Corpse party

Šiuo metu mano baisiausias matytas anime būtų „Corpse party“. Taip, visi žinome, kad „Ghost in the shell“ yra visų baisiausias, daug kas sako, kad net filmas nusisekęs. Ir taip, yra net normalus filmas, su tikrais žmonėmis, ne pieštinis, nors ir jo dar nemačius, tad šiandien pakalbėsiu tik apie „Corpse party“.

Šis anime turi tik 4 serijas. Sakote tik? Ir tiek yra pakankamai, bent jau man užteko ir tų 4 serijų. Tikrai nepatarčiau žiūrėti naktimis, nebent mėgstate jausti kažką alsuojančio už savęs ;D Aš jį pradėjau žiūrėti vėlų vakarą, kai buvau viena namie, tad buvo ganėtinai nejauku, o pažiūrėjusi tik 2 serijas, daugiau nesugebėjau… Jau pirmoje serijoje mes išvystame nekaltą vaikų žaidimą. Norėdami amžinai po mokyklos likti draugais, jie ateina į mokyklą ir laikydami talismanus sužaidžia žaidimą. Tačiau vienas jų padaro klaidą – jis nesilaiko ritualo taisyklių ir visi jie pakliūna į kitą dimensiją. Ir čia prasideda jų išlikimo žaidimas…

maxresdefault

Jie atsiduria kitoje mokyklos dimensijoje, pilnoje  vaikščiojančių lavonų ir kovoja dėl savo išlikimo. Žiūrėdami šį anime, mes išvystame tikrąją žmogaus asmenybę, sužinome, kas tavo tikrieji draugai. Kai tau reikia rinktis: gyventi ar mirti, ką pasirinktum? Mūsų draugai jau pasirinko ir galime juos teisti arba būti už juos. Išvysime daug žiaurių, mūsų manymu neteisingų pasirinkimų, išdavysčių, tačiau ką tu jų vietoje būtum daręs? Tačiau jų tarpe yra tų, kurie padarys viską, kad jo draugai išgyventu, net jei tai reikš, kad jis pats mirs…

Corpse_party

Šis anime mane sužavėjo ne vien dėl to, kad yra siaubo žanro (nes tikrai tokius mėgstu ;P), tačiau jis parodė tikrąją žmonių prigimti. Dar karta įsitikinau, kad žmogus viską daro savo naudai ir net išduos savo draugus, jei tik pats išgyvens. Kas labiausiai suglumino, tai pabaiga. Tokios net aš nesitikėjau… Keli mūsų herojai išgyvena, tačiau kiek? O jei pasakyčiau, kad ne kiek, o kurios dalys? (Spoiler ;)). Gero žiūrėjimo ir tikrų baimės išgyvenimų, kai tavo gyvybė yra tarp gyvenimo bei mirties.

otilija

Yubiko

Reklama

Johanno Strausso „Žydrasis Dunojus“

Gruodžio mėnesį turėjau progos apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šį kartą stebėjau dviejų veiksmų baletą pagal Johanno Strausso muziką „Žydrasis Dunojus“. Buvau apie jį girdėjus daug gero, tad  nekantriai laukiau šio baleto.

201203215157dunojus_gr1_111230_123

Viena iš pagrindinių baleto idėjų – nuolatinis kūrėjo pripažinimo troškimas, meilės, įkvėpimo ir artimo bendraminčio paieškos, nuolatinė kuriančio žmogaus akistata su autentiškumo bei prasmės klausimu.

Šokio kalba žiūrovams yra pasakojama pagrindinio veikėjo Franco, jauno kompozitoriaus (smuikininko) istoriją. Jis net atostogaudamas nesiliauja kūręs muzikos, tad sužadėtinė Ana primena smuikininkui apie povestuvinę kelionę. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, netrukus pasirodo temperamentingoji artistė ir šokėja Franciska bei palieka įspūdį jaunajam ir gerai išauklėtam Francui. Ana nelieka to nepastebėjusi, ji kenčia supratusi, kad jos vyrą nuviliojo Franciska, sužavėjusi jį savo grožiu bei žavesiu. Tai ką gi pasirinks Francas? Sužadėtinę Aną ar garsią ir patrauklią šokėją Franciska?

Nepaisant to, jog „Žydrasis Dunojus“ nėra XIX a. valsų kūrėjo J. Strausso (sūnaus) biografinis baletas, vis vien galima įžvelgti kelias sąsajas, mat spektaklio choreografas ir libreto autorius Andrejus Melanjias suteikė veikėjams realių istorinių asmenybių bruožus. Jaunasis kompozitorius Francas ne kas kitas kaip J. Straussas, o santūrioji sužadėtinė Ana – kompozitoriaus simpatija, rusaitė Olga Smirnickaja.

Apibendrinant pamatytą puikiai tinka A. Melanjino pasakymas, kad Strausso muzikoje negali būti jokios depresijos, ją keičia ironija bei žaismė, būtent toks ir buvo „Žydrasis Dunojus“. Jis užburia muzikos grožiu ir melodingu siužetu, kuris kupinas valso žingsnelių, spalvų ir vaizdų tarsi pats plauktų iš muzikos. Taip pat nuostabūs kostiumai (Viačeslav Okunev), kurie prikausto žvilgsnį ir leidžia įsijausti tiek į laikmetį, tiek geriau perprasti vyraujančią nuotaiką. Puikios dekoracijos (ypač man patiko automobilis). „Žydrasis Dunojus“ – puiki pasaka, kuri turėtų (mano nuomone) patikti visiems. Ji lengva, linksma ir turi laimingą pabaigą, tad ko gi dar reikia?

Žinoma, jei kartais pasitaikys scenų, kurios nebus suprastos, aš siūlyčiau prisiminti A. Melanjino žodžius:

Mano tėvai buvo labai geri teisininkai, todėl kuo aš daugiau rašau ar kalbu, tuo mažiau kiti mane supranta. Todėl jei kas nors mūsų balete Jums bus nesuprantama, tiesiog užmerkite akis ir klausykitės Strausso muzikos.

miau

A Dog’s purpose

Sveiki, mieli skaitytojai! Atsiprašau visų, kurie laukė kokios nors Anime apžvalgos, kadangi šį kartą jums pristatysiu filmą. Ne, tai nereiškia, kad dabar visuomet kelsiu filmus. Jums ir toliau atversiu Anime pasaulį, tačiau šis kartas išskirtinis. Kaip gyvūnų mylėtoja, negaliu nepasidalinti apmąstymais apie šį filmą, pilną gyvūnų.

Seniai jau norėjau pažiūrėti šį nuostabų filmą, „A Dog‘s purpose“, tačiau taip ir nenuėjau į kino teatrą, kuomet jis buvo rodomas. Po ilgo laiko visgi prisiruošiau jį pažiūrėti iš namų ir galiu pasakyti, kad jis mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi kažko daugiau, nei buvo parodyta. Galbūt troškau linksmo filmo, tačiau šis toks nebuvo. Jame buvo paslėpta gili ir gan skaudi tiesa apie kiekvieną šunį, kiekvieną beglobį šiame pasaulyje.

52330135

Ko gero pirmoji ir pati didžiausia klaida buvo, kurią padariau žiūrėdama šį filmą, tai žiūrėjimas jį lietuvių kalba. Vertimas buvo tragiškas. Net negaliu apibūdinti ant kiek tas vertėjas kalbėjo be emocijų, o jo balsas tiesiog kankino mano ausis. Galvojau susirasti anglų kalba filmą, tačiau žinojau, kad tai užtruks ir jei dabar jo nepažiūrėsiu, jo jau niekada ir nepamatysiu. Tad teko tenkintis tuo, ką turėjau.

Tiesa pasakius, prieš įsijungdama šį filmą buvau nusistačiusi, kad jis bus linksmas, pamatysiu daug gražių šuniukų ir juos mylinčius žmones, tačiau viskas buvo priešingai, nei galvojau. Jame buvo rodomas šunų gyvenimas, kai jie gimsta niekam nereikalingi, kaip jie sunkiai gyvena šį trumpą ir kančių pilną gyvenimą. Tačiau nepasiduoda, lieka ištikimais juos priglaudusiems žmonėms. Nors ne kiekvieni namai yra linksmi, džiaugsmo kupini, tačiau jie visgi yra namai ir gyvūnas bando įtikti savo šeimininkams.

15171_4

Tačiau nepaisant visų minusų, pati šio filmo idėja man labai patiko. Jie parodė, kad šunys buvo sutverti padėti žmonėms sunkiausiais gyvenimo momentais ir atlikę savo pareigą, mus palieka. Tačiau išėjus per anksti, jie vis atgimsta ir vėl mus susiranda. Jei galvojate, kad jūs juos išsirenkate, tai klystate. Tai šunys mus susiranda ir pasirenka likti su mumis. Tad jei norite sužinoti tikrąją šunų prasmę mūsų gyvenime, šis filmas jums.

otilija

Yubiko

Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“

Žinot, kai artėja gruodis, aš pastebiu keista tendenciją – laikas pradeda bėgti kur kas greičiau! Rodos, vos tik atsikėlei, jau metas gulti. Ką jau kalbėti, jog tiek moksleiviams, tiek studentams, tiek dirbantiems pradeda kristi dead line ir kiti nepageidaujami stebuklai, tačiau… Medalis visada turi dvi puses – greitai atostogos!

Na o belaukiant atostogų siūlau paskaityti kokią nors smagią knygą. Jei kartais reikėtų minčių, trumpai norėčiau pristatyti Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ (ar matę 2005 metų filmą)? Susiklostė taip, jog autorius rašydamas knygą pasirėmė ne kuo kitu, kaip M. Iwasaki gyvenimiška patirtimi. Moteris liko nepatenkinta jo vaizduojamu geišos paveikslu, kuris, pasak Iwasaki, yra klaidinantis, todėl nutaria parašyti savo autobiografiją.

Vilnius

Nuotrauka iš mūsų IG 🙂

Šią knygą galima būtų padalinti į dvi dalis. Pirmoji, apie mažąją Masako Tanaka, kuri renkasi gyventi atskirai nuo tėvų okijoje. Ji diena iš dienos stropiai mokosi ne tik meno bei etiketo, tačiau ir okijos paveldėtojos pareigų, kol vieną dieną ji atsisako būti Tanaka ir tampa Mineko Iwasaki, teisėta okijos paveldėtoja.

Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau. Šokis palaikė mane tomis akimirkomis, kai kiti profesijos reikalavimai būdavo sunkiai pakeliami.

– Mineko Iwasaki

Antroji knygos dalis pasakoja apie talentingąją Mineko, kuriai be galo patinka šokis, per jį ji gali save realizuoti. Mergina nori tapti geriausia, tad deda visas pastangas siekiant šio tikslo. Kelias nėra lengvas, ji susiduria su sunkumais, tačiau juos įveikus tampa geriausia ne tik šokėja, bet ir geiša, kurios trokšta ir žavisi visi. Mineko tampa tarptautiniu Japonijos kultūros simboliu.

Vis dėlto, pasiekus savo šlovės viršūnę Mineko vis dažniau savęs klausia – o kas toliau? Kam man to reikia? Ją piktina nusistovėjusios bei nekintančios tradicijos, alinantis darbas, varžantys profesijos reikalavimai, moteris nori permainų, tačiau sistema stipresnė. Nepaisant to, kokia atkakli, valdinga bei ryžtinga Mineko būtų, sistemos ji negali pakeisti, tad ką daryti?

tumblr_nfiwhuxjff1qlny4mo1_1280

Drįsčiau teigti, jog mane šioje knygoje užkabino feminizmas. Pagaliau moteris vaduojasi iš pasaulio, kuriame ilgą laiką buvo veikiama pagal vyrų norus bei tradicijas. M. Iwasaki nors ir skurdžiai, bet mėgina parodyti kovą tarp šiuolaikinių bei tradicinių pažiūrų. Ji nori pati rinktis savo gyvenimo stilių ir tai pagirtina.

Negalėčiau pasakyti, jog perskaičiusi šią knygą sužinojau kažką naujo apie Japonijos kultūrą, geišos gyvenimas, kaip buvo taip ir liko magišku pasauliu, kurį pašaliniam asmeniui sunku suprasti. Kita vertus, jei domitės Japonijos kultūra, manau, jog „Geišos gyvenimas“ padės pažvelgti į tradicijų varžomą visuomenę iš vidaus, geriau suprasti politinę situaciją bei meną.

Kita vertus, man teko skaityti A. Golden „Geišos išpažintis“ ir galiu drąsia sakyti, jog „Geišos gyvenimas“ tikrai nublanksta prieš ją. A. Golden sugebėjo papasakoti skaitytojams subtilią istoriją, kaip paprasta mergaitė virsta viena geriausių geišų, apie jos sunkumus bei laimes, kitaip – per aspera ad astra. M. Iwasaki mums pasakoja apie save, kitaip – apie arogantišką mergaitę, kuri bijo bei nemėgsta būti tarp žmonių, tačiau jai patinka šokti ir ji tampa geriausia geiša. Knyga sausa, joje trūksta emocijų, pasakojama, kokia M. Iwasaki svarbi ir graži, kaip jos visi nori ir trokšta, kas jai patinka, kaip jai viskas sekasi ir kaip ji visa galva geresnė už kitas moteris bei vyrus ar net valstybės vadovus.

Be jau minėto, galėčiau pridurti, jog knygoje veiksmas vyksta nenuosekliai, šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, kartais veiksmas atrodo „perkurtas“ (realūs įvykiai papildyti tam, kad pavaizduoti M. Iwasaki tobula asmenybe), ko pasėkoje knygoje galima aptikti biologijos dėsniams prieštaraujančių eilučių. Taip pat drįsčiau teigti, kad M. Iwasaki per daug dėmesio suteikia nereikšmingoms detalėmis, tačiau nutyli tai, kas būtų išties įdomu skaitytojui (todėl man ir atrodo, jog knygoje gausu „perkurimo“).

Apibendrinant, knyga tikrai verta dėmesio, jei domitės Japonijos kultūra. Ji leidžia pažiūrėti į tradicijų varžomą pasaulį iš vidaus bei geriau suprasti kultūrinius niuansus. Vis dėlto, aš esu toks žmogus, kuriam nepatinka skaityti apie tobulų žmonių tobulą gyvenimą. Kita vertus, jei užmerkti akis į „tobulumo“ gausą, knyga man pasirodė maloni, nepasakyčiau, jog sužinojau kažką naujo, tačiau skaitymas neprailgo.

miau

Nepamirškite pasidalinti savo nuomone, jei skaitėte šią knygą.

 

P.S. Aš nežinau, kas laimėjo teismo procesą, tad jei kas nors žinote, duokite man žinoti. ARBA, galime padiskutuoti, kas turėtų laimėti 😀

 

Hakkenden: Touhou Hakken Ibun

      Ar kada pagalvojote, kad tarp mūsų galbūt gyvena demonai bei Dievai? Kalbu ne apie mūsų Dievą bei paprastus, velnio pavidalo demonus, o apie mistinius, vilkų, lapių, varnų, žmonių formos pabaisas, kitaip vadinamus Yokai. Jei niekada apie juos nesusimąstėte, tačiau norėtumėte pamatyti, kioks gyvenimas būtų tarp mistinių būtybių, tikrai siūlyčiau pasižiūrėti  “Hakkenden: Touhou Hakken Ibun”  anime.

      Šiame anime  veiksmas vyksta aplink tris vaikystės draugus. Jie nėra broliai bei sesės, jie iš skirtingų šeimų, tačiau dėl tam tikrų atsitikimų augo kartu. Du berniukai ir mergaitė. Vienas berniukų nuo mažens turėjo silpną sveikatą ir tėvai jį augino kaip mergaitę bei buvo jam duotas mergaitiškas vardas, nes pasak tuo metų vyravusio tikėjimo, buvo manoma, kad tokie vaikai pasveiks. Kitas berniukas atvyko į kaimą su mama, tačiau ji neilgai trukus mirė, o jis nieko neprisimena apie gyvenima, prieš atvykstant į šį kaimą, kuris jį priglaudė. Na, ir mergaitė, kuri iš išvaizdos yra labia graži, tačiau stipraus ir grėsmingo būdo, kuri esant reikalui pastovėdavo prieš save bei duodavo velnių draugams.

Hakkenden .Touhou.Hakken.Ibun.full.1548055

       Visas veiksmas prasideda, kuomet sudega kaimas, kuriame gyvena mūsų pagrindiniai veikėjai. Visi miršta apart mergaitę. Tačiau jos draugai nenorėjo taip baigti gyvenimo, juolab palikti draugę šiame baisiame pasaulyje, tad jiems buvo suteiktas antras šansas, jie išgyveno. Tačiau nieko nėra nemokamo. Vienas jų paaukojo savo pusę sielos, ją užpildo šuns dvasia. Kitas amžiams liko 13-kos metų bei su stiprios varnos dvasia savyje, kuri nesuvaldyta gali jį pražudyti. Po šių nelaimių jie visi drauge susitaiko su savo likimų ir taip gyvena jau 5 metus.

        Tačiau viskas dar tik prieš akis. Jie palieka bažnyčią, kurioje gyveno pastaruosius penkerius metus, ir iškeliauja į miestą pas savo globėją bei išgelbėtoją, turintį Vilko dvasią. Neilgai trukus jie susiduria su dviem pabaisom – žmonėmis, taip pat su mergaite, kurios globėja dydžioji gyvatė. Jie tarsi nelaimių magnetas. Kur jie nueina, ten juos užkliumpa nelaimės. Tačiau tai šį Anime daro įdomesnį, nes nebežinai, ko tikėtis. Galiausiai pasirodo vieno pagrindinio veikėjo šešėlis, antroji jo pusė su prarastais prisiminimais. Kuo toliau, tuo idomiau, o ir paslaptingiau…

        Šis anime parodo, kad tau artimiausi bei svarbiausi žmonės ne būtinai yra tavo šeimos nariai. Tai tie, su kuriais augai, kuriuos gerai pažįsti, kurie tau padėjo bei paaukojo viską, ką turi, dėl tavo gerovės. Tai istorija apie tris draugus, kurie vienas kitą saugo. Kuriam nors iškilus grėsmei, greičiau jis pats pasirink mirtį, nei draugų pagalbą, dėl ko jie patys mirtu. Tačiau ir draugai parodo, kad jie mirties nebijo, kad jiems, jų draugo gyvybė yra svarbesnė nei jų pačių. Tokios abipusės draugystės, pasitikėjimo, meilės reikia dar paieškoti. Šis anime taip pat parodo, kad paslapčių turėjimas, nieko gero nežada. Dėl jų kenčia artimiausi bei tau svarbiausi žmonės. Nors pagrindinis veikėjas norėjo padaryti gera, neįtraukti savo draugų į pavojingus atsitikimus, tačiau slėpdamas tiesą tik dar labiau juos įpainiojo į pavojus.

hakkenden-legenda-o-8-psah-1694

        Tad jei norite pajausti stiprios draugystės ryšį, pasitikėjimą vienas kitu, tikrai siūlyčiau pažiūrėti “Hakkenden: Touhou Hakken Ibun”. Šiame anime yra visko: pavojaus jausmo, mistikos, paslapčių, draugystės, pasiaukojimo, meilės bei svarbiausia – dvasių bei demonų.

otilija

Yubiko

Filmai mėgstantiems fotografuoti

„Žemės druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)

„Oskarui“ nominuotame filme W.Wendersas, vedamas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinamų kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija…“ – tikina S.Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus.

„Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe sužavi nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos. Nespalvoti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statiškas buvęs paveikslėlis ims judėti.

„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)

Pagrindinė filmo herojė Rebeka – fotožurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį.

Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti, – darbas ar šeima – yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdus, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudytoju – buvusių fotografų nebūna

„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)

Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis grįžta į pašėlusią jaunystę, kai išgyveno iš koto verčiančią meilę.

Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kai, klajodama po Sarajevo griuvėsius, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą…

„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)

1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotoniškas ir sunkus Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestiečiai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam sutuoktiniui…

Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė Auksinio gaublio nominaciją, pateko į geriausių „Oskarui“ nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė, kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus.

 „Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)

Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą Jamesą Nachtwey ryžtasi papasakoti, kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats J.Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą. Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, jis vertas dėmesio.

„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą pasakoja J.Nachtwey.

Visa info (žodis žodin): kultura.lrytas ir kultura.lrytas.lt

 

Raminta Šerkšnytė „Penki Merės stebuklai“

Ir kaip jums atrodo, apie ką bus opera pavadinta „Penki Merės stebuklai“ bei kokiai auditorijai ji skirta? Greičiausiai dauguma tuojau šaus, jog tai vaikiška operą. Taip, tai tiesa, tačiau maži vaikai visuomet eina lydimi tėvų, brolių, sesių ar kitų, kiek vyresnių už save pačius, asmenų. Būtent todėl jis džiugina ir vyresnius. Be to, visi mes kažkada buvome vaikais, tad kodėl gi nesugrįžus atgal į tuos laikus, kuomet gyvenimas buvo vienas didelis pasaulio pažinimo žaidimas (neatmetu galimybės, jog kai kuriems jis vis dar toks yra).

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai opera apie nuostabiąją visų laikų auklė – Merę, kuri turi stebuklingų galių, kurios jai padeda stebinti bei džiuginti visus aplinkui ją. Auklė pasirodo tik tuomet, kada kam nors yra labai blogai ir yra būtina jos pagalba. Ji ateina padėti ir vaikams, ir suaugusiems išspręsti problemas, padeda atitrūkti nuo realybės ir pamatyti pasaulį kitaip negu esame pratę. Kodėl būtent penki stebuklai? Na, kad sužinoti tai, siūlau aplankyti Nacionalinį operos ir baleto teatrą bei pamatyti patiems.

Vis dėlto be Merės yra dar keliolika ryškių bei įdomių personažų, kurie tikrai verti dėmesio. Jie visi yra tokie gyvenimiški, jog gali pagalvoti, kad jau juos pažįsti. O gal priešingai, kyla noras tuojau su jais susipažinti ir sužinoti daugiau. Šioje operoje, kaip ir tikrovėje, visi yra kitokie, tą puikiai iliustruoja muzika – tai greitėjanti, tai lėtėjanti, tai linksma, tai liūdna. Tokiu būdu norima pabrėžti, jog ir realiame gyvenime mes esame apsupti įvairiausių jausmų. Be to, operoje gausiu situacijų, kurios visiems mums yra gerai pažįstamos.

Kiekvieno pasaka – kita.

Kieno – juoda, kieno – balta,

Kieno snieguota ar lietinga.

Ji tavo. Tau – ji stebuklinga!

Kas ten – pelenės, katinai,

Tiktai tu vienas težinai…

– Ramutė Skučaitė

Man ši opera pasirodė kiek panaši į Lewis Carroll „Alisą Stebuklų šalyje“, nes abiejose yra vaizduojamos utopinės visuomenės, kuriuose leidžiama laisvai lietis vaizduotei, šėlti, išdykauti bei pamiršti tikrąjį pasaulį, o tiksliau, jo rūpesčius, ir tiesiog būti čia ir dabar.

Mane sužavėjo scenografija, ji funkcionali, interaktyvi, besikeičianti, spalvinga bei tuo pat metu kukli ir žavinga, pilnai įgyvendinta. Jau senokai nebuvau mačiusi kažko tokio žavaus. Didelį įspūdį paliko spalvoti bei skoningi kostiumai, o ypač sužavėjo karaliaus pažų rūbas bei jie patys, abu tokie nuostabūs, kad nors imk ir glausk prie savęs. Na ir žinoma man patiko, jog šioje operoje dalyvavo vaikai. Jie tikri šaunuoliai!

Aš nebūčiau aš, jei nerasčiau prie ko prisikabinti, tiesa? Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau akcentuoti, tai kai kurių veikėjų neišplėtojimas. Pavyzdžiui, nelaimingasis Vincentas bei dorasis ponas Tonas. Aš lyg ir suprantu juos (nors ką čia meluoti, Vincentas mylėjo ar nemylėjo Merės?), tačiau tuo pat metu man norėjosi skirti jiems keliomis minutėmis daugiau veiksmo, kad būtų lengviau suprasti jų istoriją.

Vaikiška opera negali būti nuobodi! Tad labai svarbu ne tik kas skamba, bet ir kas dedasi scenoje. O šįkart toje tikrai vyks stebuklai!

– dirigentas Julius Geniušas

Bendrai paėmus, tai išties fantastiška opera, kuri pradžioje sumaišė visas mano mintis, tačiau nepaisant to, jog supratau viską, kas vyko, turiu pripažinti, buvo sunku susigaudyti. Vis dėlto šios problemos sprendimo būdas labai paprastas – atsiriboti nuo kasdienio pasaulio ir pasinerti į fantazijų šalį, leisti operai nešti ten, kur svajoja pabuvoti kiekvienas vaikas, o jau suaugę pamiršo, kaip toje šalyje gera ir nauju.

Taip pat šis spektaklis neša gana įdomią mintį, kuri yra akivaizdi, tokia akivaizdi, kad dažnai mes (suaugę bei „suaugę“) apie tai net negalvojame. „Penki Merės stebuklai“ parodo, jog kiekvienas vaikas turi turėti savo Merę, žmogų, kuris juo pasirūpins, patars, apkabins, paguos, apsaugos, pralinksmins ir nuramins. Tai gali būti močiutė, mama, teta ar senelis, tėtis, dėdė. Svarbu tai, jog visiems vaikams reikia Merės, nes ji padeda pažinti pasaulį, atrasti jame džiaugsmą ir gėrį. Dar geriau būtų, jei Merė nepaliktų vaikų net jiems užaugus (manoji Merė visada šalia ir aš esu be galo laiminga).

Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę…

– baigiamoji operos eilutė

miau

 

 

 

 

 

 

Jun‘ichiro Tanizaki „Raktas“

Turėjau progos įsitikinti, jog japonų menas nėra linkęs tuščiažodžiauti ar apkrauti menkavertėmis detalėmis. Japonų kūriniuose galime pastebėti, jog mažiau reiškia daugiau, nes nutylėjimai mums pasako daug daugiau nei prirašytos pastraipos.

4403448555_9f829606ec_oPaimdama į rankas „Raktą“ aš žinojau, jog ši knyga gali būti pavadinti erotiniu romanu, tačiau vis vien nutariau surizikuoti. Pradėjau skaityti, verčiau puslapį po puslapio ieškodama kažko, kas būtų Sandros Brown stiliuje (daug nuogo kūno, daug sekso, kitaip – pigus būdas papirkti skaitytoją), tačiau nieko panašaus neradau. Žinoma, „Raktas“ – tai pasakojimas apie šeimos santykius, aistras, vidinę įtampą, seksą, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama neprarandant padorumo. Kita vertus, būtent dėl erotinio turinio, šis romanas buvo uždraustas Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metais, tad vien tai, kad dabar jis „legalizuotas“ rodo, kad pats erotikos suvokimas žymiai pakito. Tai, kas seniau buvo uždrausta, dabar yra daug daugiau nei norma.

Vis dėlto, grįžkime prie knygos. Prasideda viskas nekaltai, žmona randa raktą nuo stalčiaus, kuriame vyras slepia savo dienoraštį, o jame, kaip galima atspėti, surašytos visos jo mintys, norai bei polėkiai. Būkime atviri, jei pasitaikytų galimybė įlysti į savo vyro (žmonos) minčių pasaulį, ar jūs pasinaudotumėte šia proga?

Neilgai trukus ir vyras pastebi, kad jo žmona pradeda rašyti savo dienoraštį, kurį kruopščiai nuo jo slepia. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas slapta tikisi, jog antroji pusė perskaitys tą dienoraštį, tad nesivaržomai kalba apie nepasitenkinimą savo sutuoktiniu, išlieja visas savo fantazijas ir rašo apie intymų gyvenimą.

Šiais metais ketinu nesivaržydamas imti rašyti apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau čia neišdrįsdavau net užsiminti. Paprastai vengdavau aptarinėti savo ir Ikuko seksualinius santykius, bijodamas, kad ji slapta perskaitys mano dienoraštį ir įsiskaudins.

Trumpai, „Rakto“ centre yra sutuoktiniu pora, kuri įtraukia savo dukrą bei šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Taip pat ši knyga yra apie mirštančią santuoką, nesugebėjimą (gal net nenorą) suprasti savo partnerio bei tradicinio bei šiuolaikinio pasaulio sandūrą (kitaip, besikeičianti visuomenė).

Palygindama tas pačias dienas, įterpdama tai, kas liko nutylėta, turėčiau aiškiai išvysti, kaip mes mylėjome, kaip mes nuolaidžiavome savo aistroms, kaip apgaudinėjome vienas kitą ir viliojome į pinkles, kol vienas mūsų tapo sunaikintas.

(Galima pastebėti, jog herojams daug lengviau rašyti dienoraštį nei pasidalinti savo išgyvenimais vienas su kitu. Dienoraštis tampa būdu atsiverti bei sukurti įtampa)

Nemėgstu erotikos. Man atrodo, jog jos demonstravimas literatūroje yra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Vis dėlto Tanizaki kūryboje ši erotika buvo rafinuota (jei galima taip pasakyti), tikrai ne vulgari. Neslėpsiu, knygoje tikrai nebus veiksmo, tai bus dviejų žmonių dienoraščiai skirti vienas kitam bei jų slaptas žaidimas, kuris aiškus tik jiems patiems. Tuo pat metu galima pastebėti, kaip keičiasi pagrindiniai veikėjai, kaip jie atsisako senojo savęs ir kurią naująjį bei ką paaukoja, kad sugebėtų patenkinti vienas kitą (gal net save).

bf2df2836897451858fff61dbca40965

 

Jun’ichiro Tanizaki (1886 – 1965), japonų rašytojas, kurio populiarus tęsėsi per trijų imperatorių valdymo laikotarpį, o pagrindinis kūrinių leitmotyvas – vakarietiškosios ir tradicinės japoniškos kultūros susidūrimas. 1949 m. Tanizaki gavo Imperatoriškąją literatūros premiją. Mirė jis 1965 m., po jo mirties buvo įsteigtas literatūrinis Tanizakio apdovanojimas.

 

 

blogs

A. Cholinos „Idiotas“

Esu 2017 metais numačiusi tokį tikslą – bent kartą per mėnesį nueiti „pasikultūrinti“. Turiu pasakyti, jog kol kas savimi didžiuojuosi, nes laikausi šio plano (išimtis buvo tik rugpjūčio mėnesis). Šį mėnesį apsilankiau Nacionaliniame dramos teatre ir pirmą kartą turėjau progos stebėti Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Idiotas“.

„Idiotas“ – tai vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų, kuriame kalbama apie itin svarbius klausimus, kurie aktualus ir šiomis dienomis – ar pakanka vien žmogiškojo naivaus gėrio? Ar jis gali išgelbėti žmogų, sustabarėjusią jo aplinką ir pasaulį?

Žvelgiant į kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, kuris yra grynas gėrio bei naivumo įsikūnijimas, galima pastebėti, kokia ištiktųjų buvo to meto (ir mūsų) visuomenė. Savo pasirodymu kunigaikštis apverčia visų Maskvos didikų gyvenimus aukštyn kojomis. Kodėl? Jis neatitinka šabloniško to laikmečio žmogaus modelio. Myškinas yra visiems geras, malonus, puoselėjantis „tikrąsias“ vertybes. Kitaip, jis grynas žmogiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šį santykį ir nori pabrėžti F. Dostojevskis, kas nutinka tokiam žmogui, kuris susiduria su visuomene. Myškinas negali atsiriboti nuo visuomenės (kaip ir visi mes), negali joje prisitaikyti, tad galiausiai išprotėja.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką: aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

– Fiodoras Dostojevskis

Fiodoro Dostojevsio „Idiotas“ – visiškai šiuolaikiška literatūrinė medžiaga. Išverstas į šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabyla apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą ir kartu suteikia viltį tiems, kurie dar “neparsidavė” šio laikmečio taisyklėms.

– Režisierė ir choreografė Anželika Cholina

051522329-2e34beb3-0796-4df2-ac0e-d39d2c211c77

Be jau minėto, turėčiau pridurti, kad tai dviejų dalių spektaklis pagal Gijos Kančelio muziką. Jame gvildenamas ne tik žmogiškumo klausimas, bet ir meilės (kaip be jos?). Myškinas įsimyli Aglajos ir Nastasijos Filipovnos sielas, tačiau tuo pat metu blaškosi tarp jų dviejų. Pirmoji yra vaikiško ir aikštingo būdo, ji visais galimais būdais siekia vyro, tačiau jaučia, kaip jis slysta jai tarp pirštų. Nastasija Filipovna yra graži, daugumos trokštama moteris, ji net nebūtų pagalvojusi, kad toks kaip Myškinas gali patraukti jos dėmesį, tačiau taip nutiko. Galiausiai ji sutinka už jo ištekėsi, tačiau vestuvių dieną, kad būdama su Myškinu tik jam pakenks, pabėga su kitu vyru – Rogožinu. [Tolesnį pasakojimą nutylėsiu, jei kartais planuotumėte perskaityti knygą ar pamatyti spektaklį].

Mano nuomonė galbūt yra paveikta to, jog tai buvo pirmasis man matytas šokio spektaklis, tačiau jis buvo puikiai pastatytas, jam galėtų prilygti tik Sergejaus Prakofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“ (tiesą sakant, kažkuriuo momentu net siužeto linijos buvo panašios). A. Cholona šokio kalba mane sužavėjo. Viskas buvo elegantiška, lengva, kuklu ir paprasta, tačiau tame ir slypėjo visas grožis. Ką jau kalbėti apie aktorius (atlikėjus), kurie net veido mimika perteikė nuotaiką (nebuvo tokio, kuris man nepatiktų). Mano mylimiausias, žinoma, buvo Donatas Švirėnas, kuris vaidino kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną. Toks mielas, nors imk ir prie širdies dėk. Kita vertus, juk būtent toks ir yra Myškinas (myška – rusiškai reiškia meškiukas).

Pabaigai norėčiau patikinti, jog spektaklis patiks visiems, kam įdomi „svetimo“ ar asmens identiteto tema. Kas kartas nuo karto pagalvoja apie žmogiškumą, savąjį „aš“, apie dėmesį bei pagarbą kitam. Kas pastebi tendenciją, jog žmonės matydami  gėrį kituose nurašo juos kaip „keistus“, nes tai neatitinka šablono. Atsižvelgiant į tai, gali pasirodyti, jog žmogus netenka savojo „aš“ ir savo teisių, negali būti kitoks, turi būti toks, kokio nori visuomenė. Turi būti kaip visi, turi pritapti, kitaip jis bus „svetimas“ („kitoks“).

miau

Aš niekada nesus skaičiusi Fiodoro Dostojevsio romano „Idiotas“, bet spektaklyje nagrinėjamos temos privertė mane įtraukti šią knygą į savo nesibaigiantį „must to read“ sąrašą.

 

 

 

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

xug5ger

Sveiki! Šį kartą pasidalinsiu savo nuomone apie visiems tikrai girdėtą F. Scott Fitzgerald knygą „Didysis Getsbis“. Knyga parašyta dar 1925 metai, kitaip, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuomet Amerika klestėjo ir žydėjo, tačiau nepaisant to „Didysis Getsbis“, prabėgus vos ne amžiui po išleidimo, vis dar sulaukia didelio dėmesio. Ką jau kalbėti, jog būtent „Didysis Getsbis“ yra laikomas didžiausiu literatūriniu laimėjimu ir jam priskiriamos „labiausiai amerikietiško romano“ bei „didžiojo amerikietiško romano“ etiketės.

„Didysis Getsbis“ yra klasika – knyga, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu ir patirti malonumą. Paplitęs sofizmas teigia, jog klasika yra amžina, nes literatūra turi pakankamai galios išlikti, nors pats laikas ją taip pat veikia. O gal vertėtų sakyti, jog laikas keičia mus – skaitytojus, kurie interpretuoja kūrinį pagal savo turimas kultūrines žinias.

Kad ir kaip būtų, ši knyga verta dėmesio. Joje pasakojama apie Džėjų Getsbį, kuris yra didis amerikietiškas herojus. Jis pats save sukūrė ir pats save išrado. Šis veikėjas tiki amerikietiškos svajonės sėkme („pašėlusia ateitimi“) ir visomis pastangomis stengiasi realizuoti savo svajones. Šiuo atveju, Džėjus supainioja svajonę su Deize ir yra jos apviliamas.

Svarbu paminėti ir kitas smulkmenas, kurios suteikia šiai knygai išskirtinio žavesio. „Didysis Getsbis“ laikomas labiausiai amerikietišku dar ir todėl, kad jame atvirai pasakojama apie pinigus. Amerika juk galimybių šalis, kur pinigų galią sunku išmatuoti. Nors pinigai suteikia galimybes, tuo pat metu jais neįmanoma visko gauti. Džėjus Getsbis naiviai manė, jog gali nusipirkti viską, net Deizę, kuri turi savo kaina, tačiau tokios sumos herojus neturėjo.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn.  Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengsimės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

(citata iš knygos “Didysis Getsbis“)

„Didysis Getsbis“ yra unikalus tuo, jog yra parašytas „to laiko žmogaus apie tą laiką“. Kaip jau minėta, 1925 m. JAV buvo ekonominio pakilimo metas. Ir šioje knygoje galima gana aiškiai matyti, kokie žmonės tuomet buvo, kaip jie gyveno. 1920 – 1930 m., dar vadinami džiazo amžiumi, mums parodo, jog po Pirmojo pasaulinio karo drastiškai pasikeitė vertybių sistema, įsivyravo hedonizmas (Fitzgerald tai vadino „didžiausia orgija istorijoje“).

Mano nuomonė apie šią knygą yra dvejopa. Greičiausiai mane papirko tai, jog knyga perteikia Amerikoje vyraujančia nuotaiką iki Didžiosios depresijos. Be to, tai tikrai kažkas naujo, jei kalbėti apie mano iki tol skaitytas knygas, o permainos visada yra geras dalykas. Taip pat prie privalumų galėčiau pridėti ir paprastą malonumą skaitant, kitaip, nėra jokios apkrovos, tiesiog malonus skaitymas. Na ir žinoma man patiko pati mintis, jog istoriją pasakoja Nikas Karavėjus, tačiau nepaisant to, visa ko centre stovi Džėjus Getsbis.

giphy

Ir nepaisant visko, turiu pripažinti, kad knyga nėra kažkuo ypatinga. Geriau pagalvojus, manęs net nestebina, jog pirmuosius 30 – 40 metų po „Didžiojo Getsbio“ išleidimo knyga nesulaukė didelio susidomėjimo. Tai knyga apie žmonių tuštybę, joje nėra jokio veiksmo. Tiesiog plaukimas pasroviui.

Trumpai apibendrinant, „Didysis Getsbis“ yra tikrai lengva knyga, kurią nesunku įveikti per kelias dienas, ji turi savo žavesio, tačiau jei esate „gilių“ knygų mėgėjas (-a), vargu ar įvertinsite jos groži, nes ji gili savo tuštybe. Ir žinoma, knygoje nėra veiksmo, kuris galėtų prikaustyti skaitytoją. Trumpai – tai knyga apie „didžiausią orgija istorijoje“, kuomet beviltiški žmonės, kurie gyvena beviltiška gyvenimą, apsimeta, jog viskas gerai.

miau