Interviu su…

tumblr_m52nqlomgl1rwcc6bo1_500

 

Ilgai ilgai sėdėjome ir galvojome, jog būtų smagu sudalyvauti knygų tag’e. Greičiausiai dar 2017 metų žiemą tiek internetines svetaines (blogus), tiek Instragrm’ą aplėkė naujas tag’as, tačiau mes, kaip visada, madingai atsiliekame nuo bendro “trendo“.

Vis dėlto, šį mėnesį kiekvienas mūsų esamos komandos narys sudalyvaus ir pasidalins su Jumis savo mintimis, tad nieko nelaukiant, skambant J’san pristatome pirmąjį pokalbį su mūsų Vika.

  • Ar mėgsti skaityti?

Taip, kitu atveju manęs čia nebūtų.

  • Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Neturiu vienos, prašau neversti išsirinkti. Tačiau topuose tikrai karaliauja Ana Karenina, Siuntėjas (Louis Lowry), Pienių vynas, Lolita bei Mechaninė širdis (Mathias Malzieu).

  • Mėgstamiausia knygų kategorija?

Klasika, bet į šitą įeina labai daug visko: graikų mitai, modernioji klasika, “klasika” klasika, vaikų literatūros klasika, etc.

  • Nemėgstamiausia knygų kategorija?

Pastaruoju metu imu jaust, kad sunkiai sudealinu su šiuolaikine literatūra. Ne su visa, tačiau yra tokių knygų, kurios atrodo parašytos pagal tą pačią schemą, su tom pačiom nuspėjamom pabaigom ir jos vistiek yra perkamos ir skaitomos ir visi paaugliai jas dievina. Tai taip nutiko, kad pastaruoju metu mažai šiuolaikinės ir skaitau. Ir kažkaip baisu kažką pradėt skaityt, nes baisu vėl ant to paties užšokt. Suprantu, kad šitaip prarandu galimybę skaityt daug genialių kūrinių, bet taip yra.

  • Mėgtsamiausias autorius?

Vladimiras Nabokovas, Ray Bradbury

  • Ką skaitai dabar?

Šiuo metu – nieko. Visą vasarą intensyviai skaičiau ir jaučiu kaip galvelė perdegė, taigi dabar bandau leisti jai bent kiek pailsėti. Bet mokslo metai artėja, vėl lįsiu į klasiką, tiek studijose, tiek savo malonumui.

  • Kokį skirtuką naudoji?

Pastaruoju metu nieko, bet anksčiau naudodavau įvairias atvirutes, iš užsienių parsivežtas ar draugų dovanotas. Taip pat turiu vieną rankų darbo, levandomis kvepiančią, kurią labai branginu.

  • Plonos ar storos knygos?

Mano nuomone idealus knygos storis yra 250-350 psl. Gan konkretu, bet manau, kad būtent tokioj apimty geriausiai galima išvystyti pasakojimą ir man pačiai smagiausia tokias nešiotis su savimi ir skaityti.

  • Jeigu tu rašytum knygą, apie ką jinai būtų?

Turėjau porą idėjų, vienu metu buvau sugalvojus kai ką visai gero, tai nenoriu dalintis 🙂 bet šiaip nemanau, kad rašyčiau apie kažką labai kitokio nei mano pačios gyvenimas, nes nemanau, kad galėčiau apie kažką ko nežinau rašyti išties kokybiškai.

  • Elektroninės skaityklės: taip ar ne?

Aš suprantu jų naudą ir man, autobuse pamačius žmogų nesvarbu iš ko jis skaito, smagu, kad tik skaito, bet aš pati skaitau tik tradicinio formato knygas. Bandžiau elektronines, niekaip neprigijo. Čia kaip tikri laiškai, elektroninis perduoda žinutę, bet tikras neša ir emociją 🙂

viktorijos

 

Kviečiame ir kitus knygų mylėtojus prisidėti prie šio tag’o 😉 Taip pat galime pasiūlyti užmesti akį į Knygų mintysKnygų mergaitėsHappyness and SadnessMano skaitymo laikas atsakymus.

 

 

 

 

Reklama

R. J. Palacio „Stebuklas“

Sveiki visi! Skubu su jumis pasidalinti nepaprasta Ogasto Pulmano istorija, kuri vargiai ar galėtų palikti abejingų. Tai istorija, apie dešimties metų berniuką, kuris vargu ar kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių, tačiau aplinkiniams sunkiai sekasi tai suprasti. Jie mato gausybės operacijų paliestą veidą, kuris bendroje minioje lengvai išsiskiria ir net gąsdina. Atsižvelgiant į tai, tėvai ilgą laiką vengė berniuką siųsti į mokyklą, siekė jį apsaugoti, tačiau reikia pripažinti, anksčiau ar vėliau ši diena privalėjo ateiti.

Taigi, knyga pasakoja apie Ogasto gyvenimą bei potyrius pradėjus penktą klasę. Kaip ir galima numanyti, vaikai vengia naujojo savo klasės draugo, nes jis kitoks. Kartais jie jį įskaudina netyčia, nes tiesiog nenumano, kaip turėtų elgtis jo draugijoje, kiti vaikai vengia berniuko dėl tos pačios priežastis. Ir žinoma atsiranda būrelis tokių, kurie tyčia nori pakenkti Ogastui, nes jis „lengva auka“.

It’s okay, I know I’m weird-looking, take a look, I don’t bite. Hey, the truth is, if a wookie started going to school all of a sudden, I’d be curious, I’d probably stare a bit! And if I was walking with Jack or Summer, I’d probably whisper to them: Hey, there’s the wookie. And if the wookie caught me saying that, he’d know I wasn’t trying to be mean. I was just pointing out the fact that he’s a wookie.

20170703_162303_HDR_mh1499096282473

Nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Šią akimirką galima pagalvoti, jog berniuko gyvenimas yra nepaprastai sunkus, kas yra tiesa, tačiau tuo pat metu jis stengiasi įsilieti į naująjį kolektyvą ir būti jo dalimi. Jis drąsus, protingas, šmaikštus ir, kaip ir visi mes, nori būti suprastas, įvertintas ir nori turėti draugų, tad pradeda kelionę link šių siekių įgyvendinimo.

“There are always going to be jerks in the world, Auggie,” she said, looking at me. “But I really believe, and Daddy really believes, that there are more good people on this earth than bad people, and the good people watch out for each other and take care of each other.”

8727394

Trumpai, knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas, tačiau būtent tuo jis man ir pasirodė mielas. Jame nėra nieko nereikalingo. Pasakojama apie Pulmanų šeimos kasdienybę, apie jų tarpusavio santykius, kurių galėtų pavydėti dažna šeima, apie tarpusavio palaikymą bei ugnelę, kuri neleidžia nukabinti nosies.

Likau sužavėta pačiu rašymo stiliumi, kuris patiktų daugumai, nes tai tartum dialogas su skaitytoju. Trumpi skyreliai gal ir nenusako emocinių gilumų, tačiau skaitytojas jas puikiai supranta, tartum pats būtų ten ir viską matytų savo akimis. Jis yra įtraukiamas į Ogasto pasaulį taip, kad net geba atskirti, kuri berniuko šypsena yra tikra, o kuri dirbtinė. Be jau minėto, reikėtų pastebėti ir esminę, mano galva, mintį –  „apie sunkius dalykus su humoru“. Būtent taip stengiasi į gyvenimą žiūrėti Ogastas.

Baigiau šią knygą vos per kelias dienas ir likau sužavėta jos paprastumu. Žinot, kartais perskaitai knygą ir supranti, jog kažkas tavyje pasikeitė, būtent taip jaučiausi užvertus paskutinį puslapį. Ši knyga išties yra apie stebuklą, kuris įkvepia pozityvumo, gėrio, laimės bei dar kartą patvirtina seną tiesą – sutinki žmogų pagal drabuži, o išlydi pagal protą.

[Norėčiau dar pridurti, jog itin nemėgstu, kai knyga man nurodo kaip turėčiau gyventi,  mąstyti ar kaip kitaip mėgina mane kontroliuoti. „Stebuklas“ drėbtas iš visai kitokio molio, jis drąsiai sako „mąstyk kaip nori, man nerūpi, nes aš vis vien pasieksiu savo“. Tai galima būtų įvardinti kaip dar vieną privalumą].

miau

Gražios dienos 😉

 

P.S. Šių metų lapkritį pasirodys filmas pastatytas pagal šią knygą (nuoroda), bet jis kiek skirsis nuo knygos, tad pirma siūlau perskaityti knygą. Ji tikrai lengvai skaitosi ir laikas neprailgs.

 

 

[Prie visko galima prikibti. Skaitant šią knygą mane kartas kuo karto vis apimdavo šioks toks niežulys. Visiems aišku, jog Ogasto gyvenimas yra sunkus, tačiau ar verta pamiršti savo laimę, gerovę dėl kito (Ogasto sesės situacija)? Kartais knygoje vis pasirodydavo mintis, jog geriau būti geraširdžiam nei teisiam, bet ar tikrai? Nejau mes tokie silpni, kad negalima priimti tiesos? Žinoma, veidmainystė yra lengvesnė išeitis, bet jos negalima vadinti geraširdiškumu].

 

 

Nanbaka

“Nanbaka”, tai pilna komedijos ir absurdo Anime apie kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdieninį gyvenimą. Veiksmas vyksta nuo pasaulio atskirtame žemės lopinėlyje, vidury vandenyno, ant kurio ir yra pastatytas kaleimas. Jame yra įkalinti visi pasaulio blogiukai su tam tikrais sugebėjimais ar galiomis. Visas kaleimas yra suskirstytas į tam tikras sekcijas, už kuriuos yra atsakingi tam tikri prižiūrėtojai. Tačiau dažniausiai mes matome ir beveik visas veiksmas vyksta aplink vieną, 13, sekciją ir jame esančia vieną iš daugelio, 13, kamerą. Toje kameroje gyvena 4, labai skirtingi, asmenys, kurie beveik kiekvienoje serijoje mėgina pabėgti iš kaleimo. Nepagalvokyte, kad tuo viskas ir baigta. Ne, visas įdomumas yra jų pabėgimuose ir bendravime su savo prižiūrėtoju.

Jų prižiūrėtojas, Sugoroku, labai rimtai žiūri į savo darbą, yra darboholikas. Tačiau jo gyvenimą drumsčia 4 kaliniai iš kurių vienas yra spinų atrakinimo meistras, kuris gali atrakinti bet kokią spyną. Tad Sugorokui dažnai tenka gaudyti pabėgelius ir tai, kad jie iš tiesu pasiekė lauko duris, jis stengiasi nuslėpti nuo kaleimo viršininkės, kuri turi dvejopą asmenybę: Iš išorės pykta, griežta, tironijos apsėsta, už visą kaleimą atsakinga prižiūrėtoja, o iš vidaus meilės Sugorokui apimta mergina.

81399l

Negana to, šiame Anime galime pamatyti ir tam tikrų galių, kaip, kad ugnies valdymą, niekam tikusią nindzę, bei neapsakomą jėgą, kokios joks normalus žmogus tikrai negali tūrėti, kad ir kiek raumenų užsiaugintu. Tad pasirinkę žiūrėti „Nanbaka“ neapsiriksite. Jame rasite tiek komedijos, su gan juokingais siužetais, tiek tam tikrų galių. O visų svarbiausia, kad ji parodo, kad viską, ką dabar turi, praradęs nebūsi laimingas. Atvirkščiai, jausies nepilnavertiškai. Šis Anime mus pamoko, netgi parodo, vieno iš pagrindinio veikėjo suvokimą, kad šis kaleimas yra jo namai. Kad iš jo pabėgus, jis neturės kur eiti, o už savęs paliks 3 nuostabius draugus, kietakaktį prižiūrėtoją, bei galimybes pabėgti iš dar sudėtingesnių, naujų kliučių pilnų koridorių. Gale šio anime, mes, kartu su veikėjais, suprantame gyvenimo prasme, nenutrūkstamą draugystę, bei visko, ką turi čia ir dabar svarbą. O svarbiausia, kad tai parodoma nenuobodžiai, o per komedijos žanrą, tad žiūrėti tikrai neatsibosta.

nanbaka

Dabar jau yra išleistas ir antras sezonas, tad jei patiks pirmas, neapeikite ir antro. Aš kolkas jo dar nežiūrėjau, tačiau ateinančiom dienom tikrai pažiūrėsiu.

otilija

Yubiko

 

Laiškai!

Sveiki draugai!

20170831_191627_mh1504196416252

Dalis mano sukauptų laiškų 🙂

Niekam nėra paslaptis, jog seniau žmonės komunikavo laiškais, kuriuos dažniausiai rašė ranka. Greičiausiai viskas pasikeitė tuomet, kai atsirado galimybė siųsti tą patį laišką internetu, tuomet dauguma atsisakė rašymo ranka, nes tai a) užima daug laiko, b) lėtai keliauja (gali ir pasimesti), c) brangu ir galima sugalvoti dar daugiau priežasčių… Vis dėlto šiandien norėčiau pasidalinti su Jumis savo laiškų rašymo patirtimi!

Puikiai prisimenu, jog pirmoji mano susirašinėjimo draugė buvo mano mamos bendradarbės anūkė. Ji už mane kiek vyresnė, tačiau būtent ji ir pasiūlė mums susirašinėti laiškais. Tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, tad nemokėjau gerai rašyti, tačiau į tokį pasiūlymą sureagavau tuoj pat. Puikiai prisimenu, jog rašydavau laiškus juodraštyje, tuomet ji nešdavau mamai, kad ji pataisytų klaidas. Ir tik tuomet aš perrašydavau laišką į švarraštį, pripiešdavau gėlyčių, saulučių ir kitų piešinukų, nepamiršdavau ir lipdukų.

Galiu drąsiai sakyti, jog gauti popierinį laišką yra daug maloniau nei elektroninį. Visų pirma, popieriniai laiškai (ypač jei rašyti ranka) parodo žmogaus pastangas, o tai (mano galva) rodo žmogaus pagarbą tau. Be to, būkime atviri, elektriniai laiškai ateina norim mes jų ar ne, o kai kurių itin sunku nusikratyti. Vis dėlto, popieriniais laiškai visai kas kita, tad nieko nuostabaus, jog net šiomis dienomis meilės žinutės yra rašomos ranka ant atvirukų.

Vis dėlto, taip pat turėčiau užsiminti, kad po kurio laiko lioviausi rašiusi. Priežastis labai paprasta – nebuvo kam. Mano anksčiau minėta draugė persikraustė į kitą šalį, tad po truputį po truputį mūsų ryšys nutrūko (vėliau, kuomet gavau kompiuterį ir internetą, mes tęsėme bendravimą internete, tačiau vėl – nutrūko). Neslėpsiu, noras susirašinėti laiškais vis dar liko, jis buvo toks didelis, kad rašiau laiškus net savo kaimynei, su kuria mes kasdien matėmės mokykloje (ar prisimeni, Laura?).

Kiek vėliau, tai laikais, kuomet portalas zerbra.lt dar klestėjo, buvau sukūrusi klubą (jei neklystu – „Apie viską po truputį =^_^=“), tuomet susipažinau su gausybe nuostabiu žmonių, kurie prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, su kai kuriais iš šių fainuolių aš susirašinėjau laiškais dar iki šiol.

Tačiau laiškų „renesansas“ mane aplankė vienuoliktoje klasėje, kuomet susipažinau su Viktorija, kuri taip pat yra laiškų maniakė, net didesnė nei aš. Ji mane supažindino su keliomis svetainėmis, kuriose galima surasti bendraminčių ar net susirašinėjimo draugų. Esu už tai jai dėkinga, nes tokiu būdu susipažinau su nepaprastai įdomiais žmonėmis, vėl – su kai kuriais dar yra palaikomi ryšiai.

Asmeniškai man laiškų rašymas teikia džiaugsmo. Tai savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pasidalinti tuo, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu keistą įprotį laišką kaip nors dekoruoti ar pridėti mažų smulkmenų, tad atsiskleidžia mano vidinė menininkė. Galų gale, kas gal pasirodys kiek keistoka, bet savo laiškų draugams kartais aš kartais išlieju tai, kas guli ant širdies.

Gaudama draugų laiškus mokausi iš jų patirties, džiaugiuosi jų nuotykiais bei liūdžiu drauge su jais. Kartais susidaro įspūdis, jog tas žmogus visai šalia, tad tai labai (nežinau) miela, gera. Žinoma, kol atrandi tą tikrąją laiško sesę (ar brolį) tenka ilgokai paplušėti ir susirašyti su keliomis varlėmis, bet tai to verta.

20170831_190236_mh1504196447031P.S. Laiškas – puikus būdas ugdyti savo kūrybiškumą. Įdomiausios laiškų idėjos, kurios buvo mane aplankiusios: laiškas ant baliono, laiškas – dėlionė; laiškas kaip knygutė. Kita vertus, jei kam stinga minčių, esu tikra, jog YouTube ar Pinterest šiuo klausimu galėtų padėti.

P.P.S.  Jei kas ieško susirašinėjimo draugų, duokite mums žinoti 😉

miau

Mums jau metai!

90f86a1b74104b3c6383cf16853e4311

Sveiki knygų, filmų bei kultūros mylėtojai!

Mes švenčiame savo vienerių metų sukaktį ir ta proga norime pasakyti Jums didelį ačiū už tai, kad buvote su mumis visą šį laiką. Be galo esame dėkingos už gautas 1701 peržiūras, 526 lankytojus ir 10 prenumeratorių. Taip pat mes norime padėkoti savo savanorėms @yanbaka, kuri praturtino mūsų puslapį anime aprašymais bei recenzijomis, taip pat @bookdreams12, kuri dalinosi savo nuomonę apie perskaitytas knygas, bei kitiems, kurie mums padėjo tvarkyti su tinklaraščio stiliumi bei kitais aspektais. Be jūsų tikrai nebūtume parašę 54 straipsnių ir tikrai nebūtume sulaukusios metų.

Vis dėlto, dar kartą norime padėkoti savo skaitytojams ir skaitytojoms, kad kartas nuo karto mus aplanko. Tai mums tarsi vidinė pastūma (motyvacija) nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Seniai seniai, kuomet svajojome su Viktorija turėti savo blogą, mes tikėjomės dviejų galimų baigčių: mūsų niekas neskaitys arba mus skaitys visi. Greičiausiai tokios ar panašios mintys kirba visų blogerių galvose, kol jie nesusiduria su realybe, tad mes nesame išimtis. Vis dėlto, mes esame dėkingos, jog be mūsų pačių straipsnius skaito ir kiti. Tai motyvuoja ir džiugina. 

Žinoma, mes ne visada esame tokios aktyvios kaip norėtumėme. Pradžioje buvome užsibrėžusios tikslą, jog rašysime du kartus per savaitę, ko pasekoje artėjant gruodžiui (studentams prasideda sesija) net vieno straipsnio negebėjome publikuoti. Mūsų gretas papildžius savanoriais pasitelkėme naują strategiją – kartą per savaitę (trečiadieniais), bet ir tai ne visada mus sekėsi. Vis dėlto, mes nenuleidžiame rankų ir stengiamės judėti pirmyn.

Dar kartą dėkojame už šiuos smagius metus ir labai tikimės, jog sulauksime ir antrųjų!

giphy

P.S. Jei Jums kiltų noras prisijungti prie mūsų draugiškos komandos, mes priimame iškeltomis rankomis. Mielu noru suteiksime Jums prisijungimą bei erdvę, kur galėsite su kitais (mumis tai tikrai) pasidalinti savo nuomone apie knygas, kiną, kultūrinius renginius ar kitą (maistas, kelionės, gyvenimas ir pan.). Nebijokite mums rašyti.

Gražios dienos!

Books Wake Us komanda

Arthur Conan Doyle “Užrašai apie Šerloką Holmsą“

Sveiki visi, rodosi, jog jau visą amžių nesu aprašiusi jokios knygos, tad skubu tai pakeisti. Vasaros metu turėjau progos perskaityti ne vieną gerą knygą, tad atėjo metas man išsirinkti vieną iš jų ir trumpai ją jums pristatyti! Vis dėlto, ar jums taip nebūna, kad perskaitote knygą, ji jums patinka (bent jau protu suprantate, kad knyga tikrai gera), tačiau kai reikia ką nors apie ją papasakoti nerandate žodžių? Būtent taip pastaruoju metu aš jaučiuosi.

ddd7ba5b86b8a210ecc3b3d5cc635fcf

Citata, kuri puikiai atspindi knygos esmę 🙂

Knyga, kuri man paliko vieną iš maloniausių jausmų, – Arthur Conan Doyle „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Manau, jog šios knygos net nereikia pristatinėti, visi daugiau ar mažiau yra girdėję (arba matę) apie didų seklį bei avantiūristą Šerloką, kuris įmina visas painiausias bylas naudodamas  dedukcijos būdą (beveik kaip aš rašydama rašto darbus :D). Šis žmogus pasitiki tik racionaliu protu, nedaro skubotų išvadų ir niekada nenuvertina savo varžovo. Jis kruopščiai pina savo tinklus, kad nusikaltėlis jau negebėtų pabėgti, todėl būdamas visada keliais žingsniais priešaky Šerlokas visada laimi.

Aš esu itin didelė detektyvų mėgėja, galiu drąsiai sakyti, jog ilgą laiką skaičiau tik juos, tačiau ilgainiui net jie man nusibodo. Juose visuose atsirado kažkas, kas vertė mane vartytis akis ir nuobodžiauti. Kažkuriuo momentu, visi detektyvai tapo panašūs ir nebeteikė malonumo. Tuomet nutariau pamėginti A. C. Doyle kūrybą, galų gale klasika beveik niekada manęs nėra nuvylusi. Ir žinot ką? Knyga man pasirodė tokia lengva, tokia maloni, momentais net komiška, kad jaučiau gryną malonumą ją skaitydama. Autorius priartino skaitytoją, tartum ir jis dalyvautų nusikaltimo tyrime, kartais net kreipiasi į skaitytoją. Priešingai negu kiti detektyvai, „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ neapkrauna nereikalingomis dramomis, romanais ar spėlionėmis, kas būtų jeigu būtų, šis kūrinys tai detektyvas, kurio siužeto linija nenukrypsta nuo pagrindinės minties – įminti mįslę. Greičiausiai tuo mane ir papirko ši knyga.

Ir kas įdomiausia, nors šioje knygoje buvo daugybė skyrelių apie skirtingus nusikaltimus, buvo gana sunku nuspėti nusikaltėlį (nors kartais ir galima numanyti detales). Taip pat džiugino, jog visi nusikaltėliai turi konkretų motyvą (priešingai negu mano anksčiau skaitytame T. Gerritsen „Sergėtojas“).

Trumpai, knyga tikra verta dėmesio. Vis dėlto, jei ieškote knygos, kuri būtų kupina įtampos ar dramos, tuomet siūlau kiek palūkėti ir atidėti „Užrašus apie Šerloką Holmsą“ vėlesniam laikui, nes to jūs čia nerasite. Tai išties ramaus siužeto pasakojimas apie XIX – XX a. Anglijos seklį. Kitaip, jei jums patinka dėlioti dėliones, knyga tikrai nepaliks jūsų abejingų!

Gražios dienos!

miau

 

Ray Bradbury “Pienių vynas“

Sveiki visi, šiandien norėjau su jumis pasidalinti savo mintimis, kilusiomis perskaičius Rėjaus Brėdberio “Pienių vyną“.

20403669_1396601130408551_361088909_n

nuotrauka iš mūsų instagramo, sekite mus ten 🙂

Visų pirma, knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo labai labai seniai, tuomet man buvo kokie 14. Labai juokinga prisimint, nes “Pienių vyną“ skaičiau sužinojus, kad kažkoks man patinkantis bernas jį skaito (8 klasės privalomoji literatūra (kažkodėl mes 8 klasėj privalomos literatūros neturėjom)). Vis dar dabar atsimenu, kad tam vaikinui knyga nepatiko, o man – labai (gal todėl mūsų meilei ir nebuvo lemta suvešėti ir dabar nesam susituokę ir neturim penkių vaikų), bet maždaug tiek ir atsimenu iš tų +- 7 metų atgal. Buvau įsitikinusi, kad darkart skaitant knyga man patiks, atsiminiau keletą epizodų, tokių kaip laimės mašina (nežinau, ar čia labai spoileris), bet tai ir buvo viskas. Dabar, skaitydama “Pienių vyną“ jaučiausi kaip tai darydama pirmąkart, nuolat stebėjausi kaip nieko neatsimenu ir džiaugiuosi kokia graži tai visgi knyga.
Taigi, apie ką šis vienas žymiausių, garsaus amerikiečių rašytojo, Rėjaus Brėdberio kūrinys? Knyga pasakoja apie paprasto berniuko Dougo vasarą nepaprastame jo miestelyje Ilinojaus valstijoje. Dougui dvylika ir jis kaip tik pradeda žengti į suaugusiųjų pasaulį, o 1928-ųjų vasara jam ypatinga, nes berniukas ima suvokti daug gyvenimo tiesų, kurios griauna jo vaikišką pasaulio įsivaizdavimą (pavyzdžiui, kad tėtis su seneliu ne viską žino, tačiau tai yra gerai). Dougas lyg ir yra pagrindinis knygos veikėjas, nes daugiausia suvokimų ir apmąstymų sklinda iš jo lūpų, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra daugiausiai knygoje aprašomas veikėjas. Kuo “Pienių vynas“ man patiko bene labiausiai buvo tai, jog tai nėra knyga apie vieną veikėją ar jo šeimą, tai knyga apie visą Gryntauno miestelį ir visus, bent kiek vertus paminėti, įdomesnius jo gyventojus.
“Pienių vynas“ yra be galo šilta ir nuoširdi knyga, ją skaitant viduržiemį būtinai širdyje pajaustumėt vasarą. Nors knyga tokia graži ir šeimyniška, Brėdberis sugeba į istoriją įpinti ir kitų dažnai savo kūryboje vyraujančių motyvų, “Pienių vyne“ pastebime ir fantastikos, bei mystery žanrų elementų, tačiau manau, kad jie puikiai žaidžia kartu su minkšta ir miela (nors prie širdies glausk, kaip sako močiutės) bazine istorija.
Vienas mėgstamiausių mano epizodų knygoje (jei nenorit nieko apie ją žinoti, šitą paragrafą praleiskit bet gal kaip tik jis sudomins jus perskaityt knygą) buvo kai trys vaikai, bendraudami su savo senučiuke kaimyne ginčijosi, jog ji niekuomet negalėjo būti jauna. Vaikai suvokė savo pačių augimą, tačiau suaugusių žmonių senėjimas jiems atrodė nesuvokiamas, jų kaimynai, tėvai ir seneliai – ta nesikeičianti konstanta, užtikrinanti tvarką pasaulyje.
Taigi, ar rekomenduočiau “Pienių vyną“ kiekvienam sutiktam žmogui? Tikrai taip, nes knyga tikrai puikuojasi mano mėgstamiausių draugijoje, kartu su Lolita, Radvilavičiūtės esė ir kitais. Manau, kad “Pienių vynas“ yra viena iš tų knygų, kurias reikia per gyvenimą perskaityti bent kartą, taip pat manau, kad knyga patiks tiek trumposios, tiek ilgosios prozos, romanų, mėgėjams. Visų laikoma romanu, ši knyga man labiau priminė apsakymų rinkinį, kur visos istorijos pasakoja apie skirtingus veikėjus ir vasaros įvykius, tačiau yra meistriškai apjungiamos miestelio vaikų, kurie nori apie viską žinoti viską, ir pienių vyno motyvais.
Galiausiai, pastebėjimas. Visiškai asmeninis dalykas, nors visąlaik raginu žmones skaityti klasiką originalo kalba, po “Farenheito 451“ siūlau Brėdberio prozą skaityti lietuvių kalba. Sudėtingai vyras rašė, kitaip nepasakysi, lietuvių vertimuose tas pats irgi atsispindi, bet manau, kad gimtąją kalba koncentruoti dėmesį ir mėgautis kūriniu bus lengviau. O norintiems paskaityt kažką kito, labai labai labai rekomenduoju autoriaus apsakymą The Weldt, jį tikrai nesunkiai rasit internetuose, kūrinys trumpos apimties ir visiškai nuostabus. Tai tiek, čia pradžiai 🙂
Gražios dienos♥

viktorijos

DADADA-DAN TENKO. Šokio ir perkusijos šou „Sniegas, mėnuo ir gėlės“

Sveiki! Visai neseniai turėjau džiaugsmo dar kartelį aplankyti Operos ir baleto teatrą ir šį kartą ėjau į pasirodymą, kuris ryškiai skyrėsi/ skiriasi nuo tų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti. Kita vertus, šis koncertas prikaustė mane nuo pat pirmos akimirkos ir susižavėjimas neapleido net šiam pasibaigus.

476063_10150588654711470_1709265431_o

Trumpai pristatant koncertą bei kolektyvą. „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, savo pasirodymuose derinantis tradicinę Japonijos kultūrą su šiuolaikine. Jie meistriškai groja japoniškais būgnais ir kitais tradiciniais japoniškais instrumentais (trijų stygų gitara shamisen, bambukine išilgine fleita shinobue bei kt.). Visi kolektyvo nariai yra kupini energijos, džiaugsmo, humoro ir nebijo to parodyti santūriai publikai bei užmegzti su ja pokalbius. Kolektyvas savo pasirodyme derina ne tik nuostabią muziką, lietuviškai ausiai neįprastus instrumentus, bet ir teatrališkumą bei šokį. Koncerto metu yra pasakojamos pasakos apie drąsą, meilę, aistrą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą bei kitas emocijas, kurias jaučia kiekvienas žmogus.

Tenko siekia pralinksminti žmones ir pakylėti juos emociškai. Norime perduoti bent dalį savo energijos ir nuotaikos. Tikimės, kad klausytojai bus sužavėti mūsų koncerto ir įkvėpti kitą dieną pradėti puikiai nusiteikus

–I. Mondori.

Pavadinimas, kuris buvo pasirinktas koncertui „Sniegas, mėnuo ir gėlės“ simbolizuoja klasikinį japonų meną bei literatūrą, kuriuose pasitelkiant šiuos vaizdinius yra perteikiami metų laikai bei pati laiko tėkmė (praeitis – dabartis – ateitis).

Šio spektaklio pagrindiniai herojai yra ritmas bei judesys, kuris yra pagrinde diktuojamas japonų tradicinių būgnų, o jiems asistuoja kiti ne ką mažiau įspūdingi instrumentai. Koncerto metu galima geriau susipažinti su taiko – tradicinė japoniška perkusijos forma naudojant didelius būgnus. Šie būgnai, kurie buvo sukurti maždaug prieš tūkstantį metų, buvo naudojami norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą bei nubaidyti blogąsias dvasias.

Mano nuomonė. Drąsiai galiu sakyti, jog jei Vilniuje dar kartą bus organizuotas Tenko kolektyvo pasirodymas, tuoj pat bėgsiu pirkti bilietų, nes jų pasirodymai yra to verti. Greičiausiai tai bus vienas iš trumpiausių (ir mažiausiai išsamus bei  objektyvus) mano rašytų straipsnių, bet esu patenkinta viskuo: muzika, drabužiais, atlikėjais, šokėjais (nors ir nelabai supratau viso šokio grožio), programa. Sunku būtų rasti kokių nors trūkumų, apart to, jog mielai klausyčiausi jų pasirodymą dar papildomą valandą, nes kolektyvas tikrai nuostabus bei draugiškas (vėliau darėsi nuotraukas su žiūrovais bei su jais bendravo). Mane ypač sužavėjo tai, jog mano širdis plakė į būgnų ritmą. Kvailystė, žinau, bet tai jaudina. Beveik visą koncertą stebėjau sceną susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir mėgavausi. Greičiausiai tai bus vienas nuostabiausių pasirodymų, kuriuos esu mačiusi Operos ir baleto teatre.

miau

Boku dake ga Inai Machi

Boku dake ga Inai Machi“ yra iš tų anime, kuriuos pažiūrėjęs susimąstai tiek apie gyvenimą, tiek apie poelgius jame. Šiais laikais labai sunku sukurti gerą animaciją, kuri patrauktu dėmesį, tuo labiau, kai kalbame apie fenomenus. Nors šis Anime yra 2016 metų, jis gan idomus, veiksmas gerai išvystytas bei kupinas mįslių.

Pačioje pradžioje mes esame supažindinami su pagrindiniu veikėju Satoru Fujinuma ir jo galia, kurią kūrėjai pavadino „Revival“.  Jam kur nors esant ir netoliese atsitikus kokiai nors nelaimei, jis yra gražinamas kelioms minutėms atgal, kad sustabdytų kokį nors incidentą. Tačiau „Revival“ pasikartoja vis dažniau ir dažniau, tad jis pradeda prisiminti savo vaikystę, kai jo draugai buvo pagrobti bei nužudyti, o jis pats per atsitiktinumą nepatyrė to paties.

Boku.dake.ga.Inai.Machi.full.1982267

Viskas pasikeičia, kai vieną dieną, grįžęs po darbo, išvystą nužudytą mamą, o policija jį pradeda persekioti, nes mano, kad tai jo darbas. Satorui bandant pabėgti, jam vėl pasireiškia „Revival“, tačiau šį kartą jis grįžta daug metų atgal, porą savaičių iki savo klasiokų pagrobimų ir nužudymų vaikystėje. Jis suvokia, kad norint išgelbėti mamą, jis turi sustabdyti viso to pradžią, vaikystės žudiką, kuris niekuomet ir nebuvo išaiškintas.

Pirmoji jo auka buvo mergaitė, kuri visuomet buvo viena, o namuose patirdavo smurtą. Jis su ja susidraugauja, tačiau jam nepavyksta. Ji visgi miršta, tačiau keliomis dienomis vėliau. Grįžęs į dabartį jis suvokia savo klaidas ir prašo dar karta būti nugabentam atgal, į praeitį, tačiau šį kartą jis stengsis padaryti viską, kad visus išgelbėtų. Jo prašymas buvo įgyvendintas.

Šį kartą jam pavyksta visus išgelbėti, tačiau kas žudikas? Žiūrovai, kartu su pagrindiniu veikėju, sprendžia šią painią mįslę ir bando surasti, suvokti, kas tikrasis kaltininkas. Nors Anime veiksmas sukasi aplink mokyklą, kūrėjai sugebėjo tai padaryti įdomiai. Atskleidžia kiekvieno veikėjo ydas, gyvenimo sunkumus, žmonių, tėvų daromas klaidas ir kaip draugystė, pasitikėjimas vienas kitu gali padėti įveikti sunkumus, netgi išgelbėti gyvybes.

Įdomiausia tai, jog kiekvienoje serijoje mes esame aklagatvėje. Mes nesugebame išsiaiškinti žudiko tapatybės iki pačių paskutinių serijų. Nors, vienoje serijoje aš nuspėjau jo tapatybę, mane kūrėjai iškart vėl suklaidino tam tikrų antrinių veikėjų šešėliais. Tačiau visko amžinai nenuslėpsi. Kai buvau jau visiškai įsitikinusi, kad tai jis, tas veikėjas, yra žudikas, šio anime kūrėjai nebetempdami siužeto  jau kitoje serijoje parodė, kad visgi aš neklidau. O ar jūs iminsite šia mįslę?

index

Tačiau visur yra minusų. Kaikurios vietos buvo per daug ištemptos. Visą šį Anime galima buvo parodyti per žymiai mačiau serijų. Tačiau, prisipažinsiu, kad tai netrugdė žiūrėti, nes kiekvienoje serijoje buvo šiokios tokios mistikos, bei nuorodų į žudiką, kas žiūrovams ir yra svarbiausia. Tačiau man dar nepatiko pabaiga. Pačioje pabaigoje veikėjas guli komoje, o žudikas vaikšto laisvėje. Tačiau, Satorui, atsibudus, pas jį grįžta ir žudikas, kol galiausiai jis yra pagaunamas, o veikėjas toliau gyvena. Pati pabaiga gan keista, nesueinanti su visu Anime, stilius kiek kitoks. Norėjosi kažko kito, gal liūdnesnės pabaigos, o gal, kad jis savo gyvenimą nugyventu su vaikystės mergaite, tačiau kūrėjai mums šio džiaugsmo nesuteikė ir pabaigą palyginus su viso Anime veiksmu padarė greitą, be kulminacijos. Toks jausmas, kad jiems pritruko laiko ar biudžeto lėšų.

 Tačiau nesupraskite manęs blogai. Šiame Anime mes išvystame stiprią draugystę tarp vaikų, kurios pagalba jie gali daug ką įgyvendinti. Mums taip  pat parodo, kad, kai kurių dalykų tu vienas nepadarysi, kas ir buvo Satoru pirmojo „Revival“ grįžimo nesekmės priežastis. Tad, šį Anime tikrai verta pažiūrėti kiekvienam ir patirti nuostabią dedektyvo kelionę, kurioje tu ne tik žiūri veikėjo aiškinimąsi, kas yra žudikas, bet ir pats ieškai nuorodų į jį. O kartu susimąstai apie savo pačio gyvenimą, apie padarytas klaidas jame, kai galėjai kažkam pagelbėti, kažkam užkirti kelią, tačiau nuėjai, kaip ir mūsų pagrindinis veikėjas. Nors jis gavo galimybę grįžti į praeiti, nemanau, kad tikrame gyvenime tai įmanoma. Tačiau nepamirškite, kad kiekvienas gali gauti antrą progą, o ją gave nepadarykite tos pačios klaidos, kaip praeitije, nes ir vėl teks gailėtis. Tad smagaus žiūrėjimo bei nužudymų kupinos kelionės su „Boku dake ga Inai Machi

otilija

Yubiko

Konkursas (I)

Sveiki visi! Kaip ir buvo žadėta, skelbiame konkursą, kurio metu trys laimingieji galės laimėti norimą knygą. Taisyklės labai paprastos:

  1. Jums bus pateikta 15 klausimų, norint laimėti prizą, būtina atsakyti bent į 7 klausimus teisingai (mėginimų skaičius nėra ribojamas).
  2. Vadovaujamės principu „kas pirmesnis tas gudresnis“, todėl pirmieji atsakė bent į 7 klausimus teisingai gaus prizus.
  3. Rašydami atsakymus komentarų skiltyje nepariškite nurodyti savo el. pašto, kad galėtumėme su jumis susisiekti. Taip pat nepamirškite komentare nurykite, kokios knygos pageidaujate.
  4. Konkursas tęsis iki liepos 12 dienos. Tą dieną skelbsime nugalėtojus bei paviešinsime atsakymus į klausimus.

Linkime visiems sėkmės (:

P.S. Mūsų puslapio prenumerata nėra privaloma, bet pageidautina.

questions

KLAUSIMAI:

  1. Iš kokios planetos yra kilęs Supermenas?
  2. Koks paukštis Biblijoje gieda?
  3. Ką reiškia posakis “paved with good intentions“?
  4. Kurioje šalyje vyksta “Džiunglių knygos“ veiksmas?
  5. Ką bendro turi šie daiktai: dykuma, meteoritas, karūnas, medis ir rožė?
  6. Kokių uogų laukai, pasak vienos „The Beatles“ dainos pavadinimo, yra amžini?
  7. Ką Veimaro Respublikoje nuo maždaug 1921 metų birželio iki 1924 metų sausio vadino „žydų konfeti“ („Judenfetzen“)?
  8. Japonijoje Goryo Hamaguchi padegė ryšių laukus, kaip dėkingumo ženklą Wakajama miesto gyventojai pastatė jam paminklą. Kas tą dieną įvyko?
  9. Vieni mato vilką, kurį reikia mušti, kito mano, jog tai karvė, kurią galima be perstojo melžti, ir tik nedidelė dalis mato tame arklį, kuris traukia vežimą. Ką turėjo omeny Čerčilis?
  10. Gyvenęs 4 metus Paryžiuje M. Šagalas nusprendžia grįžti trumpam į Vitebską, nes gaunami X tampo vis šaltesni. Ką slepia X?
  11. Istoriniai romanai teigia, jog ji teikė pirmenybę priešų deginimui, o ne kankinimui ar plakimui. Kokia tai istorinė asmenybė?
  12. Kodėl daugumoje bažnyčių freskų galima pamatyti avis?
  13. konkursas

    Po šiuo plakatu yra užrašas, skatinantis nebūtų idiotu. Koks žodis yra užbrauktas?

  14. Restorane pietauja du vyrai, vienas iš jų yra stambaus kūno sudėjimo, o kitas – lieknas. Abu jie užsisako stiklinę vandens su ledu bei kepsnį. Lieknasis vyras netrukus baigia savo pietus ir išeina iš restorano, tuo tarpu stambusis neskuba. Neužilgo stambusis vyras miršta. Kodėl, jei abiejų maistas buvo vienodas bei abu buvo fiziškai sveiki?
  15. Apie kokią visiems žinomą moterį dainuoja J. Cozart?

More English, French, and Spaniards came to visit

And they greeted us with guns and germs and steel

They forced us into unknown lands of exile

They pillaged, raped, and left us all for dead

So now I’m far more liberal with a weapon

 

Galima laimėti šias knygas:

  • Julie Kagawa „Geležies karalienė“1.1
  • Julie Kagawa „Geležies riteris“
  • Sharon Sala „Sugrįžusi“
  • Sharon Sala „Žūtbūtinė medžioklė“
  • Sharon Sala „Perėjusi pragarą“
  • Carla Neggers „Neramūs vandenys“
  • Nora roberts „Pagrobta žvaigždė“
  • Nora Roberts „Žiniuonė“
  • Catherine Mann „Visa širdimi“ + Jo Leigh „Nuogas Niujorkas“

 

 

(Nelaimėtos knygos bus atiduotos bibliotekoms)

Jei jums patiko šis žaidimas (protmūšis), duokite mums žinoti, sukursime dar (:

GRAŽIOS VASAROS ❤

Susipažinkime (komandos papildymas)

Sveiki visi! Jau greičiausiai spėjote pastebėti, jog mūsų komandos gretas papildė dar vienas smagus žmogutis – Yubiko, todėl ta proga nieko nelaukiame ir kviečiame visus geriau su ja susipažinti! Mūsų paraginta ji štai kaip save pristato:

yubiSveiki, esu studentė, laisvalaikiu savanoriaujanti gyvūnų prieglaudoje ar įvairiuose renginiuose. Prie tinklalapio Bookswakeus prisijungiau gan neseniai ir daugelis jūsų mane pažįsta kaip Yubiko. Kaip kiti komandos nariai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, rečiau vaikštau į teatrus ar spektaklius, tačiau pasitaikius progai, jų neatsisakau. Dėl šios priežasties aliss mane ir pakvietė jums rašyti recenzijas. Tačiau vis neturėjau laiko ar įkvėpimo. Na, mokslai, savanorystės ir visa kitą… Tačiau aš taip pat esu didelė Japonijos bei anime fanatikė. Nors kartais neturiu visiškai laiko net koliui* pasimokyti, tuo tarpu kokiai vienai serijai jo visuomet pas mane atsiras ;D aliss spaudžiama paprašiau jos, kad leistu parašyti savo įspūdžius apie anime ir jai sutikus iškart ėmiausi šio darbo. Kadangi anime žiūrėti man yra tikras malonumas, tai ir rašyti man yra atgaiva, niekada nepritrūksta žodžių, o ir papkėje jau turiu 5 recenzijas, kurias artimiausiu laiku pasidalinsiu su jumis.

Tad tiek bus apie mane, jei turite klausimų visuomet galite kreiptis!

 

* koliokviumas. Studentų pasaulyje tai būtų atitikmuo kontroliniams darbams, tik kad labiau “vėžį varo“ (:

** atsižvelgiant į tai, jog mūsų Yubiko yra anime mėgėja, vizualiai pateikiame jos anime versiją :3

P.S. Šį trečiadienį (liepos 5 dieną) mes skelbsime savo pirmąjį konkursą, tad būkite budrūs ir nepraleiskite progos sudalyvauti bei laimėti!

GRAŽIOS DIENOS!

Gugure! Kokkuri-san

Šiandiena jums pristatysiu komedijos žanro Anime „Gugure! Kokkuri-san“. Tai puikus pasirinkimas tiems, kas nori pasijuokti iš juokingų atsitikimų, veikėjų kvailumo. Jis žiūrisi lengvai, kadangi nėra paslėptos gilios minties, o veiksmas aiškus ir suprantamas.

Jau pačioje pirmoje serijoje kūrėjai bando parodyti savo humorą bei prajuokinti žiūrovus. Ir jiems tai puikiai pavyksta. Mes esame supažindinami su pagrindine veikėja, mergaite, kuri gyvena viena dideliame name. Mokykloje ji neturi draugų, visi jos vengia, kadangi ji mano esanti lėlė, neturinti jausmų, išraiškų, o jos vienintelis maistas yra Ramen sriuba.

Veiksmas prasideda, kai ji nusprendžia pažasti žaidimą „Gugure! Kokkuri-san“. Taisyklės tokios pačios, kaip žaidžiant žaidymą Ouija, kurio metu laikant medinę rodyklę ant lentos su raidėmis yra kviečiama dvasia iš kito pasaulio, kuri atsakytu į tavo klausimus. Vienintelis skirtumas tas, kad žaidime „Gugure! Kokkuri-san“ yra kviečiama lapės dvasia Kokkuri-san. Visi žinome, kad šitų žaidimų negalima žaisti vieniem, tačiau ji vis tiek jį sužaidė ir ją pradėjo persekioti lapės dvasia.

Fanj

Pats jų susipažinimas jau prajuokina žiūrovus, kadangi jam atsiradus, už mergaitės kambario lango, ji nepatiki, kad tai lapės dvasia ir net iškviečia policiją, kad suimtu neaiškų asmenį jos name. Kitą dieną jam grįžus iš komisariato prasideda visa komedija.

Kiekvienoje serijoje veiksmo siužetas yra vis kitoks, tačiau veikėjai juose yra glaudžiai susiję. Iš pradžiu viskas vyksta aplink mergaitę ir lapės dvasią, kuriam pagaila mergaitės ir pradeda su ja gyventi. Jis jai pradeda gaminti normalų maistą, ne tik Ramen sriubą, kas yra neįmanoma, o viso to pasekmės juokingi įvykiai, kurių gale ji visgi gauna savo sriubą. Vėliau atsiranda šuns dvasia, kuri, kaip ir lapė, visada būna žmogaus pavidalu. Juokingiausia tai, kad jie jam sukalė budą prie kurios jis būna pririštas grandine, kaip normalus šuo, tačiau skirtumas tame, kad jis visada būna žmogaus pavidalo. Tad vaizdas tikrai prakjuokinantis.

Nors tai tikrai gera komedija, jame yra ir minusu. Neilgai trukus visi bairiai pradeda kartotis, veiksmas nejuda toliau namo aplinkos. Visa laimė, kad kūrėjai, tarsi tave išgirdę pasikeičia aplinka ir mes keliaujame į mergaitės mokyklą, kur esame supažindinami su vienu jos klasioku. Kai jį parodė, prisipažinsiu, verkiau iki ašarų. Jos klasiokas buvo ateivis, kurį visi laikė žmogumi, o juokingiauisa, kad lapės dvasia suvokė, kad jis ateivis, kad ir kaip į jį pažiūrėsi, tačiau niekas juo netiki.

med_1471386111_00031

Galiausiai serijos eina į pabaigą ir tu tuo apsidžiaugi, kas nėra labai gerai. Jiems pritruko vaizduoties, naujų vaizdų, atsitikimų. Iš tiesų galėjo būti kiek mažiau serijų, nes veiksmams, bajeriams nesikeičiant, atsibosta žiūrėti. Vienu metu net norėjau numesti į šalį šį Anime, tačiau džiaugiuosi, kad to nepadariau, kadangi paskutinės serijos buvo gan neblogos. Tarsi iš naujo sudomino ir paliko žiūrovą apimtą smalsumo, kas verčia pereiti prie mangos. Ne, jos dar neskaičiau, tačiau tikrai pagalvojau apie ją ir gal kurią dieną paskaitysiu.

Tad šis Anime tikrai nėra prastas. Patarčiau jį pažiūrėt nuobodžiom dienom, kada neturite ką veikti, kai norisi pasijuokti. Nors veiksmas kiek monotoniškas, bairių tikrai yra ir gan gerų. Tad neapeikite šio anime, o turint laisvesnio laiko, būtinai pažiūrėkite jį .

otilija

Yubiko