Kodėl paėmiau šią knygą į rankas? Tiesą sakant, net negalvojau, kas slypės jos puslapiuose, tik numaniau. Mane suintrigavo tai, jog per žinias ši knyga buvo pavaizduota lyg koks „uždraustas vaisius“, o žinote kaip būna, kai tau ką nors draudžia – nori ar ne, tiesiog privalai. Kitas mane sudominęs faktas – knygos perkamumas ir nemažėjantis populiarumas. Ne kartą ėjau į knygyną su viltimi, kad bus nuolaida ir galėsiu ją įsigyti. Ieškojau šios knygos ir viešosiose bibliotekose, tačiau ir šis mano planas neišdegė. Galiausia suradau šią knygą ant draugės rašomojo stalo ir ji man mielai paskolino.
Šią knygą gana sunku aprašyti, galiu tik trumpai pristatyti, apie ką ji. „Mūsiškiai“ supažindina mus su įvykiais, kurie vyko prieš 75 metus Lietuvoje. Knyga skirta stipriems žmonėms, kurie nebijo į istorija pažvelgti kitu kampu. Joje kalbama apie juodąjį lietuvių istorijos etapą, kuomet lietuviai naikino žydų tautą bei grobstė jų turtus. Knygoje gausu Lietuvos istorikų įžvalgų, liudytojų pasakojimų, žudikų išpažinčių bei medžiagos iš Ypatingųjų archyvų. Ir nors mano akimis žiūrint knyga yra patikima ir verta dėmesio, ji susilaukia gana prieštaringų nuomonių.
Pradėsiu nuo pastebėjimo, kurio sulaukiau iš savo namiškių, jog knyga itin vienpusė, joje nekalbama apie tuos, kurie gelbėjo, joje kalbama apie tuos, kurie žudė. Vis dėlto, aš manau, kad tai ir buvo autorės sąmoningas sumanymas. Ji norėjo parodyti, jog kitos tautos naikinimas yra mūsų istorijos dalis ir mes turime tai priimti kaip faktą. Žinoma, neverta pamiršti, kad lietuviai gelbėjo žydus (tokių buvo 2559 pavardės*), tačiau nužudytų buvo žymiai daugiau nei tų, kuriuos pavyko išgelbėti. Toks vaizdas priverčia susimąstyti ir įsisąmoninti tai, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais.
Knyga „Mūsiškiai“ supažindina skaitytoją su faktais, kurie buvo surašyti bei vis dar yra saugomi archyvuose. Taip pat nupiešia profilį tų, kurie žudė žmonės bei kodėl tai darė. Ir kas mane nustebino labiausiai, dažnas žmogus teigė, jog gavo įsakymą, kurį privalėjo vykdyti, bet ar tai atleidžia juos nuo atsakomybės? Juk žydas ar protestantas, lenkas ar vokietis – tai vis tas pats žmogus.
Kritikai pastebi, jog kai kurios knygos detalės neatitinka realių faktų: momentais spekuliuojama skaitytojo jausmais bei Lietuva yra atskirta Europos kontekste. Pastebėta ir daug kitų neatitikimų, kurie verti dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, tai tik detalės, kurios nepaneigia esamo fakto, jog žydų tauta buvo naikinta (ir) Lietuvoje ir prie to prisidėjo dalis Lietuvos piliečių.
Na ir galiausiai turiu pripažinti, jog ši knyga mane sukrėtė. Sunku patikėti, jog žmonės gali būti tokie žiaurūs ir žudyti nekaltus žmones. Ir visai nesvarbu kokio jie tikėjimo, gymio, rasės ar klasės. Žmogus yra žmogus ir jam duota tik vieną kartą gyventi. Skaudu, jog buvo žudomi maži vaikai, kurie net nespėjo patirti gyvenimo džiaugsmo. Aš niekada nepateisinau, negaliu pateisinti ir vargu ar išauš diena, kuomet galėsiu pateisinti tuos, kurie gali atimti kitam žmogui gyvybę (o ypač nekaltam). Atima galimybę džiaugtis ir verkti, mylėti ir nekęsti, liūdėti ir juokis. Juk visa tai gyvenimo dalis, kiekvienas mūsų pakilimas ir nuopuolis, tai ir sudaro tai, ką mes vadiname gyvenimu.
Perskaičius knygą pagalvojau, jog viskas prasidėjo nuo neapykantos tautai. Šiomis dienomis, kuomet vargu ar kas galėtų pagalvoti, jog panašūs įvykiai gali pasikartoti, man kartas kyla mintis, jog gali. Lietuvoje yra gausu žmonių, kurie jaučia neapykantą (arba nepasitenkinimą) kitos tautos ar kito tikėjimo žmonėms. Kas būtų, jei būtų paskelbtas įstatymas, jog jie nėra žmonės, juos reikia izoliuoti, suvaryti į getus, o tuomet išnaikinti, nes be jų „pasaulis bus geresnis“?.. Atsižvelgiant į tai, kiek neapykantos sulaukia tam tikros grupės žmonių internete, žiniasklaidoje ar gatvėje, man kartais liūdna ir baisu, jog tai, kas buvo seniau, gali būti ir dabar. O gal tai bus vakar dienos įvykiai, kurie pasikartos rytoj?..
Taip pat R. Vanagaitės knygoje gausu retorinių klausimų, kuriuos pravartu užduoti sau. Ar galėjo Lietuvos piliečiai pakelti ginklą į kitus Lietuvos piliečius? Ar lietuviai – žydšaudžių tauta? Ir kas mums iš to, jog bus kalbama šia tema? Kam to reikia? Kas nuo to pasikeis? Gal nereikia apie tai kalbėti iš vis? Ir ar gali tai pasikartoti?
* Gaono žydų muziejus
Naudingos nuorodos: interviu su R. Vanagaite (čia); pažiūrėti, kas knygos viduje (čia).
Šaltiniai: 1 nuotrauka – almalittera.lt; knygos kritika (čia).
Books Wake Us! 