Natsume Yuujinchou

           Natsume Yuujinchou ko gero yra pats mėgstamiausias mano Anime, kurį galėčiau žiūrėti ir žiūrėti vis per naujo. Jis turi jau 5 sezonus po 24 serijas. Tai lengvo piešimo, nuostabios istorijos kūrinys, kuriame pagrindiniai veikėjai yra žmogus, Takashi Natsume, ir Yokai (japonų mitologijos dvasios/demonai). Minusų šiame savo pristatyme šį kartą neturėsiu, nes aš jų tiesiog neįžvelgiu neskaitant to, kad galėtu jis turėti žymiai daugiau sezonų.

            Tai istorija apie berniuką, kuris gali matyti Yokai, tačiau ne visi jie yra geri ir jam tenka nuo jų slapstytis. Žinoma, aplinkiniai jų nemato ir galvoja, kad berniukas meluoja apie jų egzistavimą, laikui bėgant netenka draugų. Dėl tėvų mirties jis keliauja iš vienų giminių pas kitas, kurie vieni paskui kitus jo atsisako, nes jis meluoja, elgiasi keistai. Jie nenori jo suprasti, patikėti, kad jis gal iš tiesu mato tai, ko kiti nemato. Tačiau vieną dieną, jau būdamas kiek vyresnis ir viską supradamas,  pakliuna pas senyvo amžiaus žmones, kurie neturi savų vaikų. Jis sau pasižada elgtis gerai, kad tik nepridaryti jiems rūpesčių, kad tik jie jo neatsisakytu.

            Viskas pasikeičia, kai Natsume sutinka katiną, kuris yra galingas Yokai. Jis paaiškina, kad tos pabaisos jį persekioja dėl knygos, kurioje sudarytos sutartys su beveik visais Yokai. Kaip suprasti sutartys? Jose jo močiūtė surašė visų Yokai vardus, kurie jai pralaimėjo žaidime ir kurie pasižadėjo jai tarnauti, kai tik ji pašauks juos vardu. Kadangi Natsume yra geraširdis berniukas, jis visiems sutiktiems Yokai gražina jų vardus, išlaisvina juos iš jų sutarties, kurią jie sudarė su jo močiūte.

Susijęs vaizdas

              Jei galvojate, kad tai pabaiga, jūs klystate. Tai tik visos istorijos pradžia. Šis Anime parodo, kad visi gali būti draugais, netgi žmogus su dvasiomis. Jis mus pamoko, kad nebūtinai už paslaugą prašoma atsilyginti tuo pačiu. Kartais užtenka žodžio „Ačiū“ ar laimės, kurią išvysti žmoguje/būtybėje, kai padarai kažką dėl kito, o ne tik dėl savęs.

             Kuo man taip jis patiko? Gal dėl to, jog jame gali rasti visko… Gali pamatyti kaip gyvenimas yra statomas nuo visiško nulio. Randami draugai, kurie nebijo tavęs tokio, koks esi. Nesišalina tavęs, o atvirkščiai, nori būti su tavimi. Net priešai tampa draugais. Ir ne šiaip sau draugais, o tikrais, netgi jei jie yra tavo priešai. Pagrindinis veikėjas randa žmonių bei Yokai, kurie jį palaiko, stoja į jo pusę, gina nuo priešų. O svarbiausia, kad tai daro savo noru nesitikėdami nieko atgal.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „natsume yuujinchou“

           Jei šaltą žiemos popietę norisi paverkti, pasijuokti, pasvajoti, šis Anime kaip tik jums. Jame netik patirsite šiuos ir begaę kitų pojučių, bet kartu su pagrindiniu herojumi keliausite į draugų paieškos kelionę, kad ir koks sudėtingas ir baisus kelias bus, nes žinai, kad tave supa tave gerbiantys, mylintis žmonės, draugai, kurie tave apgins.

otilija

Yubiko

Reklama

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Interviu su…

giphy

 

Visą mėnesį mūsų draugiškas būrys dalyvauja knygų tag’e. Pirmoji startavo Viktorija, aną savaitę Alicija pasidalino savo nuomonę, o šį penktadienį – Otilija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Christopher Paolini “Eragonas“.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Fantastika, mokslinė fantastika ir tokios, kaip japonų/kinų mitologijos.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Romantinė.

  • Mėgstamiausias autorius?

Neturiu 🙂

  • Ką skaitai dabar?

Mario Puzo “Krikštatėvis“.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Naudojau pasidarytą geišos skirtuką, bet neberandu jo, tad nieko nenaudoju (arba atsitiktinį lapuką, tušinuką įkišu, kad žinočiau, kur baigiau), tačiau artimu metu ketinu kokį pasidaryt 🙂

  • Plonos ar storos knygos?

Otilija: Priklauso nuo knygos įdomumo. Žinoma, plonos geriau, tačiau ne visada. Pvz.: Antuanas de Sent Egziuperi  “Mažasis princas” yra labai įdomi plona knyga ir norėtųsi, kad ji  būtų ilgesnė, niekada nesibaigtu. Taip pat man asmeniškai ilgumas nepasijuto Christopher Paolini knygoje “Eragonas”, nors ji labai stora, tačiau tai atsvėrė autoriaus sugebėjimas įtraukti skaitytoją į knygos istoriją. O štai, Lewis Carroll knyga “Alisa stebuklų šalyje”, yra vidutinio ilgio, tačiau ir tiek man buvo per daug, kad niekada jos nepabaigiau…

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Mano rašomos knygos būtų apie draugystę arba mistinės/ detektyvinės, tačiau taip ar taip, pabaigoje ar istorijos eigoje mirtu pagrindiniai veikėjai, o pati pabaiga būtų neaiški, pats skaitytojas turėtu nuspręsti, kaip ji visgi pasibaigė (būtų koks nors incidentas, galutinis taškas, kuris baigtųsi su klaustuku).

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Iš dalies tai jos gan geras dalykas, nes gali rasti tokių knygų, kurių dar nėra Lietuvoje ar kurių tu negali įsigyti, tačiau iš kitos pusės, sunkiau įsijausti į pačią istoriją, esi pririštas prie technologijos, nuo kurios dažniausiai skaitydamas nori pabėgti. Taip pat pasirinkdamas kompiuterinį variantą  negali rankose laikyti tos tikrosios knygos, versti jos puslapius, nešiotis visur su savimi (nes niekada nežinai, kada išsikraus tavo telefonas ar kompiuteris). Popierinis variantas netgi akims sveikesnis ir žinai, kad jis amžinas (na, beveik amžinas 😉

 

otilija

 

Tikiuosi Jums patiko mūsų knygų tag’as, geriau pažinote mūsų rašytojas bei laikas neprailgo.

Gražaus rudens, neliūdėkite 😉

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

Interviu su…

tumblr_nj9ke6azvj1sk2kqwo1_500

Kaip ir žadėta, mes tęsiame knygų tag’ą. Lygiai prieš savaitę į klausimu atsakė Viktorija. Šiandien į klausimus atsakys ir savo nuomone pasidalins Alicija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, skaitymas man kaip hobis, būdas atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios dienos.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man visada labai keista, kai žmogus gali nurodyti “tą vienintelę”, nes mano atmintis turi be galo daug kiaurymių, tad esu tikra, jog reikiamu momentu tiesiog neprisiminsiu tikrai geros. Vis dėlto knygos, kurios per laiką man vis dar nėra nunykusios būtų Biblija, A. Golder “Geišos išpažintis” bei W. Golding “Musių valdovas”.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Pirmenybę teikčiau istoriniams romanams, biografijoms. Taip pat be gali myliu klasiką bei detektyvinį žanrą.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Man sunkiai skaitosi šių dienų jaunimui skirta literatūra (young adults). Man ji atrodo kažkokia tuščia, be vertybių, ką jau kalbėti, jog skaitytojas yra paperkamas toli gražu netikroviškomis meilės istorijomis, lytinų santykių buvimu ir panašiu džiaugsmu.

Taip pat nemėgstu romantikos, nežinau kodėl. Tiesiog negaliu skaityti, nes… galbūt netikiu tokia meile.

  • Mėgstamiausias autorius?

Lev Tolstoj, Liza See, Anchee Min, Aleksandra Marinina, Arthur Conan Doyle.

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu man liko vos keli puslapiai T. Gerritsen “Dvynės”, o tuomet planuoju imti į rankas J. Tanizaki “Katė, vyras ir dvi moterys” (man teko šią knygą skaityti gal prieš kokius 7 metus, tai paliko labai gerą įspūdį, tai tikiuosi nenusivilsiu :D)

  • Kokį skirtuką naudoji?

Dažniausiai vietoj skirtukų naudoju bet ką, kas papuola po ranka. Šiuo metu skaitau kelias knygas. Vietoje yra skirtukas iš Valstybės pažinimo centro, o kitoje – Viktorijos dovanotas (ne pieštas) piešinėlis (abu galima pamatyti mūsų Instragram’o paskyroje).

  • Plonos ar storos knygos?

Nei/ nei. Viskas labai priklauso nuo skaitomo žanro, bet bendrai, tai nemėgstu knygų, kurios yra virš 400 puslapių. Vienų pirma, jas sunku su savimi nešiotis/ vežiotis. Antra, yra didelė tikimybė, jog bus pateikta nereikalingos informacijos, kuri yra visiškai nereikšminga nei siužeto, nei veikėjų plėtojimui. Plonos knygos manęs negąsdina, greičiau priešingai, kyla motyvacija greičiau ją perskaityti. O šiaip, jei reikėtų idealios apimties, tai mano galva būtų 150 – 350 psl.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Nesuklysiu sakydama, jog būdama 12 metų panorau būti rašytoja. Žinoma, gyvenime ne visada gauni tai, ko nori, bet šios minties dar neketinu atsisakyti. Kūrusi esu daug (romantika, detektyvas, patyčios, fantastika ir pan.), bet amžius keičia žmones, tad manau, kad mano ateities knyga būtų kažkas mielo ir šilto, ką galima būtų skaityti rudens vakarais ir kas nekeltų jokių negatyvių minčių, bet priešingai – priverstu nusišypsoti. Kitaip, knyga, kuri padėtų atsipalaiduoti. Greičiausiai rašyčiau komediją apie šeimyninį gyvenimą, nes mano šeima yra gyvas komedijos ir meilės pavyzdys.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Kelis kartus buvau pradėjusi skaityti elektronines knygas, bet tai truko neilgai, nes tiesiog nebuvo patogu. Vis dėlto po kurio laiko pamėginau vėl ir kuriam laikui man tai prigijo. Žinot, kasdien kuprinėje turiu telefoną ir kompiuterį, tad visai patogu, ypač kai atsisiunčiau programėlę Readabook 🙂 Bet bendrai, popierius yra malonesnis. Gera susirangyti lovoje su knyga, o ne kompiuteriu ar telefonu. Ką jau kalbėti, jog nuo telefono ar kompiuterio mano akys verkia iš skausmo 😦

 

 

miau

 

 

Kviečiame prisijungti bei pasidalinti savo mintimis 😉

Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgstamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Nanbaka

“Nanbaka”, tai pilna komedijos ir absurdo Anime apie kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdieninį gyvenimą. Veiksmas vyksta nuo pasaulio atskirtame žemės lopinėlyje, vidury vandenyno, ant kurio ir yra pastatytas kaleimas. Jame yra įkalinti visi pasaulio blogiukai su tam tikrais sugebėjimais ar galiomis. Visas kaleimas yra suskirstytas į tam tikras sekcijas, už kuriuos yra atsakingi tam tikri prižiūrėtojai. Tačiau dažniausiai mes matome ir beveik visas veiksmas vyksta aplink vieną, 13, sekciją ir jame esančia vieną iš daugelio, 13, kamerą. Toje kameroje gyvena 4, labai skirtingi, asmenys, kurie beveik kiekvienoje serijoje mėgina pabėgti iš kaleimo. Nepagalvokyte, kad tuo viskas ir baigta. Ne, visas įdomumas yra jų pabėgimuose ir bendravime su savo prižiūrėtoju.

Jų prižiūrėtojas, Sugoroku, labai rimtai žiūri į savo darbą, yra darboholikas. Tačiau jo gyvenimą drumsčia 4 kaliniai iš kurių vienas yra spinų atrakinimo meistras, kuris gali atrakinti bet kokią spyną. Tad Sugorokui dažnai tenka gaudyti pabėgelius ir tai, kad jie iš tiesu pasiekė lauko duris, jis stengiasi nuslėpti nuo kaleimo viršininkės, kuri turi dvejopą asmenybę: Iš išorės pykta, griežta, tironijos apsėsta, už visą kaleimą atsakinga prižiūrėtoja, o iš vidaus meilės Sugorokui apimta mergina.

81399l

Negana to, šiame Anime galime pamatyti ir tam tikrų galių, kaip, kad ugnies valdymą, niekam tikusią nindzę, bei neapsakomą jėgą, kokios joks normalus žmogus tikrai negali tūrėti, kad ir kiek raumenų užsiaugintu. Tad pasirinkę žiūrėti „Nanbaka“ neapsiriksite. Jame rasite tiek komedijos, su gan juokingais siužetais, tiek tam tikrų galių. O visų svarbiausia, kad ji parodo, kad viską, ką dabar turi, praradęs nebūsi laimingas. Atvirkščiai, jausies nepilnavertiškai. Šis Anime mus pamoko, netgi parodo, vieno iš pagrindinio veikėjo suvokimą, kad šis kaleimas yra jo namai. Kad iš jo pabėgus, jis neturės kur eiti, o už savęs paliks 3 nuostabius draugus, kietakaktį prižiūrėtoją, bei galimybes pabėgti iš dar sudėtingesnių, naujų kliučių pilnų koridorių. Gale šio anime, mes, kartu su veikėjais, suprantame gyvenimo prasme, nenutrūkstamą draugystę, bei visko, ką turi čia ir dabar svarbą. O svarbiausia, kad tai parodoma nenuobodžiai, o per komedijos žanrą, tad žiūrėti tikrai neatsibosta.

nanbaka

Dabar jau yra išleistas ir antras sezonas, tad jei patiks pirmas, neapeikite ir antro. Aš kolkas jo dar nežiūrėjau, tačiau ateinančiom dienom tikrai pažiūrėsiu.

otilija

Yubiko

 

Laiškai!

Sveiki draugai!

20170831_191627_mh1504196416252

Dalis mano sukauptų laiškų 🙂

Niekam nėra paslaptis, jog seniau žmonės komunikavo laiškais, kuriuos dažniausiai rašė ranka. Greičiausiai viskas pasikeitė tuomet, kai atsirado galimybė siųsti tą patį laišką internetu, tuomet dauguma atsisakė rašymo ranka, nes tai a) užima daug laiko, b) lėtai keliauja (gali ir pasimesti), c) brangu ir galima sugalvoti dar daugiau priežasčių… Vis dėlto šiandien norėčiau pasidalinti su Jumis savo laiškų rašymo patirtimi!

Puikiai prisimenu, jog pirmoji mano susirašinėjimo draugė buvo mano mamos bendradarbės anūkė. Ji už mane kiek vyresnė, tačiau būtent ji ir pasiūlė mums susirašinėti laiškais. Tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, tad nemokėjau gerai rašyti, tačiau į tokį pasiūlymą sureagavau tuoj pat. Puikiai prisimenu, jog rašydavau laiškus juodraštyje, tuomet ji nešdavau mamai, kad ji pataisytų klaidas. Ir tik tuomet aš perrašydavau laišką į švarraštį, pripiešdavau gėlyčių, saulučių ir kitų piešinukų, nepamiršdavau ir lipdukų.

Galiu drąsiai sakyti, jog gauti popierinį laišką yra daug maloniau nei elektroninį. Visų pirma, popieriniai laiškai (ypač jei rašyti ranka) parodo žmogaus pastangas, o tai (mano galva) rodo žmogaus pagarbą tau. Be to, būkime atviri, elektriniai laiškai ateina norim mes jų ar ne, o kai kurių itin sunku nusikratyti. Vis dėlto, popieriniais laiškai visai kas kita, tad nieko nuostabaus, jog net šiomis dienomis meilės žinutės yra rašomos ranka ant atvirukų.

Vis dėlto, taip pat turėčiau užsiminti, kad po kurio laiko lioviausi rašiusi. Priežastis labai paprasta – nebuvo kam. Mano anksčiau minėta draugė persikraustė į kitą šalį, tad po truputį po truputį mūsų ryšys nutrūko (vėliau, kuomet gavau kompiuterį ir internetą, mes tęsėme bendravimą internete, tačiau vėl – nutrūko). Neslėpsiu, noras susirašinėti laiškais vis dar liko, jis buvo toks didelis, kad rašiau laiškus net savo kaimynei, su kuria mes kasdien matėmės mokykloje (ar prisimeni, Laura?).

Kiek vėliau, tai laikais, kuomet portalas zerbra.lt dar klestėjo, buvau sukūrusi klubą (jei neklystu – „Apie viską po truputį =^_^=“), tuomet susipažinau su gausybe nuostabiu žmonių, kurie prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, su kai kuriais iš šių fainuolių aš susirašinėjau laiškais dar iki šiol.

Tačiau laiškų „renesansas“ mane aplankė vienuoliktoje klasėje, kuomet susipažinau su Viktorija, kuri taip pat yra laiškų maniakė, net didesnė nei aš. Ji mane supažindino su keliomis svetainėmis, kuriose galima surasti bendraminčių ar net susirašinėjimo draugų. Esu už tai jai dėkinga, nes tokiu būdu susipažinau su nepaprastai įdomiais žmonėmis, vėl – su kai kuriais dar yra palaikomi ryšiai.

Asmeniškai man laiškų rašymas teikia džiaugsmo. Tai savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pasidalinti tuo, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu keistą įprotį laišką kaip nors dekoruoti ar pridėti mažų smulkmenų, tad atsiskleidžia mano vidinė menininkė. Galų gale, kas gal pasirodys kiek keistoka, bet savo laiškų draugams kartais aš kartais išlieju tai, kas guli ant širdies.

Gaudama draugų laiškus mokausi iš jų patirties, džiaugiuosi jų nuotykiais bei liūdžiu drauge su jais. Kartais susidaro įspūdis, jog tas žmogus visai šalia, tad tai labai (nežinau) miela, gera. Žinoma, kol atrandi tą tikrąją laiško sesę (ar brolį) tenka ilgokai paplušėti ir susirašyti su keliomis varlėmis, bet tai to verta.

20170831_190236_mh1504196447031P.S. Laiškas – puikus būdas ugdyti savo kūrybiškumą. Įdomiausios laiškų idėjos, kurios buvo mane aplankiusios: laiškas ant baliono, laiškas – dėlionė; laiškas kaip knygutė. Kita vertus, jei kam stinga minčių, esu tikra, jog YouTube ar Pinterest šiuo klausimu galėtų padėti.

P.P.S.  Jei kas ieško susirašinėjimo draugų, duokite mums žinoti 😉

miau

Mums jau metai!

90f86a1b74104b3c6383cf16853e4311

Sveiki knygų, filmų bei kultūros mylėtojai!

Mes švenčiame savo vienerių metų sukaktį ir ta proga norime pasakyti Jums didelį ačiū už tai, kad buvote su mumis visą šį laiką. Be galo esame dėkingos už gautas 1701 peržiūras, 526 lankytojus ir 10 prenumeratorių. Taip pat mes norime padėkoti savo savanorėms @yanbaka, kuri praturtino mūsų puslapį anime aprašymais bei recenzijomis, taip pat @bookdreams12, kuri dalinosi savo nuomonę apie perskaitytas knygas, bei kitiems, kurie mums padėjo tvarkyti su tinklaraščio stiliumi bei kitais aspektais. Be jūsų tikrai nebūtume parašę 54 straipsnių ir tikrai nebūtume sulaukusios metų.

Vis dėlto, dar kartą norime padėkoti savo skaitytojams ir skaitytojoms, kad kartas nuo karto mus aplanko. Tai mums tarsi vidinė pastūma (motyvacija) nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Seniai seniai, kuomet svajojome su Viktorija turėti savo blogą, mes tikėjomės dviejų galimų baigčių: mūsų niekas neskaitys arba mus skaitys visi. Greičiausiai tokios ar panašios mintys kirba visų blogerių galvose, kol jie nesusiduria su realybe, tad mes nesame išimtis. Vis dėlto, mes esame dėkingos, jog be mūsų pačių straipsnius skaito ir kiti. Tai motyvuoja ir džiugina. 

Žinoma, mes ne visada esame tokios aktyvios kaip norėtumėme. Pradžioje buvome užsibrėžusios tikslą, jog rašysime du kartus per savaitę, ko pasekoje artėjant gruodžiui (studentams prasideda sesija) net vieno straipsnio negebėjome publikuoti. Mūsų gretas papildžius savanoriais pasitelkėme naują strategiją – kartą per savaitę (trečiadieniais), bet ir tai ne visada mus sekėsi. Vis dėlto, mes nenuleidžiame rankų ir stengiamės judėti pirmyn.

Dar kartą dėkojame už šiuos smagius metus ir labai tikimės, jog sulauksime ir antrųjų!

giphy

P.S. Jei Jums kiltų noras prisijungti prie mūsų draugiškos komandos, mes priimame iškeltomis rankomis. Mielu noru suteiksime Jums prisijungimą bei erdvę, kur galėsite su kitais (mumis tai tikrai) pasidalinti savo nuomone apie knygas, kiną, kultūrinius renginius ar kitą (maistas, kelionės, gyvenimas ir pan.). Nebijokite mums rašyti.

Gražios dienos!

Books Wake Us komanda