Clannad: after story

“Clanad: after story” yra antrasis anime “Clannad” sezonas. Jums kogero kyla klausimas, kodėl jums šiandien pristatysiu antrąjį šio anime sezoną? Taip yra dėl to, jog antrame sezone prasideda visas veiksmas ir, mano manymu, jis yra žymiai svarbesnis.clannad-33361-3840x2160

 Antroji “Clanade” dalis yra susijusi su pirmąją, tačiau esmę suprastumėte iškart perėje prie “Clanad: after story”. Tačiau to nerekomenduočiau. Jei jau ką nors žiūrite, reikia žiūrėti gerai. Kitaip tariant, nuo pirmų serijų. Pirmame sezone kalbama apie mergaitę, kuri dėl ligos negalėjo lankyti pamokų ir yra paliekama antrais metais dvyliktoje klasėje. Kadangi jos draugai visi jau baigė mokykla, ji yra viena, neturi jokių pažįstąmų ar draugų. Tačiau atsitiktinumo dėka ji susipažįsta su berniuku, kuris kiekvieną jos dieną praskaidrina, jos tampa pilnomis nuotykių. Negana to, ji, dėka jo, susiranda naujų draugų. Neilgai trukus ši draugystė virsta meile. Tačiau nepagalvokite, kad tai romantinio žanro anime. Taip, jame yra romantikos, tačiau taip pat mes galime išvysti paranormalių reiškinių.

Antrame sezone veiksmas vyksta už mokyklos ribų. Jie baigia mokyklą, ieškosi darbo. Neilgai trukus jis paprašo merginos rankos. Jie susituokia ir susilaukia mergaitės. Tačiau ir čia nepagalvokite, kad viskas vyksta monotoniškai. Ne, atvirkščiai, kiekviename veikėjų žingsnyje yra tam tikrų nutikimų, be kurių šis anime būtų neidomus.  Neilgai trukus prasideda ir visas idomumas. Tiek pirmame, tiek antrame sezone mums retkarčiais parodomi vaizdai, tarsi iš kito pasaulio. Jame rodoma vieniša mergaitė pasaulyje, kuriame egzistuoja tik ji ir jos meškiukas. Kuo toliau, tuo vis dažniau ją išvystame. Grįže į tikrąjį pasaulį mes dėl tam tikrų priežasčių randame vienišą tėvą auginantį dukrą. Visas veiksmas sutelkiamas į jo ir jo duktes santykius, gimstančią tėvišką meilę dukrai bei jos meilę jam. Tačiau ir čia likimas bei kūrėjai pasišaipo tiek iš žiūrovų tiek iš pagrindinio veikėjo. Dėl tam tikrų priežaščių, pagrindinis veikėjas lieka vienas…977

Šio anime esmė yra gyvenimo suvokimas, klaidų pripažinimas, po skaudžių įvykių sugebėjimas vėl atsistoti ant dviejų kojų ir stumtis gyvenimų į priekį. Iš naujo pradėti džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais. Kai žiūrovas galvoja, kad viskas baigta, šio anime kūrėjai vėl parodo savo humoro jausmą ir mus gražiną į pradžią.

Dauguma žmonių nesupranta šio anime pabaigos, tačiau ji gan paprasta. Mums parodoma, kad gyvenime yra antras šansas, o jį gauti gali visi. Tereikia nesuklysti ir tą antrąją progą išnaudoti atitinkamai. Pačioje pabaigoje mes liekame patenkinti istorijos pabaiga, nors ji gan žiauriai parodyta. Tikrasis ir tas kitas pasaulis susijungia į vieną, taip kūrėjai žiūrovams parodo, kad viskas yra susiję: tiek šis, tiek anas, tiek busimi gyvenimai. Kad įveikęs savo baimes viename pasaulyje, įveiksi jas ir kitame, kad tu esi savo gyvenimo vedlys ir turi jį nugyventi taip, kad vėliau nesigailėtum.Anime-Clannad-HD-Backgrounds

“Clanad: after story” yra, ko gero, vienintelis mano žiūrėtas anime, per kurį šitaip stipriai verkiau. Jame yra parodoma tiek daug jausmų: meilė, skausmas, neviltis, kančia, palengvėjimas. Žiūrėdama abu sezonus išgyvenau tai, ką jie išgyveno, tačiau, kaip jau minėjau, didesnę įtaką padarė antrasis sezonas. Šį anime patarčiau pažiūrėti visiems, tačiau labia jauni žiūrovai gali ir nesuprasti visos esmės, ypač pabaigos. Tačiau čia tas pats, kas skaityti Antuano de Sent Egziuperi knygą “Mažasis princas”.  Žiūrėdamas šį anime skirtingo amžiaus, atrandame kažką naujo, visą veiksmą suprantame kitaip, į gyvenimą taip pat pradedame žiūrėti kitaip. Tad neapeikite jo vien dėl to, kad jis yra romantinis. Jei nepatiko pirmas sezonas, teūnie, nežiūrėkite jo. Tačiau neaplenkite ir antrojo sezono, nes tikrai pasigailėsite. Jis daug ko gali išmokyti, taip pat jis taip paveikia žiūrovo sielą, kad su baime žiūri paskutines serijas. Toks jausmas, kad tose serijose pats, kaip ir veikėjas, gyvensi arba mirsi.

Yubiko

otilija

Audrey Niffenegger ,,Keliautojo laiku žmona”

 

 

Sveiki 🙂 Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo nuomone apie Audrey Niffenegger knygą „Keliautojo laiku žmona“. Tai istorija apie dviejų žmonių, Kler ir jos vyro, galinčio keliauti laiku, gyvenimo istoriją. Apie šią knygą nusprendžiau aprašyti ne tik todėl, kad tai paskutinė knyga, kurią perskaičiau, bet ir todėl, kad nenorėjau rašyti man taip įprasto „knyga labai patiko ir įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis“ straipsnio ir pabandyti parašyti, kažką šiek tiek kitokio. Taigi nieko nelaukdama dalinuosi su jumis savo nuomone apie knygą.

Kaip jau minėjau šis mano straipsnis, bus šiek tiek kitoks. O toks jis bus dėl to, kad dėl šios knygos mane kamuoja gana dviprasmiški jausmai. Mano nuomone, ši knyga yra viena iš tų knygų apie, kurias labai ilgai galvoji, netgi po to kai jau perskaitai. Būtent taip atsitiko ir man, tik šįkart toks galvojimas apie knygą privertė keisti savo nuomonę apie ją coverVos tik perskaičiusi knygą, net nedvejodama įvertinau ją penkiomis žvaigždutėmis, nes knyga skaitėsi labai greitai ir skaityti buvo tikrai įdomu, norėjosi sužinoti, kas gi įvyks toliau? Autorės rašymo stilius mane labai sužavėjo. Na, o mano mėgstamiausias dalykas apie šią knygą tikriausiai visada išliks Henrio turimos septyniasdešimt aštuonios dėžės knygų 🙂  Ir net praėjus kelioms dienoms po to, kai knygą perskaičiau būčiau drąsiai galėjusi sakyti, kad tai viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurias jau perskaičiau 2017m.  Tačiau dabar praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nebeesu taip tvirtai įsitikinusi dėl savo pirminio įvertinimo ir nors vis dar jo nepakeičiau jo savo goodreads paskyroje, labai rimtai apie tai galvoju. Ir  šiandien pateiksiu kelias priežastis kodėl, tik prieš tai norėčiau pridurti, kad norėdama aptarti šias priežastis turėsiu atskleisti detales apie knygą, tačiau pasistengsiu neatskleisti per daug.

Taigi štai priežastys kodėl vis daugiau galvojant apie šią knygą, keitėsi ir mano nuomonė apie ją:

  1. Vis dar nesuprantu, kaip veikia keliavimas laiku. „Keliautojo laiku žmona“ yra pirmoji knyga, kurią perskaičiau apie keliones laiku ir skaitydama tuo labai džiaugiausi, nes ši tema man netgi labai įdomi, tačiau kuo daugiau skaičiau apie tai, kaip Henris, pagrindinis knygos veikėjas, keliauja laiku tuo neaiškesnis visas procesas pasirodė. Ypač tai, kaip Henris, kuris yra vyresnis arba jaunesnis už dabarties Henrį atkeliauja į dabartį ir staiga du Henriai toje pačioje vietoje. Ir dar tai, kad šioje knygoje (ne taip kaip keliuose mokslinės fantastikos filmuose apie keliavimą laiku, kuriuos teko matyti) ateitis negali būti pakeista. O šis faktai visiškai ir sujaukė mano mintis, nes nors ir galiu suprasti, kad laiku keliaujantis Henris negali pakeisti Henrio, į kurio laiką nukeliavo, veiksmų, tačiau visai nesuprantu, kodėl jis pats, Henris, kuris keliauja laiku, negali pakeisti ateities?
    Kad ir kaip būtų, savo mintis, kurios vis dar nukrypsta prie šios temos ir negali paaiškinti kelionių laiku, raminu tuo, kad knygoje buvo paaiškinta, kad kelionių laiku nesupranta tie, kurie nesupranta matematikos, o kadangi matematika man visiškai nesuprantamas dalykas, tai tikriausiai ir kelionių laiku suprasti nelemta.
  2. Henrio darbas. Prisipažinsiu šią mintį sugalvojau, ne aš pati, o perskaičiau viename Goodreads įvertinime, tačiau nuo to laiko negaliu nustoti apie tai galvoti ir turiu pripažinti, visiškai su šia mintimi sutinku. Na, o mintis tokia:
    Henris keliauja laiku, o tai reiškia, kad dažnai dingsta iš darbo vietos, o kadangi keliaudamas laiku negali nieko nei pasiimti iš dabarties, nei atsigabenti iš ten į kur nukeliavo, darbe po savo kelionių pasirodo visiškai nuogas.
    Tai kaip (nors niekas bibliotekoje nežino apie Henrio keliavimą laiku) per tiek metų niekas jo neatleido? Ypač turint omenyje, kad dirbdamas bibliotekoje jis nuolat turi bendrauti su žmonėmis bei vesti įvairias ekskursijas. Ir nors Henrio kolegos bei viršininkas pastebi jo dingimus (kartais netgi kelioms dienoms) niekas į tai beveik nekreipia dėmesio.
  3. Veikėjų Amžius. Na štai ir paskutinė, bet manau pati svarbiausia priežastis. Ir būtent ši priežastis mane erzino nuo pat pradžių, tačiau vertindama knygą, TIKRAI NESUPRANTU KODĖL, bet nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. O dalykas, kuris mane erzina yra tai, kad Kler (Henrio žmona) jiems su Henriu susipažinus buvo vos šešeri, o Henriui apie keturiasdešimt. Nemanau, kad reikia detaliai aiškinti, kodėl mane tai vis labiau erzina. Ir taip, iš pradžių tai buvo tik draugystė, tačiau nors man ir patinka keisti dalykai, čia jau per keista ir man.

Kaip ir minėjau, nepaisant šių priežasčių, knyga skaitėsi labai greitai ir tikrai buvo 200px-TimeTravellersWifeįdomu paspėlioti kas gi nutiks paskui? Todėl, na ir gal dar dėl to, kad man nelabai patinka švaistytis prastais įvertinimais (juos skiriu tik man ypač nepatikusioms arba suerzinusioms knygoms) manau, kad savo įvertinimą  pakeisiu trimis žvaigždutėmis 🙂

Ar rekomenduočiau šią knygą? Manau kad taip, tačiau ši knyga tikrai ne kiekvienam 🙂

Pagal šią knygą sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, tačiau bent jau mano nuomone, filmas buvo nekoks, todėl jei norite pasinerti į šią istoriją, tikrai siūlau rinktis knygą 🙂aistes

Gankutsuou

Sveiki visi, pirmą kartą sulaukėme savanoriškai mums atsiųsto straipsnio, tad labai dėkojame Yubiko už tokią malonią staigmeną ir tikimės bendradarbiauti ateityje. Mūsų bloge dar niekas nėra minėjęs Japonijoje gimusio anime žanro, tad be galo smagu, jog šiandien Yubiko supažindins jus su vienu iš jų.

gankutsuou-featured

Gankutsuou yra 12 serijų anime iš dalies paremtas A.Diumos novele „The Count of Monte Cristo“. Vien iš viršelio galima spręsti, kad šio anime piešimas bus netipiškas. Jau nuo pirmos serijos pastebime ryškias, gan niūrias, spalvas. Kelias pirmas minutes sunku įžiūrėti žmonių, pastatų formas, nes viskas susilieja į vientisą vaizdą. Įpusėjus pirmą seriją pasidaro gan nuobodu, per daug ištemptas pagrindinio veikėjo, Alberto Morcerfo, pristatymas. Tačiau, nepaisant to, šis anime patraukia savo netipišku piešimu, veikėjų mįslingumu, kas neleidžia numesti į šoną viso žiūrėjimo, o atvirkščiai, priverčia pažiūrėti dar vieną epizodą. Ir neapsirinkame.

Kuo toliau, tuo darosi vis įdomiau. Kūrėjai palieka daug neatsakytų klausimų, kas žiūrovą skatina žiūrėti toliau. Tačiau, viskas neilgai trukus atsibosta. Ties viduriu, labiau į pabaigą, veiksmas yra ištempiamas, per ilgai rodomi pagrindinio veikėjo, Alberto Morcerfo, apmąstymai ir jo susitikimas su antruoju pagrindiniu veikėju, Grafu Monte Kristu. Kai kuriais momentais pasidaro sunku susikaupti, norisi nebežiūrėti šio anime arba prasukti visą veiksmą kelioms minutėms į priekį, tačiau to padaryti tu tiesiog negali. Tas smalsumas, veikėjų mįslingumas, tau iškilę klausimai tiesiog neleidžia tau to padaryti. Visų pirma dėl to, kad nori gaut atsakymus, sužinoti kaip viskas pasibaikit, o visų antra, prasukęs kelioms minutėms vaizdą, gali praleisti svarbų momentą ar kurio nors veikėjo poelgį.

Šis anime įdomus ne tik savo piešimu, tačiau ir veikėjų sąsaja tarpusavyje. Jie yra glaudžiai susiję, gal net persipynę tarpusavyje ir neįdėmei žiūrėdamas ar praleisdamas kokį veiksmą, gali pamesti visą siužetą.

Tad apibendrinus, šis anime yra puikus pasirinkimas vyresnio amžiaus žiūrovams. Jame yra skraidančių laivų, parodomas aukštuomenės gyvenimas bei turtingųjų vaikų palaidas gyvenimas. Tačiau, taip pat, jis yra psichologinis, verčiantis susimąstyti ne tik apie gyvenimo prasmę, bet ir apie pasirenkamus draugus. Jame parodoma, kaip galima manipuliuoti žmogumi, žinant, ko jis nori, kokie jo troškimai. Taip pat parodoma, kokią galią turi pinigai, o žmonės – kokią menką savivertę bei kaip lengvai jie yra paperkami.

Nors šiame anime radau daug pliusų, neapeisime ir be minusų. Kai kuriuose vietose jis buvo per daug ištemptas, kas apsunkino visą žiūrėjimą. Negana to, daug kas kartojosi, sakinių ar vaizdų reikšmė buvo ta pati, tačiau parodyti jie buvo kitaip, iš kitos pusės.

Tad dar karta pasikartosiu, kad šis anime tikrai yra geras bei įdomus ne tik savo piešimu bet ir pačiu turiniu, nors kai kuriomis vietomis gan sunkiai žiūrimas. Tačiau jis yra su paslėpta prasme. Tad tiems, kas planuoja jį žiūrėti, galiu palinkėt kantrybės. Nenumeskite šio anime po pirmos serijos, pažiūrėkite bent dvi, o tais momentais, kai veiksmas pasidarys nuobodus, per daug ištemptas, nenustokite jo žiūrėti. Smagių nuotykių,  mįslių bei pamokymų kupinos kelionės  su Gankutsuou.

   Yubiko

otilija

Emilija iš Laisvės alėjos

Plojimai lietuviškam kinui. Pagaliau didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose atsirado kažkas išties gražaus, gan kokybiško, patriotiško ir visiškai nepanašaus į kitus pop filmus, kuriuose matom tuos pačius veidus, siužetus ir kurie, bent jau man, įgrisę iki gyvo kaulo.

filmo-emilija-is-laisves-alejos-plakatas-70422768

“Emiliją iš Laisvės alėjos” mačiau tris kartus. Dar niekada gyvenime šitiek kartų nėjau į kiną žiūrėti to paties filmo ir jau tikrai nesitikėjau, kad jei kada taip elgsiuos, tas filmas bus lietuviškas. Pirmąkart žiūrėdama “Emiliją” verkiau. Verkiau ir kino salėje, ir eidama link automobilio, ir jau sėdėdama už jo vairo. Antrą kartą verkiau šiek tiek mažiau, o paskutinį kartą kažkaip aplinkybės neleido. Prieš pradėdama kalbėti apie patį filmą tiesiog noriu pasakyti, jog tikrai nesu tas žmogus, kuris dažnai verkia viešumoje, per visą gyvenimą taip atsitiko gal keturis kartus. Bet “Emilija” kažką labai smarkiai užkabino, buvo taip siaubingai graudu, bet ir taip gražu, jog nesusiturėjau.
Nors filmą jau tikrai daug kas matė, tačiau priminsiu, “Emilija iš Laisvės alėjos” – režisieriaus Donato Ulvydo kurta istorinė drama, pasaulį išvydusi šių metų vasarį. Tai pasakojimas apie kovą už laisvę, sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje, tai istorija apie meilę, draugystę bei šeimą. Pagrindinė filmo veikėja Emilija iš kaimo atvyksta į Kauną, nes gavo paskyrimą dirbti teatre. Su savimi mergina atsiveža didelę viltį, jog teatras yra kažkokia aukštesnė vieta, o scenoje, skirtingai nei Lietuvoje, viskas bus šviežia, teisinga ir tyra. Į miestą Emilija atsiveža ir savo šeimos paslaptį, vienintelį likusį savo tėvų atsiminimą, kuris įpainioja merginą į daug siaubingų išgyvenimų.

 

EMILIJA_liepos9_Astos Martinonytes foto_0421
Manau, jog svarbiausias filmo aspektas, iš esmės išskiriantis “Emiliją” iš viso to, ką mačiau anksčiau yra tai, jog filmas visų šių svarbių, gražių ir visokių dalykų nevynioja į vatą. Teigiamos emocijos filme susietos su skausmu ar netektimi, o tai puikiai atspindi visą tuometinio laikmečio dvasią ir faktą, jog po priespauda niekaip laimingas nebūsi. Nesakau, kad filme nėra patoso, ypač jis į akis krenta filmą žiūrint antrą ar trečią kartą, tačiau šiaip jau nepasakysi, jog filmas lietuviškas (na, visi žinot apie ką kalbu) ir tai yra LABAI gerai ir didelis žingsnis pirmyn!
Po trijų “Emilijos” peržiūrų, kad ir kaip man filmas patiko, matau ir daugiau dalykų, kurie galėjo būti padaryti kitaip. Viena vieta, kuri man padvelkė lietuvišku kinu buvo dažnas aktoriaus Dariaus Gumausko rėkimas. Vis dar noriu tikėti, jog norint išreikšti emociją rėkti nėra būtina, taigi, mano nuomone, šis aktorius tai darė kiek per dažnai. Prie vienintelio šio aktoriaus kurto vaidmens ir galėčiau rimtai prisikabinti. Suprantu, kodėl reikėjo jo būtent tokio, koks jis buvo, bet *SPOILER ALERT* tiek rėkimas, tiek jo meilės istorija su Emilija buvo nenatūralūs ir nemotyvuoti. Būtent meilės reikalai filme man atrodė per daug paskubinti, nes realiame gyvenime taip niekad nevyksta. Nebent tau dvylika ir užtenka, kad berniukas tau pasakytų “labas”, kad pradėtum kurti jūsų bendrų vestuvių planus ir ieškoti darželių jūsų bendriems ateities vaikams.

 

ieva-andrejevaite-73797696
Džiaugiuosi, jog visgi ta vyro-moteris/ fizinė/ emocinė meilė, nors ir svarbi, negrojo svarbiausia nata. Filmo tikslas buvo didesnis nei parodyti dviejų jaunų žmonių santykius po truputį bundančioje Lietuvoje, būtent ta gimstanti Laisvė ir mūsų visų bendra sąžinė filme vaidino svarbiausią vaidmenį.
Eikit, vaikai, žiūrėt Emilijos. Eikit su tėvais, su seneliais, su kaimynais, jei tik su jais gerai sutariat (ne ano atvejis). Eikit į Emiliją su draugais, veskitės brolius ir seses, eikit pas Emiliją į pasimatymus (gal ne pirmo pasimatymo filmas, bet tikrai tinka). Per savo tris kartus Emiliją aplankiau su labai skirtingais žmonėmis ir reakcijos, daugumoj, buvo tikri teigiamos. Džiaugiuosi atradusi tą lietuvišką filmą, kurį išties noriu parodyti savo užsieniečiams draugams ir apgailestauju, kad niekas jo nesiruošia versti į anglų kalbą. O gal?

 

viktorijos

Opera „Eugenijus Oneginas“

 

201703033804cropas

Greičiausiai daugumai jau teko girdėti apie „Eugenijų Oneginą“, aš nesu išimtis. Buvau girdėjusi apie šį kūrinį be galo daug gerų atsiliepimų, tad ir pati neužilgo juo susigundžiau, tačiau į rankas man taip ir neteko paimti A. Puškino eiliuoto romano. Žinoma, viskas pasikeitė, kuomet gavau dovanų bilietą į operą. Kitas mano žingsnis buvo surasti A. Puškino  „Eugenijų Oneginą“ ir jį perskaityti iki operos.

Kalbant apie operą, įdomu paminėti, jog muziką kūrė pats P. Čaikovskis, tačiau sutiko jis po ilgų dvejonių, nes A. Puškino kūrinys, jo nuomone, – šventas kūrinys, prie kurio P. Čaikovskis nedrįstu net sapne prisiliesti, o ką jau kalbėti apie perdirbimą.  Vis dėlto pati mintis dar kurį laiką kirbėjo kompozitoriaus galvoje, kol jis nusprendė dar kartą perskaityti šį kūrinį ir įsitikinti, kokia tai niekam tikusi mintis. Ir štai ką jis galiausiai rašo savo laiškuose:

Tu nepatikėsi, koks aš laimingas atsikratęs visų tų Etiopijos princesių, faraonų, nuodijimų ir kitų nenatūralių dalykų. Kokia Onegino poezijos giluma!

P. Čaikovskis tyčia operai parinko tik tas scenas, kuriose atsispindėjo emocinis ir dvasinis veikėjų pasaulis, greičiausiai dėl to opera įgavo „lyrinių scenų“ paantraštę.

Kas dar įdomu, kompozitorius nesistengė išlaikyti vientisos siužeto linijos. To meto publiką buvo puikiai pažįstama su A. Puškino „Eugenijumi Oneginu“, todėl P. Čaikovskis tikėjosi, kad jie sugebės atkurti trūkstamas operoje praleistas detales. Be to, taip pat svarbu paminėti, jog ne pasakojimas čia svarbiausias, o veikėjai bei jų jausmų pasaulis bei išgyvenimai. „Eugenijus Oneginas“ – gyvenimiška opera, kuri pasakoja tai, kas nuolatos vyksta žmonių širdyse, galbūt todėl ji yra tokia patraukli žiūrovams (kaip originalus kūrinys). Ši kasdienybės dramaturgija siejasi su pagrindine kūrinio mintimi, Oneginą pražudo bodėjimasis kasdienybe, rutina, kurioms jis niekaip negali suteikti prasmės.

picture2362

„Oneginas“ tai trijų veiksmų, septynių paveikslų opera, kurioje vaizduojamas Eugenijaus Onegino gyvenimas, kuomet jis su savo bičiuliu Lenskiu apsilanko Larinų sodyboje. Lenskis susižadėjęs su Olga, tuo tarpu Oneginui krenta į akį jos sesuo Tatjana, kuri yra tikra knygų žiurkė bei svajotoja. Tatjana taip pat jaučiasi nesanti abejinga Oneginui, tad negalėdama užmigti nutaria parašyti jam meilės laišką. Oneginas yra sujaudintas tokios išpažinties, tačiau negalįs atsakyti į jos jausmus, šeimyninis gyvenimas ne jam.

Tatjanos vardiniu metu atvyksta Lenskis bei pasikviečia Oneginą, kuris nemėgsta kaimiškų balių, man juose jam nuobodu, tad norėdamas atkeršyti bičiuliui nutaria parodyti dėmesį Olgai. Lenkio tai neliko nepastebėta, jis įsižeidžia ir kviečia Oneginą į dvikovą.

Prabėgus keliolikai metų nuo dvikovos Oneginas grįžta į sostinę, kur visi jį jau seniai pamiršo. Netikėtai jis patenka į priėmimą kunigaikščio Gremino bei jo žmonos garbei. Ir tuomet Oneginas atpažįstą Tatjaną Lariną, pasirodo ji jau ištekėjusi už kito. Greminas pasakoja draugui apie savo laimingą santuoką, tuo tarpu Oneginas supranta, jog tebemyli Tatjaną.

Mano nuomone, opera išties įdomi, tačiau aš niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir pilnai ja mėgautis. Greičiausiai mane galima pavadinti be galo priekabiu žmogumi, tačiau dar niekada gyvenime man neteko girdėti tokios sudarkytos rusų kalbos, kad net momentais reikėjo skaityti tikrus, nes niekaip negalėjau pagauti esmės. Lyg to būtų maža, sudarkytas visas Olgos vaizdas. A. Puškinas sukūrė be galo linksmą, koketišką, nerūpestingą, guvią merginą, o operoje ji vaizduojama kaip itin grubi ir nerangi moteris (ką jau kalbėti apie jos drabužius, kurie tiesiog šokiravo savo beskonybe). Na, dar tikrai galėčiau prikibti prie dvikovos momento, kuomet nebuvo atskleistas tas vidinis veikėjų konfliktas. Ir galiausiai mane nuvylė žūtis, ji visiškai prieštaravo romano siužetui ir neteko savo žavėsio…

Kalbant apie privalumus, manau tikrai galima paminėti P. Čaikovskio muziką, R. Karpį, kuris puikiai suvaidino Trike, E. Dauskurdis, kuris atliko Gremino vaidmenį, tai greičiausiai vienintelis personažas, kurio rusų kalbą galima buvo suprasti be titrų. Taip pat man be galo patiko scenografija. Bendrai, spektaklis tikrai geras, tačiau dievaži, pirma būtinai perskaitykite eiliuotą A. Puškino romaną (geriausia originalo kalba), kitaip negalėsite susikurti bendro vaizdo apie šį kūrinį, kuris visame kame yra šedevras. Na o pati opera tikrai gera, tačiau dar toli nuo šedevro.

Gražios savaitės

miau

 

Lian Hearn „Otorių sakmės“

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome tračiąją (paskutinę) knygą:

http3a2f2fmashable-com2fwp-content2fgallery2fbook-lovers2f101-dalmations-books

Vaikystėje tikrai nebuvau iš tų, kuriems patinka skaityti, greičiau jau priešingai, mane tai erzino, niekada neturėjau kantrybės skaityti ir knygą paimdavau per prievartą. Aš mieliau žaisdavau lauke ir kurdavau pasaulį pati nei leisdavau tai daryti kažkam kitam. Vis dėlto viskas pasikeitė, kuomet mano rankose atsidūrė „Otorių sakmės“ (viso yra penkios knygos, į lietuvių kalbą išverstos keturios). Šios knygos mane sužavėjo savo siužetu, nes niekada nieko panašaus nebuvau skaičiusi, įtraukė ir padėjo atrasti meilę knygoms, būtent dėl to „Otorių sakmės“ man yra tokios reikšmingos.

Trumpai apie „Giedančios grindys“ (pirmoji serijos knyga): veiksmas vyksta viduramžiais, saloje, kuri savo kultūra yra panaši į Japoniją. Pagrindinis veikėjas Takeo taikiai gyvena nuošaliame kaime, kol vieną dieną visas jo kaimas yra pasmerkiamas sunaikinimui žiauraus (ir net paranojiško) valdovo Iida paliepimu, tačiau jam pavyksta išgyventi, jį įsisūnija valdovas Otori Šigeru, apmoko jį visko, ką moka pats. Savaime suprantama, jog Takeo nori atkeršyti Iidai, tačiau viskas ne taip paprasta. Iida įsikūręs rūmuose, kuriuose grindis, vos tik ant jų užminama, tuojau gieda. Lyg to būtų maža vaikinas įsimyli Kaede, tad apimtas svaigulingo meilės jausmo, blaškydamasis tarp atsakomybės ir savosios prigimties, Takeo suvokia, kad šiame keršto ir išdavystės, garbės ir ištikimybės, apgaulės ir melo kupiname pasaulyje turi atrasti savąjį kelią.

Tolimesnės autorės knygos pasakoja apie Takeo ir Kaede gyvenimą, kaip jie siekia taikos ir gerovės visuose Trijuose Šalyse.

12-metę mane knygos sužavėjo, įtraukė ir niekaip negalėjau atsiplėsti, tačiau nepaisant to, kokios geros jos būtų, dabartiniam mano žvilgsniui knygos turi trūkumų, greičiausiai amžius ir kaupiama patirtis daro savo. Dabar esu daug reiklesnė knygų turiniui, ką jau kalbėti, jog nemėgstu serijinių knygų, nemėgstu fantastikos, nemėgstu meilės (štai kaip laikas keičia žmogų), o to knygose tikrai netrūksta.

Kalbant apie meilę, „Giedančios grindys“ man pasirodė, jog pagrindiniai personažai buvo sujungti per prievartą, tuo tarpu antraeiliai Šigeru ir Marujama, mano galva, tikrai būtų sulipę į porą, tačiau jiems nebuvo skirta papildomo dėmesio. Taip pat knygos pabaiga buvo ne tik nuspėjama, bet ir banali, ką jau kalbėti, jog kulminacinis taškas, kuomet visi pagrindiniai veikėjai susitinka ir, logiškai mąstant, turėtų įvykti sprogimas, tačiau vietoj to skaitytojas sulaukia paprasto vos ne kasdieniško pokalbio, o tai tikrai nuvilia.

Vos dėlto, apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie vaikystes knygas, „Otorių sakmės“ man padarė išties didelį įspūdį, jos privertė mane pamilti spausdintą žodį. Dar svarbu paminėti, jog 12-metis vaikas tikrai nekapsto taip giliai kaip 22-metų mergina, tačiau net ir dabar ši knyga kelia man malonius prisiminimus, nors turi kelias ryškias, mano galva, spragas. Kita vertus, tai tik parodo, jog skirtingu laikmečiu mums reikia skirtingų skaitinių ir tai yra savaime suprantama.

tumblr_inline_mquvzwc2tk1qz4rgp

 

Ačiū, kad skaitėte ir tikimės, kad jums ši darbinga savaitė neprailgo, o pabaigai norėtume pasiteirauti, kokios knygos vaikystėje jums paliko didžiausią įspūdį? 

Gražaus ir saulėto savaitgalio

miau

Jurga Ivanauskaitė “Stebuklinga spanguolė”

Sveiki draugai, šią savaitę visos mūsų rašytojos pristatys po vieną joms ypač ypatingą (brangią) vaikystės knygą, kuri vienaip ar kitaip turėjo įtakos tolimesniam jų gyvenimui, tad labai tikimės, kad jums patiks ir nieko nelaukdamos pristatome antrąją knygą:

cute-cat-on-stack-of-old-books-animated-gif

Knyga, man vaikystėje patikusi labiausiai ir tuo pat metu padariusi didžiausią įtaką, yra Jurgos Ivanauskaitės “Stebuklinga spanguolė”. Vis dar atsimenu dieną, kai ją gavau iš kaimynės, iš kurios šiaip jau ir dabar nesitikėčiau gauti geros literatūros, nes ne toks ji žmogus. Bet tąsyk gavau.

Man buvo kokie penkeri, ko gero dar nelabai mokėjau skaityti ir, jei gerai atsimenu, šią knygą man skaitydavo močiutė. Nuo to karto “Stebulingą spanguolę” skaičiau dar dešimt kartų, ko gero tiek pat, kiek ir “Mažąjį princą”. Ir tiesą sakant, knygos kažkuo gan panašios. Abi kalba apie kelionę, magiją, abiejose labai svarbi gamta ir žmogaus vieta joje. “Spanguolėje” net labiau.

Knyga pasakoja apie Algiuką, kuris yra antrokas ir siaubingai mėgsta spanguoles, bet jų nerenka, nes žino, jog šios uogos, kaip ir visos kitos, yra brangiakmeniai, puošiantys Karalienės Milžinės apsiausta, o vogti Karalienės turtą negerai. Tačiau vieną dieną taip atsitinka, kad berniukas nusiskina vieną uogą, ją suvalgo ir tada jam prieš akis pasirodo du magiški padarai Tomas ir Alisa. Tai vuokliai, ne vaiduokliai, nors ir panašūs, bet vaiduokliais niekas nebetiki, todėl jie beveik išnykę. Algiukas su dviem miško veikėjais leidžiasi į kelionę į vuoklių namus, nes visiems vuokliams labai įdomu pamatyti žmonių berniuką, o ir Algiukui įdomu kaip vuokliai gyvena ir kas jie išvis tokie.

Knyga, nors ir trumpa, pripildyta magiškų aprašymų, nuotykių ir, atrodytų, nesibaigiančių pasakų, įsipinančių į bendrą siužetą, bei rimtų gyvenimo pamokų. Manau,kad be galo svarbios ir pačios autorės kurtos iliustracijos, jose vaizduojami  veikėjai leidžia labiau įsijausti į istoriją ir praplečia pasakojimą, kuris pats yra vos 40+ puslapių trukmės.  Tikrai atsimenu, kad jį skaitant vaikystėje atrodydavo žymiai ilgesnis.

Istorija tikrai labai graži ir tokia šilta šilta, labai daug dėmesio skirianti gamtos saugojimui, bet ne per daug didaktinė. Žinau, kad nemažai yra tų, kuriems tiesiog nelimpa Ivanauskaitės rašymo stilius, bet net ir šiems norėčiau “Stebuklingą spanguolę” įgrūsti į rankas, visgi autorės darbai suaugusiems ir vaikams gan smarkiai skiriasi. Mano asmeninėj galvos lentynoj knyga tikrai stovi šalia “Mažojo princo”, o šis juk visam pasauliui patinka 🙂

viktorijos