Sakasama no Patema

Šiandien norėčiau pakalbėti apie nuostabų Anime filmą “Sakasama no Patema”. Jį siūlyčiau žiūrėti vėlų vakarą, kai tvyro ateinančios nakties atmosfera ir niekas netrukdo pašaliniais garsais. Dar labiau siūlyčiau jį žiūrėti lyjant ar šaltą žiemos vakarą, nes atmosfera tikrai atitiktų anime veiksmą. Nors jame nėra nei lietaus, nei sniego, kūrėjai puikiai sugebėjo pavaizduoti viską taip, kad žiūrėdamas galėtum pajausti tą tuštumą. Kažko trukumą, niūrumą, tačiau ir viltį bei troškimą gyventi kartu su mūsų pagrindiniais veikėjais.

Susijęs vaizdas

 Tai anime apie du vaikus, kurie jaučia tuštumą savo kasdienybėje, nori pamatyti, kas slypi už jų pasaulių ribų. Tik pradėjus žiūrėti, nesitikėjau nieko gero. Tačiau po pirmų minučių, buvo kažkokia kibirkštis. Nuo pirmų scenų galėjau pajausti abiejų personažų tuštumą, troškimą pažinti kitą pasaulį. O jiems susitikus, prasidėjo visas veiksmas.

Ne tik piešimas buvo nuostabus, tačiau ir filmo mintis. Eilinį sykį buvo parodyta žmonija, jų godumas valdžiai. Jie padarytų viską, kad tik galėtų išnaikinti kitą rasę ar paversti juos bandomaisiais triušiais. Šį anime siūlyčiau žiūrėti ir mažiems vaikams, kad suprastų, kas yra gėris, kaip reikia gyventi, pasitikėti vienas kitu. Nes nelengva atiduoti savo gyvybę kitam žmogui, ką ir padarė mūsų herojai, o kaip tai padarė, tai jau reiks patiems išsiaiškinti, nes tai ir yra viso filmo smagumas.

Neturiu minusų šiam nuostabiam anime filmui “Sakasama no Patema”. Jie sugebėjo įtraukti žiūrovą nuo pat pirmų minučių. Parodė žmonijos trūkumus. Taip pat įrodė, kad tas pats tikslas ir pasitikėjimas, gali įveikti visas baimes bei kliūtis. O piešimo stilius taip pat buvo labai malonus akiai. Dar didelį susižavėjimą paliko tai, kaip mūsų kūrėjai pavaizdavo saulę su žvaigždėmis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai galėtų būti žmonijos pasekmė. Dažnai net nesusimąstai, kad žmogus gali ne tik griauti, bet ir sukurti nuostabius dalykus, kaip žvaigždes. Tačiau gražūs kūriniai dažniau lieka nepastebėti bei neįvertinti, kas labai gaila.

Tikiu, kad jums šis anime filmas patiks taip pat, kaip patiko man. Smagaus žiūrėjimo.

otilija

    Yubiko

Reklama

Sora yori mo Tooi Basho

Šiandien norėčiau pakalbėti apie lengvą, nuotykių bei svajonių kupiną anime “Sora yori mo Tooi Basho”. Jei neturite ką veikti, norite atsikvėpti nuo kasdieninių darbų, ši animacija kaip tik jums. Jis ne tik kad lengvai žiūrisi, bet ir sugraudina, priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir parodo, kad dar ne vėlu mums visiems ko nors imtis šiame gyvenime.

 

Pradžioje esame supažindinami su mergina, kuri svajoja nukeliauti į Antarktidą. Tačiau visi tik iš jos šaiposi, nepalaiko šios idėjos. Ir štai, atsiranda mergina, kuri ja patiki, o svarbiausia ne tik palaiko jos svajonę bet ir padrąsina nenuleisti rankų, kad ir ką aplinkiniai kalba. Pagaliau, jos abi nutaria ten keliauti kartu. Tačiau, kaip tai padaryti? Čia ir prasideda mūsų herojų nuotykiai. Bėgant dienoms, prie jų prisijungia dar dvi merginos, kurių pagalba išsipildo ši jų svajonė. O svarbiausia, jos tampa draugėmis, kurios neišduoda viena kitos, padeda ištikus nelaimei ar dvejonėms bei bando suprasti viena kitos jausmus.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Sora yori mo Tooi Basho“

Šis anime mus pamoko apie draugystės tikslus. Parodo, kad kiekvienas žmogus yra su sava praeitimi, savomis dvejonėmis, baimėmis. Tačiau pasitikėjimas vieni kitais yra svarbiausia norint perlipti per save bei vėl pasitikėti žmonėmis. Visos animacijos metu, mums yra atskleidžiami merginų vidiniai pasauliai, jų baimės bei parodoma, kad kartu galima viską įveikti. Svarbiausia nieko nelaikyti savyje. Taip pat jis mus pamoko, kad niekada nereikia nuleisti rankų siekiant savo svajonės. Reikia nekreipti, ką šneka aplinkiniai, pasitikėti savimi bei žengti drąsiai į priekį. Visuomet bus tokių, kurie bandys tave sužlugdyti, bet bus ir tokių, kurie padės, padrąsins.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Sora yori mo Tooi Basho“

Jei norite pasinerti į svajonių kupiną pasaulį, “Sora yori mo Tooi Basho” yra kaip tik jums. Serija iš serijos jūs keliausite su merginomis vis arčiau jų tikslo, tačiau pakeliui išgyvensite begales jausmų bei apmąstymų apie pačių svajones bei tikslus gyvenime. Galiausiai pasieksime merginų tikslą bei mums bus parodyta, kad jei kažko tikrai labai stipriai nori, gali paversti realybe. Tereikia gerai paplušėti bei priėjus akligatvį, pasirinkti kitą kelią, o ne sustoti eiti pirmyn.

 

otilija

     Yubiko

Nuotykiai Sankt Peterburge (Rusija)

Baigėsi mokslai, prasidėjo vasara, o tai puikus metas keliauti. Kaip mano mama sako – „vasaros dienos ilgesnės, galima daugiau pamatyti“, o Rusijoje diena nesibaigia, nes yra baltosios naktys.

Pradėsiu nuo banaliausios dalies – kelio link Rusijos. Keliavome autobusu per visas tris Baltijos valstybes ir Narvoje (Estija) kirtome sieną, o nuo ten iki Sankt Peterburgo apie 120 km, tai tikrai nėra toli. Kelias buvo neblogas, aplinkui miškai, laukai, pievos, o virš galvos saulutė maloniai šildo, nors artėjant link Rusijos sienos vis dažniau galima buvo pastebėti kamuolinių debesų.

Pirmasis įspūdis atvykus į Sankt Peterburgą – Rusijos kultūros sostinę, Petro I miestą, mane šokiravo. Sankt Peterburgas panašus į Londoną tuo, kad yra sluoksniuotas, o aš gyvenau antrame centre, t.y.iki pačio centro tikrai nėra toli, tačiau pats rajonas mane kiek baugino. Pastatai „chruščiovkės“ tipo, kas atras pastatas „мойка 24 часа“ (automobilių plovykla 24h) bei kai kurios sienos apjuostos viela (beveik kaip kalėjimo sienos, tik kad žemesnės). Taip pat mane stebino, kad vakare šiame rajone nebuvo jokių žmonių, tik kartas nuo karto pravažiuodavo koks senesnis automobilis ir tyla. Čia neskaitant to, jog gatvės purvinos. Taigi, pirmoji diena mane lengvai šokiravo ir likau giliai nusivylusi.

20180621_094045.jpg

Puškino miestas. Paminklas A. Puškinui

Vis dėlto, kitą dieną aplankėme Puškino miestą bei garsiuosius Jekaterinos rūmus (įskaitant Gintaro kambarį). Pats miestas nedidukas, jaukus ir visi namukai spalvoti. Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko barokinio stiliaus Jekaterinos rūmai. Seniau jie buvo papuošti grynu auksu, bet imperatorei nepatiko visa ta pompastika, tad rūmai buvo nudažyti aukso spalvos dažais. Visgi, tačiau saulėta dieną tai atrodė įspūdingai.

This slideshow requires JavaScript.

Vertėtų paminėti ir milžinišką rūmų sodą, kuriame daugybe skulptūrų ir paviljonų. Pats parkas tartum padalintas į dvi dalis – laukinę ir žmogaus kurtą. Pirmojoje vešli, aukšta žolė, miško augalija, upelis, ežeras, tuo tarpu antrojoje – preciziškai viskas nugenėta, palaikoma simetrija ir tvarka, puošta skulptūromis. Be abejo, tai verta pamatyti ir pasivaikščioti. Drįsčiau sakyti, kad sodas paliko didesnį įspūdį nei rūmai.

This slideshow requires JavaScript.

Aplankėme mes ir Ermitažą, kuriame net turėdama žemėlapį sugebėjau pasiklysti. Pats Ermitažas – tai imperatoriškosios šeimos žiemos rezidencija skirta ramiai pabūti, pagalvoti apie viską bei atsipalaiduoti. Dabar, žinoma, čia įkurtas milžiniškas muziejus, kuriame yra apie 3 milijonus ekspozicijų, kurios išdėstytos per penkis aukštus (visų aukštų tikra nemačiau).

Žmonių buvo gausybė, tačiau Vatikane jų buvo dar daugiau, tad Ermitaže gal nuotraukų ir nepavyko padaryti, bet pasigrožėti paveikslais tikrai buvo smagu ir įdomu. Nesu menininkė, bet mane visada žavi, kaip žmogus gali sudėlioti tokias didingas mozaikas, iškalti tokias skrupulingas skulptūras ar nutapyti tokius tikslius portretus. Labiausiai žavėjo Leonardo da Vinci paveikslai.

This slideshow requires JavaScript.

Po Ermitažo lėkiau tiesiai į Vasaros sodus, kuriuose kaip tik vyko gyvų gėlių festivalis, tad viskas kvėpėjo ir žavėjo. Gausybė skulptūrų ir įvairiausių fontanų, prie kurių galima ramiai pasėdėti ir pasimėgauti akimirką. Šiaip, graliu drąsiai sakyti, jog parkų Sankt Peterburge yra gausybė ir visi jie nepriekaištingai sutvarkyti, be to, didžioji dalis turi ar tai skulptūras, ar tai fontanus, tad galima prisėsti ir pasigėrėti niekur neskubant.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip jau minėjau, mano kelionės į Sankt Peterburgą metu buvo baltosios naktys, tad tai puiki proga paplaukioti Peterburgo kanalais. Peterburgiečius gąsdino pakilęs vandens lygis, o mane – vėjas šaltas, bet miestas – nuostabus. Pasiplaukiojimo metu gidė pasakojo apie miesto istorija bei istorinės reikšmės pastatus, tad jaučiuosi šio to išmokusi. Ir žinoma, svarbiausia pasiplaukiojimo detalė – pakeliamieji tiltai.

Aplankytas buvo ir Paterhovas, kuris dažnai savo prašmatnumu lyginamas su Versaliu (nebuvau, negaliu lyginti). Petras I padėjo pamatus šiai karališkajai vasaros rezidencijai ir parko ansambliui netoli Suomijos įlankos krantų. Prabangūs rūmai ir ekstravagantiški fontanai, kurie šoka ar dainuoja.

Galiu prisipažinti, jog parke tiek daug takų ir takelių, kad lengva pasiklysti, tačiau fontanų gausa bei gamta išties užburia ir traukia akį. Man ramybės nedavė tik vienas klausimas, kaip visi imperatoriai nepasiklysdavo savo rūmuose bei soduose?.. Garbės žodis, aš tikrai pasiklysčiau ir verkčiau kamputyje, kol mane kažkas surastų, nes dydis žodžiai neapsakomas.

Be minėtų objektų buvau Prisikėlimo bažnyčioje, kuri dabar taip atlieka ir muziejaus funkcija, Isakijaus soborą, kuris taip pat atlieką muziejaus funkciją bei turi nuosavą katiną (t.y. katiną, kuris ten gyvena). Tikrai daug vaikščiojau po miestą, kurį Neva padalina į dvi dalis: XVIII a. ir po XVIII a.. Mane labiau žavėjo senoji dalis, ta jos didybė ir masyvumas. Stebino muziejų gausa, greičiausiai norint juos visus sąžiningai apžiūrėti prireikėtų kelių mėnesių (neskaitant Ermitažo).

Kas man labiausiai įsiminė, tai FIFA. Tas toks visų fanų bendrumas ir palaikymas tiesiog užburia. Tai buvo mano pirmas masinis renginys, pajaučia tą kolektyvinę sąmonę bei tą vibe. Tikrai smagu šaukti su visais bei išpūtus akis stebėti reginį, kuris kažkaip apjungia. Tik vat man įdomu, kaip būtų, jei būčiau Sankt Peterburge liepos 1 d., kuomet Rusija laimėjo prieš Ispaniją ir papuolė į ketvirtfinalį. Greičiausiai miestas nemiegotų (nors ir šiaip jis nemiega).

20180623_101337.jpg

Bendrai, Sankt Peterburgas man patiko, tai išties nuostabus miestas, kuriame kur kas daugiau žmonių nei Vilniuje, bet tuo pat metu mažiau nei Londone. Kainos per pus mažesnės nei Lietuvoje. Galima atsiskaityti rubliais, juaniais ir eurais. Kai kuriuose parkuose yra parduodamas maistas balandžiams… Tai kiek šokiravo, pirma maniau, kad čia žmonėms, bet oi kaip aš klydau… Maistas… Vat maistas, nors mūsų virtuvės turėtų būti panašios, mano skrandžiui kėlė klaustukų. Skanu, bet Lietuvoje skaniau gamina. Išsimis būtų ledai. Vat kas jau kas, bet ledai Sankt Peterburge buvo nuostabūs, jaučiau pieną, grietinėlę, uogas, bet šokoladas mūsų skanesnis.

Tai va tiek iš mano trumpos kelionės į Rusiją.

20180622_190410.jpg

Įdomūs faktai:

  • Sankt Peterburgas yra laikomas langu į Europą ne tik todėl, kad jis arti Europos sienų, bet visa architektūra bei kultūra.
  • Šis miestas yra pastatytas ant pelkių.
  • Statant Sankt Peterburgą buvo pareikalautą labai daug aukų. Didesnė tikimybė buvo žūti statybose bei kare.
  • Pavadinimas Sankt Peterburgas niekaip nėra susijęs su Petru I, tai Šv. Petras, kuris turėjo saugoti šį miestą. Pats pavadinimas yra vokiškos kilmės (galima pastebėti iš galūnės burg). Seniau jis buvo vadintas Leningradu. Šiuo metu oficialus pavadinimas yra istorinis Sankt Peterburgas, tačiau Leningradas vis dar vartojamas kalbant apie apskritį (tokiu būdu parodoma pagarba ir užuojauta visiems, kurie patyrė Leningrado blokadą).
  • Kas dar nežinojo, tai Rusijos herbas yra dvigalvis erelis. Viena galva simbolizuoja Europą, o kita – Aziją. Šis herbas atėjo iš Konstantinopolio (dabartinė Turkija). Dvigalvis erelis simbolizuoja du kontinentus bei daug galios sutelktos vienose rankose.
  • Rusijos vėliavą pasiūlė Petras I (Sankt Peterburgo įkūrėjas). Jis perėmė spalvas bei modelį iš Olandijos. Balta, mėlyna, raudona spalvos yra laikomos grynai Europos vėliavų spalvomis. Rusijos vėliava neturi gražaus pasakojimo kaip Estijos ar kitos šalis, tiesiog Petrui didelį įspūdį darė Europa bei jos kultūrinis palikimas, tad norėjo matyti kažką panašaus pas save Rusijoje.
  • Rusija nėra sena valstybės. Mums visiems žinoma Kijevo Rusia nėra tas pats kas Rusija. Tuo metu situacija tokia, kad ta kunigaikštystė, kuri yra stipresnė, ta ir valdo. Palaipsniui Maskvos kunigaikštystė įgavo daugiau galios ir būtent jos įsitvirtinimą jau galima laikyti Rusijos istorijos pradžia.
  • Rusija unikali šalis, turi beveik visas klimato zonas, per ją teka didžiausia Europos upė – Volga, turi giliausią gėlo vandens šaltinį – Baikalą.
  • Rusijos nacionalinis simbolis yra lokys (tiksliau, rudasis lokys). Tai glaudžiai susiję su šalies gamta bei klimatu. Tai stereotipas šalies, kurioje yra labai daug miškų, o juose gyvena lokiai. Dabar Rusija prekiauja nafta ir dujomis, o viduramžiais – kailiu. Taip pat skaičius 40 (rus. sorok) yra kilęs nuo kailinių kiekio. Seniau, kad išgyventum šaltą žiemą reikėjo 40 kailinukų, ryšuliukų, tai buvo vadinama sorok.

 

Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal

Sveiki visi ir atsiprašau, kad taip ilgai buvau dingusi 😦 Šiandien jums norėčiau pristatyti nuostabų anime pavadinimu “Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal”. Aš, asmeniškai, mėgstu viską: knygas, anime, kinus ir visą kitą, kur yra pavaizduojama nuo nieko  nepriklausoma moteris, mergina ar mergaitė. Kuomet skaitytojui ar žiūrovui parodoma, kad jos gali pastovėti už save. Būtent šis anime ir vaizduoja vienos merginos gebėjimą būti nuo nieko nepriklausoma.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal“

Pradžioje parodomas paprastos merginos gyvenimas, tačiau neilgai trukus, jis apsiverčia aukštyn kojom. Pasirodo, ji turi dvynį brolį, kuris turi pradėti eiti į privačią mokyklą, kurioje galioja pagrindinė taisyklė: jei nori būti gerbiamas, aukščiau visų, turi tai įrodyti muštynių kovoje. Kadangi pagrindinės veikėjos brolis nėra iš stipriųjų, taip pat nemėgsta muštis, jis apsikeičia vietomis su sese. Dabar, mūsų heroje, apsimetusi savo broliu, Hikaru, keliauja į naują mokyklą, kurioje jos laukia daugybę iššūkių bei kovų.

Kuo mane sužavėjo šis anime? Jis parodė, kad ir merginos gali būti stiprios. Mūsų pagrindinė heroje gerai įvaldžiusi kovos menus, tačiau jų griebiasi tik esant būtinybei. Iš pradžių, visi žiūrėjo į ją su panieka, nes ką gali padaryti tokio menko sudėjimo žmogus, tačiau visi jie apsiriko. Ji laimėjo visas kovas, parodė, kad niekas nežemins jos. Kaip sakoma, nespręsk apie knygą iš jos viršelio, taip nespręsk apie žmogų iš jo išvaizdos. Ji taip pat susirado naujų draugų, kurie padeda jai ištikus nelaimei. Nors jie dar nežino, kad ji iš tiesų yra mergina, visi drauge džiaugiasi kiekviena diena. Šio anime kūrėjai parodo, kad tikri draugai neišduos ir bus su tavimi iki galo.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Kenka Banchou Otome: Koi no Battle royal“

Na, o kaip mūsų herojai reaguos sužinoję tikrąją Hikaru tapatybę, teks kiek palaukti ir pažiūrėti šį nuostabų anime. Deja, pačiame anime mes to nepamatysime, nes jis yra gan naujas, kaip ir pati manga. Tačiau nenusiminkite, anksčiau ar vėliau mes gausime savo atsakymus, o tie, kurie nekantrauja, gali drąsiai perskaityti mangą ir nelaukti animacinės versijos 😉

otilija

Yubiko

F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“

Pabėgau nuo mokslinės ir pasinėriau į grožinės literatūros pasaulį. Dėkoju knygynui Sofoklis už puikią dovaną – F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Ši knyga praskaidrino mano niūrias mokslais ir stresu perkrautas dienas.

bananų

Tai jau antroji Fitzgerald knyga, kurią man teko skaityti (pirmoji – „Didysis Getsbis“), tačiau pats rašymo stilius išlieka nepakitęs, tarsi pokalbis su skaitytoju, kas mane itin žavi. Visada malonu, kai autorius kviečia keliauti drauge, ne tik pasyviai stebėti kelionę.

Bendrai, knyga pasakoja apie XIX a. pb. žmonių gyvenimus, o jei tiksliau – aukštuomenės gyvenimą. Trumpi apsakymai leidžia skaitytojui pažvelgti, kaip asmenys gyveno tais laikais bei koks buvo jų vertybinis laukas. Pastarasis leidžia suprasti, jog asmenys pasižymi vidine tuštybe, yra itin veikiami aplinkinių nuomonės ir yra linkę atsisakyti tikrojo savęs, kad tik būtų priimti visuomenėje.

Būdami dvidešimt penkerių, vyrai manosi jau viską žiną; trisdešimtmečiai paprastai per daug dirba ir būna pervargę; keturiasdešimtmečiai pasakoja begalines istorijas – visą cigarą surūko, kol užbaigia; šešiasdešimt… na, kai šešiasdešimt, tai jau netoli ir septyniasdešimt; o penkiasdešimt – malonus brandos amžius. Man patinka penkiasdešimtmečiai.

Ištrauka iš “Keista Bendžamino Batono istorija“

Išskiriant Bendžamino Batono istorija, tai tikėjausi kažko panašaus į filmą, tačiau filmas buvo žymiai įspūdingesnis, detalesnis, gilesnis bei perteikiantis platesnį emocijų spektrą. Kaip ir kituose apsakymuose, buvo malonu skaityti, siužetas įdomus, tačiau viskas slysta paviršiumi ir man pritrūko emocinių. Kitaip, viskas labai paviršutiniška, kaip ir to meto žmonės (gražus viršelis, o viduje tuščia).

20180604_100238

Bendrai, knyga man patiko, tai buvo tikra atgaiva palyginus su moksline literatūra. Fitzgerald įsuka skaitytoją į džiazu dvelkiantį pasaulį, kuriame vyrai yra tikri džentelmenai, o moterys – koketuojančius ir grožiu užburiančios damos.  Pasakojama apie meilę, draugystę, skausmą bei grožį. Šioje knygoje galima rasti kelias detales ir Fitzgerald gyvenimo, atrasti sąsajų tarp Lietuvos ir „Ledo rūmų“. Autorius įsuka skaitytoją į šį pasaulį ir su komunikuoja, neleidžia būti pasyviu stebėtoju. Apsakymai trumpi, įdomūs, tačiau per daug paviršutiniški, kita vertus, jie nemoralizuoja, tad kiekvienas gali pats padaryti išvadas. Tiems, kurie siekia smagiai praleisti lauką, ši knyga turėtų patikti.

 

miau

Plačiau apie knyga: štai čia

Kas slepiasi knygos viduje: štai čia

 

Per aspera ad astra (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, tiek daug tų “pirmųjų kartų“, kad mes pasiklydome laike ir erdvėje iš liūdesio ir džiaugsmo. Buvome kiek pasyvokos, tačiau pažadame susiimti ir “griebti jautį už ragų“.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Tiksliau, dalele savo “jaunystės“ laikų kūryba. Seniau be galo mėgau rašyti ir kurti savo pasaulį bei visus jame kontroliuoti. Mėgau įsivaizduoti galimus scenarijus – “kas būtų, jeigu būtų“.

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Per aspera ad astra“ (liet. Per kančias į žvaigždes). Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Jurgio Savickio “Ad astra“. Šią akimirką nelabai pamenu, apie ką buvo kūrinys bei kokias emocijas jis man sukėlė, tačiau jei jau įkvėpta jo parašiau šį “šedevrą“, esu tikra, kad palietė mano širdies stygas.

giphy

Trumpai apie “Per aspera ad astra“. Sukūriau šią istoriją savo kūrybos bendražygei 2012-2013 metais. Skaitydama šį kūrinuką dabar prisimenu senus gerus laikus, kuomet turėjau tiek daug minčių ir noro kurti. Deja, pastaruoju metu man tai sekasi vis prasčiau ir prasčiau (mokslai spaudžia visus gyvybinius syvus), bet man tikrai ši veikla patinka. Savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rutinos bei kasdienių bėdų.

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

Žemiau pateiktame tekste aš nieko nekeičiau nuo pat jo sukūrimo dienos.

*** *** *** ** ** * Per aspera ad astra * ** ** *** *** ***

Pradėsiu nuo to, jog mūsų santykiai niekada nebuvo šilti. Kiek save pamenu, mes nuo pat mažų dienų pešdavomės ir stačiai negalėjome vienas kito pakęsti. Galima būtų pamanyti, jog mumyse glūdėjo gili antipatija venas kitam, kuri neturėjo jokios konkrečios priežasties, tartum kažkas būtu mostelėjęs burtų lazdele, ir štai mes, vos tik pamatome vienas kitą, pradedame žaibuoti akimis bei kitaip rodyti nepasitenkinimą. Nepamenu dienų, kuomet mes gražiai sutarėme. Rodosi, jog vos tik išvydome šį pasaulį, mums buvo lemta tapti priešais. Vis dėlto, kito priešo aš turėti nenorėčiau.

Filipo šeima visuomet gyveno šalia mano šeimos. Kiek atmintis leidžia apriepti, mūsų šeimos visada puikiai sutarė. Keista ir vargu ar protu paaiškinama, kodėl mudu žengėme pirmuosius žingsnius neapykantos keliu. Filipas metais už mane jaunesnis, tačiau jam niekada negaliojo „gerbk vyresnius“ ir „mylėk savo kaimyną“. Tik nereikia manyti, jog jis buvo neklaužada ar chuliganas, tikrai ne. Jis buvo geras vaikas, turėjo ryškių tiklsų ir per ašaras ir kraują siekė jų. Vėliau, kai mudu vėl susitikome, aš stebėjausi kaip mažas berniukas iš kaimelio, kuris net nėra pažymėtas Šalies žemėlapy, tapo tarptautinio lygio žvaigžde.

Mes penkiolika metų gyvenome vienas šalia kito ir kasdien matydavomės, stengėmės pažeminti vienas kitą, pajuokti ar įstumti į duobę arba balą. Vis dėlto, sulaukusi šešiolikos susikroviau lagaminą ir iškeliavau į didmiestį. Buvau neprasta kaimo dainininkė, tad gavau pasiūlymą tęsti mokslus konservatorijoje. Būčiau kvaila, jei atmesčiau šį pasiūlymą, tad artimiausius trejus metus gyvenau ramybėje. Tiesa, be vokalo pasižymėjau sportiniais duomenimis – buvau neprasta futbolininkė, tad neužilgo gavau pasiūlymą treniruotis drauge su legendine „Polynesia“ komanda. Tuomet iškeičiau muziką į futbolą, tą akimirką ši sporto šaka mane traukė bei leido užsidirbti nemažus pinigus. Mano gyvenimas kilo į kalną, o vardas buvo vis plačiau ir plačiau minimas, tačiau likimo ironija pakišo man koją. Taip jau nutiko, jog „Polynesia“ negalėjo apsieiti be Filipo.

Mes gyvenome tame pačiame bendrabutyje, valgėme toje pačioje valgykloje ir treniravomės drauge. Žodžiais negalėčiau apsakyti tų baisių jausmų, kurie mane kankino. Kasdien troškau mesti į Filipą obuolį arba išpilti ant jo sriubą. Puikiai žinojau, jog jis taip pat to siekia. Kiekvienas rytas mums atnešdavo naują kovą ir susirėmimą, kurio pergalė reikštų išlikimą. Mes kasdien vienas kitą plūdome ir visais įmanomais būdais stengėmės vienas kito atsikratyti, parodyti, jog „Polynesia“ yra “mano“ teritorija.

Viskas pasikeitė, kai Filipas tapo komandos kapitonu, tuomet mūsų konfliktai po truputį rimo, mat jo pareiga buvo išlaikyti komandą vieningą kaip kumštis. Greičiausiai tuo metu pradėjau slapta žavėtis juo. Sunku patikėti, jog Filipas kažkada buvo mažas berniukas ir mes murkdydavome vienas kitą purvę. Dabar, kai jam sukako dvidešimt vieneri, jis toli gražu nebuvo panašus į mažą berniuką. Dabar jis buvo tvirtas vyras, kurio slapta arba viešai geidė dauguma merginų. Nenorėjau priklausyti jų tarpui, to niekada ir nepripažinau. Nepaisant to, jog mes nepravardžiuodavome vienas kito, mūsų santykiai tebebuvo įtempti, net sakomi vienas kitam komplimentai buvo status įžeidimas.

Mūsų santykiai pasikeitė, kuomet vieną lietingą dieną aš peržengiau ribą. Man nusibodo kapitono apatija mano, kaip komandos žaidėjo, balsui, tad užsukau Filipo kambary karšto vandens tiekimą. Žinoma, jog jis man atsakė tuo pačiu, ir lyg to būtų maža, Filipas nutarė užsukti į mano kambarį išsiaiškinti. Tą dieną mes susipyko kaip niekada anksčiau, vėjas lakstė kambary ir žiežirbos žibsėjo apie mus. Ketinau skelti Filipui antausį, kuomet jis pačiupo mano ranką ir, rodosi, be jokio vargo užlaužė ją man už nugaros, tuomet prispaudė prie sienos. Norėjau rėkti, tačiau kas iš to. Stovėjau tylėdama, net nemėginau ištrūkti, net tuomet, kai vaikinas mane paleido, aš netariau ne žodžio, atsukau jam nugarą. Mūsų ilgą laiką stebėjome vienas kitą, tartum mėgindami suvokti, ar žodžiai, kuriuos mes vienas kitam pasakėme, yra tiesa.

„Atleisk,“-tariau mintyse ir stebėjau žalias Filipo akis. Mėginau suprasti, kas sukasi jo galvoje, tačiau veltui. Galiausiai ketinau jį atstumti, kai staiga vaikinas nusišypsojo visai nepiktybiška šypsena, kurios man dar niekada neteko matyti, tad šyptelėjau jam atgalios. (Žinote, šypsena lengva užsikrėsti.) Filipas pasilenkė ir mane pabučiavo. Mano kūnu greitai perbėgo nervinis impulsas. Būtų tai kitas nekenčiamas komandos narys (tokių būta), trenkčiau antausį, tačiau Filipas… Mes pažinojome vienas kitą kaip nuluptus, žinojome vienas kito privalumus  bei kur pasireiškia jų stygius.

Kitą dieną Filipas atsisėdo prie mano stalo ir nusišypsojęs ta miela šypsena, palinkėjo man gero apetito. Mūsų draugai liko netekę žado. Rodosi, jog visus dvidešimt metų su viršumi ketinome vienas kito atsikratyti žiauriausiais būdais. Kaip taip nutiko, jog dabar sėdime prie vieno stalo ir šypsojomės vienas kitam? Atsakymo ir aš nežinau į šį klausimą. Po to baisaus kivirčo, mes pradėjome viską nuo nulio, lyg maži vaikai mokė mes vaikščioti draugystės ir taikos keliu. Ir kas galėtų pamanyti, jog po kelių metų Filipas taps mano teisėtu vyru ir mes drauge auginsime du mažus berniukus…

Dabar, kai žvelgiu į praeitį, šypsausi. Prisimenu, kai būdami penkerių, šešerių, septynerių ir net dešimties metų, mes stumdėmes, maudėme vienas kitą purve, mėtydavome vienas į kitą popieriukus bei maistą. Pamenu, kai mus viešai bardavo mokytojai, tėvai bei kiti kaimelio gyventojai. Pamenu, kiek aš ašarų išliejau, kiek gėdos ir pažeminimo patyriau. Vis dėlto aš nieko nekeisčiau. Esu laiminga, jog turiu Filipą. Mes tapome patys gerausi draugai bei mūsų šeimoje nestinga laimės.

Violeta

 miau

 

Mathias Malzieu „Mechaninė širdis“

Sveiki, knygų skaitytojai!

Šį kartą norėčiau trumpai pristatyti knygą“ Mechaninė širdis“. Paskutinį kartą ją skaičiau dar pagrindinėje mokykloje ir ji man pasirodė įdomi, tačiau, kaip suprantu dabar, aš jos tinkamai neįvertinau. Mano akimis žvelgiant, visa „Mechaninė širdis“ yra metafora, kuri atspindi vidinius žmogaus išgyvenimus, kuomet jis įsimyli.

Trumpai apie rašytoją. Malzieu yra prancūzų roko grupės „Dionysos“ vokalistas, kuris yra parašęs kelias knygas. Rašytojas yra užsiminęs, kad kuria knygas kaip filmus. Taip pat yra sukūręs joms garso takelius. „Mechaninė širdis“ išsiskiria tuo, jog pagal ją yra sukurtas animacinis filmukas bei vyksta teatralizuoti spektakliai (įskaitant ir Lietuvą).

18634984

„Mechaninė“ širdis“ – tai kelionė į 1874 metų Škotijos sostinę Edinburgą. Berniukas vardu Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio naktį, todėl jo širdis suledėja ir jam reikia naujos. Gydytoja – žiniuonė Madlena įtaiso jam laikrodį su gegute, kuris visą likusį Džeko gyvenimą turi atstoti širdį. Mechaninė širdis nėra tokia stipri ir patvari kaip tikroji, todėl Džekas turi vadovautis trejomis taisyklėmis: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada neįsimylėti. Pirmas dvi taisykles įgyvendinti gal ir įmanoma, tačiau kaip su meile? Kas nutiks, kai berniukas įsimylės? Būtent apie tai ir pasakojama šioje knygoje.

I love you crookedly because my heart’s been unhinged from birth. The doctors gave me strict instructions not to fall in love: my fragile clockwork heart would never survive. But when you gave me a dose of love so powerful – far beyond my wildest dreams – that I felt able to confront anything for you, I decided to put my life in your hands.

Aš manau, jog Malzieu siekė sukurti knygą, kuri galėtų varžytis su Tim Burton kūryba, nes „Mechaninė širdis“ turi savyje lašą gotiškos literatūros žavesio. Deja, jam nepasisekė įgyvendinti šio tikslo (mano galva). Nors istorija gana tamsi, tačiau tuo pat metu siužetas yra gana paprastas ir lengvai nuspėjamas. Momentais ši knyga man kėlė įtarimą, turint omeny siužeto laikmetį (1874 metai), kai kurie minimi įvykiai turėjo įvykti tik XX a. vidury, tad… Tokių istorinių šuolių buvo nedaug, bet, nepaisant istorinės grandinėlės, jie visai gražiai įsimaišė į bendrą visumą ir kai kur net pagyvino situaciją.

…you destroyed your heart in front of Miss Acacia. You wanted to show her how much you were suffering, and at the same time how much you loved her. It was a rash and desperate act. But you were just a boy then-worse, a young man with childish dreams, who survived by muddling dreams and reality.

Man skaitant šią knygą kirbėjo keli klausimėliai. Pirmasis, kodėl ši knyga Lietuvoje neturi amžiaus cenzo ir yra priskiriama vaikų literatūrai? „Mechaninė širdis“ tikrai reikalauja kiek vyresnio skaitytojo norint geriau suprasti visą istorijos žavesį. Antrasis klausimas, kaip mieloji Andalūzijos gėlelė, dar vadinama mažąja dalininke arba tiesiog miss Akasija, nepastojo? Manau, jog šis klausima taip ir liks neatsakytas…

Bendrai, knyga man patiko, tačiau negalėčiau pasakyti, kad sužavėjo. Ji nėra išskirtinė. Mano galva, tai savotiška pasaka skirta jauniesiems suaugusiems, kuri atskleidžia vidinį meilės pasaulį bei tai, jog meilė ne visada būna logiška ir racionali. „Mechaninė širdis“ parodo, jog svarbu ne tiek išsaugoti savo širdį, bet mokėti ją patikėti kitam asmeniui, kitaip – atsiverti kitiems. Tai romanas pieštas tamsiomis spalvomis, taikant kandų humorą, paliečiant skaudžias temas (patyčios, netektys, melagingi kaltinimai, šmeižtas, pavydas ir pan.), todėl vienu ar kitu būdu prikausto skaitytoją ir nepaleidžia jo tol, kol šis užvers paskutinį puslapį. Kita vertus, veikėjai momentais erzino, o užvertus paskutinį lapą mano galvoje zujo tik viena mintis – „taip tau ir reikia. Pats kaltas“.

miau

Jei skaitėte šią knygą, matėte filmuką ar spektaklį, pasidalinkite savo nuomone 🙂

Lietuvos knygų blogeriai

Esu tikra, kad daugumai pažįstamas tas jausmas, kuomet sudomina knygos aprašymas, tačiau kažkas tarytum sako, jog „ši knyga ne tau“ arba „tau ši knyga nepatiks“. Ką tokiais atvejais jūs darote? Asmeniškai aš mėginu sužinoti knygos privalumus ir trūkumus Goodreads arba skaitydama lietuvių knygų blogerių atsiliepimus.

Sunku suskaičiuoti visus esamus lietuvių knygų blogerius, nes jų tikrai daug. Vieni aktyvūs Instagram platybėse, kiti reiškiasi Facebook, treti naudoja kitas platformas. Vieni lietuviai orientuojasi į plačiuosius vandenis ir rašo bei aprašo knygas anglų kalba, kiti renkasi Lietuvos skaitytoją, žinoma, yra ir mišrių. Taip pat galima pastebėti, jog vieni skaito įvairią literatūrą, kiti išskiria konkretų žanrą, o dar kiti dalinasi nuomone apie knygas, kurios šiuo metu yra populiarios. Kitaip, esu tikra, jog atsižvelgiant į informacijos srautus galima atrasti tai, kas jums patiks.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis keliais lietuvių blogais, kuriuose kartas nuo karto apsilankau ieškodama įdomių knygų, kurios galėtų paįvairinti mano laisvalaikį, arba įkvėpimo.

cropped-pavasaris1.jpg

Man patinka rašymo stilius. Susidaro įspūdis, kad tekstų autorės kalbasi su skaitytoju, pasidalina savo emocijomis, mintimis bei trumpai pristato knygos turinį.

Visų pirma, man laba gražus blogo dizainas. Nėra kažkuo išskirtinis, tačiau akiai labai malonus. Taip pat man patinka argumentuota nuomonė bei įvardijami knygos privalumai ir trūkumui. Be to, šis blogas vienas iš nedaugelio, kuris skaito ir aprašo lietuvių autorių knygas.

Šis puslapis savo turiniu man pasirodė artimiausias tam, ką aš mėgstu skaityti. Mane kartais purto nuo YA ar kitos šiuolaikinės literatūros, mieliau renkuosi klasiką. Bloge randu knygų, kurias jau esu skaičius, tad visai smagu prisiminti, apie ką jos buvo bei pasidžiaugti, jog mano ir autorės nuomonės sutampa. Reiškia ne aš viena tokia 😀 Taip pat Skaitome knygas galima sutikti rubrikų (pavadinkime taip), kurios paįvairina blogo turinį ir mano subjektyvia nuomone – yra įdomios.

Man patinka pats autorės rašymo stilius. Taip pat smagu atrasti knygas, kurias ir pati esu skaičius. Nuomonės ne visada sutampa, tačiau smagu matyti, kaip tos pačios knygos kelia skirtingas emocijas skirtingiems skaitytojams.

Nuskambės labai keistai, tačiau šiame bloge vyraujantis knygų turinys yra toks, kokio aš pati nepasirinkčiau ir neskaityčiau (yra išimčių). Vis dėlto, man smagu trumpai susipažinti su kitokių knygų turiniu, nes turiu keistą įprotį, kurį vadinu – „aš turiu žinoti“ (aš net knygas skaitau nuo galo, nes turiu žinoti, kuo ji baigsis…). Be to, labai malonus rašymo stilius ir tekstai nėra perkrauti nereikalinga informacija.

Šis puslapis man patinka ne tiek dėl savo aprašymų, kiek dėl nuotraukų. Kartas nuo karto užsuku pasisemti įkvėpimo ar pasimokyti daryti gražias nuotraukas, bet kažkaip man nesiseka. Neturiu fotografo gyslelės ir šiaip nesu iš tų, kuriems patinka fotografuoti, tačiau žiūrėti… Čia jau kita kalba.

Šis blogas skirtas detektyvams, o aš esu jų maniakė, tad kartas nuo karto užsuku pasiieškoti kokios nors įdomios knygos skaitymui ar šiaip pasidomėti detektyvų pasauliu, kuris yra daug gausesnis nei aš įsivaizdavau.

miau

O kokius blogus jūs lankote? Kokie jums patinka?

Gal turite kokių rekomendacijų? Kokius blogus aš turėčiau aplankyti?

Pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

 

 

Kriterijai, pagal kuriuos renkuosi blogus:

  • Lietuvių kalba.
  • Aktyvumas (bent vienas įrašas per mėnesį).
  • Apžvalgų, straipsnių ir kt. turinys. Nepasitikiu nuomone, kuri telpa vienoje pastraipoje.

 

 

Edgar Allan Poe „Auksinis vabalas“

Greičiausiai dauguma yra girdėję apie Poe ir kūrybą. Ši pavardė dažnai siejama su gotikine literatūra, o pats rašytojas laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Jis vienas iš pirmųjų ėmęs rašyti trumpus apsakymus, kuriuose atsiskleidžiama beribė vaizduotė, fantastiška išmonė ir siaubo elementai. Poe kūryboje galima surasti pamišėlių, kerštautojų, žudikų, moterų prisikeliančių iš mirties daug kitų įdomių istorijų.

Pats Poe buvo užsibrėžęs tikslą – gyventi iš savo rašymo, tačiau deja ši profesija neatnešė vyrui daug turtu, priešingai – pasmerkė jį nepritekliui ir skurdui. Kita vertus, kaip dažniausiai ir nutinka, geriausi rašytojai yra pripažįstami tik po savo mirties, panašiai ir su Poe. Dabar autoriaus vardu pavadinta premija apdovanojami geriausi mistikos žanro kūriniai.

Mano pirmoji pažintis su Poe buvo animacinio filmuko „The Simpsons“ metu, kuomet rodė Poe „Varnas“ adaptaciją, po kurios perskaičiau originalą. Kiek vėliau perskaičiau apsakymą „Juodas katinas“ . Man patiko tamsus ir šiurpą keliantis Poe rašymo stilius, tad nutariau paieškoti kitų jo kūrinių ir džiaugiuosi suradusi „Auksinį vabalą“.

IMG_20180309_184556_375

„Auksinis vabalas“ – populiariausių Edgaro Allano Poe apsakymų rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu kūriniu tapęs apsakymas, kuriame pasakojama apie Viljamą Legrandą, kuriam įkanda ausinis vabalas. Viljamą apsėda mintis ieškoti paslėpto lobio, o į pagalbą pasikviečia savo draugą, kuris neužilgo ima abejoti savo draugo sveika nuovoka ir įnirtingai siūlo kreiptis pagalbos (kaip ir Viljamo tarnas Jupiteris).

Taip pat šioje knygoje rasite dar aštuonias istorijas. Vienos įdomesnės, kitos kasdieniškesnės, tačiau visos vertos dėmesio. Žinoma, reikia sutikti, kad mistikos ir siaubo supratimas, kuris buvo XIX a. ir yra dabar, ryškiai skiriasi, tad ir Poe kūriniai postmoderniam skaitytojui nėra tokie šiurpulingi, tačiau vis vien sugeba žavėti savo tamsa ir paslaptimi.

Man kyla įtarimas, jog Arthur Conan Doyle sukūrė Šerloką Holmsą būtent pagal Poe veikėją Dupeną, nes jie tartum skirtingų laikmečių broliai. Abu šie veikėjai vadovaujasi dedukciniu mąstymu ir analizuoja painiausias mįsles lyg gliaudytų riešutus.

Vis dėlto, kai kurie Poe pasakojimai man pasirodė sausoki, kitaip – sunkiai skaitėsi ir buvo gana nuobodu. Taip pat rašytojas turi polinkį rašyti ilgais sakiniais, kas reikalauja didesnės skaitytojo koncentracijos. Poe yra iš tų autorių, kurie mėgsta savo kūriniuose įdėti daug konteksto informacijos, kad geriau apibūdintų situaciją, vietomis man šios informacijos buvo per daug, tad vėl, pasunkino skaitymą ir kėlė nuobodulį. Bendrai, Poe turi savitą rašymo stilių, kuri vieniems gali patikti (man), o kitiems ne.

Kita vertus, aš mėgstu detektyvus, tačiau nesu mistikos mėgėja, tad man Poe „misticizmai“ pasirodė visai švelnūs, ką jau kalbėti, jog beveik viską galima buvo paaiškinti sveika nuovoka (šioje knygoje išimtis būtų tik „Ašerių namų žlugimas“). Atsižvelgiant į Poe laikmečio kontekstą, manau, jog jo darbai yra tikri šedevrai, jis moka taip susukti veiksmą, taip viską supainioti, kad skaitytojui sunku susigaudyti kas ir kaip, kol jam tai nėra paaiškinama. Taip pat momentais Poe verčia šiurpus bėgioti kūnu ir laužyti galva, kaip čia taip viskas vyksta. Lyginant rašytojo kūrinius su šių dienų detektyvais (mistikos neskaitau, tai negaliu vertinti), galima pastebėti ryškų skirtumą, tačiau man visada smagu nusigauti prie ištakų.

Bendrai, knyga man patiko. Vienomis buvo nuobodoka, tačiau vieni apsakymai kompensuoja kitus. Taip jau mano gyvenimas susiklostė, jog dažniausiai knygas skaitau viešajame transporte, tad galiu garantuoti, jog man kelionės neprailgo su „Auksiniu vabalu“. Ši knyga tikrai turėtų patikti tiems, kas yra Šerloko Holmso gerbėjai, mėgsta detektyvus ir lengvą mistiką (ne vaiduoklius ir raganas, bet labiau psichologinę mistiką). Ir žinoma, jei esate pradedantysis detektyvų mylėtojas, esu tikra, kad Poe jūsų nenuvilks (bent jau apsakymas „Auksinis vabalas“ nenuvils, jis vienas iš įdomesnių), nes, kaip minėjau, tai detektyvų klasika ir ištakos.

Gražiausi linkėjimai 🙂miau

Tyrai (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Prisimenu, kai būdama 12 metų susipažinau su forumų pasauliu. Tais laikais gyvavo zerbra.lt portalas, kuriame mano bendraamžiai kūrė įvairias apysakas, noveles, poeziją, fan fiction ir kita. Mane tai žavėjo, nes nieko panašaus nebuvau mačius ir skaičius. Tame portale susipažinau su daug nuostabių žmonių ir su viena iš jų ėmiausi kūrybos. Ji mane paskatino ir palaikė šiame kelyje. Mudvi kūrėme bendrus kūrinius, svajojome ir rašėme. Galima sakyti, kad ji mane užkrėtė rašyba. Ilgą laiką aš svajojau rašyti, norėjau būti rašytoja, leisti knygas ir užkariauti pasaulį.

Dabar mano požiūris kiek pasikeitęs, tačiau vis dar jaučiu malonumą rašyti. Žinoma, neketinu užkariauti literatūros Olimpo, tačiau ir pačios kūrybos nenorėčiau apleisti. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pasinerti į kitą pasaulį, kurį aš galiu pilnai kontroliuoti.

Seniau aš rašiau ir kūriau vos ne kasdien. Kartais viena, o kartas su drauge (pavadinkime ją Ana). Drauge mes esame sukūrusios ne vieną novelę (pavadinkime taip). Visai neseniai atradau didžiąją dalį mūsų bendrų bei savo kūrinių. Skaitant juos suprantu, kad iki “literatūrinio tobulumo“ jiems dar labai toli, tačiau tai labai miela. Aš esu gana sentimentali, tad skaitydama senuosius mūsų bei savo darbus šypsausi, nes tai geriausia, ką tuo metu mes (aš) galėjome sukurti. Be to, tai dalis mano vaikystės, dalis mano svajonių.

finders-hitting-old-typewriter-keys-animated-gif

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Tyrai“. Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Conn Iggulden romano “Lanko viešpačiai“ (ta proga reiks dar kartą perskaityti šią knygą, nes mano interpretacija gana įdomi). Pamenu, jog knyga mane sužavėjo, tad nieko nuostabaus, jog nutariau pasinerti į tą pasaulį.

Taip pat “Tyrai“ buvo įkvėptas mano ir Anos bendro kūrinio. Mes kūrėme drauge, pasidalinome veikėjais. Žemiau esantis pasakojimas yra iš mano veikėjo Rachano perspektyvos. Tekste yra minimos Lero, Kio bei Rachano dukra – šios damos yra Anos vaikai (kaip ir daug kitų nuostabių veikėjų, kurie mano tekste nėra paminėti).

 

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

TYRAI

(pateiktas tekstas parašytas 2013/2014 metais ir netaisytas)

Mano gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, net tada, kai buvau visai mažas, ant mano pečių gulė atsakomybė, kurios aš deramai net nesupratau. Kiek save pamenu, niekada neturėjau teisės ištarti žodžių „nenoriu“ arba „negaliu“. Motina kartais apsimesdavo, jog negirdi to, tačiau tėvas niekada negailėdavo priekaištu ir nebijojo parodyti savo jėgos. Dažnai žmonės sakydavo, kad esu chano sūnus ir privalau daryti vieną ar kitą.  Niekada neturėjau žodžio laisvės, jei tėvas pasako, reiškia net mintyse neturiu teisės burnoti. Motinos žodžiai taip pat šventi. Tiek aš, tiek mano vyriausias brolis turėjome perkopti per save ir besąlygiškai klausyti tėvų, nes bet koks mūsų gestas gali būti pražūtingas tėvui, kuris buvo visos genties chanas.

Niekada nepamiršiu savo senelio Jageru laidotuvių. Nepažinojau savo senelio (vargu ar iš viso esu jį regėjęs akyse), o ir pažinoti nebuvo ko. Jageru ilgą laiką buvo chanu. Jam puikiai sekėsi išplėsti Vilkų teritorines valdas, kovoti su priešais bei valdyti gentį. Neužilgo Vilkai tapo tikru tyrų siaubu. Aš buvau mažas ir deramai to nesupratau, tačiau mūsų gentis pasižymėjo agresyvumu, vikrumu bei jėga. Mirtis mūsų gentį lankydavo diena iš dienos ir man tai tapo kasdienybe, juk visi mes vieną dieną mirsime ir Motina žemė mus pasiims į savo globą. Taigi mirus seneliui visa gentis susibūrė pagerbti velionio. Šamanas pradėjo apeigas, kurios buvo nuobodžios, ilgos ir vaikui nesuprantamos, o aš turėjau sėdėti šalia motinos ir tylėti. Mielai būčiau ėjęs į palapinę, tačiau motina neleido. Norėjau eiti žaisti, bet motina neleido. Tą dieną saulė kepino kaip niekada anksčiau, norėjau pasišalinti į pavėsį ar bent atsigerti vandens, tačiau ir tai buvo draudžiama. Ji tvirtai laikė mano ranką, kol ji pamėlynavo ir aptirpo. Stengiausi suprasti, kodėl mano motina taip su manimi elgėsi, tačiau ji uždraudė man net krustelti ir liepė tylėti, nes „tu chano sūnus“ ir „tu privalai“. Tik tą dieną, kai saulė svilinančiai kepė mano kūną, o motina staiga pamiršo, jog esu jos vaikas, aš pirmą kartą susimąsčiau, jog tie žodžiai iš tiesų kažką reiškia.

**

Gyvenant tarp vilkų ir staugti pramoksi. Nebuvau iš tų berniukų, kurie mieliau glaudžias prie mamos, o ir daryti to buvo neleista. Mėgau būti laukuose, jodinėti, plaukioti bei šaudyti iš lanko. Niekada nebuvau mėgėjas tiesioginės kovos, kai visi mano bendraamžiai tik ir kovojo tarpusavyje. Man labiau patiko stebėti jų veiksmus, o atėjus metui, aš lengvai panaudodavau jų jėgą prieš juos pačius. Mėgau kurti strategijas bei spąstus, niekada nesiveldavau į kovą be plano. Kitaip tariant, buvau visiška brolio priešingybė, kuris pasižymėjo jėga, drąsa bei veržlumu. Dauguma genties vyrų tikėjo, kad Sharchanas užims tėvo vietą ir taps chanu, tačiau buvo ir tokių, kurie labiau vertino mano gebėjimą analizuoti bei strateguoti. Bet kokiu atveju tėvas dėjo dideles viltis, jog vienas iš mūsų taps Vilkų genties chanų. Greičiausiai tuomet, kai mudu su broliu tai suvokėme, tarp mūsų prasidėjo konkurencija, kuri ilgainiui peraugo į neapykantą.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiausi lavintis fiziškai, kad nenuvilčiau tėvo, tačiau mano brolis visuomet būdavo žingsniu priešaky. Galiausiai jis subrendo ir tėvas atidavė jį į domingų gentį, kurioje jam buvo paskirta žmona bei metai pragariškų kančių, ko pasėkoje jis turėjo užsitarnauti gerą vardą ir užsitikrinti sau chano vietą. Metai be brolio teroro žinoma buvo palaima, tačiau vis vien uoliai treniravausi ir dauguma vyrų apie mane gerai atsiliepė, tai buvo tartum balzamas mano širdžiai. Vis dėlto po metų, kai grįžo brolis, tėvas nusiuntė mane į domingų stovyklą, kurio aš kentėjau pragariškas kančias.

Niekada nemaniau, jog svetimoje gentyje taip gali elgtis su Vilkų chano sūnumi. Mane nuolatos žemino, tyčiojosi, liepdavo dirbti be poilsio bei maisto. Vis dėlto tai buvo menkniekis palyginus su tuo, jog mane diena iš dienos lygindavo su broliu, kuris, pasak domingų, visa galva už mane geresnis. Buvau ūmaus būdo, todėl nesitaikiau su tuo, puldavau į kovą su bet kuo, kas tik drįsdavo mane pažeminti, tačiau domingai visada užstodavo savo žmones, todėl kliūdavo man. Būdavo naktų, kai negalėjau užmigti, nes maudė visą kūną, kuris buvo nusėtas mėlynių ir žaizdų. Ką jau kalbėti, jog mano būsima žmona akivaizdžiai turėjo valgymo sutrikimą ir buvo man neištikima. Vis dėlto neturėjau laiko gilintis į jos problemas, rodos, jog visas pasaulis būtų susimokęs prieš mane ir kiekviena diena domingų stovykloje buvo tikra kančia. Niekaip negalėjau suprasti, kaip Sharchanui pavyko iškęsti metus. Vis dėlto jei ne brolis, greičiausiai būčiau neištvėręs kasdienės kančios. Žinojimas, jog jei suklupsiu, brolis taps chanu, diena iš dienos palaikė man gyvastį bei teikė jėgų. Ką jau kalbėti, jog turėjau mintyse kerštą kiekvienam prakeiktam domingui, kuris drįso pakelti prieš mane balsą ar ranką.

Diena, kai Vilkų genties vyrai atvyko manęs pasiimti buvo palaima. Tą dieną ne vienas domingas nedrįso net pažvelgti į mane. Pagaliau aš tapau žmogumi jų akyse. Greičiausiai per metus domingų stovykloje įgijau visas blogiausias savo būdo savybes. Žinau, jog vieną dieną jie klupės po mano kojomis ir maldaus pasigailėjimo. Niekas neliks nenubaustas, jei tik mane žemino. Galų gale aš nesu menkas žemės kirminas, esu chano sūnus, esu vilkas.

**

Grįžimas į gimtuosius namus buvo tartum antras gimimas. Tokia palaima žygiuoti tarp gerų ir matyti vyrus, kurie atiduoda pagarbą. Vis dėlto neviskas buvo taip, kaip tikėjausi. Per metus, kol manęs nebuvo, brolis pradėjo dominuoti gentyje, todėl susigrąžinti gentainių palankumą buvo sunkus darbas, net nenumaniau nuo ko pradėti. Laikui bėgant santykiai su Saharchanu pasiekė aukščiausia tašką, nekartą susitikę griebdavomės smurto bei ginklų. Keista, jog mes abu likome gyvi, greičiausias Motina žemė bei Tėvas dangus buvo suplanavę mums kitą lemtį.

Neužilgo mano žmona Kio tapo nėščia. Tai buvo puiki ir džiugi žinia ne tik man, namiškiams bet ir visai genčiai. Žinojau, jog mano brolis jau turi dukrą, todėl vyliausi turėti sūnų. Bet kokiu atveju, vaikas yra džiaugsmas, todėl nekantriai laukiau jo gimimo. Dauguma gentainiu taip pat smalsavo, kas gims. Kitaip tariant, pirmuosius mėnesius atmosfera gentyje buvo palanki bet kokiam įvykiui. Tuo metu mes buvome vieninga gentis, kurioje kiekvienas vilkas palaiko kitą vilką. Gaila, jog tai truko neilgai.

Medžioklės metu vilkai buvo užpulti kaimyninės genties. Mums pavyko atsilaikyti ir nugalėti, tą dieną nepagailėjome nė vieno. Kiekvieno drįsusio stoti mūsų kelyje galva lėkė nuo pečių. Vis dėlto šios kovos sūkuryje Vilkų chanas buvo sužeistas užnuodytos strėlės. Niekas negalėjo tuo patikėti, tačiau mano tėvui teko kovoti su mirtimi. Neužilgo sužinojau, jog genties chanu buvo paskirtas Sharchanas, tačiau tą pačią dieną sužinau labiau stebinančią naujieną – tėvo geriausias draugas, artimesnis negu brolis, ketino pasiskelbti chanu ir valdyti gentį. Nemaniau, jog gentis drįstu pasipriešinti chano sprendimui, tačiau diena po dienos vis labiau įsitikindavau tuo, jog Sharchanui gentis nepaklus. Tiek aš, tie brolis turėjo patikimų vyrų, tačiau skaldyti gentį būtų buvę pražūtinga, net kilus maištui mudviejų pajėgos neatsilaikytų ir žūtų daug nekaltų žmonių. Teliko vienas sprendimas – pasiduoti, tačiau nei aš, nei brolis negalėjome sau to leisti. Mes vilkai, o tai reiškia, jog mieliau mirsime, nei prarasime orumą ir pasiduosime.

Motinai žemei paėmus tėvą į savo glėby naujasis chanas ketino nužudyti kiekvieną žmogų, kurio kūnu teka chano kraujas. Gentis nedrįso to daryti, nes bijojo užrūstinti dievus bei mano tėvo dvasią, tačiau visi suprato, jog palikti mūsų gyvų negalima, nes mes be abejo keršysime kiekvienam, kas mus išdavė, o mus išdavė visa gentis. Jei ne motina, kuri stojo ginti apeliuodama į tai, jog mūsų mirtis užrūstins dievus, vargu ar mums pavyktų likti gyviems. Vis dėlto naujasis chanas tarė savo žodį, genčiai susikrauti savo turą ir išvykti, o mūsų šeima liko nuošaly. Mes netekome visko, ką turėjome. Buvome palikti likimo valioje, o kas blogiausia, naujasis chanas paskelbė mūsų galvų medžioklę. Tiek aš, tiek Sharchanas turėjome patikimų žmonių, todėl apie medžioklę sužinojome anksčiau laiko, bet turėjome mąstyti greitai. Neturėjome jokio turto, jokių ginklų, teko bėgti tuoj pat, kad iki aušros pasiekti slėptuvę.

Sunku nusakyti tą laiko tarpą, kuomet mums teko slėptis nuo vilkų, žmonių, kurie buvo mūsų šeima. Sharchanas ir aš turėjome mažus vaikus, žmonas, senyvą motiną bei du brolius. Taip pat su mumis bėgo Lero, kuri praskaidrino mano tolimesnį gyvenimą. Pabėgo ir motinos tarnaitė. Man ji nė kiek nerūpėjo, mielai būčiau palikęs ją gentyje, vis vien niekas jos neliestų, blogiausia tai, kad tarnaitė galėjo mus lengvai išduoti, ji juk galėjo lengvai būti pastebėta Vilkų ir tokiu būdu visus mus pasmerkti mirčiai. Mielai būčiau perpjovęs jai gerklę, tačiau neturėjau galimybės to padaryti, o vėliau nebuvo ir reikalo. Kitaip tariant, situacija buvo sunki ir nepavydėtina, kai kiekvieną dieną bei naktį girdėdami arklių kanopų bildesį bijodavome netekti gyvybės. Vis dėlto mums pavyko pabėgti bei išgyventi.

**

Metai po metų aš siekiau to, ko niekas kitas negalėjo pasiekti. Iš nieko subūriau gentį, tapau jos chanu. Kaip ne keista, Sharchanas tam pritarė, po metų praleistų kovojant su mirtimi, mes tapo artimi, kaip tikri broliai. Niekada vienas kitam nerodėme prieraišumo, bet puikiai supratome, jog vienas be kito pražūsime. Sharchanas sutiko prisiekti man ištikimybę mainais už tai, kad leisiu jam sunaikinti Vilkų gentį. Mainai buvo sąžiningi, be to, aš žinojau, jog brolis manęs nenuvils. Jis impulsyvus, drąsus bei pasižymi jėga. Būtent tokio puolimo ir reikės, kad sunaikintume Vilkų gentį, bet prieš tam įvykstant, privalėjau atkeršyti domingams už tą pažeminimą, kurį patyriau. Mūsų gentis buvo keturis kartus mažesnė, tačiau domingai nebuvo geri kovotojai. Pasiūlymas, kurį jiems daviau, daugumai pasirodė juokingas, jie nesutiko prisijungti, todėl jų gentis buvo sudeginta iki pamatų. Aš puikiai supratau, kad mūsų niekas nelaikys rimtais priešininkais, o tiesioginis puolimas mūsų menkai genčiai būtų pražūtingas, todėl teko griebtis gudrybių, kurios ir atnešė mūsų menkai genčiai pergalę. Metai po metų mes jėga arba bendru nutarimu prijungdavome gentis, kaimenes bei pavieniais šeimas į vieną gentį, kol mano vardas tyruose pradėjo skambėti kaip koks prakeikimas, kuris akivaizdžiai bylojo, jog tuojau ateis Vilkų eilė. Mano nuostabai, dauguma vilkų perėjo į mūsų pusę, tačiau Sharchanas nepagailėjo ne vieno išdaviko. Brolis su kaupu atkeršijo genčiai, kuri išdavė mūsų tėvą bei mus pačius.

Praėjo ne vieni metai, kol visos tyrų gentis buvo suvienytos į vieną mongolų tautą. Valdyti tokią tautą buvo nelengvas išbandymas, tačiau aš nusipelniau vyrų palankumo, įrodžiau, jog galiu būti geras valdovas, todėl ilgainiui visi vyrai prisiekė man ištikimybę. Vis dėlto, kad koks apsukrus žmogus aš būčiau, mano šeima ilgainiui pradėjo smeigti peilius man į nugarą. Supratau, jog mažai laiko skyriau savo šeimai, tačiau tokią kainą privalėjau sumokėti tam, kad pasiekčiau savo tikslus. Galų gale mano gyvenime tėvas nebuvo dažna figūra, nors buvus Vilkų gentis daug mažesnė nei mano suburta. Motina privalo rūpintis vaikais, parodyti, kas jie yra ir ką privalo daryti. Vargu ar Kio sugebėjo parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, abejoju ar ji parodė jiems tinkamo elgesio pavyzdį. Mano motinai mano pirmoji žmona niekada nepatiko, aš nesusimąsčiau kodėl, tačiau ilgainiui ji pradėjo per daug sau leisti, nuolatiniai jos nepasitenkinimai, pykčiai bei konfliktai su manimi darė žalą mano autoritetui gentyje. Vis dėlto aš buvau linkęs imtis bet kokių priemonių, kad išsilaikyčiau, bet niekada neskriaudžiau savo šeimos, tačiau vargu ar Kio suprato, kad kiekvienas jos judesys bei žodis yra vertinamas mano naudai arba nenaudai. Ji niekada deramai savęs nevertino, kol man pradėjo rodytis, jog būdama su manimi ji patiria kančią, o tai vedė mane iš kantrybės. Ne kartą mėginau padėti pakelti jos savivertę, tačiau Kio visada sulygindavo save su žemėmis, kol galiausiai tapo šešėliu, kuris neturi jokios dvasios. Ji užsidarė savo pasaulyje ir gyveno vien dėl vaikų. Negaliu pasakyti kada būtent ji pradėjo erzinti mane savo elgesiu, tačiau su laiku kiekvienas jos judesys pradėjo mane vis labiau erzinti, viskas, kas ją supo, atrodė netikra. Man sunku buvo suprasti, kodėl Kio negali būti normali, kaip kitos moterys. Niekaip nesupratau, kas jai yra negerai, kol galiausiai ji pradėjo manęs bijoti. Mane tai lengva stebino, nes priešingai negu brolis, man stigo drąsos pakelti ranką prieš savo šeimos narį, nors galbūt būtent to man ir reikėjo. Drąsos. Vis dėlto, kai Kio pradėjo vis mažiau ir mažiau figūruoti mano gyvenime, jaučiausi mažiau dirglus ir susierzinęs. Kio su laiku vis labiau ir labiau pradėjo mane slėgti.

Antroji mano žmona Lero buvo Kio priešingybė. Būdamas su ja nejaučiau įtampos, ji manęs neerzino, nors Lero laukinis būdas taip pat menkino mano autoritetą, kartais gal net labiau nei Kio. Vis dėlto mieliau leisdavau naktis su ja, nei su Kio. Lero buvo šiltas žmogus, priimantis mane tokį, koks esu, o su metais tapau vis labiau labiau dirglus viskam, kas aplinkui vyksta. Rodos, kad ji iš tiesų suprato, kad negaliu persiplėšti į dvi dalis, būti su šeima ir tuo pat metu valdyti gentį. Pakaktų menko žingsniuko į šalį ir viskas, ką aš pasiekiau, subyrėtų, o mano šeima būtų išžudyta pirmoje vietoje. Niekada deramai neparodžiau jausmų Lero, visada stengiausi įtikti Kio, kol galiausiai abi man tapo svetimos. Dėkoju Motinai žemei, jog nepaisant mano trūkumų Lero manęs nepaliko, palaikė ir buvo šalia, mylėjo. Mieliau į mirties nagus atiduočiau šaltą Kio, nei Lero, kuri morališkai visada yra mano pusėje. Tik gaila, jog per daug vėlai supratau jos vertę.

Mano vaikai visi skirtingi bei savotiški. Būdamas mažas buvau auklėjamas motinos taip, kad negalėjau sau leisti per daug savivaliauti, turėjau elgtis taip, kaip ji man sakydavo. Motina niekada nebijojo pakelti prieš mane ir mano brolius rankos, jei tai būtų pakenkę tėvo geram vardui. Negaliu teigti, jog mano vaikų gyvenimas buvo geresnis ar blogesnis. Žinau, kad jiems nieko niekada netrūko. Motinos gal ir nebuvo tokios griežtos, tačiau niekas mano vaikų nepeikė. Gal iš baimės, o gal iš tiesų mano vaikai viešumoje elgėsi pavyzdingai. Berniukai mane gerbė, to man pakako, kad būčiau laimingas. Aš niekada iš nieko nereikalavau meilės, nes ji dviveidė ir dvilypė, man pakaktų pagarbos, kuri yra aukščiau meilės. Vargu ar galėčiau sakyti, jog mylėjau savo tėvą. Aš jo deramai nepažinau, kad galėčiau mylėti, tačiau aš tėvą gerbiau kaip žmogų, nes jis darė viską, kad genčiai, o ypač jo šeimai, būtų gerai gyventi. Mylėjau savo motiną, kuri buvo drąsi bei nebijojo parodyti, kur mano vieta. Ji visada buvo šalia, kai mano gyvenimas risdavosi nuokalne žemyn. Visada eidavau į motinos gerą, kai man buvo sunku. Ji niekada manęs netardydavo, tiesiog būdavo šalia ir vien to man pakako, kad įgaučiau jėgų ir jausčiau jos palaikymą. Žinojau, kad nesu motinos mėgiamas sūnus, tačiau ji vertino ir palaikė, to man pakako, kad jausčiausi laimingas.

Mano pirmagimė dukra Airin buvo mano džiaugsmas, mylėjau ją labiau nei motiną, kuri jai rodė blogą pavyzdį, tačiau kai mergaitė pasiekė brandą, mane aplankė keistos abejonės dėl jos. Stengiausi, kad ji būtų tvirta ir drąsi, bet mano pastangos atsisuko prieš mane patį, kai dukra manęs atsižadėjo. Tai buvo smūgis, kurio aš nesitikėjau, tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Žinoma, jog man buvo labai skaudu netekti vaiko, tačiau nesiruošiau bėgioti paskui ją ir aiškintis santykių. Mano akyse Arin krito. Man nusibodo, kad mano šeima nuolatos palaužia mano autoritetą, juk aš niekada nieko nedariau, kad kaip nors parodyčiau jiems jų vietą. Daviau aiškų nurodymą vyrams, kad jei Airin nusižengs, gali jai nukirsti galvą kaip ir kitam žmogui. Dauguma vyrų nustebo išgirdę tokį mano sprendimą, tačiau ne vienas nieko nepasakė. Vis dėlto po kurio laiko mano dukra sugrįžo į protą, atsiprašė, tačiau kad ir kaip norėjau priimti ją atgal, mano vidus tam prieštaravo. Man buvo gana tų nesutarimų bei kivirčų, jei Airin nori gyventi savarankiškai, tegu gyvena. Nenorėjau kištis į jos gyvenimą ir nenorėjau, kad ji dažnai figūruotų mano gyvenime.

**

Kinija ilgą laiką žemino mongolų tautą, tačiau dabar puolė mums po kojomis. Mano sūnūs iškeliavo į keturias pasaulio puses su patikimais vyrais, iš kurių išmoks karo meno bei pajus gyvenimo skonį. Būdamas jau nepirmos jaunystės ir paguldęs po mongolų kojomis Kiniją aš troškau grįžti į savo gimtąjį kraštą. Norėjau ramybės. Pirmosios dienos gimtajame krašte buvo tikra atgaiva mano kūnui bei sielai, kuri pailso nuo nuolatinio nerimo bei baimės. Diena iš dienos stebėjau laukus, kuriuose kažkada mokiausi jodinėti, šaudyti iš lanko, valdyti kardą bei leidau vaikystės dienas. Stebėjausi kaip greitai bėga laikas, kur pradingo mano jaunystė, mano laimė. Visi pastarieji mano gyvenimo metai buvo tamsūs, o aš troškau šviesos ir ramybės.

-Pasiilgau namų, šios žemės, šių pievų, tų kalnų ir upelio,-tarė Taranas atsistojęs šalia manęs. Mes drauge patyrėme tiek daug išbandymų, tačiau juo visada pasitikėjau ir branginau kaip brolį, nepaisant to, kad jo žmona nekartą mėgino mane nužudyti.

-Daug kas pasikeitė per metus, kuomet mūsų čia nebuvo,-tariau su šypsena,-tačiau Motina žemė vis dar tokia pati. Ji pasiruošusi mus priimti atgal, juk mes jos vaikai. Gimėme ir augome tarp vilkų, pats metas sugrįžti į šią žemę, kurioje viskas ir prasidėjo.

-Norėtum kažką pakeisti?

-Norėčiau daug ką pakeisti, tačiau vargu ar pokyčiai būtų naudingi. Norėčiau būti drąsesnis, ryžtingesnis, tačiau tuomet nebūčiau geras strategas, nes pulčiau pavojui į akis. Norėčiau daugiau laiko pralesti su savo šeima, žmonėmis, kuriems kažką reiškiu, kurie visada buvo su manimi.

-Aš ir galvojau apie savo gyvenimą, Rachanai. Patyriau daug šilto ir šalto, tačiau vargu ar norėčiau ką nors keisti. Norėčiau greičiau susitikti su Li Feng, ji buvo nepaprasta moteris. Vargu ar būdamas jaunas būčiau patikėjęs, kad ji bus svarbiausia mano gyvenimo moteris, kad drauge turėsime vaikų, kovosime petys į petį ir užkariausime tyrus ir kinus,-nusijuokė draugas.

-Praeities nepakeisime, mes net neturime ateities,-nusijuokiau. Mano amžius jau iš tiesų bylojo, jog metas pasiduoti. Gimtosios žemės atnešė mano sielai ramybę, pagaliau protėvių dvasios paliko mano mintis. Supratau, jog metas paskirti naująjį chaną ir mėgautis tuo, ką Motina gamta man paliko. Norėjau būti gimtame krašte, kuriame gimiau, norėjau jame pasilikti amžiams.

Mongolų tauta tapo vieninga kaip niekad. Žmonės suprato, jog tik būdami vieningi, mes galime nugalėti visus. Mano sūnūs tapo puikiais kariais, nors jaunėliai taip ir liko jaunėliais, į kuriuos visada žiūrėjau ir žiūrėsiu su šypsena. Naujasis chanas bendradarbiauja su savo broliu, todėl esu įsitikinęs, jog mano sukurtas ir patikėtas pasaulis yra gerose rankose. Mano vaikai vienas kitą papildo ir būdami išvien yra nenugalimi.

Savo paskutines dienas noriu praleisti su moterimi, kuri atidavė man visą savo gyvenimą, tačiau mainais už tai aš nieko negalėjau duoti. Noriu mėgautis gimtąja žeme su Lero, kuriai šis kraštas yra gimtasis. Džiaugtis kiekviena diena praleista su ja. Mylėti ją ir branginti, nes ji to verta.

 

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

2018-03-24 perskaičiau šį savo “šedevrą“ ir negaliu nesišypsoti. Jame dalis mano vaikystės, dalis prisiminimų, kurie teikia džiaugsmo. Žinoma, jei rašyčiau kažką panašaus dabar, tikrai pakeisčiau rašybos stilių, tačiau tuo metu tai buvo geriausia, ką galėjau sukurti. Be to, stengiuosi būti atvira sau, tuomet aš išties kūriau, o dabar tam nelieka laiko, tad ką gali žinoti, gal 2013 metų aš yra daug geresnė rašytoja nei dabartinė.

miau

Gražios dienos visiems!

 

 

 

P.S. Jei mėgstate kurti ir norėtumėte pasidalinti savo kūryba (paskelbti ją mūsų svetainėje), mielai kviečiame tai padaryti! Parašykite mums el. laišką adresu ir susitarsime dėl visų detalių:

> bookswakeus.blog@gmail.com <