Filmai mėgstantiems fotografuoti

„Žemės druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)

„Oskarui“ nominuotame filme W.Wendersas, vedamas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinamų kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija…“ – tikina S.Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus.

„Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe sužavi nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos. Nespalvoti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statiškas buvęs paveikslėlis ims judėti.

„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)

Pagrindinė filmo herojė Rebeka – fotožurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį.

Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti, – darbas ar šeima – yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdus, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudytoju – buvusių fotografų nebūna

„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)

Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis grįžta į pašėlusią jaunystę, kai išgyveno iš koto verčiančią meilę.

Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kai, klajodama po Sarajevo griuvėsius, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą…

„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)

1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotoniškas ir sunkus Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestiečiai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam sutuoktiniui…

Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė Auksinio gaublio nominaciją, pateko į geriausių „Oskarui“ nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė, kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus.

 „Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)

Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą Jamesą Nachtwey ryžtasi papasakoti, kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats J.Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą. Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, jis vertas dėmesio.

„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą pasakoja J.Nachtwey.

Visa info (žodis žodin): kultura.lrytas ir kultura.lrytas.lt

 

Reklama

Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

Jun‘ichiro Tanizaki „Raktas“

Turėjau progos įsitikinti, jog japonų menas nėra linkęs tuščiažodžiauti ar apkrauti menkavertėmis detalėmis. Japonų kūriniuose galime pastebėti, jog mažiau reiškia daugiau, nes nutylėjimai mums pasako daug daugiau nei prirašytos pastraipos.

4403448555_9f829606ec_oPaimdama į rankas „Raktą“ aš žinojau, jog ši knyga gali būti pavadinti erotiniu romanu, tačiau vis vien nutariau surizikuoti. Pradėjau skaityti, verčiau puslapį po puslapio ieškodama kažko, kas būtų Sandros Brown stiliuje (daug nuogo kūno, daug sekso, kitaip – pigus būdas papirkti skaitytoją), tačiau nieko panašaus neradau. Žinoma, „Raktas“ – tai pasakojimas apie šeimos santykius, aistras, vidinę įtampą, seksą, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama neprarandant padorumo. Kita vertus, būtent dėl erotinio turinio, šis romanas buvo uždraustas Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metais, tad vien tai, kad dabar jis „legalizuotas“ rodo, kad pats erotikos suvokimas žymiai pakito. Tai, kas seniau buvo uždrausta, dabar yra daug daugiau nei norma.

Vis dėlto, grįžkime prie knygos. Prasideda viskas nekaltai, žmona randa raktą nuo stalčiaus, kuriame vyras slepia savo dienoraštį, o jame, kaip galima atspėti, surašytos visos jo mintys, norai bei polėkiai. Būkime atviri, jei pasitaikytų galimybė įlysti į savo vyro (žmonos) minčių pasaulį, ar jūs pasinaudotumėte šia proga?

Neilgai trukus ir vyras pastebi, kad jo žmona pradeda rašyti savo dienoraštį, kurį kruopščiai nuo jo slepia. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas slapta tikisi, jog antroji pusė perskaitys tą dienoraštį, tad nesivaržomai kalba apie nepasitenkinimą savo sutuoktiniu, išlieja visas savo fantazijas ir rašo apie intymų gyvenimą.

Šiais metais ketinu nesivaržydamas imti rašyti apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau čia neišdrįsdavau net užsiminti. Paprastai vengdavau aptarinėti savo ir Ikuko seksualinius santykius, bijodamas, kad ji slapta perskaitys mano dienoraštį ir įsiskaudins.

Trumpai, „Rakto“ centre yra sutuoktiniu pora, kuri įtraukia savo dukrą bei šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Taip pat ši knyga yra apie mirštančią santuoką, nesugebėjimą (gal net nenorą) suprasti savo partnerio bei tradicinio bei šiuolaikinio pasaulio sandūrą (kitaip, besikeičianti visuomenė).

Palygindama tas pačias dienas, įterpdama tai, kas liko nutylėta, turėčiau aiškiai išvysti, kaip mes mylėjome, kaip mes nuolaidžiavome savo aistroms, kaip apgaudinėjome vienas kitą ir viliojome į pinkles, kol vienas mūsų tapo sunaikintas.

(Galima pastebėti, jog herojams daug lengviau rašyti dienoraštį nei pasidalinti savo išgyvenimais vienas su kitu. Dienoraštis tampa būdu atsiverti bei sukurti įtampa)

Nemėgstu erotikos. Man atrodo, jog jos demonstravimas literatūroje yra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Vis dėlto Tanizaki kūryboje ši erotika buvo rafinuota (jei galima taip pasakyti), tikrai ne vulgari. Neslėpsiu, knygoje tikrai nebus veiksmo, tai bus dviejų žmonių dienoraščiai skirti vienas kitam bei jų slaptas žaidimas, kuris aiškus tik jiems patiems. Tuo pat metu galima pastebėti, kaip keičiasi pagrindiniai veikėjai, kaip jie atsisako senojo savęs ir kurią naująjį bei ką paaukoja, kad sugebėtų patenkinti vienas kitą (gal net save).

bf2df2836897451858fff61dbca40965

 

Jun’ichiro Tanizaki (1886 – 1965), japonų rašytojas, kurio populiarus tęsėsi per trijų imperatorių valdymo laikotarpį, o pagrindinis kūrinių leitmotyvas – vakarietiškosios ir tradicinės japoniškos kultūros susidūrimas. 1949 m. Tanizaki gavo Imperatoriškąją literatūros premiją. Mirė jis 1965 m., po jo mirties buvo įsteigtas literatūrinis Tanizakio apdovanojimas.

 

 

blogs

A. Cholinos „Idiotas“

Esu 2017 metais numačiusi tokį tikslą – bent kartą per mėnesį nueiti „pasikultūrinti“. Turiu pasakyti, jog kol kas savimi didžiuojuosi, nes laikausi šio plano (išimtis buvo tik rugpjūčio mėnesis). Šį mėnesį apsilankiau Nacionaliniame dramos teatre ir pirmą kartą turėjau progos stebėti Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Idiotas“.

„Idiotas“ – tai vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų, kuriame kalbama apie itin svarbius klausimus, kurie aktualus ir šiomis dienomis – ar pakanka vien žmogiškojo naivaus gėrio? Ar jis gali išgelbėti žmogų, sustabarėjusią jo aplinką ir pasaulį?

Žvelgiant į kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, kuris yra grynas gėrio bei naivumo įsikūnijimas, galima pastebėti, kokia ištiktųjų buvo to meto (ir mūsų) visuomenė. Savo pasirodymu kunigaikštis apverčia visų Maskvos didikų gyvenimus aukštyn kojomis. Kodėl? Jis neatitinka šabloniško to laikmečio žmogaus modelio. Myškinas yra visiems geras, malonus, puoselėjantis „tikrąsias“ vertybes. Kitaip, jis grynas žmogiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šį santykį ir nori pabrėžti F. Dostojevskis, kas nutinka tokiam žmogui, kuris susiduria su visuomene. Myškinas negali atsiriboti nuo visuomenės (kaip ir visi mes), negali joje prisitaikyti, tad galiausiai išprotėja.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką: aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

– Fiodoras Dostojevskis

Fiodoro Dostojevsio „Idiotas“ – visiškai šiuolaikiška literatūrinė medžiaga. Išverstas į šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabyla apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą ir kartu suteikia viltį tiems, kurie dar “neparsidavė” šio laikmečio taisyklėms.

– Režisierė ir choreografė Anželika Cholina

051522329-2e34beb3-0796-4df2-ac0e-d39d2c211c77

Be jau minėto, turėčiau pridurti, kad tai dviejų dalių spektaklis pagal Gijos Kančelio muziką. Jame gvildenamas ne tik žmogiškumo klausimas, bet ir meilės (kaip be jos?). Myškinas įsimyli Aglajos ir Nastasijos Filipovnos sielas, tačiau tuo pat metu blaškosi tarp jų dviejų. Pirmoji yra vaikiško ir aikštingo būdo, ji visais galimais būdais siekia vyro, tačiau jaučia, kaip jis slysta jai tarp pirštų. Nastasija Filipovna yra graži, daugumos trokštama moteris, ji net nebūtų pagalvojusi, kad toks kaip Myškinas gali patraukti jos dėmesį, tačiau taip nutiko. Galiausiai ji sutinka už jo ištekėsi, tačiau vestuvių dieną, kad būdama su Myškinu tik jam pakenks, pabėga su kitu vyru – Rogožinu. [Tolesnį pasakojimą nutylėsiu, jei kartais planuotumėte perskaityti knygą ar pamatyti spektaklį].

Mano nuomonė galbūt yra paveikta to, jog tai buvo pirmasis man matytas šokio spektaklis, tačiau jis buvo puikiai pastatytas, jam galėtų prilygti tik Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“ (tiesą sakant, kažkuriuo momentu net siužeto linijos buvo panašios). A. Cholona šokio kalba mane sužavėjo. Viskas buvo elegantiška, lengva, kuklu ir paprasta, tačiau tame ir slypėjo visas grožis. Ką jau kalbėti apie aktorius (atlikėjus), kurie net veido mimika perteikė nuotaiką (nebuvo tokio, kuris man nepatiktų). Mano mylimiausias, žinoma, buvo Donatas Švirėnas, kuris vaidino kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną. Toks mielas, nors imk ir prie širdies dėk. Kita vertus, juk būtent toks ir yra Myškinas (myška – rusiškai reiškia meškiukas).

Pabaigai norėčiau patikinti, jog spektaklis patiks visiems, kam įdomi „svetimo“ ar asmens identiteto tema. Kas kartas nuo karto pagalvoja apie žmogiškumą, savąjį „aš“, apie dėmesį bei pagarbą kitam. Kas pastebi tendenciją, jog žmonės matydami  gėrį kituose nurašo juos kaip „keistus“, nes tai neatitinka šablono. Atsižvelgiant į tai, gali pasirodyti, jog žmogus netenka savojo „aš“ ir savo teisių, negali būti kitoks, turi būti toks, kokio nori visuomenė. Turi būti kaip visi, turi pritapti, kitaip jis bus „svetimas“ („kitoks“).

miau

Aš niekada nesus skaičiusi Fiodoro Dostojevsio romano „Idiotas“, bet spektaklyje nagrinėjamos temos privertė mane įtraukti šią knygą į savo nesibaigiantį „must to read“ sąrašą.

 

 

 

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau

Natsume Yuujinchou

           Natsume Yuujinchou ko gero yra pats mėgstamiausias mano Anime, kurį galėčiau žiūrėti ir žiūrėti vis per naujo. Jis turi jau 5 sezonus po 24 serijas. Tai lengvo piešimo, nuostabios istorijos kūrinys, kuriame pagrindiniai veikėjai yra žmogus, Takashi Natsume, ir Yokai (japonų mitologijos dvasios/demonai). Minusų šiame savo pristatyme šį kartą neturėsiu, nes aš jų tiesiog neįžvelgiu neskaitant to, kad galėtu jis turėti žymiai daugiau sezonų.

            Tai istorija apie berniuką, kuris gali matyti Yokai, tačiau ne visi jie yra geri ir jam tenka nuo jų slapstytis. Žinoma, aplinkiniai jų nemato ir galvoja, kad berniukas meluoja apie jų egzistavimą, laikui bėgant netenka draugų. Dėl tėvų mirties jis keliauja iš vienų giminių pas kitas, kurie vieni paskui kitus jo atsisako, nes jis meluoja, elgiasi keistai. Jie nenori jo suprasti, patikėti, kad jis gal iš tiesu mato tai, ko kiti nemato. Tačiau vieną dieną, jau būdamas kiek vyresnis ir viską supradamas,  pakliuna pas senyvo amžiaus žmones, kurie neturi savų vaikų. Jis sau pasižada elgtis gerai, kad tik nepridaryti jiems rūpesčių, kad tik jie jo neatsisakytu.

            Viskas pasikeičia, kai Natsume sutinka katiną, kuris yra galingas Yokai. Jis paaiškina, kad tos pabaisos jį persekioja dėl knygos, kurioje sudarytos sutartys su beveik visais Yokai. Kaip suprasti sutartys? Jose jo močiūtė surašė visų Yokai vardus, kurie jai pralaimėjo žaidime ir kurie pasižadėjo jai tarnauti, kai tik ji pašauks juos vardu. Kadangi Natsume yra geraširdis berniukas, jis visiems sutiktiems Yokai gražina jų vardus, išlaisvina juos iš jų sutarties, kurią jie sudarė su jo močiūte.

Susijęs vaizdas

              Jei galvojate, kad tai pabaiga, jūs klystate. Tai tik visos istorijos pradžia. Šis Anime parodo, kad visi gali būti draugais, netgi žmogus su dvasiomis. Jis mus pamoko, kad nebūtinai už paslaugą prašoma atsilyginti tuo pačiu. Kartais užtenka žodžio „Ačiū“ ar laimės, kurią išvysti žmoguje/būtybėje, kai padarai kažką dėl kito, o ne tik dėl savęs.

             Kuo man taip jis patiko? Gal dėl to, jog jame gali rasti visko… Gali pamatyti kaip gyvenimas yra statomas nuo visiško nulio. Randami draugai, kurie nebijo tavęs tokio, koks esi. Nesišalina tavęs, o atvirkščiai, nori būti su tavimi. Net priešai tampa draugais. Ir ne šiaip sau draugais, o tikrais, netgi jei jie yra tavo priešai. Pagrindinis veikėjas randa žmonių bei Yokai, kurie jį palaiko, stoja į jo pusę, gina nuo priešų. O svarbiausia, kad tai daro savo noru nesitikėdami nieko atgal.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „natsume yuujinchou“

           Jei šaltą žiemos popietę norisi paverkti, pasijuokti, pasvajoti, šis Anime kaip tik jums. Jame netik patirsite šiuos ir begaę kitų pojučių, bet kartu su pagrindiniu herojumi keliausite į draugų paieškos kelionę, kad ir koks sudėtingas ir baisus kelias bus, nes žinai, kad tave supa tave gerbiantys, mylintis žmonės, draugai, kurie tave apgins.

otilija

Yubiko

Jun‘ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Sutinkate, jog tai gana intriguojantis knygos pavadinimas? Mane ši knyga patraukė, kuomet mokiausi mokykloje, skaičiau ja pagrinde važiuodama autobusu, tad kelionė namo man niekada neprailgdavo. Tuo metu knyga man pasirodė esanti kažkas nepaprasto, tad drąsiai rekomendavau ją savo draugams (nesu tikra, jog kažkas ją skaitė).

Šį kartą aptikau Tanizaki knygą bibliotekoje ieškodama M. Iwasaki „Geišos gyvenimas“, tad dėl senų gerų laikų nutariau vėl ją perskaityti. Tęsdama senas geras tradicijas, skaičiau šią knygą viešajame transporte ir eilinį sykį likau sužavėta.

5f80dd0cc01475b0eb38990945d5f4ce

Aprašyti knygos siužetą man visada atrodo labai sudėtinga, o nurašyti nuo knygos nugarėlės nesinori, nes, mano galva, knyga nėra apie tai. „Katė, vyras ir dvi moteris“ žavi savo paprastumu. Pasakojimo centre stovi ne kas kitas, o katė – Lili, kuri yra gyvenimo prasmė, džiaugsmas, kančia bei viltis visiems personažams. Šiodzas yra be galo išlepintas savo motinos bei aplinkinių žmonių, jis yra „bestuburis“, silpnavalis bei negebantys kovoti už save. Šinako yra pirmoji vyro žmona, kuri padėjo padengti visas šeimos skolas, kuri juo rūpinosi bei mylėjo, tačiau buvo išprašyta. Fukuko yra antroji vyro žmona, kurią vedė jausdamas savo motinos bei dėdės spaudimą, Fukuko turi didelę kraitį, o pinigai šiai šeimai buvo reikalingi. Abi vyro žmonos yra be galo skirtingos, tačiau jas abi vienija neapykanta Lili, kuri yra gundanti, elegantiška bei itin valdinga. Visi namai, jiems to nepastebint, šoka pagal katės dūdelę, o ypač Šiodzas, ko pasėkoje, abi moterys pradeda pavydėti katei, o vėliau ir neapkęsti.

„Katė, vyras ir dvi moterys“ labai subtiliai vaizduoja kaip žmonės bjauriai elgiasi vienas su kitu įvairiose gyvenimo situacijose. Jie manipuliuoja, ignoruoja vienas kitą, klasta siekia savo bei būna tikri savanaudžiai, tačiau tuo pat metu žmonės išlieka be galo geri, meilūs gyvūnams.

Spėčiau, jog knyga mane sužavėjo būtent savo paprastumu, joje nėra jokio veiksmo, tik katė, vyras ir dvi moteris (trys, jei kalbėsime ir apie Šiodzo motiną). Visi jie rezga intrigas, manipuliuoja, šmeižia ir šantažuoja, o viso ko centre atsiduria ir Lili, kuri tampa visa ko kaltininke bei liudytoja.

tumblr_lo0waofszf1qk8j87o1_1280

Ši knyga patiks visiems, kurie jaučia šiltus jausmus Edgar Allan Poe ar Oscar Wilde kūrybai, nes būtent jie turėjo įtakos Tanizaki kūrybai. Jei skaitėte Poe darbus, jūs greičiausiai pastebėjote, jog juose taip pat nėra veiksmo, tačiau jie sugeba kažkuo sužavėti, patraukti skaitytoją ir iki paskutinio puslapio jo nepaleisti. Tanizaki taip pat nėra išimtis, net užvertus paskutinį knygos puslapį istorija vis vien tęsiasi, o visa ko centre yra Lili.

Nors nesu didelė kačių mėgėja, ši knyga tikrai verta dėmesio. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ yra vienas ryškiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates. Pats Tanizaki – vienas ryškiausių XX a. amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryboje nestinga ironijos, sąmojo, subtilios erotikos. Jis ilgą laiką stebėjo bei studijavo kates, jų elgesį, tad knygoje kaip tik ir atsiskleidžia visas kačių žavesys; jos gali daug ko išmokyti ir mus, žmones.

miau

Gražios dienos!

 

 

[Gaila, jog šiai dienai į lietuvių kalba yra išverstos tik dvi šio autoriaus knygos]

Interviu su…

giphy

 

Visą mėnesį mūsų draugiškas būrys dalyvauja knygų tag’e. Pirmoji startavo Viktorija, aną savaitę Alicija pasidalino savo nuomonę, o šį penktadienį – Otilija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Christopher Paolini “Eragonas“.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Fantastika, mokslinė fantastika ir tokios, kaip japonų/kinų mitologijos.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Romantinė.

  • Mėgstamiausias autorius?

Neturiu 🙂

  • Ką skaitai dabar?

Mario Puzo “Krikštatėvis“.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Naudojau pasidarytą geišos skirtuką, bet neberandu jo, tad nieko nenaudoju (arba atsitiktinį lapuką, tušinuką įkišu, kad žinočiau, kur baigiau), tačiau artimu metu ketinu kokį pasidaryt 🙂

  • Plonos ar storos knygos?

Otilija: Priklauso nuo knygos įdomumo. Žinoma, plonos geriau, tačiau ne visada. Pvz.: Antuanas de Sent Egziuperi  “Mažasis princas” yra labai įdomi plona knyga ir norėtųsi, kad ji  būtų ilgesnė, niekada nesibaigtu. Taip pat man asmeniškai ilgumas nepasijuto Christopher Paolini knygoje “Eragonas”, nors ji labai stora, tačiau tai atsvėrė autoriaus sugebėjimas įtraukti skaitytoją į knygos istoriją. O štai, Lewis Carroll knyga “Alisa stebuklų šalyje”, yra vidutinio ilgio, tačiau ir tiek man buvo per daug, kad niekada jos nepabaigiau…

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Mano rašomos knygos būtų apie draugystę arba mistinės/ detektyvinės, tačiau taip ar taip, pabaigoje ar istorijos eigoje mirtu pagrindiniai veikėjai, o pati pabaiga būtų neaiški, pats skaitytojas turėtu nuspręsti, kaip ji visgi pasibaigė (būtų koks nors incidentas, galutinis taškas, kuris baigtųsi su klaustuku).

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Iš dalies tai jos gan geras dalykas, nes gali rasti tokių knygų, kurių dar nėra Lietuvoje ar kurių tu negali įsigyti, tačiau iš kitos pusės, sunkiau įsijausti į pačią istoriją, esi pririštas prie technologijos, nuo kurios dažniausiai skaitydamas nori pabėgti. Taip pat pasirinkdamas kompiuterinį variantą  negali rankose laikyti tos tikrosios knygos, versti jos puslapius, nešiotis visur su savimi (nes niekada nežinai, kada išsikraus tavo telefonas ar kompiuteris). Popierinis variantas netgi akims sveikesnis ir žinai, kad jis amžinas (na, beveik amžinas 😉

 

otilija

 

Tikiuosi Jums patiko mūsų knygų tag’as, geriau pažinote mūsų rašytojas bei laikas neprailgo.

Gražaus rudens, neliūdėkite 😉

Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje“

Sveiki, draugai! Šį kartą norėčiau pasidalinti savo nuomone apie knygą, kurią tikrai visi gerai pažįsta. Jei neklystu, pirma mano pažintis su Alisa buvo dar vaikystėje, kuomet pati deramai nemokėjau skaityti, tačiau su mamos pagalba viskas yra įmanoma, tiesa? Turiu pripažinti, jog tuomet knyga man labai patiko ir likau sužavėta. Esu mačiusi visus animacinius filmukus apie Alisą, o filmai taip pat manęs neaplenkdavau.

Pastaruoju metu taip pat galima pastebėti devynias galybes skirtingų Alisos istorijos versijų, o aš, reikia pripažinti, su amžiumi spėjau pamiršti visą originalų siužetą, tad nieko nelaukdama ėmiausi šios knygos. Pradžia man visai patiko, pasirodė miela, tačiau kuo toliau, tuo labiau man kirbėjo klausimas – kodėl vyresni nei 12 metų asmenys ja taip žavisi? Gal tai nostalgija? Didžioji dalis juk (už)augo su Alisa.

Vaikams ši knyga puiki, joje yra visko, ko tik galima norėti. Siužetas nepaprastai įdomus bei įtraukiantis, kupinas nuotykių, ką jau kalbėti, jog mes susiduriame su pasauliu, kuriame visi yra (lengvai) pamišę, tad net personažų pokalbiai mums atrodo nelogiški. Taip pat knygoje galima aptikti personažų, kurie rūko haliucinogeninius grybus bei jaučia malonumą giljotinuodami kitus! Pripažinkit, skamba viliojančiai. Ir būtent tai ir galima pastebėti šioje knygoje.

Bet nepaisant to, mane ši knyga suerzino iki kaulo smegenų. Nesupraskit klaidingai, pradžia iš tiesu šauni, siužetas beprotiškas tiesiogine ta žodžio prasme, tačiau su kiekvienu skyrium mane vis labiau ir labiau purtė. Dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su tokia maža, savanaude, išlepinta žiurke kaip Alisa! Taip, aš suprantu, kad tai tebuvo mergaitės sapnas bei kad ji tik vaikas, bet jos elgesys yra tiesiog nedovanotinas. Mane erzino jos kalba, jos elgesys, viskas! Kitaip jos negalėčiau pavadinti kaip tik maža žiurke (teatleidžia man visi Alisos mylėtojai).

Kita vertus, atmetus Alisa į šalį mane sužavėjo iliustracijos (skaičiau Auksinio obuolio serijos knygą su originaliomis iliustracijomis), be galo šiltos ir gražios. Taip pat įsimylėjau Češyro katiną bei Skrybėlių, šie du personažai amžinai liks mano širdyje (greičiausiai dabar ir aš esu veikiama nostalgijos, nes būtent juos ir mylėjau nuo pat pradžių). Knygoje taip pat išryškėjo Širdžių karalienė kaip viena iš įdomesnių moterų. Gaila, jog niekas nesukūrė atskiros istorijos, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Tikrai skaityčiau.

“But I don’t want to go among mad people,“ Alice remarked.

“Oh, you can’t help that,“ said the Cat: “we’re all mad here. I’m mad. You’re mad.“

“How do you know I’m mad?“ said Alice.

“You must be,“ said the Cat, “or you wouldn’t have come here.”

Apibendrinant turėčiau paminėti, jog žmonėms, kuriems patinka logika bei aiški struktūra, ši knyga gali pasirodyti per daug „nurauta“, netelpanti į jokius standartinius rėmus. Čia viskas yra beprotiška ir prasilenkia su sveika nuovoka. Vis dėlto, vienus skaitytojus tai žavi, kitų tuo nepapirksi. Man asmeniškai beprotybė nekliuvo, bet pati Alisa atsiskleidė kaip labai jau bjaurus personažas.

*** *** *** ** ** * TAI ĮDOMU * ** ** *** *** ***

Ar žinojote, kad Lewisas Carrollis (Č. Latvidžas Dodžsonas) išspausdino šią knygą 1862 metais? Taip pat jis buvo drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo. Logika buvo gyvenimo dalis, tad mane stebina, kaip matematikas galėjo sukurti tokį beprotišką ir jokiems dėsniams nepavalgų pasaulį… O jums ar smalsu?

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis plaukiojo Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti joms pasaką, nes Lewisas Carrollis pasižymėjo vaizduote bei mėgo kūrybą. Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis. Kas dar įdomu – tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais. Pavyzdžiui arbatą gurkšnojantis Skybėlius – Lewiso Carrollio kaimynas, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell.

O ar pastebėjote, jog Alisa yra nemari laike? Ją myli visi, tiek dideli, tiek kiek jaunesni, tiek vaikai? Ar niekada nekilo klausimas – kodėl? Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba mėgina atsakyti į šį klausimą:

Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.

Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.

Na ir pabaigai, greičiausiai nieko nenustebins, jog pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

miau

Gražios dienos 😉

 

 

Daugiau informacijos apie šią pasaką galite rasti 2015 metų lapkričio 26 dienos LRT radijo laidoje „Ryto garsai“

Interviu su…

tumblr_nj9ke6azvj1sk2kqwo1_500

Kaip ir žadėta, mes tęsiame knygų tag’ą. Lygiai prieš savaitę į klausimu atsakė Viktorija. Šiandien į klausimus atsakys ir savo nuomone pasidalins Alicija!

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, skaitymas man kaip hobis, būdas atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios dienos.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man visada labai keista, kai žmogus gali nurodyti “tą vienintelę”, nes mano atmintis turi be galo daug kiaurymių, tad esu tikra, jog reikiamu momentu tiesiog neprisiminsiu tikrai geros. Vis dėlto knygos, kurios per laiką man vis dar nėra nunykusios būtų Biblija, A. Golder “Geišos išpažintis” bei W. Golding “Musių valdovas”.

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Pirmenybę teikčiau istoriniams romanams, biografijoms. Taip pat be gali myliu klasiką bei detektyvinį žanrą.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Man sunkiai skaitosi šių dienų jaunimui skirta literatūra (young adults). Man ji atrodo kažkokia tuščia, be vertybių, ką jau kalbėti, jog skaitytojas yra paperkamas toli gražu netikroviškomis meilės istorijomis, lytinų santykių buvimu ir panašiu džiaugsmu.

Taip pat nemėgstu romantikos, nežinau kodėl. Tiesiog negaliu skaityti, nes… galbūt netikiu tokia meile.

  • Mėgstamiausias autorius?

Lev Tolstoj, Liza See, Anchee Min, Aleksandra Marinina, Arthur Conan Doyle.

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu man liko vos keli puslapiai T. Gerritsen “Dvynės”, o tuomet planuoju imti į rankas J. Tanizaki “Katė, vyras ir dvi moterys” (man teko šią knygą skaityti gal prieš kokius 7 metus, tai paliko labai gerą įspūdį, tai tikiuosi nenusivilsiu :D)

  • Kokį skirtuką naudoji?

Dažniausiai vietoj skirtukų naudoju bet ką, kas papuola po ranka. Šiuo metu skaitau kelias knygas. Vietoje yra skirtukas iš Valstybės pažinimo centro, o kitoje – Viktorijos dovanotas (ne pieštas) piešinėlis (abu galima pamatyti mūsų Instragram’o paskyroje).

  • Plonos ar storos knygos?

Nei/ nei. Viskas labai priklauso nuo skaitomo žanro, bet bendrai, tai nemėgstu knygų, kurios yra virš 400 puslapių. Vienų pirma, jas sunku su savimi nešiotis/ vežiotis. Antra, yra didelė tikimybė, jog bus pateikta nereikalingos informacijos, kuri yra visiškai nereikšminga nei siužeto, nei veikėjų plėtojimui. Plonos knygos manęs negąsdina, greičiau priešingai, kyla motyvacija greičiau ją perskaityti. O šiaip, jei reikėtų idealios apimties, tai mano galva būtų 150 – 350 psl.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Nesuklysiu sakydama, jog būdama 12 metų panorau būti rašytoja. Žinoma, gyvenime ne visada gauni tai, ko nori, bet šios minties dar neketinu atsisakyti. Kūrusi esu daug (romantika, detektyvas, patyčios, fantastika ir pan.), bet amžius keičia žmones, tad manau, kad mano ateities knyga būtų kažkas mielo ir šilto, ką galima būtų skaityti rudens vakarais ir kas nekeltų jokių negatyvių minčių, bet priešingai – priverstu nusišypsoti. Kitaip, knyga, kuri padėtų atsipalaiduoti. Greičiausiai rašyčiau komediją apie šeimyninį gyvenimą, nes mano šeima yra gyvas komedijos ir meilės pavyzdys.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Kelis kartus buvau pradėjusi skaityti elektronines knygas, bet tai truko neilgai, nes tiesiog nebuvo patogu. Vis dėlto po kurio laiko pamėginau vėl ir kuriam laikui man tai prigijo. Žinot, kasdien kuprinėje turiu telefoną ir kompiuterį, tad visai patogu, ypač kai atsisiunčiau programėlę Readabook 🙂 Bet bendrai, popierius yra malonesnis. Gera susirangyti lovoje su knyga, o ne kompiuteriu ar telefonu. Ką jau kalbėti, jog nuo telefono ar kompiuterio mano akys verkia iš skausmo 😦

 

 

miau

 

 

Kviečiame prisijungti bei pasidalinti savo mintimis 😉

Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgstamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].