Ne taip seniai baigiau skaityti S. Mosby knygą „Žinau, kas tai padarė“, kuri yra „50/50 žudikas“ tęsinys. Nežinodama visos priešistorės nekantravau paimti į rankas pirmąją knygą, vyliausi, kad bus atsakyti visi didieji klausimai.
Knygos siužetas gana standartiškas, mes turime kelis detektyvus, kurie dantimis ir nagais įsikibę į tyrimą leidžiasi žudiko medžioklėn, kuomet jų antrosios pusės liūdi namuose ir tampa puikiu grobiu jų medžiojamam žudikui. Žudikas savo ruožtu turi aibes tapatybių, tad niekas nežino nei kaip jis atrodo, nei kur gyvena, nei kas bus kita jo auka, iki kol jis pats nenusprendžia palikti kelias užuominas. Tokiu būdu žudikas su velnio kauke žaidžia su detektyvais kaip katinas su pele. Vis dėlto, tie, kurie yra matę Tomą ir Džerį, žino, jog katinas ne visada laimi, kartais pelė jį pergudrauja.
„50/50 žudikas“ turi gana standartinis siužetas, kurį apibūdina klausimas – ar mirtum dėl meilės? Žudikas ilgai stebi savo aukas, tampa jų rutinos dalis, o tinkamą akimirką smogią skaudžiausią smūgį. Žudikas, vilkintis paties velnio kaukę, duoda rinktis, kas turi mirti – vyras ar žmona? Taigi mylimieji patys nusprendžia, katras paaukos savo gyvybę dėl kito, juk duodami įžadus žmonės sako „iki mirtis mus išskirs“, tad būtent tuo 50/50 žudikas ir manipuliuoja.
„50/50 žudikas“ sudomino savo rašymo stiliumi, sumazgė siužetą taip, kad atsekti, kas gali būti tikrasis žudikas beveik neįmanoma. Čia neminint dviejų paralelinių sukaltimų, kurie tarpusavyje, rodos, niekaip nėra susiję. Pagrobiama maža mergaitė bei nužudomas vyras. Tokios keistos detalės suteikia paveikslui daugiau spalvų, bet ne kontūrą. Pats kontūras ima ryškėti tik knygos gale. S. Mosby moka išlaikyti įtampą iki pačių paskutinių knygos puslapių.
Didelį įspūdį paliko paties žudiko žaidimas su detektyvais. Jis pats nuspręsdavo, kiek toli jiems leis priartėti prie savęs ir tikrojo savo plano. Žudikas vis palikdavo įkalčius, ko seniau niekada nedarydavo (o tai jau turėtų būti ženklas, kas jis neveikia pagal savo standartinį šabloną). Vis dėlto tuo pat metu autorius nesuteikia galimybės skaitytojui sužinoti, kas yra tikrasis žudikas. S. Mosby leidžia mums pažinti žudiko mąstymą, veikimo principą, bet ne patį jį. Tikrasis žudikas yra matomas tik tuomet, kuomet jis susitinka akis į akį su detektyvais.
Kita vertus, kelios akimirkos vartė riesti nosį. Dar kartą pasikartosiu, jog kartais S. Mosby parašo daugiau nei reikia. Kitaip, kai kurie skyreliai neteikia jokios informacijos apie veikėjus, nesuteikia jokių naujų įžvalgų siužetui, o ir parašyti lengva ranka be idėjinės gilumos. Tiesą sakant, dėjau labai daug lūkesčiu, maniau, kad knyga bus tikra bomba, tačiau visumoje „50/50 žudikas“ yra tiesiog gera knyga. Siužetas įdomus, įvykiai veja vienas kitą, tačiau bendrai liko per daug neatsakytų klausimų. Vienas iš pagrindinių – kodėl žudikas taip darė?.. Dar galėčiau paminėti, kad pabaiga atrodė kiek dirbtinokai, pritempta prie klasikinio „happy ending“ standarto. Nesakau, jog ji bloga, tiesiog truko jai laiko išplėtoti, o čia viena kita frazė ir prašau – gėris laimi. Kažkaip nerealistiška, žinant žudiko būdą.
Ir geriau pagalvojus, „Žinau, kas tai padarė“ padarė man didesnį įspūdį.
Apibendrinant, „50/50 žudikas“ yra puikus įtempto veiksmo detektyvas. Kiekvienas naujas detektyvų įkaltis žaidžia prieš juos pačius, nes bendras nusikaltėlio paveikslas netampa aiškesnis. Įdomu stebėti, kaip autorius apibūdina visas tris barikadų puses, kaip jos mato ir supranta tą pačią situaciją: detektyvai, žudikas ir aukos. Netrūksta knygoje ir psichologinių manipuliacijų, mėginimų paveikti žmogų bei jo mąstymą. Manau, jog „50/50 žudikas“ verta dėmesio, nedaug autorių sugeba taip supainioti siužetą, kad atrodo, jog detalės jau nebegali susieiti į vieną paveikslą.
Books Wake Us! 