tikrai atsimenu, kad jį skaitant vaikystėje atrodydavo žymiai ilgesnis.

Istorija tikrai labai graži ir tokia šilta šilta, labai daug dėmesio skirianti gamtos saugojimui, bet ne per daug didaktinė. Žinau, kad nemažai yra tų, kuriems tiesiog nelimpa Ivanauskaitės rašymo stilius, bet net ir šiems norėčiau “Stebuklingą spanguolę” įgrūsti į rankas, visgi autorės darbai suaugusiems ir vaikams gan smarkiai skiriasi. Mano asmeninėj galvos lentynoj knyga tikrai stovi šalia “Mažojo princo”, o šis juk visam pasauliui patinka 🙂

viktorijos

Carlo Gozzi ir Aidas Giniotis – “Varnas”

Sveiki, šįkart dalinuosi spektaklio apžvalga. Labai džiaugiuosi, nes sau pažadėjau dažniau lankytis kultūriniuose renginiuose ir kol kas šį pažadą sėkmingai vykdau visą vasarį 🙂 Manau, kad vasaris yra geresnis laikas pradėti “new year, new me” dalykus, nes sausį ir taip visko per daug gyvenime atsitinka. Labai gera turėti atsarginį pradžios tašką, kai su sausiu nelabai išdega 😀 Gal kas nors mano taip pat?

Tiesiog eisiu prie reikalo. Spektaklis, apie kurį noriu kalbėti – Keistuolių teatro “Varnas”. Galvojau, kad galbūt būtų verta aprašyti ką nors, kas man ne patiko mažiau, tuomet mūsų blogas nebūti toks cukraus vata apvyniotas. Visiems patinka įvairovė ir visiems bent kartais patinka skaityti kaip blogeriai piktinasi gyvenimu, bet šįkart ir vėl tiesiog negalėjau. Jei būtų goodreads puslapis skirtas teatrui (o gal toks yra, gal tik aš nežinau), tą spektaklį įvertinčiau 5/5 ir tikrai eisiu jį žiūrėti antrą kartą.

IMG_1537.jpg

“Varnas” – comedia dell’arte tipo spektaklis. Istorija apie tai, jog karalius medžioklės metu nužudo varną, kuris jį amžiams prakeikia. Vienintelis karaliaus išsigelbėjimas yra princesė, juoda kaip naktis, raudona kaip kraujas ir balta kaip marmuras, kurią jis turi surasti. Kadangi karalius savo karalystės palikti negali, princesės ieškoti iškeliauja jo jaunesnysis brolis. Princesę jis suranda, bet sužino dar vieną prakeiksmo pusę ir suvokia, kad taip lengvai iš jo neišsisuks.

Manau, kad pats siužetas čia tikrai nėra svarbiausias dalykas. Tai, kas man patiko labiausiai buvo aktorių santykis su žiūrovais. Žinot, kaip būna, kai spektaklių reklamose teatrai skelbia, jog tam tikra pjesė vers žiūrovus įsitraukti į veiksmą ir pačius pasijausti aktoriais? Visada labai kreivai į tai žiūrėjau, nes teatre žiūrovas dažniausiai ir lieka tik žiūrovu. O čia buvo kitaip. “Varnas” man labai priminė tų pačių Keistuolių “Brėmeno muzikantus”, spektaklį, kurį mačiau berods tris kartus ir kuris buvo rodomas virš 10 metų. Ten ir šokti norėjosi, ir dainavau tikrai iš visos širdies, ir verkiau iki ašarų. Tas pats buvo ir čia – daug improvizacijos, aktoriai vaidino tarp žiūrovų, bendravo su mumis iš labai arti ir leido pasijausti spektaklio dalimi. Jei ne aktoriais, tai bent dekoracijomis.IMG_1953.jpg

Ko gero nė vienas režisierius nenori, kad dekoracijos būtų tas dalykas, kurį žiūrovai įsiminė labiausiai. Atrodo, kad tuomet kažkas negerai su spektakliu. Bet jų negaliu nepaminėti, “Varnas” buvo scenografiškai įdomiausias spektaklis kuriame man teko būti. Tikrai niekada nebuvau spektaklyje, kuriame vieną ir tą patį daiktą aktoriai skirtingai panaudojo tiek kartų. Iš kiekvieno dalyko buvo išspausta viskas, kas tik įmanoma ir,rodos, dar daugiau. Plojimai scenografei Ramunei Skrebūnaitei.

Galiausiai noriu pasakyti, jog visiems VISIEMS baisingai šį spektaklį rekomenduoju. Eikit į “Varną” su mama, su močiute, eikit į “Varną” su dvylikamečiu pusbroliu ar per pirmą pasimatymą. Jeigu norit į teatrą, bet nežinot kur ir jau pasiklydot komercinių Vilniaus spektaklių baloj, EIKIT ČIA. Esu įsitikinus, kad “Varnas” patiks visiems, ir tiems, kuriems patinka komedijos, ir rimtų spektaklių mėgėjams. Pati žiūrėjau spektaklį su mama. Rimtai, eikit. Džiugu matyt, kaip naujieji Keistuoliai seka tęsia senųjų tradicijas 🙂

Jei mano graudus prašymas neįsitikino, o gal kaip tik sudomino, daugiau informacijos galit pasiskaityti čia —> http://www.keistuoliai.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=257&cntnt01returnid=84

viktorijos