Baletas „Eglė žalčių karalienė“

Sveiki visi!

Sveikinu jus su ilgai laukta vasara ir linkiu gražių įspūdžių ir orų! Ši vasara ir mums bus ypatinga, tuoj tuoj ir mūsų puslapiui sukaks vieneri metukai, tad švęsim ir jūsų nepamiršim. Na o kol kas aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais ir baleto „Eglė žalčių karalienė“. Esu tikra, jog daugumai jūsų siužetas gerai pažįstamas, tačiau ar žinojote, jog mokslininkai teigia, kad šiai pasakai – mitui ne mažiau kaip 1500 metų, ji turi ne mažiau kaip 160 įvairiausių variantų ir būdinga ji tik lietuviams ir latviams?

Taip pat man visai įdomus pats faktas, kodėl žaltys mūsų mitologijoje nėra blogas… Kaip žinia, gyvatė sugundė pirmąją žmonių porą Adomą ir Ievą, ko pasėkoje jie buvo išvaryti iš rojaus žemės, o visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. Čia svarbu paminėti, jog gyvatė yra žaltys, todėl ir žaltys daugumoje krikščioniškų šalių yra laikomas blogiu ar velniu. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia gailėtis Eglės, kuomet Žilvinas (velnias) miršta, juk laimi gėris? Didžioji dauguma vakarietiškų pasakų su tokiu siužetu nunyktų, nes prieštarautų vertybėms, tačiau lietuvių atveju kiek kitaip, mes priimame krikštą XIV a., bet žalčio kultas gyvuoja iki XVIII a., todėl žaltys pas mus nėra siejamas su velniu ar grynu blogiu, tą galima pastebėti ir baleto veiksmuose.

Man dar visai įdomus antropologinis žvilgsnis į šią istoriją. Antropologas Francisko Hsu pastebi, kad kiekviena civilizacija pasirenka vieną šeimos santykių modelį, kuriuo remiasi visi kiti santykiai. Remiantis šia teorija, Lietuvoje vyravo brolio ir sesės santykių modelis. Jam būdingas jausmas be erotinio intereso, patikimas, globėjiškas tarpusavio santykis, kuris išlieka visą gyvenimą. Broliai nebūtinai turi būsi susieti su sese kraujo ryšiais, tai gali būti tos pačios genties ar kaimo bendraamžiai jaunuoliai, kurie rūpinasi ir globoja savo seses. Tokį vaizdinį kaip tik ir teko matyti baleto scenoje, kuomet visi kaimo vyrai (arba 12 Eglės brolių nužudo jos vyrą suvokdami tai kaip savo pareigą).

egle_gr1_dsc_1626_151118_063

Trumpai apie baletą „Eglė žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – tai vis naujai skambantis archajinis kūrinys apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas, apie žmonių atmintį, kuri įveikia mirtį, apie moters vidinio augimo kelionę nuo susižavėjimo ir pasiryžimo meilei iki atsižadėjimo ir transformacijos. Tai pasakojimas pasižymintis galinga energija, judesiu, įtampa. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokiant

– Agnė Biliūnaitė

Muzika kūrė Eduardas Balsys – kompozitorius jau tapęs lietuvių muzikos klasiku. Jis 1960 m. baigė rašyti baleto „Eglė žalčių karalienė“ muziką ir libretą, kuriuose galima atrasti liaudies muzikos motyvų. Tais pačiais metais baletas buvo pastatytas Vilniuje. Kurdamas baletą ir libretą E. Balsys rėmėsi Salomėjos Neries poema, joje atskleistomis herojų charakteristikoms.

Fantastiniame pasakos fone veikia realūs didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokia yra ir Eglė bei Žilvinas – jo paveiksle nėra išryškinama fantastika ar antgamtiškos jėgos, bet žmogaus kova už savo laimę, grožio bei šviesos siekis. Kompozitorius mato Žilviną kaip mylintį, kenčiantį žmogų, nes kitaip ir Eglės meilė bei sielvartas jo netekus būtų beprasmis.

Pirmiausiai atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, pasireikšti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, varžančių jį pančių ir dėl to kartu kenčiantis. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebiuosi, kaip ji be jokių kančių išsiliepsnojo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali išvaduoti jį iš kančių

– Iš E. Balsio laiško savo žmonai.

„Eglė žalčių karalienė“ paliko teigiamus įspūdžius, patiko savo siužeto tikslumu ir konkretumu, laikas tikrai neprailgo. Malonus akiai šokio pastatymas. Galbūt pritrūko dramos ir tragedijos muzikoje, tačiau bendrai paėmus, ji tikrai puikiai sugalvota. Galėčiau pridurti, kad žalčių kostiumai buvo nepakartojamai gražūs, ko negalėčiau pasakyti apie kitų (nuoširdžiai sakau, jie – baisūs. Aš suprantu, jog tos išblukintos ir akį rėžiančios spalvos atspindi du skirtingus pasaulius, bet tikrai… Labai didelė beskonybė mano galva. Blogiau tik „Onegino“ Olga buvo aprengta).

Prie trūkumų galėčiau pridurti pabaigą. Mano atmintyje yra išlikusi Drebulė, kurią motina prakeikia, nes ji išduoda savo tėvą. Vis dėlto balete Eglė visaip mylavo, glaudė, glostė ir guodė savo dukrą, kad man liko šioks tos nusivylimas. Nežinau, gal aš žiaurus žmogus, bet laukiau prakeikimo, o ne meilės. Kita vertus, Drebulę vaidino mano mylima šokėja, tad… Gal ir gerai, kad ją taip mylavo, glaudė, glostė ir guodė (:D)

Ir pabaigai linkėčiau esant progai pažiūrėti šį baletą. Jis nėra toks ryškus kaip „Romeo ir Džiuljeta“, nėra toks įtraukiantis kaip „Sniego karalienė“, bet jis tikrai nėra perspaustas. Jis paprastas, gražus, kuklus ir skoningas. Be to, „Eglę žalčių karalienę“ drąsiai galime laikyti lietuvių baleto klasika ir vienu ryškiausių Lietuvos baleto kūrinių. Jei kada turėsite galimybę, galite aplankyti Operos ir baleto teatrą, ant jo kaip tik puikuojasi nuostabi Eglės skulptūra.

 

miau

 

 

 

 

Parengta pagal Onos Narbutienės straipsnį

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika

Sveiki, šios savaitės postas bus šiek tiek kitoks nei visuomet. Nors pastaruoju metu perskaičiau net dvi tikrai nuostabias knygas,  noriu rašyti apie kai ką kito. Jau kelis mėnesius mano galvoje šmėžavo idėja kalbėti apie lietuvių tautosaką (lietuvių liaudies dainas šiuo atveju) ir savo santykį su ja. Aišku, tema mūsų blogui šiek tiek netradicinė ir galbūt užtektų apie tai rašyti savo asmeniniame dienoraštyje (kaip iš tiesų ir dariau), tačiau man įdomu, ar yra ir kitų žmonių, su lietuvių liaudies kūryba turėjusių panašių santykių. Manau, kad blogas gali būti puiki vieta diskusijai.

Manau, jog pradžiai visai derėtų paminėti, jog niekada nelankiau jokių lietuvių liaudies dainų ar šokių būrelių, tačiau šiai muzikai jaučiu didelę meilę. Galbūt čia iš artimiausių šeimos narių atėjusios tradicijos, o galbūt muzikos žanrų mėgimas/nemėgimas yra visiškai savarankiškas dalykas, tačiau liaudies kūryba man patiko kiek tik save prisimenu. Visiškoje vaikystėje buvau tas annoying vaikas (atsiprašau už anglicizmą tokiame jau gana lietuviškame tinklaraščio straipsnyje), kuris pasiėmęs kantičką strikinėdavo kieme ir dainuodavo liaudies dainas pagal savo pačios susikurtą melodiją (taip, išties buvau tas šiek tiek keistokas vaikas, užsisukęs savo asmeniniam pasaulėly).  Giminės balių metų nuolat likdavau prie suaugusiųjų, iš dalies dėl to, kad esu vienturtis vaikas ir nelabai mokėjau bendrauti su bendraamžiais, iš dalies dėl to, kad suaugusieji likdavo sėdėti prie stalo, o ant stalo juk maistas, tačiau lygiai tiek pat ir todėl, kad giminės balių metų, po visų tostų ir viso kito, mano šeima dainuodavo. Ir derėtų pasakyti, visai gražiai, ypač po nemažo kiekio to “viso ko” su laipsniais. Paaugusi sužinojau, kad visgi ne visose šeimose giminės balių metu būdavo dainuojama ir jaučiausi labai laiminga, kad maniškė buvo viena iš tų. Gal visgi meilė liaudies kūrybai ir eina iš šeimos.

Mano santykis su lietuvių liaudies muzika nusuko į šoną būtent vieno iš tokių giminės balių metu. Vis dar dabar atsimenu, jog kažką šventėm kaime, visi suaugusieji sėdėjo namie, o mes, vaikai – prie laužo. Sėdėti  ir apdegusiomis lazdomis daužyti medžius man neatrodė labai smagu, todėl grįžau pas suaugusiuosius, o jie kaip tik ruošėsi eiti į lauką šokti (gerai, pripažinsiu, kad tuomet iš muzikos grotuvo, ko gero, sklido ne sutartinės, o estrada, bet vistiek, muzika). Šokau šokau aš su suaugėliais ir besisukdama rateliu sugavau savo praeinančio pusbrolio žvilgsnį ir pažiūrėjo jis į mane kažkaip kreivai. Manau, kad visi žinom tuos smerkiančius žmonių žvilgsnius (ypač viešajame transporte, tiesa?), kai atrodo, kad darai kažką labai ne tą. O kai esi vaikas ir kitas, vyresnis ir kietesnis vaikas į tave taip pasižiūri jautiesi išvis kaip šūdo gabalas (peer pressure at it’s best). Ne išimtis buvau ir aš, tas smerkiantis žvilgins man labai įstrigo (kaip matom, iki šiol) ir nuo to laiko pradėjau ignoruoti liaudies muziką.Liūdna, kad tokią įtaką man padarė šeimos narys, su kuriuo gyvenime nebendrauju, bet tuomet niekam iš mano draugų liaudies muzika nepatiko, taigi ir aš savo norą išsižiojus klausytis sutartinių kažkaip palaidojau.

Ko gero, požiūris pasikeitė mokykloje, tiksliau 10-toje klasėje. Ir dėl to esu dėkinga mokyklai ir, svarbiausia, mūsų muzikos mokytojai, kuri sugalvojo mokykloje įgyvendinti tuo metu populiarų lietuvių projektą – Chorų karus. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti ir į savo pasirodymus įtraukti bent vieną liaudies dainą. Tuomet besirenkant dainas ir jas repetuojant supratau, kad liaudies muzika nėra baisiai necool, kad kitiems mano amžiaus žmonėms ji irgi patinka. Nežinau ar kam nors kitam Chorų karų projektas veikė panašiai, bet mano galvoj kažkokią skląstį jis tikrai atvėrė.

Nuo to, kai laimėjom Chorų karus dešimtoje klasėje (pasigyriau) praėjo kokie penki metai ir aš vis dar nelankau jokio liaudies dainų ar šokių būrelio. Gal visgi ne taip jau ir smarkiai ta skląstis ir atsivėrė, ką? Bet dalykai visgi pasikeitė ir gana smarkiai. Dabar su draugais eidami Vilniaus gatvėmis dainuojam, ir ne tik popsą, bet ir lietuvių liaudies dainas. Trim balsais pavyzdžiui. Galit manyti, kodėl ir vėl giriuosi, bet iš tiesų tiesiog įdomu koks kitų mūsų amžiaus žmonių santykis su šiomis dainomis? Ar kažkuriuo brendimo metu gėdytis liaudies kūrybos lietuviams yra normalu? O gal jaunimas išvis nežino liaudies dainų? Gal kas nors su jomis turite kitokį unikalų santykį ar smagių istorijų? Šįkart, kaip niekad lauksiu jūsų atsakymų komentaruose 🙂 Gražios dienos!

Koe no Katachi

Negaliu nepasidalinti šiuo nuostabiu Anime filmu „Koe no Katachi“. Kaip suprasti anime filmas? Tai labai paprasta. Tai yra anime, tačiau vieno epizodo, filmo ilgumo. Tai tas pats, kaip žiūrėtum paprastą filmą, tačiau jis pieštinis, Anime stiliaus. Kodėl noriu jums šiandien pristatyti būtent jį? O gi dėl to, kad jį privalo pamatyti visi. Sakydama visi, turiu omeny absoliučiai visus: tiek didelius, tiek mažus.

Pati prieš porą dienų jį pažiūrėjau ir manyje vis dar verda priešiški jausmai. Bandau suvokti, ką mačiau, jutau. Tai šių metų filmas ir jis gan puikiai nusisekęs. Negana to, tai pats liūdniausias filmas bei Anime, kurį kada nors mačiau, o svarbiausia, su laiminga pabaiga.

silent-voice-visual

Tai meilės istorija, tačiau ji neparodoma iš karto. Ji vystosi viso filmo metu, o pačioj pabaigoj, veikėjai ją supranta, tačiau garsiai to nepasako, kas griebia už širdies. Viskas prasideda, kai į mokyklą, pradinę klasę, atvyksta mergaitė ir prisistato. Tas momentas yra neįkainojamas. Visų reakcijos, pamačius, kad ji kurčia. Iš pradžių visi su ja bendrauja, domisi ja, tačiau neilgai trukus visiems ji pabosta. Kodėl? Ar verta to klausti? Juk ji negali normaliai bendrauti. Kaip ir šiame gyvenime, taip ir filme, iš jos pradedama tyčiotis dėl jos negalios. Viskas pablogėja, kai ją užgaulioti ima berniukas, pagrindinis veikėjas. O jis tai daro be pasigailėjimo.

Ji tenori susirasti draugų, tačiau visi ją atstumia. Ji yra mušama, žeminama, atimami klausos aparatai ir išmetami,o jie juk ne pigiai kainuoja. Tačiau ką gali suvokti vaikas? Viskas pasikeičia, kai berniukas padaro negrįžtamą žalą mergaitei. Jo mama važiuoja atsiprašyt mergaitės mamos, tačiau jai stipriai kliūna už savo sūnaus išdaigas, o jis tai pamato ir susimąsto.

Mergaitė pereina į kitą mokyklą, o nuo berniuko nusisuka visi. Jie jau užauga ir štai prasideda nauja istorija. Vaikinukas mėgina nusižudyti, tačiau to nepadaro, nepakyla ranka. Jis bando atitaisyti savo klaidas. Susiranda merginą ir susidraugauja su ja. Pagaliau suvokia, kad jis nuo pat pradžių norėjo su ja bendrauti, šnekėti, tačiau negalėjo, nes ji buvo kitokia. Jis to bijojo, tad pradėjo iš jos tyčiotis. Tačiau dabar viskas kitaip. Jis suvokia savo klaidas ir bando viską atitaisyti.

Jis suranda naujų draugų bei pas jį grįžta keli draugai iš pradinių klasių. Viskas dėka jos, mergaitės, kuri yra kurčia. Tačiau dėl jos visi taip pat ir kenčia. Viskas baigiasi, o gal tik prasideda, kai šį kartą nusižudyti bando mergina. Ji buvo išgelbėta, tačiau ji vos nepraranda to, ką labiausiai mylėjo. Ji prašo atleidimo, tačiau ar tai ji turėtų visų atsiprašyti? Gal kaip tik, viskas turėtu būti atvirkščiai? Pagrindinis veikėjas pagaliau deramai atsiprašo jos, už visas skriaudas: tiek vaikystėje, tiek dabartyje. Jis suvokia, kad reikia išmokti save mylėti, kad ir koks esi. Tik pradėjęs save mėgti, galėsi toliau gyventi. Tačiau vienam tai sunku padaryti. Tad jei atsiranda šalia žmogus, kuris tau padeda, neatstumk jo.

Šis Anime filmas parodo, koks žiaurus gali būti gyvenimas. Parodomos patyčios. Ir dėl ko? Kad esi kitoks? Kiek skausmo žmogus turėjo iškentėti, kad pagalvojo apie žmogžudystę. Tačiau gyvenimas yra teisingas. Anksčiau ar vėliau viskas atsisuka prieš juos, skriaudėjus, kaip ir buvo mūsų pagrindiniam veikėjui. Jis prarado viską, o neatlaikęs spaudimo, taip pat mėgino nusižudyti, tačiau rado drąsos gyventi, drąsos pažvelgti į akis tam, kurio gyvenimą šitaip apsunkino. Tačiau taip pat jis rado savo gyvenimo šviesą. Tai buvo mergina, kuri save niekino, tačiau jis ją mylėjo tokią, kokia yra. Tačiau nepamirškime ir merginos, kuri nepaisant visų patyčių, skausmo, blogų prisiminimų, kuriuos patyrė dėl šio vaikinuko, ji vis vien jį mylėjo, nors jis pats savęs nekentė už tai, koks yra. Jis buvo jos šviesa, o ji – jo. Koks nedėkingas tas pasaulis. Jis priverčia žmogų patirti tai, ką jis pats darė blogo kitam, o juokingiausia tai, kad dažniausiai tų žmonių, kurie tyčiojosi ir iš kurių buvo tyčiojamasi, gyvenimai dažniausiai susipina vėl. Patyčių pradininkai tampa aukomis ir atsiduria kentėjusių žmonių rankose. Jų likimai tampa priklausomi nuo jų.

A-Silent-Voice-Screenshot-01

Tad prieš ką nors pasakydami ar padarydami pagalvokite. Šis filmas puikiai atspindi, kaip gyvenimas gali pasikeisti padarius vieną klaidą, pakėlus ranką prieš silpnesnį ar kitokį. Tačiau gyvenimui nepakanka savigraužos. Jis iš tavęs atima orumą, buvusį pasitikėjimą savimi. Jis tau parodo, koks tu iš tiesu menkas padaras esi. Tačiau išmok tuo pasinaudot ir atleisti kitiems bei priimt save tokį, koks esi. Padarytų klaidų nepakeisi, tačiau gali pakeisti tai, kas dar įvyks.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, buvo mergina. Man nepatiko jos pavaizdavimas. Ji buvo parodoma, kaip silpna, tačiau taip pat stipri. Ji visų atsiprašinėdavo, galvojo, kad tai ji kalta, o ne kažkas kitas. Ji dėl visko kaltino tik save bei niekino savo esybę. Ir man tai nepatiko. Nors ji ir kitokia, man pritrūko dvasios stiprumo. Stiprumo pasipriešinti kitiems, išreikšti savo nuomonę. Tačiau, gal taip geriau? Nors ji tylėjo, ji buvo stipri, nes viską kentė bei kaltę prisiėmė sau. Tad norėčiau, kad ir tu, skaitytojau, keliautum šia kupina pamokymų bei gyvenimo tiesų kelione su „Koe no Katachi“.

otilijaYubiko

Luigi Ballarini ,,Aš esu Nulis” Apžvalga

Sveiki 🙂  Grįžtu su dar viena knygos apžvalga ir šįkart tai Luigi Ballarini knyga „Aš esu Nulis“. Prisipažinsiu kai perskaičiau šią knygą, nesitikėjau, kad rašysiu būtent jos rekomendaciją, tačiau taip jau nutiko, kad šiuo metu dėl laiko stokos neperskaičiau  daug knygų, o ši knyga paskutinė, kurią skaičiau, taigi mintys apie ją dar visiškai šviežios. Taigi taip ir nusprendžiau šiandien parašyti apie Luigi Ballarini knygą “Aš esu Nulis” Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad knyga mane tikrai nustebino, nes prieš pradedant skaityti daug iš jos nesitikėjau, ir nors ji ir netapo viena iš mano mėgstamiausių knygų, tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Taigi, knyga man tikrai patiko ir įvertinau ją trimis žvaigždutėmis 🙂

Luigi Ballarini „Aš esu Nulis“ tai knyga apie berniuką vardu Nulis, kuris gyvena virtualioje realybėje, tačiau vieną dieną atsiduria mūsų pasaulyje. Taigi ši knyga – apie tai kaip keturiolikmetis berniukas mokosi gyventi jam visiškai nepažystamoje ir nesuprantamoje aplinkoje, taip pat pažinti žmones, apsiprasti su pirmą kartą matomu dangumi ir sniegu.

Visų pirma norėčiau aptarti tai kas man patiko labiausiai, o tai buvo tai, kad skaitydama susikūriau begalę teorijų apie tai kas gi gali nutikti vėliau ir apie tai, kokiame iš tiesų pasaulyje gyvena Nulis, tačiau turiu pripažinti, kad nors buvo daug netikėtų dalykų, svarbiausią įvykį atspėti pavyko beveik nuo pirmųjų puslapių.

Skaitant man  labai patiko Nulio reakcijos į pasaulį. Nulio, kaip berniuko kuris netikėtai atsidūrė visiškai nepažystamoje aplinkoje, reakcijos į aplinką ir į žmones atrodė natūralios ir neperdėtos.

Taip pat norėčiau paminėti, kad man norėjosi labiau išplėtotos pradžios, nes pirmojoje knygos dalyje veiksmas vyko labai greitai ir bent jau mano nuomone dėl šios priežasties istorija tapo ne tokia įtikima. Tačiau nors veiksmas pirmuosiuose skyriuose ir vyko per greitai, vėliau įvykių eiga vystėsi pakankamai normaliai. Na, bet aš tikrai nebūčiau supykusi jeigu knyga būtų buvusi bent šimtu puslapių ilgesnė. Tokiu atveju būtų galima labiau išplėtoti veiksmą.

Pačioje knygos pabaigoje norėjosi daugiau veiksmo, daugiau nuotykių bei pavojų.

Taigi, šią knygą perskaityti tikrai siūlyčiau, nes, nors iš pradžių gali taip ir neatrodyti, ši knyga priverčia susimąstyti. Be to šią knygą galima perskaityti per vieną dieną, nes ji skaitosi  tikrai greitai, o ir puslapių joje tik apie du šimtus.

Pabaigai, pasakysiu, kad šią knygą rekomenduoju, o ypač tiems, kuriems skaitant patinka kurti savo teorijas 🙂

aistes

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“. Neapykantos ir meilės ugnys.

Sveiki, draugai!

Ne taip ir seniai turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau LNOBT) ir likau sužavėta pamatytų, tad nieko nelaukdama savo įspūdžiais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog buvo rodomas Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras kartu su tarptautine komanda (2016 m. pastatymas). Ir kas įdomiausia, tai nėra mano pirmas kartas, kuomet matau šį baletą, tačiau šis pastatymas išties unikalus, jis visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (man teko matyti 1993 m. pastatymą).

Greičiausiai sutiksite, jog sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų pažįstamas su tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, ir tai neturėtų stebinti, juk „Romeo ir Džiuljeta“ yra viena iš sėkmingiausių Shakespeare‘o pjesių, kurią jis sukūrė Renesanso laikais (apie 1595 m.). Pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, gretai tapo pavyzdžių kitiems bei prototipu kitoms istorijoms ir išsaugojo šį statusą iki mūsų dienų. Didžioji mūsų dalis šią pjesę apibūdintų kaip romantiškos bei tragiškos meilės istoriją, tačiau viskas priklauso nuo žiūros taško, kiti ją gali traktuoti kaip socialinę dramą. Sergėjus Prokofjevas šioje pjesėje kaip tik mėgina parodyti, kaip meilė skleidžiasi kupinoje neapykantos aplinkoje. Jis išryškina tokius esminius bruožus kaip konfliktas, kuris sukelia nelaimių virtinę, mirtis ir skausmą. Taip pat paliestas įdomus aspektas – grupės tapatybė, tai ir tampa viena iš jaunųjų įsimylėjėlių žūties priežastimi.

Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.

– Choreografas Krzysztofas Pastoras

Be minėto žiūros taško, mane sužavėjo pats pateikimas. Renesanso laikų meilės istorija buvo perkelta į XX a. Romą. Spektaklyje buvo rodomi trys laikotarpiai – XX a. ketvirtasis, šeštasis ir paskutinis dešimtmečiai, kurie neatsiejami su to meto vyraujančiomis nuotaikomis bei socialiniu ir politiniu kontekstu. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje vyravo žiauri diktatūra – fašizmas su Benitu Mussolini priešaky (Kapuletis ir jo šeima – šios sistemos atstovai). Šeštajame dešimtmetyje mes matome mėginimus atkurti visuomenę bei pasitikėjimą vienas kitu (šio tikslo imasi taikingi Montekiai). XX a. dešimtasis dešimtmetis nors ir atrodo „gražus ir pūkuotas“ neša su savimi aibę neapykantos, rietenų ir aukų, kuriomis tampa Romeo ir Džiuljeta, kurie priešinosi sistemai bei vyraujančioms normoms.

Minėtų laikotarpių nuotaika yra perteikiama šokyje, kuriame be klasinio baleto elementų galima pastebėti ir modernaus šokių apraiškų*, kurios pagyvina bei priklauso žiūrovo dėmesį. Verta paminėti ir neapsakoma kostiumų grožį bei apšvietimą, kurie žaidė tarpusavyje vienas kitą papildydami ir „plaukdami“ vienas iš kito, tokiu būdu perteikdami vyraujančią nuotaiką. Ir žinoma muzika, kuri stebino savo gyvumu bei jėga, niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai skirta pjesei „Romeo ir Džiuljeta“, kita vertus, ji puikiai atspindėjo XX a. nuotaikas. Ir svarbiausia, visa tai eina ne kaip atskiri elementai, kurie gražiai atrodo ant scenos, bet jie tarytum „plaukė“ vienas iš kito teikdami nepaprastai malonius pojūčius.

Rašydama visada stengiuosi pateikti stipriąsias bei silpnąsias puses, bet šį kartą esu patenkinta viskuo, neturiu prie ko prikibti, galiu drąsiai sakyti, jog jei pasitaikys proga, mielai dar kartą eičiau į „Romeo ir Džiujletos“ istorija XX a., nes tai kažkas nepaprasto ir užburiančio.

Atsižvelgiant į tai, man peršasi į galva mintis, kad menas nėra skirtas vien tik žiūrėti ir mėgautis, jis turi sukelti kažkokį tai jausmą (nesvarbu teigiamą ar neigiamą), turi kelti klausimus bei skatinti mus susimąstyti apie tai, kas mus supa. Kiek pagalvojus, aš manau, jog viena iš šio baleto esmių yra ta, jog jaunajai kartai lemta kentėti (ar net mirti) už tas klaidas, kurios buvo padarytos mūsų tėvų, senelių ar jų tėvų. Ši tragedija kartosi lyg koks užburtas ratas, naujai kartai palikdamas vien neapykantos kupiną pasaulį. Ir nors šiame balete akcentuojama buvo Montekių ir Kapulečių nesantaika, vietoj jų galėtų būti katalikai ir protestantai, musulmonai ir žydai. Šis baletas išryškina jaunatvišką maksimalizmą bei jų atotrūkį nuo vyraujančių normų, taip pat parodo, jog konfliktai bei karai yra belaikiai. Jie visada buvo, yra ir bus, keisis tik žaidimo laukas ir taisyklės.

 

Gero vakaro

miau

*privalau pastebėti, jog nesu ekspertė, tiesiog gana dažnai lankausi LNOBT ir nieko panašaus dar neteko matyti, tad darau prielaida, jog kai kurie judesiai nėra priskiriami klasikiniam baletui.

Daugiau informacijos galime rasti štai čia

YT

 

Clannad: after story

“Clanad: after story” yra antrasis anime “Clannad” sezonas. Jums kogero kyla klausimas, kodėl jums šiandien pristatysiu antrąjį šio anime sezoną? Taip yra dėl to, jog antrame sezone prasideda visas veiksmas ir, mano manymu, jis yra žymiai svarbesnis.clannad-33361-3840x2160

 Antroji “Clanade” dalis yra susijusi su pirmąją, tačiau esmę suprastumėte iškart perėje prie “Clanad: after story”. Tačiau to nerekomenduočiau. Jei jau ką nors žiūrite, reikia žiūrėti gerai. Kitaip tariant, nuo pirmų serijų. Pirmame sezone kalbama apie mergaitę, kuri dėl ligos negalėjo lankyti pamokų ir yra paliekama antrais metais dvyliktoje klasėje. Kadangi jos draugai visi jau baigė mokykla, ji yra viena, neturi jokių pažįstąmų ar draugų. Tačiau atsitiktinumo dėka ji susipažįsta su berniuku, kuris kiekvieną jos dieną praskaidrina, jos tampa pilnomis nuotykių. Negana to, ji, dėka jo, susiranda naujų draugų. Neilgai trukus ši draugystė virsta meile. Tačiau nepagalvokite, kad tai romantinio žanro anime. Taip, jame yra romantikos, tačiau taip pat mes galime išvysti paranormalių reiškinių.

Antrame sezone veiksmas vyksta už mokyklos ribų. Jie baigia mokyklą, ieškosi darbo. Neilgai trukus jis paprašo merginos rankos. Jie susituokia ir susilaukia mergaitės. Tačiau ir čia nepagalvokite, kad viskas vyksta monotoniškai. Ne, atvirkščiai, kiekviename veikėjų žingsnyje yra tam tikrų nutikimų, be kurių šis anime būtų neidomus.  Neilgai trukus prasideda ir visas idomumas. Tiek pirmame, tiek antrame sezone mums retkarčiais parodomi vaizdai, tarsi iš kito pasaulio. Jame rodoma vieniša mergaitė pasaulyje, kuriame egzistuoja tik ji ir jos meškiukas. Kuo toliau, tuo vis dažniau ją išvystame. Grįže į tikrąjį pasaulį mes dėl tam tikrų priežasčių randame vienišą tėvą auginantį dukrą. Visas veiksmas sutelkiamas į jo ir jo duktes santykius, gimstančią tėvišką meilę dukrai bei jos meilę jam. Tačiau ir čia likimas bei kūrėjai pasišaipo tiek iš žiūrovų tiek iš pagrindinio veikėjo. Dėl tam tikrų priežaščių, pagrindinis veikėjas lieka vienas…977

Šio anime esmė yra gyvenimo suvokimas, klaidų pripažinimas, po skaudžių įvykių sugebėjimas vėl atsistoti ant dviejų kojų ir stumtis gyvenimų į priekį. Iš naujo pradėti džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais. Kai žiūrovas galvoja, kad viskas baigta, šio anime kūrėjai vėl parodo savo humoro jausmą ir mus gražiną į pradžią.

Dauguma žmonių nesupranta šio anime pabaigos, tačiau ji gan paprasta. Mums parodoma, kad gyvenime yra antras šansas, o jį gauti gali visi. Tereikia nesuklysti ir tą antrąją progą išnaudoti atitinkamai. Pačioje pabaigoje mes liekame patenkinti istorijos pabaiga, nors ji gan žiauriai parodyta. Tikrasis ir tas kitas pasaulis susijungia į vieną, taip kūrėjai žiūrovams parodo, kad viskas yra susiję: tiek šis, tiek anas, tiek busimi gyvenimai. Kad įveikęs savo baimes viename pasaulyje, įveiksi jas ir kitame, kad tu esi savo gyvenimo vedlys ir turi jį nugyventi taip, kad vėliau nesigailėtum.Anime-Clannad-HD-Backgrounds

“Clanad: after story” yra, ko gero, vienintelis mano žiūrėtas anime, per kurį šitaip stipriai verkiau. Jame yra parodoma tiek daug jausmų: meilė, skausmas, neviltis, kančia, palengvėjimas. Žiūrėdama abu sezonus išgyvenau tai, ką jie išgyveno, tačiau, kaip jau minėjau, didesnę įtaką padarė antrasis sezonas. Šį anime patarčiau pažiūrėti visiems, tačiau labia jauni žiūrovai gali ir nesuprasti visos esmės, ypač pabaigos. Tačiau čia tas pats, kas skaityti Antuano de Sent Egziuperi knygą “Mažasis princas”.  Žiūrėdamas šį anime skirtingo amžiaus, atrandame kažką naujo, visą veiksmą suprantame kitaip, į gyvenimą taip pat pradedame žiūrėti kitaip. Tad neapeikite jo vien dėl to, kad jis yra romantinis. Jei nepatiko pirmas sezonas, teūnie, nežiūrėkite jo. Tačiau neaplenkite ir antrojo sezono, nes tikrai pasigailėsite. Jis daug ko gali išmokyti, taip pat jis taip paveikia žiūrovo sielą, kad su baime žiūri paskutines serijas. Toks jausmas, kad tose serijose pats, kaip ir veikėjas, gyvensi arba mirsi.

Yubiko

otilija

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona”

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes