Smėlio žmogus

„Lėlės“ teatras man neseniai atrastas stebuklas. Vaikystėje man niekada nėra tekę būti šiame teatre, tad neturėjau jokios išankstinės nuomonės. Žinoma, lėlės yra neatsiejamas vaikystės atributas, tačiau šiame teatre lėlės jos prikeliamos antram gyvenimui.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „smėlio žmogus“

„Smėlio žmogus“ – tai spektaklis suaugusiems. Jis sukurtas pagal vokiečių autoriaus Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano fantasmagorišką apsakymą, kuriame apstu tamsių spalvų. „Smėlio žmogus“ – apie vaikystėje patirtą siaubą, susidūrus su bauginančios išvaizdos žmogumi. Suaugusį jaunuolį nenustoja persekioti košmaras, o meilė mechaninei lėlei tampa užsidarymo savyje, pamišimo išraiška. Spektaklyje išryškinamas žmogaus santykis su įsivaizduojamu partneriu, kurio nesinori atsikratyti.

Senoje vaidina du aktoriai, tačiau net kai vieno nėra šalia, antrasis veikėjas nėra vienas, su juo visada būna žmogaus ūgio lėlė (arba bent jos dalis). Tokiu būdu tarsi parodomas žmogaus asmenybės kitimas, tarsi savotiškas antrininkas ir partneris, draugas ir priešas. Netikros galvos bei galūnės, taip pat medžiagų bei spalvų žaismas, sukuria mutuojančios, kintančios asmenybės paveikslą. Visa tai vainikuoja aktorių plastika, kuri apgauna protą ir tarsi vietoje vieno žmogaus mums atrodo, jog išties matote du. Aktoriai kūno kalba puikiai perteikė veikėjų vidinį pasaulį bei jų jausmus. Paliesta trapi akimirka, kuomet žmogus stovi tiek realybės bei fantazijos riba (arba proto ir beprotybės). Jis supranta, jog tai netikra, bet tai taip malonu ir svaigina, kad atsispirti sunku.

Perhaps, too, you will then believe that nothing is more wonderful, nothing more fantastic than real life, and that all that a writer can do is to present it as “in a glass, darkly“

― E.T.A. Hoffmann, The Sandman

Man be galo patiko spektaklio estetika. „Smėlio žmoguje“ įtampa, siaubas kuriami gražiai, rafinuotai ir neperspaudžiant. Visa tai tarsi burtai, kuomet yra išbandoma žiūrovo fantazija, mums patiems suteikiama galimybė nuspręsti ką mes matome. Kas yra tas greta esantis, kurio niekas nemato, bet nujaučia jo buvimą visai šalia. Demonas? Vaiduoklis? Šešėlis? Žmogaus ego?

„Smėlio žmogus“ – įdomus ir įtraukiantis spektaklis, kuriame vaizdu, garsu, judesiu bei nuotaika perteikiama atmosfera, žmonių jausmai bei vidiniai išgyvenimai (egoizmas, netikėjimas, abejingumas, abejonė ir kiti).

Spektaklyje nėra jokio dialogo, tad viskas perteikiama plastika, muzika, šešėliais bei žinoma lėlėmis. Žiūrovas nelieka pasyvaus stebėtojo vietoje, jis nuolat verčiamas galvoti bei mėginti suprasti tai, ką mato. O ką gi aš mačiau? Drąsiai galiu sakyti, jog „Smėlio žmogus“ vienas iš painiausių spektaklių, kuriame su buvusi. Čia niekas nedavė vieno konkretaus atsakymo, palikta tiek daug vietos vaizduotei ir interpretacijai, jog mano protas tiesiog sproginėjo mėgindamas suvokti, ką vienos ar kitos scenos galėtų reikšti. Ir žinoma… Kas gi tas smėlio žmogus?.. Taigi, išėjus iš spektaklio dar kurį laiką mėginau suprasti, kas gi jis yra? Toli gražu tai nebuvo tamsus personažas, greičiausiai realybė. Bent jau mano interpretacijoje, šis personažas atliko būtent šį vaidmenį. Mano supratimu, šis klausimas sąmoningai paliktas atviras kiekvieno asmeninei interpretacijai. Esu tikra, jog kiekvienas Smėlio žmogų suprastų kitaip, tad jei esate matę spektaklį, pasidalinkite savo įžvalgomis bei mintimis.

miau

Skaitykite daugiau: lrytas.lt

 

 

 

P.S. Esu šimtą kartų girdėjusi tą skambų žodį „fantasmagorija“. Jis man kelia asociacijas su steam punk kultūra bei šios kultūros judėjimu. Vis dėlto tik dabar pasigilinau kiek giliau. Taigi, „fantasmagorija yra XVIII-XIX a. reginių kultūros forma, kurioje ant dūmų ar peršviečiamų uždangų pagalba buvo projektuojami bauginantys vaizdiniai – griaučiai, vaiduokliai, demonai […] Pirmąjį fantasmagorijos žanro reginį suorganizavo vokietis Paulas Philidoras – tai buvo projekcijų ir iliuzionistinių triukų derinys. Romantizmo laikotarpiu ši pramoga ypač išplito, nes augo bauginančių ir aštrių pojūčių poreikis […]Fantasmagorijos dažnai įtraukiamos į šiuolaikinių atrakcionų programas pramogų parkuose, kur įrengiami vaiduoklių namai ar siaubo kambariai“ (menufaktura.lt).

Reklama

Shool days

Sveiki, šiandien pakalbėsime apie anime pavadinimu „Scool days“. Kai pirmą kartą aptikau šią animaciją, sudvejojau, ar verta žiūrėti, nes nelabai mėgstu anime, kur veiksmas sukasi apie mokyklos kasdienybę. Tiksliau, kuomet parodomas paauglių gyvenimas, toji jaunatviška meilė, kuri yra dar vaikiška. Tačiau ir vėl pakartosiu šį posakį: „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Nors siužetas pasirodė vaikiškas, iš tiesų jis toks nėra. O smagiausia tai, kad viskas primena dar ir siaubo filmą.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „school days anime“

Šis anime skirtas tikrai ne vaikams. Jame turime pagrindinį herojų ir dvi merginas. Pačiose pirmose filmuko serijose mūsų pagrindinis herojus yra niekuo kaltas vaikinukas, kuris yra supažindinamas su mergina ir jie įsimyli. Galiausiai ji jam atsibosta, nes ji pasirodo esanti keistuolė. Jis ją pradeda apgaudinėti su kita mergina, paskui trečia, ketvirta ir taip veiksmas eina vis tolyn ir tolyn. Galiausiai jis apsistoja ties antrąja pagrindine heroja, kuri jį seniai mylėjo, tačiau to nelabai suvokė. Jie pradeda susitikinėti už pirmosios merginos nugaros. Jis tarsi bijo jai pasakyti, kad jos nebemyli, tačiau galiausiai nebeturi kito pasirinkimo, kaip tai jai pranešti. Na, o visa atomazga būna, kuomet toji pirmoji jo mergina palūžta, tarsi išprotėja, kuomet jis ją palieka, o antroji mergina pastoja nuo jo bei tai sužino visa mokykla. Atrodo, kad viskas taip ir pasibaigs. Mergina laiminga turėsianti vaikelį nuo mylimo vaikino, o šis taip pat apsipras su šia mintimi, nes ją taip pat myli. Tačiau pasirodo, kad vaikinui visiškai tas pats ir jis vėl pradeda bėgioti nuo vienos merginos prie kitos. Galiausiai, pačioje pabaigoje, nėščia mergina neapsikenčia ir padaro tai, ką žiūrovas norėjau jau seniai jam padaryti…. O tai atsitiktinai pamačiusi buvusi jo mergina, atkeršija merginai. Kas tai buvo, jums teks patiems išsiaiškinti, tačiau pabaiga tikrai šokiruojanti bei nenuspėjama.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „school days anime“

Kai pradėjau žiūrėti šį anime, galvojau, kad bus nuobodu, tačiau nors veiksmas gan niekuom neypatingas: mokykla, vaikiška meilė, apgaudinėjimai, pastojimas ir t.t., tačiau einant per serijas, veiksmas darosi vis intensyvesnis. Galiausiai žiūrovas pradeda nekęsti pagrindinio herojaus, jo palaidūniško gyvenimo. Užjaučiamos yra pagrindinės merginos. Tačiau tai, kas įvyksta pabaigoje, niekas nesitikėjo. Pabaiga yra tai, ko verta laukti, nes visi sumoka už tai, ką padaro. Nei vienas nelieka nenubaustas. Tačiau, iš kitos pusės man nelabai patiko šis anime, nes jame parodytas per daug tikroviškas gyvenimas. Žiūrėdama animacijas noriu pabėgti nuo kasdienybės, žiauraus pasaulio, pasijuokti, pasvajoti, tačiau šis privertė susimąstyti apie gyvenimą, šiuolaikinį jaunimą… Tačiau neapeikite jo, pažiūrėkite „Scool days“, nes iš dalies jis yra šio to vertas.

otilija

      Yubiko

Turandot: pabaisa ar jausmus įkalinusi valdovė?

Susijęs vaizdas

Giacomo Puccini – garsus italų kompozitorius, kuris parašęs ne vieną operą. Viena iš jų, patenkanti į geriausių pasaulio operų šimtuką – „Turandot“. Ši opera yra pagrįsta senovės persų pasaka,  pagal kurią F.Schilleris parašė tokio pat pavadinimo dramą.

Veiksmas vyksta senovės Kinijoje. Princesė Turandot, kuri yra be galo graži, ieško sau tinkamo vyro. Prie miesto vartų kinų valstybės tarnautojai skelbia, kad princesė ištekės tik už to, kuris įmins tris jos užmintas mįsles. Tam, kuriam nepasiseks ir nepajėgs įminti bent vienos, bus nukirsta galva. Visi žino rizika, tačiau drąsuolių netrūksta. Deja, kol kas nė vienam nepavyko gauti princesės rankos. Jos tėvas Kinijos karalius Altoumas aiškina, jog princesė tai daro sąmoningai.

„Kokia manoji Turandot? Žinoma, pikta ir baisi – juk tai pats negailestingiausias moters personažas operos pasaulyje! Pretendentams į jaunikius galvas ji kapojo be gailesčio“, – primena S. Janušaitė. Visgi pirmojo premjerinio spektaklio solistė įsitikinusi, kad Kalafo meilė nuo pat pradžių neliko be atsako, nes vos jį išvydusi Turandot pajuto pavojų savo didingai vienatvei (Šaltinis).

Nuversto totorių chano sūnus, princas Kalafas, žinodama bei priimdamas riziką, ryžtasi kovoti dėl nepalaužiamos princesės meilės. Jo tėvas bei vergė Liu maldauja princo atsisakyti šios užmačios, mat princesė yra negailestinga ir padarys viską, kad Kalafas nelaimėtų jo rankos ir širdies.

Rūmuose trys ministrai prašo Turandot nebebūti tokiai žiauriai ir pagailėti princo, tačiau ji nepermaldaujama. Turandot užmina tris mįsles Kalafui. Įveikti mįsles princui – iššūkis ir malonumas. Princo pergalė nedžiugina Torandot, tai matydamas Kalafas siūlo išeitį. Jei princesė iki aušros sužinos, koks yra jo vardas, jis sutinkąs mirti.

„Spėju, kad Turandot širdis – jautri, tiesiog imperatoriaus dukra nuo mažens buvo mokoma savo jausmų nerodyti. Jaunikį, kaip ir privalu valdovėms, Turandot renkasi ilgai – ieško beprotiškai mylinčio, atkaklaus ir kartu protingo. Todėl pretendentams į savo ranką ji paliepia minti mįsles, o ne kautynėse, lenktynėse ar imtynėse demonstruoti vyrišką šaunumą. Pirmosios mįslės atsakymas – viltis, antrosios – kraujas, trečiosios – pati Turandot. Tad iš pradžių princesė simboliškai suteikia Kalafui vilties, vėliau įkaitina jo kraują, o galiausiai dovanoja jam savo meilę. Ir tai yra universali sėkmingo moters ir vyro ryšio pradžios formulė“, – įsitikinusi V. Miškūnaitė (Šaltinis).

Kulminacine scena laikyčiau akimirką, kuomet vergė Liu ryžtasi tapti meilės kankine ir mirti dėl savo princo. Parašęs muziką šiai operos daliai kompozitorius miršta. Taigi, opera neturi laimingos pabaigos. Vis dėlto, Puccini darbą perima geras draugas Franco Alfano, kuris parašė daugumai girdėtą duetą tarp Turandot ir princo Kalafo. „Turandot“, trijų dalių opera, baigiasi žodžiais: „Amor! O sole! Eternita! Gloria!” („Meilė! O saule! Amžinybė! Šlovė!”).

Susijęs vaizdas

Opera man be galo patiko. Pradedant scenos dekoracijomis, kuris nors ir minimalios, puikiai inkorporuotos į veiksmą, pasakiški kostiumais (ypač senovės kinų karių kostiumai), ryškus makiažas (ypač patiko princo Kalafo, jo tėvo bei vergės Liu makiažai). Reikėtų išskirti ir puikius balsus bei muziką, kurie džiugino ausį (dirigavo Modestas Pitrėnas). Visumoje tai tikras malonumas akims, klausai ir dvasiai.

Mane sudomino toks mažmožis kaip fizinio judesio nebuvimas (išimtis būtų Ping, Pang ir Pong. Štie trys gražuoliai nenustygo vietoje). Šioje operoje veikėjai nejuda, jie visi stovi vietose ir gestikuliuoja rankomis (ypač Torandot), tačiau tai suteikia žavesio bei savitumo. Tai vienintelė opera, kurio matau tokį veikėjų vaidmenį, tačiau stovėjimas netrukdo suprasti tai, kas vyksta aplinkui (gal net palengvina).

Nors opera yra trijų dalių, ji tikrai nėra nuobodi ar užtęsta. Aš esu tas šiuolaikinis žmogus, kuriam patinka konkretumas, o ne dramos melodramos, tad šiuo atžvilgiu likau labai patenkinta. Ir net vergės Liu mirtis nebuvo perspausta, kaip kad kartais operose būna.

Nesu operų specialistė ar žinovė, tačiau gana dažnai turiu prie ko prikibti, tačiau šį kartą viskas buvo puikiai. Manau, jog „Turandot“ tikrai verta dėmesio ir nepaliks abejingų.

miau

Steve Mosby „50/50 žudikas“

Ne taip seniai baigiau skaityti S. Mosby knygą „Žinau, kas tai padarė“, kuri yra „50/50 žudikas“ tęsinys. Nežinodama visos priešistorės nekantravau paimti į rankas pirmąją knygą, vyliausi, kad bus atsakyti visi didieji klausimai.

Knygos siužetas gana standartiškas, mes turime kelis detektyvus, kurie dantimis ir nagais įsikibę į tyrimą leidžiasi žudiko medžioklėn, kuomet jų antrosios pusės liūdi namuose ir tampa puikiu grobiu jų medžiojamam žudikui. Žudikas savo ruožtu turi aibes tapatybių, tad niekas nežino nei kaip jis atrodo, nei kur gyvena, nei kas bus kita jo auka, iki kol jis pats nenusprendžia palikti kelias užuominas. Tokiu būdu žudikas su velnio kauke žaidžia su detektyvais kaip katinas su pele. Vis dėlto, tie, kurie yra matę Tomą ir Džerį, žino, jog katinas ne visada laimi, kartais pelė jį pergudrauja.

20190218_145742

„50/50 žudikas“ turi gana standartinis siužetas, kurį apibūdina klausimas – ar mirtum dėl meilės? Žudikas ilgai stebi savo aukas, tampa jų rutinos dalis, o tinkamą akimirką smogią skaudžiausią smūgį. Žudikas, vilkintis paties velnio kaukę, duoda rinktis, kas turi mirti – vyras ar žmona? Taigi mylimieji patys nusprendžia, katras paaukos savo gyvybę dėl kito, juk duodami įžadus žmonės sako „iki mirtis mus išskirs“, tad būtent tuo 50/50 žudikas ir manipuliuoja.

„50/50 žudikas“ sudomino savo rašymo stiliumi, sumazgė siužetą taip, kad atsekti, kas gali būti tikrasis žudikas beveik neįmanoma. Čia neminint dviejų paralelinių sukaltimų, kurie tarpusavyje, rodos, niekaip nėra susiję. Pagrobiama maža mergaitė bei nužudomas vyras. Tokios keistos detalės suteikia paveikslui daugiau spalvų, bet ne kontūrą. Pats kontūras ima ryškėti tik knygos gale. S. Mosby moka išlaikyti įtampą iki pačių paskutinių knygos puslapių.

Didelį įspūdį paliko paties žudiko žaidimas su detektyvais. Jis pats nuspręsdavo, kiek toli jiems leis priartėti prie savęs ir tikrojo savo plano. Žudikas vis palikdavo įkalčius, ko seniau niekada nedarydavo (o tai jau turėtų būti ženklas, kas jis neveikia pagal savo standartinį šabloną). Vis dėlto tuo pat metu autorius nesuteikia galimybės skaitytojui sužinoti, kas yra tikrasis žudikas. S. Mosby leidžia mums pažinti žudiko mąstymą, veikimo principą, bet ne patį jį. Tikrasis žudikas yra matomas tik tuomet, kuomet jis susitinka akis į akį su detektyvais.

Kita vertus, kelios akimirkos vartė riesti nosį. Dar kartą pasikartosiu, jog kartais S. Mosby parašo daugiau nei reikia. Kitaip, kai kurie skyreliai neteikia jokios informacijos apie veikėjus, nesuteikia jokių naujų įžvalgų siužetui, o ir parašyti lengva ranka be idėjinės gilumos. Tiesą sakant, dėjau labai daug lūkesčiu, maniau, kad knyga bus tikra bomba, tačiau visumoje „50/50 žudikas“ yra tiesiog gera knyga. Siužetas įdomus, įvykiai veja vienas kitą, tačiau bendrai liko per daug neatsakytų klausimų. Vienas iš pagrindinių – kodėl žudikas taip darė?.. Dar galėčiau paminėti, kad pabaiga atrodė kiek dirbtinokai, pritempta prie klasikinio „happy ending“ standarto. Nesakau, jog ji bloga, tiesiog truko jai laiko išplėtoti, o čia viena kita frazė ir prašau – gėris laimi. Kažkaip nerealistiška, žinant žudiko būdą.

Ir geriau pagalvojus, „Žinau, kas tai padarė“ padarė man didesnį įspūdį.

Apibendrinant, „50/50 žudikas“ yra puikus įtempto veiksmo detektyvas. Kiekvienas naujas detektyvų įkaltis žaidžia prieš juos pačius, nes bendras nusikaltėlio paveikslas netampa aiškesnis. Įdomu stebėti, kaip autorius apibūdina visas tris barikadų puses, kaip jos mato ir supranta tą pačią situaciją: detektyvai, žudikas ir aukos. Netrūksta knygoje ir psichologinių manipuliacijų, mėginimų paveikti žmogų bei jo mąstymą. Manau, jog „50/50 žudikas“ verta dėmesio, nedaug autorių sugeba taip supainioti siužetą, kad atrodo, jog detalės jau nebegali susieiti į vieną paveikslą.

 

miau

Bohemijos rapsodija

Susijęs vaizdas“Bohemijos rapsodija“ yra daugumai girdėtas ir žinomas legendinės britų roko grupės “Queen“ kūrinys. Jų muzika surado klausytojų visame pasaulyje ir nugalėjo tuometinius stereotipus, kitaip – muzika lenkianti laiką.

Pagrindinė siužeto linija leidžia žvilgtelti į asmeninį Fredžio Merkurio gyvenimą. Kaip iš paprasto vaikino, kuris svajojo tapti muzikantu, jis virto žinoma ir pripažinta roko žvaigžde, kuri drąsiai laužė visus visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Tuo Fredis išsiskyrė iš kitų, jis nebijojo būti kitoks.

Man filmas patiko. Nors gimiau kiek vėliau nei grupė koncertavo, jų muzika man yra gerai žinoma. Vis dėlto, niekada nesidomėjau grupės “Queen“ gyvenimu ir istorija. Žinoma, filmo negalima priimti už gryną pinigą, bet jis leidžia žvilgtelti į grupės gyvenimo virtuvę ir geriau pažinti Freddie Mercury kaip asmenį, ne vien tik skambų vardą.

“Bohemijos rapsodija“ – biografinis filmas, kuriame dėl didesnio efekto (įspūdžio) pakeistos kai kurios detalės, tačiau jei norisi bendro suvokimo apie grupę ir Fredžio asmenybę, tuomet filmas daugiau ar mažiau tai ir padaro. Vis dėlto, neverta per daug gilintis į smulkmenas, nes didžioji dalis neatitinka tikrosios istorijos. Būtent dėl to kritikai šį filmą užsipuolė lyg vilkai ėriuką.

Esu įsitikinusi, jog „Bohemijos rapsodija“ nepaliks abejingų. Puikus aktorių darbas, gražios spalvos bei siužeto linija, kuri kartas nuo karto pasaldinta efektais siekiant sukelti žiūrovui didesnį įspūdį. Tai puikus filmas laiko praleidimui, bei norinti geriau pažinti grupės ar Fredžio Merkurio biografiją, tuomet reikėtų pasigilinti labiau, vien filmo nepakaks.

Susijęs vaizdas

A Korean Odyssey

Sveiki visi!! Labai noriu Jums visiems pristatyti Korėjiečių dramą „A Korean Odyssey“. Šiaip, nesu serialų mėgėja, o juolab dramų 😀 O Korėjiečių dramos dažniausiai būna dar ir per daug ištemptos. Kiek teko žiūrėti, be šio tik dar vieną esu pabaigus, o kitus metus žiūrėti po kokios 5 ar 6 serijos. Koks minusas? Dažniausiai pradžios būna įdomios, vystosi veiksmas ir galiausiai, kokioje 5 serijoj matosi atomazga. Tačiau, negali viskas taip imti ir pasibaigti, tad jie padaro siužeto posūkį ir vėl būna naujas turinys, veiksmas Tačiau taip pat visa tai siejama su prieš tai vykusiais epizodais, nutikimais. Kadangi dažniausiai viskas vėl būna tas pats per tą patį, greitai atsibosta žiūrėti. Tačiau, su šiuo buvo kiek kitaip, nei tikėjausi.

Šiame filme yra visko: draVaizdo rezultatas pagal užklausą „a korean odyssey“mos, meilės, mitologijos, “bromance“, juokingų nutikimų ir dar daug kitų įdomių epizodų. Specialieji efektai nėra tobuli, neprofesionalūs, galima prie daug ko prikibti tam tikrose vietose, tačiau tai visiškai netrukdo žiūrėti. Nuostabu buvo tai, kad kiekviena serija turi naują siužetą. Juose vyksta vis kitas veiksmas, tad galima laisvai viską suprasti nemačius prieš tai buvusios serijos. Žinoma, jos visos yra sujungtos ir nežiūrėjus nuo pradžių, nežinosi, kaip kas susipažino, tačiau visą siužetą yra įmanoma perprasti.

Didžiausią įspūdį paliko parinktų aktorių gebėjimas įsikūnyti į savo veikėjus. Nenuostabu, kad šis serialas turi aukštus vertinimus. Didžiausi aplodismentai vienai merginai, nes jai teko dvigubas vaidmuo. Ji sugebėjo taip atskirti tuos du veikėjus, kad žiūrint tu pats suvoki, kad tai du skirtingi asmenys. Kad žmogus, kuris rodomas dabar yra visiškai kitas nei prieš tai buvusiose serijose.

Dar vienas žiūrėjimo vertas dalykas: dviejų “draugų“ bendravimas. Bulius su beždžione gyvena po tuo pačiu stogu, nemėgsta vienas kito, nori atsikratyti vienas kitu.Susijęs vaizdas Tačiau bėgant laikui, jiems pradeda patikti bendras gyvenimas, kol galiausiai nebegali matyti gyvenimo be vienas kito. Čia, galima sakyti, yra sužmoginta Tomo ir Džerio versija, kur ir gauname juokingų “bromance“ epizodų. O kas labiausiai nepatiko šiame seriale, tai du veikėjai: dangus ir dangaus pasiuntinys. Jie vaidina svarbų vaidmeny visame siužete, tačiau jie, tiesiogine to žodžio prasme, nervina. Kai tik juos parodo, pačiam ima pyktis bei noras, kad kuo greičiau jie mirtu ir paliktu mūsų veikėjus ramybėje.

Viską apibendrinus, tai puikus serialas žmonėms, neturintiems ką veikti. Jame yra šiek tiek mitologijos, super galių, juokingų nutikimų, graudžių epizodų, dramos bei meilės. O už vis smagiausia, kad galime išvysti ir siaubo filmą primenančias vietas. Veikėjai parinkti tikrai gerai, o jų vaidyba tiesiog tobula. Nors pabaiga ne tokia, kokios norėtųsi, tačiau ji man patiko ir tikrai nieko nekeisčiau. Smagaus žiūrėjimo 😉

otilija

     Yubiko

Eleanor H. Poter „Poliana“

Kartais taip gera pailsėti ir grįžti prie vaikų literatūros…

Eleanor H. Poter „Poliana“ dar galima pavadinti „Džiaugsmo knyga“. Anglų kalbininkai tvirtina, kad pagrindinės veikėjos vardas tapo bendriniu daiktavardžiu, kurio reikšmę žino visi. Poliana reiškia beatodairišką optimizmą, džiaugsmu trykštančią asmenybę.

20190127_121200_mh1548584224522

„Poliana“ yra knyga apie mergaitę, kuri visame kame stengiasi matyti gėrį, džiaugtis net mažiausiai dalykais bei sunkiausioje situacijoje įžvelgti šviesą. Ši ypatinga mergaitė paskatino viso miestelio gyventojus žaisti džiaugsmo žaidimą, kuris yra tarsi gyvenimo filosofija. Kai kurie knygos personažai patiria ryškią asmenybės kaitą, kuomet susipažįsta su Poliana bei pradeda žaisti minėtą žaidimą.

Vis dėlto, šioje knygoje pasakojama ne vien apie džiaugsmą, joje paliečiama skurdo, vienatvės bei negalios temos. Kalbama ir apie pareigas, išdidumą bei tarpasmeninius santykius. Eleanor H. Poter net ir skaudžias temas sugeba pavaizduoti su šypsena ar ironija, taip tars parodydama, jog visame kame yra lašas šviesos, tereikia jį pamatyti ir nepaleisti.

-Kas tai per žaidimas?-paklausė pastorius.

-Na, visur ir visada reikia surasti ką nors, kas teiktų džiaugsmą.

Deja, knygos pabaiga man pasirodė kiek suskubėta. Pirma įvykiai monotoniškai seka vienas kitą, o gale viskas juda labai greitai, norėtųsi daugiau detalumo.

Knygos kulminacija mane nustebino, norėjau paaiškinimų, tačiau kita vertus. Gyvenime mes juk ne visada sulaukiam paaiškinimų, tenka tenkintis tuo, ką turime. Poliana būtent taip ir darė, kad ir kaip sunku būtų, džiaugėsi tuo, ką turi. Vis dėlto, džiaugiuosi knygos pabaiga. Man patinka laimingos pabaigos. Būtų keista, jei džiaugsmo knyga tokios neturėtų.

Aš noriu pasakyti, kai gyveni – tai darai tai, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense, ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones […].

Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!

Kartais gyvenime norisi ko nors lengvo ir puraus, nes pats gyvenimas ima varyti į lengvą melancholiją, tad „Poniana“ puikus būdas praskaidrinti nuotaiką, pasidžiaugti gyvenimu bei mažais dalykais, kurie mus supa. Leistis į mažus vaikiškus nuotykius su našlaite, kuri savo lengvabūdiškumu bei nuoširdumu sugeba ir stebinti, ir juokinti.

Bendrai, knygoje apstu šmaikščių situacijų, kurios pakels nuotaiką tiek dideliam, tiek mažam. Poliana sugeba prašviesinti rūstų, nuobodų bei rutinoje skendintį suaugusiųjų pasaulį, įneša į jį šviesos ir optimizmo. Ši knyga patiks visiems, kas mėgsta juoktis, kas siekia į gyvenimą žiūrėti su šypsena ir kartas nuo karto siekia atitrūkti nuo neigiamų emocijų bei žinių srauto, kuris lyg antra oda limpa prie kiekvieno.

Gražios žiemos 🙂

miau

 

 

P.S. Šią knygą skaitė ir Viktorija. Jos mintis galima rasti (čia)

 

 

 

Watashi ga Motete Dousunda

Sveiki, šiandien pakalbėsiu apie komišką anime pavadinimu “Watashi ga Motete Dousunda”. Jei ieškote ko nors lengvai žiūrinčio, komiškų nutikimų pilno anime, kur kiekvienoje serijoje būtų iš ko pasijuokti, šis anime kaip tik jums. Joje yra dramos, kartais juodo humoro, komedijos bei romantikos (nors ji kiek tarp kitų veikėjų, nei jūs tikėsitės iš pradžių).

quiz-41421-cov-800-300

Visas anime sukasi aplink komiksų ir mangos gerbėją.Tačiau ji ne šiaip anime fanatikė, o Yaoi/Yuri gerbėja!!Tai žanras, kuriame parodyta meilė tarp dviejų tos pačios lyties atstovų. Ne gana to, ji yra apkūnaus sudėjimo, visiškai nepopuliari mokykloje ir už jos ribų mergina.Tačiau viskas pasikeičia, kuomet jos mėgstamiausias personažas viename anime miršta. Ji puola į depresiją, nustoja valgyti ir net neišeina iš savo kambario. Galiausiai, prasivėrus kambario durims, mes išvystame nuostabaus grožio, ploną merginą!

i001

Tuom ir prasideda komiški nutikimai. Ją įsimyli 4 vaikinai ir viena mergina. Tačiau, kad ir kaip mūsų herojai bando ją priversti juos įsimylėti, mūsų pagrindinė herojė lieka ištikima savo virtualioms meilėms. O juokingi atsitikimai, nelaiku ir ne vietoj pasirodantys mūsų herojai sudaro vis didesnį ir didesnį įspūdi aplinkiniams, kad jie yra poros tarpusavy. Kitaip tariant, du klasiokai ir kiti du vaikinai yra poros. O šių porų egzistavimu vis labiau ir labiau tiki mūsų pagrindinė herojė, kas dar labiau kliudo mūsų 4 vaikinam priversti ją juos įsimylėti. Na, taip pat nepamirškime ir mūsų žavios merginos, kuri stoja į kovą su žaviaisiais princais, kad žavioji veikėja įsimylėtų ją.

Kad ir kaip keistai bei banaliai visa tai skambėtų, nenuvertinkite šio anime. Taip, vieniems jis patinka, kitiems ne, tačiau pažiūrėti bent dvi serijas tikrai vertėtų. Tik taip sužinosite, ar ši komiška drama jums prie širdies. O pabaigai dar noriu kiek paspoilinti vienu epizodu, kuomet ji vėl taps stora ir kaip mūsų veikėjai darys viską, kad ji vėl suplonėtų. Jų pastangos buvo tikrai juokingos, o visas sunkus darbas nenuėjo veltui. Lauksiu jūsų komentarų 😉

otilija

     Yubiko

Banana fish

Sveiki visi!! Šiandien norėčiau jums pristatyti naujai išleistą anime pavadinimu „Banana fish“. Taip, pavadinimas gan juokingas ir visiškai neatspindi nuostabaus siužeto, tačiau, kaip sakoma: „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Pavadinimas yra unikalus ir užkabinantis, dėl ko norisi paskaityti aprašymą ir sužinoti, koks gi anime slepiasi už šio pavadinimo. Esu be galo laiminga, kad nusprendžiau juo pasidomėti bei jį pažiūrėti.

Veiksmas vyksta New York gatvėse. Mes esame supažindinami su pagrindiniu veikėju Ash‘u, kuris yra paauglių gatvių gaujos bosas. Neskaitant jo jauno amžiaus (jam tik 17m.), jis yra patyręs žudikas, nejaučiantis dvejonių bei laisva ranka galintis nužudyti visus, kurie pastoja jam kelią. Serijų metu, mes sužinosime daugiau ne tik apie jį, jo tamsiąją ir švelniąją pusę, bet ir jo vaikystės istoriją, kaip jis tapo gerai apmokytu žudiku bei gaujos vadu. Jau pirmose serijose prasideda veiksmas, kuomet Ash‘as susipažįsta su žurnalistais bei antruoju pagrindiniu veikėju – Eiji. Vaizdo rezultatas pagal užklausą „banana fish“Ash susižavi jo atvirumu bei pradeda juo pasitikėti, jam išsipasakoja. Eiji tampa jo pasauliu, jis nori jį apsaugoti jį atstumdamas, tačiau taip pat nori būti su juo, kas yra neįmanoma, nes jų pasauliai tiesiog per daug skirtingi. Na, o mūsų Eiji yra dar nesugadintas jaunuolis, kuris dar neregėjo susišaudymų, nelaikė gyvenime ginklo, nebuvo padurtas ar pašautas. Jis taip pat susižavi Ash‘u, kuris yra visiška jo priešingybė. Jis nori jį taip pat apsaugoti, visuomet būti greta, jį paguosti.

Visų serijų metu mes keliausime kartu su šiais pagrindiniais veikėjais per New Yorko gatves. Matysime daug susišaudymų, išdavysčių, susitaikymų. Išvysime, kaip šie du jaunuoliai darys viską, kad apsaugotų vienas kitą, kaip kentės nuo savo pasirinktų sprendimų, tačiau galiausiai vėl susieis kartu. Visa tai yra parodyta per nuostabų siužetą, kuomet jie bandys išsiaiškinti, kas tas „Banana fish“. Negana to, pamatysime, kokia sunki dalia yra būti vadu, kuomet žinai visą tiesą, tačiau jos negali pasakyti bendražygiams, nes tai gali juos pražudyti. Tu prisiimi visą kaltę, leidi kitiems tavęs nekęsti, norėti nužudyti. Ir visa tai, kad tik juos išgelbėtum.

Tačiau, šis anime turi labai didelį minusą. Tai yra jo pabaigą. Aš be galo pyktu ant autoriaus, nes jo dėka mes niekada nepamatysime Ash‘o ir Eiji laimingų. Šis anime yra tiesiog nuostabus, tačiau pabaiga yra visiškai netikėta, per kurią visi verkė ir greičiausiai jūs taip pat verksite, nes išsiskyrimas visuomet yra sunkus, o ypač, kai taip prisirišai prie šių dviejų veikėjų. Susijęs vaizdasMane dar sužavėjo pabaiga tuom, kad ji parodė, kaip dabartyje padaryti sprendimai gali padaryti įtakos ateities veiksmams. Jei tik Kinų gauja nebūtų nusprendusi nuslėpti tiesos, jų bosui nereikėtų išsrėbti jų padarytos klaidos stojant akis į akį su likimu. Tai reikštų, kad boso brolis niekada nebūtų nusigrežes nuo jų, o Ash‘as būtų suspėjęs atvykti į jam paskirtą vietą. Tačiau gyvenimas neteisingas ir mes niekada nesužinosime, kas būtų, jei būtų. Veiksmai jau buvo padaryti, sprendimai priimti ir mes pamatėme jų pasekmes.

Daugiau nebespoilinsiu viso įdomumo, nes pabaiga yra tai, ko verta laukti. Na, o aš dabar keliausiu skaityti mangos, nes anime nebuvo parodyta visa pabaiga. Aš noriu sužinoti, kaip Eiji gaus žinią bei kaip reaguos į ją. Na, o apie kokią žinią šneku, teks patiems išsiaiškinti pažiūrėjus šį nuostabų anime „Banana fish“. Tik perspėju, kad jei norėsite sužinoti visą pabaigą, turėsite taip pat perskaityti mangą. Ji nėra ilga, tad neišsigąskite.

otilija

    Yubiko

Didieji Kinijos žibintai (Pakruojis)

Greičiausiai dauguma jau girdėjote apie Pakruojo dvare surengtą kiniškų žibintų festivalį, kiti gal net turėjo progos jame dalyvauti. Mane suintrigavo tai, kad turėsiu galimybę pamatyti dalelę Kinijos, tad subūrusi linksmą komandą pasinėriau visa galvą į šį mažą nuotykį.

20181201_173425.jpg

Didžiųjų Kinijos žibintų festivalis Lietuvoje vyksta pirmą kartą ir kviečia smalsuolius pasigrožėti milžiniškomis šviesos instaliacijomis ir pramogauti pačiame Pakruojo dvare. Festivalio organizatoriai siūlė daugiau nei 20 skirtingų šviesos instaliacijų, kurios Kinijoje sukurtos iš šilko žibintų. Taip pat programoje paminėti teatralizuoti aktorių pasirodymai, Kinijos menininkų dirbtuvės, galimybė paskanauti rytietiškos virtuvės bei šventinė mugė.

Aprašymas išties daug žadantis, tad šilčiau apsirengę mes riedėjome apie 180 km iš Vilniaus į Pakruojį ir… Galite mane laikyti išpuikusia miestiete, bet kai yra minimas festivalis, aš įsivaizduoju galimybę smulkiam verslui užsidirbti pinigų, nes atvyksta daug žmonių, kurie norės pramogų, suvenyrų ir maisto. Vilniuje juk būtent taip atrodo mugės, tad ir aš tikėjausi panašaus vaizdo.

Žmonių festivalio metu buvo devynios galybės, dalis jų atvyko su nuosavais automobiliais, o kur tokį palikti? Šiuo klausimu festivalio organizatoriai labai nuvylė. Ypač nustebino, jog dirbantis (ar savanoriaujantis) personalas nenumano, kur ir kaip išvykti iš festivalio, nes kaip žinia, kai yra vienpusis eismas, judėti prieš eismą negalima. Spėkite, kaip mes turėjo važiuoti? Ogi milžiniška mašinų kolona judėjo prieš eismą, nes kito kelio arba nėra, arba jis ten, kur tik vietinis gyventojas žino.

20181201_163901.jpg

Antrasis niuansas, kuris mane nuvylė tai pasiūla. Atvykome gana anksti, dar nespėjus sutempti, o ir žibintai dar nebuvo įjungti, tad tikėjomės pasivaikščioti po žadėta mugę, tačiau tokios nebuvo. Kelios palapinės su sūriais ir duona. O kur žadėta mugė, kurios metu galėčiau įsigyti kokį nors mažmožį atminimui? Rytietiškos virtuvės taip pat paragauti neteko, greičiau jau lietuviška, kurioje vištiena pateikta su sezamais. Toli iki rytų.

Bevalgant mane labai nustebino, kad Kinijos žibintų festivalyje šoko geiša. Nenumanau, kuo tiksliai skiriasi japonų geiša nuo kinų kurtizanės, tad sunku vertinti moters pasirodymą. Vis dėlto, aplinkiniams jis pasirodė įdomus, o lietuvė geiša išties gražiai šoko (tiksliau, tai buvo arbatos gėrimo ceremonija su šokio elementais), tad šaunuolė. Būtų šaunu, jei moteris vilkėtų tikrą geišos aprangą, bet deja.

Labai smagus vaidinimas – „Pelenė“. Pritaikymas patiems mažiausiems festivalio lankytojams, bet vyresniems buvo iš ko pasijuokti. Šaunuoliai aktoriai, labai gyvai vaidino, apžaidė sceną, kuri buvo itin mažutė, o ir atributikos beveik nebuvo, tačiau žiūrint į juos nieko netrūko, net šaltis aktorių rodėsi nekandžiojo, kai aplinkinių žandai švietė raudoniu.

Mane kiek nuliūdino Kinijos amatininkų ir menininkų dirbtuvės. Atsižvelgiant į darbo sąlygas, man buvo gaila tų kelių besišypsančių kinų, kurie nepaisant drėgmės ir šalčio piešė ir tapė, o vėliau savo gaminius parduodavo smalsiems lietuviams ar latviams (taip, labai daug latvių buvo šiame festivalyje). Vienareikšmiškai kinų produkcija buvo graži ir įdomi, pradedant paveikslais, baigiant knygų skirtukais, tačiau taip nieko ir neįsigijome, nes toli gražu tokie dalykai turi konkrečią paskirtį – būti gražūs lentynoje ar ant sienos, o aš labiau praktiška. Man patinka daiktai, kuriuos galima naudoti, ne vien žiūrėti (žinoma, yra išimčių).

20181201_170329.jpg

Ir gražiausia festivalio dalis – žibintai. Išties puikios instaliacijos. Joms jokių priekaištų nerasčiau net labai norėdama. Ryškių spalvų, paįvairintos muzikos elementais. Tikrai verta buvo jas pamatyti. Pasijaučiau lyg mažas vaikas tarp žaisliukų. Čia jau ir šaltis negąsdino, nei milžiniški žmonių srautai, nei klausimas – kaip važiuosime namo.

20181201_171703.jpg

Bendrai, Pakruojo dvaras ir jo teritorija yra be galo graži vieta, tačiau organizuodami tokį didelį renginį jie nepagalvojo, kaip galima būtų įtraukti smalkius verslus ir taip pritraukti daugiau kapitalo. Be žibintų išties nebuvo daugiau ką veikti. Toli gražu festivaliu to nepavadinčiau. Kaip minėjau, esu Vilnietė ir festivalis bei mugė man asocijuojasi su galimybę išleisti pinigus ant maisto (paragavimui ar pavalgymui), šokių ir kitų pramogų, taip pat mažais niekučiais, kurie primintų šią kelionę. Nieko panašaus Pakruojyje nebuvo. Kita vertus, žibintai nuostabūs!

Gražios jums žiemužėlės

miau