Bakemono no Ko

“Bakemono no Ko” yra nuostabus anime apie pasitikėjimą vienas kitu bei tarpusavio ryšį, kuris užsimezgė tarp berniuko bei pabaisos. Pačioje pradžioje me sesame supažindinami su berniuku, kuris pyksta ant viso pasaulio bei savo tėvo, kad paliko jį ir jo motiną. Motinai mirus, jį turėjo priglausti motinos giminės, tačiau jis nesutiko su tuo ir pabėgo iš namų.

Tuo pačiu metu mes matome pabaisos gyvenimą. Jis yra karštakošis, greitai įsiveliantis į kovas bei darantis neapgalvotus veiksmus. Tačiau jis taip pat yra vienas, niekam nereikalingas. Nors visa gyvenimą augo vienas, bandė gauti taip trokštamą pripažinimą, tačiau jam kažko trūko ir štai jis sutinka berniuką ir pasiūlo jam keliauti su juo bei tapti jo kovos menų mokiniu.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Bakemono no Ko“

Tai nuostabi istorija apie tarpusavio pasitikėjimą bei po truputi užsimezgusią meilę vienas kitam. Vienu momentu matome, kai berniukas atsiriboja nuo pabaisos, pradeda vis dažniau lankytis žmonių pasaulyje, tačiau toks jo poelgis ne tik privertė jį pasijausti vėl vienu, abejoti savo egzistencija, bet ir įskaudino pabaisą, privertė jį vėl grįžti prie senojo savęs, kuris darydavo neapgalvotus veiksmus, neįsiklausydavo į kitus. Tačiau suvokus savo klaidą, mūsų herojus grįžta pas savo globėją.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Bakemono no Ko“

Ši animacija mus išmoko, kad nesvarbu, kokios rasės esi, kas tave augino, visi mes esame lygūs bei svarbiausia yra meilė vienas kitam, o ne kraujo ryšys. Mes taip pat pamatysime, kad labai svarbu įsiklausyti į kitus, nedaryti skubotų sprendimų. Na ir žinoma, kiekvienam reikia kažko, kas tavimi pasitikėtų, ne tik taip gali nenuleisti rankų bei napasisekus eiti toliau savo tikslo link.

otilija

     Yubiko

Reklama

Sakasama no Patema

Šiandien norėčiau pakalbėti apie nuostabų Anime filmą “Sakasama no Patema”. Jį siūlyčiau žiūrėti vėlų vakarą, kai tvyro ateinančios nakties atmosfera ir niekas netrukdo pašaliniais garsais. Dar labiau siūlyčiau jį žiūrėti lyjant ar šaltą žiemos vakarą, nes atmosfera tikrai atitiktų anime veiksmą. Nors jame nėra nei lietaus, nei sniego, kūrėjai puikiai sugebėjo pavaizduoti viską taip, kad žiūrėdamas galėtum pajausti tą tuštumą. Kažko trukumą, niūrumą, tačiau ir viltį bei troškimą gyventi kartu su mūsų pagrindiniais veikėjais.

Susijęs vaizdas

 Tai anime apie du vaikus, kurie jaučia tuštumą savo kasdienybėje, nori pamatyti, kas slypi už jų pasaulių ribų. Tik pradėjus žiūrėti, nesitikėjau nieko gero. Tačiau po pirmų minučių, buvo kažkokia kibirkštis. Nuo pirmų scenų galėjau pajausti abiejų personažų tuštumą, troškimą pažinti kitą pasaulį. O jiems susitikus, prasidėjo visas veiksmas.

Ne tik piešimas buvo nuostabus, tačiau ir filmo mintis. Eilinį sykį buvo parodyta žmonija, jų godumas valdžiai. Jie padarytų viską, kad tik galėtų išnaikinti kitą rasę ar paversti juos bandomaisiais triušiais. Šį anime siūlyčiau žiūrėti ir mažiems vaikams, kad suprastų, kas yra gėris, kaip reikia gyventi, pasitikėti vienas kitu. Nes nelengva atiduoti savo gyvybę kitam žmogui, ką ir padarė mūsų herojai, o kaip tai padarė, tai jau reiks patiems išsiaiškinti, nes tai ir yra viso filmo smagumas.

Neturiu minusų šiam nuostabiam anime filmui “Sakasama no Patema”. Jie sugebėjo įtraukti žiūrovą nuo pat pirmų minučių. Parodė žmonijos trūkumus. Taip pat įrodė, kad tas pats tikslas ir pasitikėjimas, gali įveikti visas baimes bei kliūtis. O piešimo stilius taip pat buvo labai malonus akiai. Dar didelį susižavėjimą paliko tai, kaip mūsų kūrėjai pavaizdavo saulę su žvaigždėmis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai galėtų būti žmonijos pasekmė. Dažnai net nesusimąstai, kad žmogus gali ne tik griauti, bet ir sukurti nuostabius dalykus, kaip žvaigždes. Tačiau gražūs kūriniai dažniau lieka nepastebėti bei neįvertinti, kas labai gaila.

Tikiu, kad jums šis anime filmas patiks taip pat, kaip patiko man. Smagaus žiūrėjimo.

otilija

    Yubiko

Sora yori mo Tooi Basho

Šiandien norėčiau pakalbėti apie lengvą, nuotykių bei svajonių kupiną anime “Sora yori mo Tooi Basho”. Jei neturite ką veikti, norite atsikvėpti nuo kasdieninių darbų, ši animacija kaip tik jums. Jis ne tik kad lengvai žiūrisi, bet ir sugraudina, priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir parodo, kad dar ne vėlu mums visiems ko nors imtis šiame gyvenime.

 

Pradžioje esame supažindinami su mergina, kuri svajoja nukeliauti į Antarktidą. Tačiau visi tik iš jos šaiposi, nepalaiko šios idėjos. Ir štai, atsiranda mergina, kuri ja patiki, o svarbiausia ne tik palaiko jos svajonę bet ir padrąsina nenuleisti rankų, kad ir ką aplinkiniai kalba. Pagaliau, jos abi nutaria ten keliauti kartu. Tačiau, kaip tai padaryti? Čia ir prasideda mūsų herojų nuotykiai. Bėgant dienoms, prie jų prisijungia dar dvi merginos, kurių pagalba išsipildo ši jų svajonė. O svarbiausia, jos tampa draugėmis, kurios neišduoda viena kitos, padeda ištikus nelaimei ar dvejonėms bei bando suprasti viena kitos jausmus.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Sora yori mo Tooi Basho“

Šis anime mus pamoko apie draugystės tikslus. Parodo, kad kiekvienas žmogus yra su sava praeitimi, savomis dvejonėmis, baimėmis. Tačiau pasitikėjimas vieni kitais yra svarbiausia norint perlipti per save bei vėl pasitikėti žmonėmis. Visos animacijos metu, mums yra atskleidžiami merginų vidiniai pasauliai, jų baimės bei parodoma, kad kartu galima viską įveikti. Svarbiausia nieko nelaikyti savyje. Taip pat jis mus pamoko, kad niekada nereikia nuleisti rankų siekiant savo svajonės. Reikia nekreipti, ką šneka aplinkiniai, pasitikėti savimi bei žengti drąsiai į priekį. Visuomet bus tokių, kurie bandys tave sužlugdyti, bet bus ir tokių, kurie padės, padrąsins.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Sora yori mo Tooi Basho“

Jei norite pasinerti į svajonių kupiną pasaulį, “Sora yori mo Tooi Basho” yra kaip tik jums. Serija iš serijos jūs keliausite su merginomis vis arčiau jų tikslo, tačiau pakeliui išgyvensite begales jausmų bei apmąstymų apie pačių svajones bei tikslus gyvenime. Galiausiai pasieksime merginų tikslą bei mums bus parodyta, kad jei kažko tikrai labai stipriai nori, gali paversti realybe. Tereikia gerai paplušėti bei priėjus akligatvį, pasirinkti kitą kelią, o ne sustoti eiti pirmyn.

 

otilija

     Yubiko

Nuotykiai Sankt Peterburge (Rusija)

Baigėsi mokslai, prasidėjo vasara, o tai puikus metas keliauti. Kaip mano mama sako – „vasaros dienos ilgesnės, galima daugiau pamatyti“, o Rusijoje diena nesibaigia, nes yra baltosios naktys.

Pradėsiu nuo banaliausios dalies – kelio link Rusijos. Keliavome autobusu per visas tris Baltijos valstybes ir Narvoje (Estija) kirtome sieną, o nuo ten iki Sankt Peterburgo apie 120 km, tai tikrai nėra toli. Kelias buvo neblogas, aplinkui miškai, laukai, pievos, o virš galvos saulutė maloniai šildo, nors artėjant link Rusijos sienos vis dažniau galima buvo pastebėti kamuolinių debesų.

Pirmasis įspūdis atvykus į Sankt Peterburgą – Rusijos kultūros sostinę, Petro I miestą, mane šokiravo. Sankt Peterburgas panašus į Londoną tuo, kad yra sluoksniuotas, o aš gyvenau antrame centre, t.y.iki pačio centro tikrai nėra toli, tačiau pats rajonas mane kiek baugino. Pastatai „chruščiovkės“ tipo, kas atras pastatas „мойка 24 часа“ (automobilių plovykla 24h) bei kai kurios sienos apjuostos viela (beveik kaip kalėjimo sienos, tik kad žemesnės). Taip pat mane stebino, kad vakare šiame rajone nebuvo jokių žmonių, tik kartas nuo karto pravažiuodavo koks senesnis automobilis ir tyla. Čia neskaitant to, jog gatvės purvinos. Taigi, pirmoji diena mane lengvai šokiravo ir likau giliai nusivylusi.

20180621_094045.jpg

Puškino miestas. Paminklas A. Puškinui

Vis dėlto, kitą dieną aplankėme Puškino miestą bei garsiuosius Jekaterinos rūmus (įskaitant Gintaro kambarį). Pats miestas nedidukas, jaukus ir visi namukai spalvoti. Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko barokinio stiliaus Jekaterinos rūmai. Seniau jie buvo papuošti grynu auksu, bet imperatorei nepatiko visa ta pompastika, tad rūmai buvo nudažyti aukso spalvos dažais. Visgi, tačiau saulėta dieną tai atrodė įspūdingai.

This slideshow requires JavaScript.

Vertėtų paminėti ir milžinišką rūmų sodą, kuriame daugybe skulptūrų ir paviljonų. Pats parkas tartum padalintas į dvi dalis – laukinę ir žmogaus kurtą. Pirmojoje vešli, aukšta žolė, miško augalija, upelis, ežeras, tuo tarpu antrojoje – preciziškai viskas nugenėta, palaikoma simetrija ir tvarka, puošta skulptūromis. Be abejo, tai verta pamatyti ir pasivaikščioti. Drįsčiau sakyti, kad sodas paliko didesnį įspūdį nei rūmai.

This slideshow requires JavaScript.

Aplankėme mes ir Ermitažą, kuriame net turėdama žemėlapį sugebėjau pasiklysti. Pats Ermitažas – tai imperatoriškosios šeimos žiemos rezidencija skirta ramiai pabūti, pagalvoti apie viską bei atsipalaiduoti. Dabar, žinoma, čia įkurtas milžiniškas muziejus, kuriame yra apie 3 milijonus ekspozicijų, kurios išdėstytos per penkis aukštus (visų aukštų tikra nemačiau).

Žmonių buvo gausybė, tačiau Vatikane jų buvo dar daugiau, tad Ermitaže gal nuotraukų ir nepavyko padaryti, bet pasigrožėti paveikslais tikrai buvo smagu ir įdomu. Nesu menininkė, bet mane visada žavi, kaip žmogus gali sudėlioti tokias didingas mozaikas, iškalti tokias skrupulingas skulptūras ar nutapyti tokius tikslius portretus. Labiausiai žavėjo Leonardo da Vinci paveikslai.

This slideshow requires JavaScript.

Po Ermitažo lėkiau tiesiai į Vasaros sodus, kuriuose kaip tik vyko gyvų gėlių festivalis, tad viskas kvėpėjo ir žavėjo. Gausybė skulptūrų ir įvairiausių fontanų, prie kurių galima ramiai pasėdėti ir pasimėgauti akimirką. Šiaip, graliu drąsiai sakyti, jog parkų Sankt Peterburge yra gausybė ir visi jie nepriekaištingai sutvarkyti, be to, didžioji dalis turi ar tai skulptūras, ar tai fontanus, tad galima prisėsti ir pasigėrėti niekur neskubant.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip jau minėjau, mano kelionės į Sankt Peterburgą metu buvo baltosios naktys, tad tai puiki proga paplaukioti Peterburgo kanalais. Peterburgiečius gąsdino pakilęs vandens lygis, o mane – vėjas šaltas, bet miestas – nuostabus. Pasiplaukiojimo metu gidė pasakojo apie miesto istorija bei istorinės reikšmės pastatus, tad jaučiuosi šio to išmokusi. Ir žinoma, svarbiausia pasiplaukiojimo detalė – pakeliamieji tiltai.

Aplankytas buvo ir Paterhovas, kuris dažnai savo prašmatnumu lyginamas su Versaliu (nebuvau, negaliu lyginti). Petras I padėjo pamatus šiai karališkajai vasaros rezidencijai ir parko ansambliui netoli Suomijos įlankos krantų. Prabangūs rūmai ir ekstravagantiški fontanai, kurie šoka ar dainuoja.

Galiu prisipažinti, jog parke tiek daug takų ir takelių, kad lengva pasiklysti, tačiau fontanų gausa bei gamta išties užburia ir traukia akį. Man ramybės nedavė tik vienas klausimas, kaip visi imperatoriai nepasiklysdavo savo rūmuose bei soduose?.. Garbės žodis, aš tikrai pasiklysčiau ir verkčiau kamputyje, kol mane kažkas surastų, nes dydis žodžiai neapsakomas.

Be minėtų objektų buvau Prisikėlimo bažnyčioje, kuri dabar taip atlieka ir muziejaus funkcija, Isakijaus soborą, kuris taip pat atlieką muziejaus funkciją bei turi nuosavą katiną (t.y. katiną, kuris ten gyvena). Tikrai daug vaikščiojau po miestą, kurį Neva padalina į dvi dalis: XVIII a. ir po XVIII a.. Mane labiau žavėjo senoji dalis, ta jos didybė ir masyvumas. Stebino muziejų gausa, greičiausiai norint juos visus sąžiningai apžiūrėti prireikėtų kelių mėnesių (neskaitant Ermitažo).

Kas man labiausiai įsiminė, tai FIFA. Tas toks visų fanų bendrumas ir palaikymas tiesiog užburia. Tai buvo mano pirmas masinis renginys, pajaučia tą kolektyvinę sąmonę bei tą vibe. Tikrai smagu šaukti su visais bei išpūtus akis stebėti reginį, kuris kažkaip apjungia. Tik vat man įdomu, kaip būtų, jei būčiau Sankt Peterburge liepos 1 d., kuomet Rusija laimėjo prieš Ispaniją ir papuolė į ketvirtfinalį. Greičiausiai miestas nemiegotų (nors ir šiaip jis nemiega).

20180623_101337.jpg

Bendrai, Sankt Peterburgas man patiko, tai išties nuostabus miestas, kuriame kur kas daugiau žmonių nei Vilniuje, bet tuo pat metu mažiau nei Londone. Kainos per pus mažesnės nei Lietuvoje. Galima atsiskaityti rubliais, juaniais ir eurais. Kai kuriuose parkuose yra parduodamas maistas balandžiams… Tai kiek šokiravo, pirma maniau, kad čia žmonėms, bet oi kaip aš klydau… Maistas… Vat maistas, nors mūsų virtuvės turėtų būti panašios, mano skrandžiui kėlė klaustukų. Skanu, bet Lietuvoje skaniau gamina. Išsimis būtų ledai. Vat kas jau kas, bet ledai Sankt Peterburge buvo nuostabūs, jaučiau pieną, grietinėlę, uogas, bet šokoladas mūsų skanesnis.

Tai va tiek iš mano trumpos kelionės į Rusiją.

20180622_190410.jpg

Įdomūs faktai:

  • Sankt Peterburgas yra laikomas langu į Europą ne tik todėl, kad jis arti Europos sienų, bet visa architektūra bei kultūra.
  • Šis miestas yra pastatytas ant pelkių.
  • Statant Sankt Peterburgą buvo pareikalautą labai daug aukų. Didesnė tikimybė buvo žūti statybose bei kare.
  • Pavadinimas Sankt Peterburgas niekaip nėra susijęs su Petru I, tai Šv. Petras, kuris turėjo saugoti šį miestą. Pats pavadinimas yra vokiškos kilmės (galima pastebėti iš galūnės burg). Seniau jis buvo vadintas Leningradu. Šiuo metu oficialus pavadinimas yra istorinis Sankt Peterburgas, tačiau Leningradas vis dar vartojamas kalbant apie apskritį (tokiu būdu parodoma pagarba ir užuojauta visiems, kurie patyrė Leningrado blokadą).
  • Kas dar nežinojo, tai Rusijos herbas yra dvigalvis erelis. Viena galva simbolizuoja Europą, o kita – Aziją. Šis herbas atėjo iš Konstantinopolio (dabartinė Turkija). Dvigalvis erelis simbolizuoja du kontinentus bei daug galios sutelktos vienose rankose.
  • Rusijos vėliavą pasiūlė Petras I (Sankt Peterburgo įkūrėjas). Jis perėmė spalvas bei modelį iš Olandijos. Balta, mėlyna, raudona spalvos yra laikomos grynai Europos vėliavų spalvomis. Rusijos vėliava neturi gražaus pasakojimo kaip Estijos ar kitos šalis, tiesiog Petrui didelį įspūdį darė Europa bei jos kultūrinis palikimas, tad norėjo matyti kažką panašaus pas save Rusijoje.
  • Rusija nėra sena valstybės. Mums visiems žinoma Kijevo Rusia nėra tas pats kas Rusija. Tuo metu situacija tokia, kad ta kunigaikštystė, kuri yra stipresnė, ta ir valdo. Palaipsniui Maskvos kunigaikštystė įgavo daugiau galios ir būtent jos įsitvirtinimą jau galima laikyti Rusijos istorijos pradžia.
  • Rusija unikali šalis, turi beveik visas klimato zonas, per ją teka didžiausia Europos upė – Volga, turi giliausią gėlo vandens šaltinį – Baikalą.
  • Rusijos nacionalinis simbolis yra lokys (tiksliau, rudasis lokys). Tai glaudžiai susiję su šalies gamta bei klimatu. Tai stereotipas šalies, kurioje yra labai daug miškų, o juose gyvena lokiai. Dabar Rusija prekiauja nafta ir dujomis, o viduramžiais – kailiu. Taip pat skaičius 40 (rus. sorok) yra kilęs nuo kailinių kiekio. Seniau, kad išgyventum šaltą žiemą reikėjo 40 kailinukų, ryšuliukų, tai buvo vadinama sorok.

 

Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal

Sveiki visi ir atsiprašau, kad taip ilgai buvau dingusi 😦 Šiandien jums norėčiau pristatyti nuostabų anime pavadinimu “Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal”. Aš, asmeniškai, mėgstu viską: knygas, anime, kinus ir visą kitą, kur yra pavaizduojama nuo nieko  nepriklausoma moteris, mergina ar mergaitė. Kuomet skaitytojui ar žiūrovui parodoma, kad jos gali pastovėti už save. Būtent šis anime ir vaizduoja vienos merginos gebėjimą būti nuo nieko nepriklausoma.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal“

Pradžioje parodomas paprastos merginos gyvenimas, tačiau neilgai trukus, jis apsiverčia aukštyn kojom. Pasirodo, ji turi dvynį brolį, kuris turi pradėti eiti į privačią mokyklą, kurioje galioja pagrindinė taisyklė: jei nori būti gerbiamas, aukščiau visų, turi tai įrodyti muštynių kovoje. Kadangi pagrindinės veikėjos brolis nėra iš stipriųjų, taip pat nemėgsta muštis, jis apsikeičia vietomis su sese. Dabar, mūsų heroje, apsimetusi savo broliu, Hikaru, keliauja į naują mokyklą, kurioje jos laukia daugybę iššūkių bei kovų.

Kuo mane sužavėjo šis anime? Jis parodė, kad ir merginos gali būti stiprios. Mūsų pagrindinė heroje gerai įvaldžiusi kovos menus, tačiau jų griebiasi tik esant būtinybei. Iš pradžių, visi žiūrėjo į ją su panieka, nes ką gali padaryti tokio menko sudėjimo žmogus, tačiau visi jie apsiriko. Ji laimėjo visas kovas, parodė, kad niekas nežemins jos. Kaip sakoma, nespręsk apie knygą iš jos viršelio, taip nespręsk apie žmogų iš jo išvaizdos. Ji taip pat susirado naujų draugų, kurie padeda jai ištikus nelaimei. Nors jie dar nežino, kad ji iš tiesų yra mergina, visi drauge džiaugiasi kiekviena diena. Šio anime kūrėjai parodo, kad tikri draugai neišduos ir bus su tavimi iki galo.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal“

Na, o kaip mūsų herojai reaguos sužinoję tikrąją Hikaru tapatybę, teks kiek palaukti ir pažiūrėti šį nuostabų anime. Deja, pačiame anime mes to nepamatysime, nes jis yra gan naujas, kaip ir pati manga. Tačiau nenusiminkite, anksčiau ar vėliau mes gausime savo atsakymus, o tie, kurie nekantrauja, gali drąsiai perskaityti mangą ir nelaukti animacinės versijos 😉

otilija

Yubiko

F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“

Pabėgau nuo mokslinės ir pasinėriau į grožinės literatūros pasaulį. Dėkoju knygynui Sofoklis už puikią dovaną – F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Ši knyga praskaidrino mano niūrias mokslais ir stresu perkrautas dienas.

bananų

Tai jau antroji Fitzgerald knyga, kurią man teko skaityti (pirmoji – „Didysis Getsbis“), tačiau pats rašymo stilius išlieka nepakitęs, tarsi pokalbis su skaitytoju, kas mane itin žavi. Visada malonu, kai autorius kviečia keliauti drauge, ne tik pasyviai stebėti kelionę.

Bendrai, knyga pasakoja apie XIX a. pb. žmonių gyvenimus, o jei tiksliau – aukštuomenės gyvenimą. Trumpi apsakymai leidžia skaitytojui pažvelgti, kaip asmenys gyveno tais laikais bei koks buvo jų vertybinis laukas. Pastarasis leidžia suprasti, jog asmenys pasižymi vidine tuštybe, yra itin veikiami aplinkinių nuomonės ir yra linkę atsisakyti tikrojo savęs, kad tik būtų priimti visuomenėje.

Būdami dvidešimt penkerių, vyrai manosi jau viską žiną; trisdešimtmečiai paprastai per daug dirba ir būna pervargę; keturiasdešimtmečiai pasakoja begalines istorijas – visą cigarą surūko, kol užbaigia; šešiasdešimt… na, kai šešiasdešimt, tai jau netoli ir septyniasdešimt; o penkiasdešimt – malonus brandos amžius. Man patinka penkiasdešimtmečiai.

Ištrauka iš “Keista Bendžamino Batono istorija“

Išskiriant Bendžamino Batono istorija, tai tikėjausi kažko panašaus į filmą, tačiau filmas buvo žymiai įspūdingesnis, detalesnis, gilesnis bei perteikiantis platesnį emocijų spektrą. Kaip ir kituose apsakymuose, buvo malonu skaityti, siužetas įdomus, tačiau viskas slysta paviršiumi ir man pritrūko emocinių. Kitaip, viskas labai paviršutiniška, kaip ir to meto žmonės (gražus viršelis, o viduje tuščia).

20180604_100238

Bendrai, knyga man patiko, tai buvo tikra atgaiva palyginus su moksline literatūra. Fitzgerald įsuka skaitytoją į džiazu dvelkiantį pasaulį, kuriame vyrai yra tikri džentelmenai, o moterys – koketuojančius ir grožiu užburiančios damos.  Pasakojama apie meilę, draugystę, skausmą bei grožį. Šioje knygoje galima rasti kelias detales ir Fitzgerald gyvenimo, atrasti sąsajų tarp Lietuvos ir „Ledo rūmų“. Autorius įsuka skaitytoją į šį pasaulį ir su komunikuoja, neleidžia būti pasyviu stebėtoju. Apsakymai trumpi, įdomūs, tačiau per daug paviršutiniški, kita vertus, jie nemoralizuoja, tad kiekvienas gali pats padaryti išvadas. Tiems, kurie siekia smagiai praleisti lauką, ši knyga turėtų patikti.

 

miau

Plačiau apie knyga: štai čia

Kas slepiasi knygos viduje: štai čia

 

Per aspera ad astra (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, tiek daug tų “pirmųjų kartų“, kad mes pasiklydome laike ir erdvėje iš liūdesio ir džiaugsmo. Buvome kiek pasyvokos, tačiau pažadame susiimti ir “griebti jautį už ragų“.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Tiksliau, dalele savo “jaunystės“ laikų kūryba. Seniau be galo mėgau rašyti ir kurti savo pasaulį bei visus jame kontroliuoti. Mėgau įsivaizduoti galimus scenarijus – “kas būtų, jeigu būtų“.

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Per aspera ad astra“ (liet. Per kančias į žvaigždes). Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Jurgio Savickio “Ad astra“. Šią akimirką nelabai pamenu, apie ką buvo kūrinys bei kokias emocijas jis man sukėlė, tačiau jei jau įkvėpta jo parašiau šį “šedevrą“, esu tikra, kad palietė mano širdies stygas.

giphy

Trumpai apie “Per aspera ad astra“. Sukūriau šią istoriją savo kūrybos bendražygei 2012-2013 metais. Skaitydama šį kūrinuką dabar prisimenu senus gerus laikus, kuomet turėjau tiek daug minčių ir noro kurti. Deja, pastaruoju metu man tai sekasi vis prasčiau ir prasčiau (mokslai spaudžia visus gyvybinius syvus), bet man tikrai ši veikla patinka. Savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rutinos bei kasdienių bėdų.

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

Žemiau pateiktame tekste aš nieko nekeičiau nuo pat jo sukūrimo dienos.

*** *** *** ** ** * Per aspera ad astra * ** ** *** *** ***

Pradėsiu nuo to, jog mūsų santykiai niekada nebuvo šilti. Kiek save pamenu, mes nuo pat mažų dienų pešdavomės ir stačiai negalėjome vienas kito pakęsti. Galima būtų pamanyti, jog mumyse glūdėjo gili antipatija venas kitam, kuri neturėjo jokios konkrečios priežasties, tartum kažkas būtu mostelėjęs burtų lazdele, ir štai mes, vos tik pamatome vienas kitą, pradedame žaibuoti akimis bei kitaip rodyti nepasitenkinimą. Nepamenu dienų, kuomet mes gražiai sutarėme. Rodosi, jog vos tik išvydome šį pasaulį, mums buvo lemta tapti priešais. Vis dėlto, kito priešo aš turėti nenorėčiau.

Filipo šeima visuomet gyveno šalia mano šeimos. Kiek atmintis leidžia apriepti, mūsų šeimos visada puikiai sutarė. Keista ir vargu ar protu paaiškinama, kodėl mudu žengėme pirmuosius žingsnius neapykantos keliu. Filipas metais už mane jaunesnis, tačiau jam niekada negaliojo „gerbk vyresnius“ ir „mylėk savo kaimyną“. Tik nereikia manyti, jog jis buvo neklaužada ar chuliganas, tikrai ne. Jis buvo geras vaikas, turėjo ryškių tiklsų ir per ašaras ir kraują siekė jų. Vėliau, kai mudu vėl susitikome, aš stebėjausi kaip mažas berniukas iš kaimelio, kuris net nėra pažymėtas Šalies žemėlapy, tapo tarptautinio lygio žvaigžde.

Mes penkiolika metų gyvenome vienas šalia kito ir kasdien matydavomės, stengėmės pažeminti vienas kitą, pajuokti ar įstumti į duobę arba balą. Vis dėlto, sulaukusi šešiolikos susikroviau lagaminą ir iškeliavau į didmiestį. Buvau neprasta kaimo dainininkė, tad gavau pasiūlymą tęsti mokslus konservatorijoje. Būčiau kvaila, jei atmesčiau šį pasiūlymą, tad artimiausius trejus metus gyvenau ramybėje. Tiesa, be vokalo pasižymėjau sportiniais duomenimis – buvau neprasta futbolininkė, tad neužilgo gavau pasiūlymą treniruotis drauge su legendine „Polynesia“ komanda. Tuomet iškeičiau muziką į futbolą, tą akimirką ši sporto šaka mane traukė bei leido užsidirbti nemažus pinigus. Mano gyvenimas kilo į kalną, o vardas buvo vis plačiau ir plačiau minimas, tačiau likimo ironija pakišo man koją. Taip jau nutiko, jog „Polynesia“ negalėjo apsieiti be Filipo.

Mes gyvenome tame pačiame bendrabutyje, valgėme toje pačioje valgykloje ir treniravomės drauge. Žodžiais negalėčiau apsakyti tų baisių jausmų, kurie mane kankino. Kasdien troškau mesti į Filipą obuolį arba išpilti ant jo sriubą. Puikiai žinojau, jog jis taip pat to siekia. Kiekvienas rytas mums atnešdavo naują kovą ir susirėmimą, kurio pergalė reikštų išlikimą. Mes kasdien vienas kitą plūdome ir visais įmanomais būdais stengėmės vienas kito atsikratyti, parodyti, jog „Polynesia“ yra “mano“ teritorija.

Viskas pasikeitė, kai Filipas tapo komandos kapitonu, tuomet mūsų konfliktai po truputį rimo, mat jo pareiga buvo išlaikyti komandą vieningą kaip kumštis. Greičiausiai tuo metu pradėjau slapta žavėtis juo. Sunku patikėti, jog Filipas kažkada buvo mažas berniukas ir mes murkdydavome vienas kitą purvę. Dabar, kai jam sukako dvidešimt vieneri, jis toli gražu nebuvo panašus į mažą berniuką. Dabar jis buvo tvirtas vyras, kurio slapta arba viešai geidė dauguma merginų. Nenorėjau priklausyti jų tarpui, to niekada ir nepripažinau. Nepaisant to, jog mes nepravardžiuodavome vienas kito, mūsų santykiai tebebuvo įtempti, net sakomi vienas kitam komplimentai buvo status įžeidimas.

Mūsų santykiai pasikeitė, kuomet vieną lietingą dieną aš peržengiau ribą. Man nusibodo kapitono apatija mano, kaip komandos žaidėjo, balsui, tad užsukau Filipo kambary karšto vandens tiekimą. Žinoma, jog jis man atsakė tuo pačiu, ir lyg to būtų maža, Filipas nutarė užsukti į mano kambarį išsiaiškinti. Tą dieną mes susipyko kaip niekada anksčiau, vėjas lakstė kambary ir žiežirbos žibsėjo apie mus. Ketinau skelti Filipui antausį, kuomet jis pačiupo mano ranką ir, rodosi, be jokio vargo užlaužė ją man už nugaros, tuomet prispaudė prie sienos. Norėjau rėkti, tačiau kas iš to. Stovėjau tylėdama, net nemėginau ištrūkti, net tuomet, kai vaikinas mane paleido, aš netariau ne žodžio, atsukau jam nugarą. Mūsų ilgą laiką stebėjome vienas kitą, tartum mėgindami suvokti, ar žodžiai, kuriuos mes vienas kitam pasakėme, yra tiesa.

„Atleisk,“-tariau mintyse ir stebėjau žalias Filipo akis. Mėginau suprasti, kas sukasi jo galvoje, tačiau veltui. Galiausiai ketinau jį atstumti, kai staiga vaikinas nusišypsojo visai nepiktybiška šypsena, kurios man dar niekada neteko matyti, tad šyptelėjau jam atgalios. (Žinote, šypsena lengva užsikrėsti.) Filipas pasilenkė ir mane pabučiavo. Mano kūnu greitai perbėgo nervinis impulsas. Būtų tai kitas nekenčiamas komandos narys (tokių būta), trenkčiau antausį, tačiau Filipas… Mes pažinojome vienas kitą kaip nuluptus, žinojome vienas kito privalumus  bei kur pasireiškia jų stygius.

Kitą dieną Filipas atsisėdo prie mano stalo ir nusišypsojęs ta miela šypsena, palinkėjo man gero apetito. Mūsų draugai liko netekę žado. Rodosi, jog visus dvidešimt metų su viršumi ketinome vienas kito atsikratyti žiauriausiais būdais. Kaip taip nutiko, jog dabar sėdime prie vieno stalo ir šypsojomės vienas kitam? Atsakymo ir aš nežinau į šį klausimą. Po to baisaus kivirčo, mes pradėjome viską nuo nulio, lyg maži vaikai mokė mes vaikščioti draugystės ir taikos keliu. Ir kas galėtų pamanyti, jog po kelių metų Filipas taps mano teisėtu vyru ir mes drauge auginsime du mažus berniukus…

Dabar, kai žvelgiu į praeitį, šypsausi. Prisimenu, kai būdami penkerių, šešerių, septynerių ir net dešimties metų, mes stumdėmes, maudėme vienas kitą purve, mėtydavome vienas į kitą popieriukus bei maistą. Pamenu, kai mus viešai bardavo mokytojai, tėvai bei kiti kaimelio gyventojai. Pamenu, kiek aš ašarų išliejau, kiek gėdos ir pažeminimo patyriau. Vis dėlto aš nieko nekeisčiau. Esu laiminga, jog turiu Filipą. Mes tapome patys gerausi draugai bei mūsų šeimoje nestinga laimės.

Violeta

 miau

 

Mathias Malzieu „Mechaninė širdis“

Sveiki, knygų skaitytojai!

Šį kartą norėčiau trumpai pristatyti knygą“ Mechaninė širdis“. Paskutinį kartą ją skaičiau dar pagrindinėje mokykloje ir ji man pasirodė įdomi, tačiau, kaip suprantu dabar, aš jos tinkamai neįvertinau. Mano akimis žvelgiant, visa „Mechaninė širdis“ yra metafora, kuri atspindi vidinius žmogaus išgyvenimus, kuomet jis įsimyli.

Trumpai apie rašytoją. Malzieu yra prancūzų roko grupės „Dionysos“ vokalistas, kuris yra parašęs kelias knygas. Rašytojas yra užsiminęs, kad kuria knygas kaip filmus. Taip pat yra sukūręs joms garso takelius. „Mechaninė širdis“ išsiskiria tuo, jog pagal ją yra sukurtas animacinis filmukas bei vyksta teatralizuoti spektakliai (įskaitant ir Lietuvą).

18634984

„Mechaninė“ širdis“ – tai kelionė į 1874 metų Škotijos sostinę Edinburgą. Berniukas vardu Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio naktį, todėl jo širdis suledėja ir jam reikia naujos. Gydytoja – žiniuonė Madlena įtaiso jam laikrodį su gegute, kuris visą likusį Džeko gyvenimą turi atstoti širdį. Mechaninė širdis nėra tokia stipri ir patvari kaip tikroji, todėl Džekas turi vadovautis trejomis taisyklėmis: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada neįsimylėti. Pirmas dvi taisykles įgyvendinti gal ir įmanoma, tačiau kaip su meile? Kas nutiks, kai berniukas įsimylės? Būtent apie tai ir pasakojama šioje knygoje.

I love you crookedly because my heart’s been unhinged from birth. The doctors gave me strict instructions not to fall in love: my fragile clockwork heart would never survive. But when you gave me a dose of love so powerful – far beyond my wildest dreams – that I felt able to confront anything for you, I decided to put my life in your hands.

Aš manau, jog Malzieu siekė sukurti knygą, kuri galėtų varžytis su Tim Burton kūryba, nes „Mechaninė širdis“ turi savyje lašą gotiškos literatūros žavesio. Deja, jam nepasisekė įgyvendinti šio tikslo (mano galva). Nors istorija gana tamsi, tačiau tuo pat metu siužetas yra gana paprastas ir lengvai nuspėjamas. Momentais ši knyga man kėlė įtarimą, turint omeny siužeto laikmetį (1874 metai), kai kurie minimi įvykiai turėjo įvykti tik XX a. vidury, tad… Tokių istorinių šuolių buvo nedaug, bet, nepaisant istorinės grandinėlės, jie visai gražiai įsimaišė į bendrą visumą ir kai kur net pagyvino situaciją.

…you destroyed your heart in front of Miss Acacia. You wanted to show her how much you were suffering, and at the same time how much you loved her. It was a rash and desperate act. But you were just a boy then-worse, a young man with childish dreams, who survived by muddling dreams and reality.

Man skaitant šią knygą kirbėjo keli klausimėliai. Pirmasis, kodėl ši knyga Lietuvoje neturi amžiaus cenzo ir yra priskiriama vaikų literatūrai? „Mechaninė širdis“ tikrai reikalauja kiek vyresnio skaitytojo norint geriau suprasti visą istorijos žavesį. Antrasis klausimas, kaip mieloji Andalūzijos gėlelė, dar vadinama mažąja dalininke arba tiesiog miss Akasija, nepastojo? Manau, jog šis klausima taip ir liks neatsakytas…

Bendrai, knyga man patiko, tačiau negalėčiau pasakyti, kad sužavėjo. Ji nėra išskirtinė. Mano galva, tai savotiška pasaka skirta jauniesiems suaugusiems, kuri atskleidžia vidinį meilės pasaulį bei tai, jog meilė ne visada būna logiška ir racionali. „Mechaninė širdis“ parodo, jog svarbu ne tiek išsaugoti savo širdį, bet mokėti ją patikėti kitam asmeniui, kitaip – atsiverti kitiems. Tai romanas pieštas tamsiomis spalvomis, taikant kandų humorą, paliečiant skaudžias temas (patyčios, netektys, melagingi kaltinimai, šmeižtas, pavydas ir pan.), todėl vienu ar kitu būdu prikausto skaitytoją ir nepaleidžia jo tol, kol šis užvers paskutinį puslapį. Kita vertus, veikėjai momentais erzino, o užvertus paskutinį lapą mano galvoje zujo tik viena mintis – „taip tau ir reikia. Pats kaltas“.

miau

Jei skaitėte šią knygą, matėte filmuką ar spektaklį, pasidalinkite savo nuomone 🙂

Lietuvos knygų blogeriai

Esu tikra, kad daugumai pažįstamas tas jausmas, kuomet sudomina knygos aprašymas, tačiau kažkas tarytum sako, jog „ši knyga ne tau“ arba „tau ši knyga nepatiks“. Ką tokiais atvejais jūs darote? Asmeniškai aš mėginu sužinoti knygos privalumus ir trūkumus Goodreads arba skaitydama lietuvių knygų blogerių atsiliepimus.

Sunku suskaičiuoti visus esamus lietuvių knygų blogerius, nes jų tikrai daug. Vieni aktyvūs Instagram platybėse, kiti reiškiasi Facebook, treti naudoja kitas platformas. Vieni lietuviai orientuojasi į plačiuosius vandenis ir rašo bei aprašo knygas anglų kalba, kiti renkasi Lietuvos skaitytoją, žinoma, yra ir mišrių. Taip pat galima pastebėti, jog vieni skaito įvairią literatūrą, kiti išskiria konkretų žanrą, o dar kiti dalinasi nuomone apie knygas, kurios šiuo metu yra populiarios. Kitaip, esu tikra, jog atsižvelgiant į informacijos srautus galima atrasti tai, kas jums patiks.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis keliais lietuvių blogais, kuriuose kartas nuo karto apsilankau ieškodama įdomių knygų, kurios galėtų paįvairinti mano laisvalaikį, arba įkvėpimo.

cropped-pavasaris1.jpg

Man patinka rašymo stilius. Susidaro įspūdis, kad tekstų autorės kalbasi su skaitytoju, pasidalina savo emocijomis, mintimis bei trumpai pristato knygos turinį.

Visų pirma, man laba gražus blogo dizainas. Nėra kažkuo išskirtinis, tačiau akiai labai malonus. Taip pat man patinka argumentuota nuomonė bei įvardijami knygos privalumai ir trūkumui. Be to, šis blogas vienas iš nedaugelio, kuris skaito ir aprašo lietuvių autorių knygas.

Šis puslapis savo turiniu man pasirodė artimiausias tam, ką aš mėgstu skaityti. Mane kartais purto nuo YA ar kitos šiuolaikinės literatūros, mieliau renkuosi klasiką. Bloge randu knygų, kurias jau esu skaičius, tad visai smagu prisiminti, apie ką jos buvo bei pasidžiaugti, jog mano ir autorės nuomonės sutampa. Reiškia ne aš viena tokia 😀 Taip pat Skaitome knygas galima sutikti rubrikų (pavadinkime taip), kurios paįvairina blogo turinį ir mano subjektyvia nuomone – yra įdomios.

Man patinka pats autorės rašymo stilius. Taip pat smagu atrasti knygas, kurias ir pati esu skaičius. Nuomonės ne visada sutampa, tačiau smagu matyti, kaip tos pačios knygos kelia skirtingas emocijas skirtingiems skaitytojams.

Nuskambės labai keistai, tačiau šiame bloge vyraujantis knygų turinys yra toks, kokio aš pati nepasirinkčiau ir neskaityčiau (yra išimčių). Vis dėlto, man smagu trumpai susipažinti su kitokių knygų turiniu, nes turiu keistą įprotį, kurį vadinu – „aš turiu žinoti“ (aš net knygas skaitau nuo galo, nes turiu žinoti, kuo ji baigsis…). Be to, labai malonus rašymo stilius ir tekstai nėra perkrauti nereikalinga informacija.

Šis puslapis man patinka ne tiek dėl savo aprašymų, kiek dėl nuotraukų. Kartas nuo karto užsuku pasisemti įkvėpimo ar pasimokyti daryti gražias nuotraukas, bet kažkaip man nesiseka. Neturiu fotografo gyslelės ir šiaip nesu iš tų, kuriems patinka fotografuoti, tačiau žiūrėti… Čia jau kita kalba.

Šis blogas skirtas detektyvams, o aš esu jų maniakė, tad kartas nuo karto užsuku pasiieškoti kokios nors įdomios knygos skaitymui ar šiaip pasidomėti detektyvų pasauliu, kuris yra daug gausesnis nei aš įsivaizdavau.

miau

O kokius blogus jūs lankote? Kokie jums patinka?

Gal turite kokių rekomendacijų? Kokius blogus aš turėčiau aplankyti?

Pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

 

 

Kriterijai, pagal kuriuos renkuosi blogus:

  • Lietuvių kalba.
  • Aktyvumas (bent vienas įrašas per mėnesį).
  • Apžvalgų, straipsnių ir kt. turinys. Nepasitikiu nuomone, kuri telpa vienoje pastraipoje.

 

 

Edgar Allan Poe „Auksinis vabalas“

Greičiausiai dauguma yra girdėję apie Poe ir kūrybą. Ši pavardė dažnai siejama su gotikine literatūra, o pats rašytojas laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Jis vienas iš pirmųjų ėmęs rašyti trumpus apsakymus, kuriuose atsiskleidžiama beribė vaizduotė, fantastiška išmonė ir siaubo elementai. Poe kūryboje galima surasti pamišėlių, kerštautojų, žudikų, moterų prisikeliančių iš mirties daug kitų įdomių istorijų.

Pats Poe buvo užsibrėžęs tikslą – gyventi iš savo rašymo, tačiau deja ši profesija neatnešė vyrui daug turtu, priešingai – pasmerkė jį nepritekliui ir skurdui. Kita vertus, kaip dažniausiai ir nutinka, geriausi rašytojai yra pripažįstami tik po savo mirties, panašiai ir su Poe. Dabar autoriaus vardu pavadinta premija apdovanojami geriausi mistikos žanro kūriniai.

Mano pirmoji pažintis su Poe buvo animacinio filmuko „The Simpsons“ metu, kuomet rodė Poe „Varnas“ adaptaciją, po kurios perskaičiau originalą. Kiek vėliau perskaičiau apsakymą „Juodas katinas“ . Man patiko tamsus ir šiurpą keliantis Poe rašymo stilius, tad nutariau paieškoti kitų jo kūrinių ir džiaugiuosi suradusi „Auksinį vabalą“.

IMG_20180309_184556_375

„Auksinis vabalas“ – populiariausių Edgaro Allano Poe apsakymų rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu kūriniu tapęs apsakymas, kuriame pasakojama apie Viljamą Legrandą, kuriam įkanda ausinis vabalas. Viljamą apsėda mintis ieškoti paslėpto lobio, o į pagalbą pasikviečia savo draugą, kuris neužilgo ima abejoti savo draugo sveika nuovoka ir įnirtingai siūlo kreiptis pagalbos (kaip ir Viljamo tarnas Jupiteris).

Taip pat šioje knygoje rasite dar aštuonias istorijas. Vienos įdomesnės, kitos kasdieniškesnės, tačiau visos vertos dėmesio. Žinoma, reikia sutikti, kad mistikos ir siaubo supratimas, kuris buvo XIX a. ir yra dabar, ryškiai skiriasi, tad ir Poe kūriniai postmoderniam skaitytojui nėra tokie šiurpulingi, tačiau vis vien sugeba žavėti savo tamsa ir paslaptimi.

Man kyla įtarimas, jog Arthur Conan Doyle sukūrė Šerloką Holmsą būtent pagal Poe veikėją Dupeną, nes jie tartum skirtingų laikmečių broliai. Abu šie veikėjai vadovaujasi dedukciniu mąstymu ir analizuoja painiausias mįsles lyg gliaudytų riešutus.

Vis dėlto, kai kurie Poe pasakojimai man pasirodė sausoki, kitaip – sunkiai skaitėsi ir buvo gana nuobodu. Taip pat rašytojas turi polinkį rašyti ilgais sakiniais, kas reikalauja didesnės skaitytojo koncentracijos. Poe yra iš tų autorių, kurie mėgsta savo kūriniuose įdėti daug konteksto informacijos, kad geriau apibūdintų situaciją, vietomis man šios informacijos buvo per daug, tad vėl, pasunkino skaitymą ir kėlė nuobodulį. Bendrai, Poe turi savitą rašymo stilių, kuri vieniems gali patikti (man), o kitiems ne.

Kita vertus, aš mėgstu detektyvus, tačiau nesu mistikos mėgėja, tad man Poe „misticizmai“ pasirodė visai švelnūs, ką jau kalbėti, jog beveik viską galima buvo paaiškinti sveika nuovoka (šioje knygoje išimtis būtų tik „Ašerių namų žlugimas“). Atsižvelgiant į Poe laikmečio kontekstą, manau, jog jo darbai yra tikri šedevrai, jis moka taip susukti veiksmą, taip viską supainioti, kad skaitytojui sunku susigaudyti kas ir kaip, kol jam tai nėra paaiškinama. Taip pat momentais Poe verčia šiurpus bėgioti kūnu ir laužyti galva, kaip čia taip viskas vyksta. Lyginant rašytojo kūrinius su šių dienų detektyvais (mistikos neskaitau, tai negaliu vertinti), galima pastebėti ryškų skirtumą, tačiau man visada smagu nusigauti prie ištakų.

Bendrai, knyga man patiko. Vienomis buvo nuobodoka, tačiau vieni apsakymai kompensuoja kitus. Taip jau mano gyvenimas susiklostė, jog dažniausiai knygas skaitau viešajame transporte, tad galiu garantuoti, jog man kelionės neprailgo su „Auksiniu vabalu“. Ši knyga tikrai turėtų patikti tiems, kas yra Šerloko Holmso gerbėjai, mėgsta detektyvus ir lengvą mistiką (ne vaiduoklius ir raganas, bet labiau psichologinę mistiką). Ir žinoma, jei esate pradedantysis detektyvų mylėtojas, esu tikra, kad Poe jūsų nenuvilks (bent jau apsakymas „Auksinis vabalas“ nenuvils, jis vienas iš įdomesnių), nes, kaip minėjau, tai detektyvų klasika ir ištakos.

Gražiausi linkėjimai 🙂miau