A killer paradox

Ar imtumeisi žudymo meno jei visa visata tiesiog rėktų, kad tu tai gali daryti nesijaudindamas būti pričiuptam? ‘A killer paradox’ yra labai įdomus korejiečių serialas apie vaikiną, kuris atsitiktinai nužudo žmogų ir prasideda visa atsitiktinių nužudymų grandis. Tai pusiau komedija, kadangi kai kurie parodyti nutikimai ar nelaimingi atsitikimai yra be galo kuriozdiški. Tačiau šis serialas taip pat parodo ir labai didelę korupciją tarp valdžios. Pamatome kaip didžioji dalis didesnių nužudymų bylų lieka neišaiškintomis arba atimamos iš tirusiųjų ir perduodamos kitiem padaliniam, kurie apie bylas nieko nežino ir net neketina į jas rimtai žiūrėti.

Tad jei turite laisvą vakarą ir norite pažiūrėti ką nors be galo įdomaus, įtempto su geru humoru, “A killer paradox“ yra būtent jums. Vienintelis nepatikęs dalykas buvo viena scena, kuomet žmogaus kritimas buvo padarytas kompiuterio pagalba. Tai ne pirmas kartas kuomet naujo pastatymo korėjiečių filme ar seriale pamatau kompiuterizuotus nelaimingus atsitikimus. Bėda ta, kad jie atrodo labai prastai, netikroviškai. Neskaitant to, pats serialas yra tobulas.

Yubiko

Taylor Jenkins Reid „Septyni Evelinos Hugo vyrai“

Interneto platybėse ši knyga buvo daug liaupsinama ir giriama. Pirma galvojau, kad tai naujos knygos šurmulys, kuris ilgainiui nublanks, tačiau metus keitė kiti, o knyga vis dar populiari. Taigi, nutariau susidaryti apie „Septynis Evelinos Hugo vyrus“ savo nuomonę, be to, senokai nebuvau skaičiusi romano.

Knyga prasideda lengva nata – žurnalistė gauna pasiūlymą parengti interviu su Evelina Hugo – Holivudo aktore, kuri padarė stulbinamą karjerą. Bet yra viena sąlyga: garsios moters istorija galės būti paskelbta tik po jos mirties. Monika – žurnalistė – apsvarsčiusi visus siūlomos situacijos privalumus ir trūkumus priimą Evelinai palankų sprendimą. Taigi, garsi aktorė pasakoja apie tai, kaip ištrūko iš skurdo („hells kitchen“) ir pakliuvo į išsvajotą kino pasaulį. Apie šlovę, pinigus, skandalus ir visus savo vyrus.

Prieš pradedant skaityti knygą neturėjau kažkokių konkrečių lūkesčių, tačiau vis vien norėjau ir tikėjausi Kažko, kas būtų verta visų knygai skirtų liaupsių. Negalėčiau pasakyti, kad knyga mane sužavėjo, bet meluočiau sakydama, kad nesuprantu, kodėl ji visų giriama. „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ yra grynai pop stiliaus romanas, kurio neapsunkina nereikalingos detalės. Rašymo stilius paprastas, tekstas plaukia ir skaityti malonu. Ko dar reikia geram pramoginiam romanui?

Nors Evelinos Hugo personažas yra išgalvotas, pasaulis, kuriame ji gyveno – tikras. Taigi autorė gražiai opias temas, tokias kaip moterų padėtis visuomenėje, LGBT teisės, tikroji meilė ir pan. Visa tai ji pristato iš Evelinos Hugo perspektyvos, pasakoja, kiek daug jai teko patirti, kad atsidurtų ten, kur atsidūrė – Holivudo Olimpe.

Pasakojimas nukonstruotas taip, kad labai lengva patikėti, kad Evelina Hugo yra tikra asmenybė. Jos pasirinkimai ir gyvenimo posūkiai palaiko skaitytojo smalsumą, tad norisi versti puslapį po puslapio. Atitinkamai yra vaizduojamos tarsi dvi Holivudo pusės – viena graži ir spindinti, o kita – pasislėpusi šešėlyje ir niekam nematoma, nežinoma.

Didžiausią įspūdį paliko knygos pabaigoje sukurtas akibrokštas. Tikrai nesitikėjau, tikrai likau nustebina. Nuvylė tik Monikos reakcija. Ji, kaip personažas, atliko menką vaidmenį, tad jos gyvenimo istorija mažai išplėtota ir pasirodė nereikalinga.

Kita vertus, knyga man pasirodė paviršutiniška, jai stigo gylio ir veikėjų augimo. Evelina Hugo pradėjo gyvenimą siekdama bet kokia kaina gauti ko nori, su šia mintimi ji ir paliko pasaulį. Taip, vietomis jos psichologinis portretas prasiplečia, atsiranda daugiau niuansų, bet iš esmės ji veidmainiauja pati prieš save ir kitus. Trumpai – trūko gylio, viskas kaip šakėmis ant vandens.

Man labai sunku įvertinti knygą, nes iš dalies ji man patiko, kita vertus – ji labai paviršutiniška, priminė bulvarinės spaudos skaitalą, o ne aktorės biografiją. Geriau pagalvojus, „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ nėra kažkuo išskirtinė, vien tai, kad Evelina save įvardija kaip biseksualią moterį ir pripažįsta mylinti kitą moterį nepadaro jos ypatingos. Sakyčiau tai knyga, kurią paskaityti smagu, bet nėra ko pasiimti.

La Piaf

Ne taip seniai turėjau progą pamatyti 2 dalių baletą, kuris pristato dramatišką garsiosios dainininkės Editos Piaf gyvenimą. Jis atsirado „iš meilės šansonui bei iš pagarbos šio žanro atlikėjai“ (choreografas Mauro Bigonzetti). Balete vaizduojami patys ryškiausi ir skaudžiausi dainininkės gyvenimo epizodai, bet jie neperteikia konkrečios istorijos ir neaiškina situacijos. Choreografas sukūrė daugybę Editos Piaf asmenybių, kurie atskleidžia moters kompleksišką charakterį. Atitinkamai kiekvienas žiūrovas gali ieškoti savo Editos Piaf, nes ant scenos jų kelios ir visos skirtingos.

Man įspūdį paliko šokis, tai kažkas tarp baleto ir modernaus šokio. Šokėjai perteikė Editos Piaf asmenybės kompleksiškumą bei vidinius išgyvenimus. Iš prigimties dainininkė buvo romantinę, lengvai įsimylėdavo ir negalėjo gyventi be meilės. Apie tai ir buvo jos dainos, paprastos, bet pažįstamos kiekvienam.

Garsioji daina „Non, je ne regrette rien“ (lt. „Ne, aš nieko nesigailiu“) skambėjo ne tik visame pasaulyje, bet ir baleto scenoje. Visa tai suteikė baletui jaukumo ir gyvumo. Kiekviena daina, nors ir prancūzų kalba, kiekvienas skambėjęs kūrinys, pabrėžė dainininkės charakterio bruožus, išgyvenimus bei audringas meilės istorijas.

Pripažinsiu, kad man trūko gyvos muzikos. Įrašai yra nuostabu, bet niekas negali pakeisti gyvo sąlyčio su muzika. Kita vertus, pats baletas patiko, nors pradžioje jaučiausi pasimetusi tarp daugybės Editos Piaf versijų, kurios tai pasirodydavo scenoje, tai vėl išnykdavo. Rekomenduočiau baletą tiems, kam patinka Prancūzijos žvirblelio muziką ir norėtų geriau pažinti dalininkę. Mano patarimas – įsigykite baleto brošiūrėlę, ji padės įžvelgti visą baleto grožį ir subtilumą.

Christine Mangan „Naktis virš Tanžero“

Knyga mano lentynoje atsidūrė dėka Lietuvos bookstagramo susitikimo, kurio metu vyko aklas pasimatymas su knyga. Taip jau nutiko, kad namo grįžau su „Naktis virš Tanžero“. Viršelis pasirodė labai gražus, knygos aprašymas žadino smalsumą, todėl vyliausi, kad tai bus įdomus skaitinys.

Taigi, knygos centre yra Alisai Šipli, kuri gavusi proga pabėgti nuo visko, kas ją iki šiol slėgė, taip ir padaro. Dabar jos laukia santuoka ir nieko netemdoma pradžia egzotiškajame Tanžere. Vis dėlto neilgai trukus praeitis ją pasiveja Liusės Meison pavidale. Dvi kadaise neišskiriamos draugės po paslaptingo įvykio Beningtone (JAV) nebendravo jau ilgą laiką, Alisa norėtų kad viskas taip ir liktų, tačiau Liusė Marone ir ji nori viską grąžinti į vėžes.

Siužetas atrodo gan paprastas, pagrindinė jo detalė – dviejų draugių istorija, tiksliau jų prisiminimai, o dabartyse veiksmo nėra tiek daug. Dabarties įvykiai ne tiek domina, kiek praeitis, tad autorė gražiai ir subtiliai apžaidžia laiko linijomis, kad palaikytų skaitytojų susidomėjimą. Taip pat maloniai nustebino piešiami Maroko vaizdai. Retai kada sutinku autorių, kurie taip subtiliai pateikia perteikti aplinkos vaizdinius, kad nevargintų skaitytojo detalių gausa.

Kita vertus, mane kiek nuvylė vietomis naivus rašymo stilius. Susidarė įspūdis, kad tam tikri įvykiai vyko neorganiškai, labiau atliepiant autorės norus, nes taip patogiau ir paprasčiau. Pagrindinės veikėjos, nors ir suaugusios moterys, taip pat pasirodė kiek vaikiškos, ne visai subrendusios. Atsižvelgiant į tai, kad istoriją pasakoja tiek Alisa, tiek Lisė, rašymo stilius abiem veikėjams yra vienodas, tad jei nebūtų vardo skyrelio pradžioje, vargu ar pavyktų atskirti, kuri perėmė pasakotojos vaidmenį. Kiti minimi personažai buvo plokšti. Galėjai bet kuriam kitam veikėjui prilipdyti kito vardą ir jie atrodytų vienodai.

Vis dėlto kalbos stilius man patiko. Čia greičiausiai reikėtų pamirti vertėją Anita Kapočiūtė, kuri iš rankovės traukė įdomius ir kasdienybėje mažai naudojamus žodžius, jų derinius. Taigi skaityti buvo labai malonu, nors ir neįprasta tuo pat metu.

Labai ilgai vilkinau šios knygos apžvalgą, nes perskaičius nelabai turėjau ką pasakyti. Atrodo, kad knygą skaičiau, o pasakyti apie ką ji nelabai yra kaip, kol galiausiai ji labai sėkmingai išsitrynė man iš atminties. Visgi, skaitydama pajutau Tanžerą, patiko jaučiamas beprotybės šešėlis. Kita vertus, knyga man pasirodė nuobodi ir nuspėjama. Joje nelabai kas vyko, kai kurie skyriai niekur nevedė, daug mėtymosi pirmyn – atgal.  Kūrinys man pasirodė ištęstas, labiau nuobodus nei įtemptas.

Mike Omer „Mirtinas poveikis“

Dar vienas detektyvas! Tai mano pirmoji pažintis su Mike Omer, tad smalsiai nėriau į „Mirtino poveikio“ skaitymą. Nemeluosiu, pirmieji skyriai vargino ir pasirodė šiaip sau. Visas dėmesys skiriamas pareigūnės Abės Malen kasdienybei, kurioje jos vaidmuo padalintas. Darbe ji – didvyrė, namuose – klystanti mama. Ir nors tai bazinės žinios apie veikėją, manęs pirmieji skyriai neįtraukė ir nesudomino (t. y. kodėl man turėtų rūpėti Abė?).

Tolimesni skyriai pristato skaitytojui Iden Flečer ir jos šeimą. Iden grįžusi namo neranda sūnaus, netrukus paaiškėja, kad jis yra pagrobtas. Moteris kreipiasi pagalbos į Abę, nes jas sieja baisi praeitis, ir tik Abė gali jai padėti. Taigi nuo šios vietos istorija tarsi pasidalina į kelias linijas: Abės, Iden, jos dukters – Gabrielės, sunaus – Natanielio ir pagrobėjo. Ir nors iš pirmo žvilgsnio jos turėtų susieiti į bendrą visumą, pirmojoje knygos dalyje kiekviena iš jų seka savo istoriją ir tik pačioje pabaigoje visi taškai sudedami ant „i“.

Siužetas. Labai įmantriai pastatytas siužetas, kuriame įvykiai veja viena skitą ir vos ne kiekviename skyriuje atskleidžiamos mažos detalės, kurios pagaliau susideda į vieną visumą. Tik kulto ir pagrobimo ryšys man pasirodė mažumėle pertemptas ir paremtos Abės vidiniais jausmais nei racionaliais sprendimais. Kita vertus, istorija tikrai įtraukė ir skaityti buvo įdomu.

Rašymo stilius ir veikėjai. Parašyta knyga maloniai, tad puslapiai vertėsi vienas po kito. Veikėjai turintys istoriją, motyvus, norus ir viltis. Visi turi privalumų ir trūkumų, kurie suteikia jiems tikrumo. Kita vertus, Abės paveikslas balansavo ant ribos. Dalinai ji dirbo be trūkumų, tad siekiant suteikti personažui apčiuopimo buvo priimtas sprendimas padaryti ją prasta mama. Nesu tikra ar tai geras sprendimas, bet vertinu pastangas suteikti personažui tikrumo.

Visumoje knyga patiko, nors likau nusivylusi keliais autoriaus sprendimais „pamėtyti užuominų į būsimą knygą“. Tam tikros detalės skaitytojui yra pasakomos, o ne parodomos su tikslu jas plėtoti tolimesnėse knygose. Atitinkamai ir pabaiga labiau priminė kitos knygos pradžią, o ne esamos pabaigą. Tokie triukai tikrai tiktų serialui, bet knyga man turi būti visuma esminių įvykių, o ne kitos knygos anonsas.

Knygoje nestigo pareigūnų gyvenimo ir darbo klišių, bet kadangi ši tema man pažįstama tik iš knygų ir serialų, nelabai galiu ką ir komentuoti, tačiau tokie dalykai kaip durų išspyrimas koja yra… juokingi. Rašytojas rašo apie XXI amžiaus įvykius, tad gal galima pamiršti „fanieros“ duris, kurios buvo tokios populiarios vesternų filmuose?..

Apibendrinant, „Mirtinas poveikis“ nėra bloga, tačiau iki geros knygos jai stokoja. Nors veikėjai išvystyti, rašymo stilius kiek primityvus, o pabaiga labiau tiktų serialui nei knygai. Kita vertus, skaityti buvo įdomu ir malonu, pats procesas neprailgo. Jeigu ieškote greito ir įdomaus detektyvo – duokite knygai šansą. Vis dėlto detektyvų jūroje „mirtinas poveikis“ vargu ar išsiskirtų, man ši knyga nepasirodė kažkuo išskirtinė, tad esu tikra, kad greitu menu išsitrins iš atminties.

Nuotaikinga opera vaikams „Alisa Stebuklų šalyje“

Vaikystėje labai mėgau pasaka „Alisa stebuklų šalyje“, tačiau kai perskaičiau ją savarankiškai universiteto laikais likau giliai nusivylusi. Man nepatiko pats Alisos personažas, taigi kurį laiką jaučiau šiokią tokią nemeilę Alisai ir visai tai Alisos estetikai.

Vis dėlto nusivylimai greitai pasimiršta, o vaikiškas džiaugsmas išlieka. Pamačiusi, kad yra galimybė stebėti operą „Alisa Stebuklų šalyje“ susigundžiau ir suradusi kompaniją tuoj pat pirkau bilietus.

Istorijos greičiausiai niekam nereikia kartoti. Alisa leidžiasi į nuotykių kupina kelione, kurioje susitinka nuolat skubantį ir vėluojantį Kiškį, netikėtais pasirodantį ir išnykstantį Češyro katiną, išmintingąjį Vikšrą, nuotaikingą ir kiek pakvaišusi Skrybėlių, griežtąją Širdžių karalienę bei daugelį kitų pažįstamų personažų iš Lewis Carroll pasakos.

Akį traukė ryškūs ir nuotaikingi veikėjų kostiumai. Jie puikiai atitiko Lewis Carroll pasakos mintį, kad viskas Stebuklų šalyje yra kvailystė ir nėra pavaldu logikos dėsniams. Kiekvienas kostiumas išskirtinis, linksmas, nuotaikingas, su savitais specialiaisiais efektais. Man itin patiko Češyko katino interpretacija.

Dainininkai ir aktoriai tryško džiaugsmu ir energija, tad didžiąją dalį pasirodymo šypsena nedingo iš veido. Žavėjo ir smulkūs žodžių žaismai, kurie suteikė operai daugiau žavesio ir organiškumo. Nors opera nėra iš lengvųjų, kartais sunkiai sekėsi suprasti, kas gi Alisai neduoda ramybės, gelbėjo subtitrai. O bendrai, tai labai gražiai sujungta opera ir teatras.

Mane nustebino ir mažumėle nuvylė nuoseklumo stoka. Įvykiai vijo vienas kitą, tačiau kartais jiems trūko pereinamųjų elementų. Atrodė, kad vidury vienos scenos įpuola kita. Svarsčiau, gal aš „per sena“ suprasti tokius niuansus, bet šalia sėdėję vaikai taip pat prašė tėvų papasakoti, kas vyksta. Jei vaikai yra supažindinti su pasaka, nuoseklumo stoką jie patys gali lengvai užpildyti jau turimomis žiniomis, bet jei viskas naują, reikia tėvelių pagalbos.

Apibendrinant, nors opera nėra viena iš geriausių, ji labai spalvinga ir nuotaikinga, todėl pasibaigus gausioms ovacijoms lieka malonus ir šiltas jausmas krūtinėje. Esu tikra, kad ji patiks visiems jauniems ir vyresniems svajotojams, kurie drauge su Alisa leisis į nuotykių kupiną kelionę, vietomis juoksis, vietomis grožėsis režisūriniais ir meniniais sprendimais.

~~~~~~

KOMPOZITORIUS – David Sebba

MUZIKOS VADOVAS IR DIRIGENTAS – Martynas Staškus

DIRIGENTAS – Adomas Jankovič

REŽISIERIUS – Gadi Schechter

CHOREOGRAFĖ, REŽISIERIAUS ASISTENTĖ – Jūratė Sodytė

SCENOGRAFĖ – Gintarė Jonaitytė

KOSTIUMŲ DAILININKĖ – Marta Vosyliūtė

ŠVIESŲ DAILININKAS – Andrius Ringevičius

Welcome to Samdal-ri

Tai korėjiečių serialas pasakojantis labai šiltą ir graudžą istoriją apie Samdal-ri miestelio gyventojus. Pagrindinė šios istorijos linija sukosi aplink garsią fotografę Cho Sam Dal, kuri patekusi į kontrovesišką istoriją bando pasislėpti nuo žurnalistų savo gimtinėje – Samdal-ri. Čia ir susipažįstame su personažų gausybe.

Be galo patiko kūrėjų sugebėjimas šalia pagrindinės romantinės linijos įterpti ir antraplanių personažų išgyvenimus. Einant serijoms, mes matome ne tik romantiką, bet ir skaudžias netektis ir juodžiausias miestelio gyventojų paslaptis. Mums parodoma, kad būti vienišai jaunai mamai nėra gėdinga. Galiausiai likimas jai padeda rasti antrąją meilę. Taip pat išvystame, kad būti išsiskyrusiai taip pat nėra blogai. Galiausiai meilė nugali bet kokius tėvų prieštaravimus ir randa kelią atgal. Negana to, išvystame dvi šeimas, kurių tėvai nesutaria dėl prieš daug metų nutikusio incidento. Dėl jų pykčių, vaikai turėjo išsiskirti ir užgožę savo jausmus pradėti naujus gyvenimus. Tačiau meilės išsižadėti ne taip paprasta. Galiausiai jie vėl susitinka ir įsimyli iš naujo. Tiksliau sakant, niekada ir nebuvo nustoję vienas kito mylėti.

Buvo smagu, kad seriale buvo parodyti ir draugų draugai. Kiek daugiau pamatėme jų tarpusavio bendravimus, o ir visi personažai buvo iki galo išdirbti. Išvydome ir žmogaus prisidengusio melu skaudų kritimą. Kaip galiausiai visi nuo jo nusisuko. Nebuvo pamiršta įterpti ir meilės trikampio, tačiau jo pavaizdavimas buvo toks kasdienis, neperdėtas. Jutai lyg viskas, kas buvo rodoma, vyktų greta, kaimynystėje, o ne dramoje, kur viskas per daug pasaldinta ir perdėta. Būtent dėl paprastumo ir artimumo realybei man ir patiko šis serialas.

Galiausiai pamatėme, kad vienam kentėti yra be galo sunku. Kartais reikia garsiai išsakyti savo jausmus, kad aplinkiniai suvoktų, ką išgyveni ir galėtų tau padėti. Jei jie tikri tavo draugai, tavęs nesmerks, o išklausys ir stos į tavo pusę. Turint užnugarį yra lengviau išgyventi gyvenimo mestus sunkumus ir po nesėkmių vėl atsistoti ir eiti toliau.

Kas skaito mano postus, žino, kad nesu labai didelė saldžios romantikos mėgėja. Tačiau serialas “Welcome to Samdal-ri“ yra vienas iš retųjų, kurie man be galo patiko. Joje buvo ne tik romantikos, bet pasakojo ir daugybės žmonių gyvenimus. Tai be galo širdį griebianti istorija, kurią rekomenduoju pamatyti.

Yubiko

Fiodoras Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Kiekvienais metais išsikeliu tikslą perskaityti „plytą“. 2023 metais tai buvo rusų klasiko F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“. Šią knygą norėjau perskaityti vedina smalsumo, nes dar neradau rašytojo, kuris taip meistriškai perteiktų veikėjų psichologinius portretus, įlįstų giliai į jų vidinį pasaulį ir išvertęs visą purvą lauk, atvertų sielą skaitytojui.

„Broliai Karamazovai“ yra reikšmingiausias Dostojevskio romanas, kuriame atsispindi ir didelė dalis jo paties patyrimų ir išgyvenimų. Autorius taip pat perteikia savo laikmečio – XIX a. pb. – pagrindines idėjas per skirtingus antraeilius personažus bei jų santykį su Karamazovų šeima. Šį romaną Dostojevskis rašė 2 metus ir dalimis publikavo žurnale „Rusiškas pranešėjas“, kūrinį pabaigė 1880 metais. Tai knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant šiame nusikaltime.

Nors „Broliai Karamazovai“ buvo geriausias mano 2023 metų skaitinys, šį kūrinį skaityti buvo psichologė kančia – 896 puslapiai, senovinė kalba (skaičiau rusų kalba), aibė veikėjų, daug filosofinių minčių, politinių peripetijų, vietomis buvo taip nyku skaityti, kad norėjusi mesti ir nesukti sau galvos, tačiau užsibrėžus tikslą norėjau jį pasiekti. Taigi kasdien stengiausi perskaityti bent 10 puslapių, kol vieną dieną užverčiau paskutinįjį. Kankinausi su Karamazovų istoriją bene 3 mėnesius ir vis dėlto šią „plytą“ įveikiau. Drąsiai sakau, kad tai nuostabus romanas savo gyliu lenkiantis daugumą kitų.

Kūrinio konstrukcija. Dostojevskis šiame kūrinyje pastato skaitytoją priešais du skirtingus polius ir leidžia pažvelgti į tikėjimo ir atėjimo, idealizmo ir materializmo, racionalumo ir dvasios, sukilimo ir taikos susidūrimą. Šių pusių tarpusavio dialogą ir konfliktą. Pastatydamas du veikėjus, iš kurių vienas atstovauja vieną, o kitas – kitą stovyklą, autorius pabrėžia veikėjų sielos gelmes bei kintančią pasaulio struktūrą.

Kalba. Nors skaityti rusų kalba man nėra lengva, nes skaitau kaip koks pradinukas, negaliu paneigti, kad autorius labai skrupulingai konstruoja tekstą. Maišydamas seną ir „naująją“ rusų kalbas suteikia veikėjams gyvumo. Kiekvienas iš jų turi savo „kalbos brūdus“, kurie suteikia papildomo gylio. Nors sakinių ilgis kartais išmuša žemę iš po kojų, o pasiekęs tašką jau pamiršti pradžią, tačiau kalba romane labai graži ir turtinga.

Personažai. Kaip nerasi pasaulyje tobulo žmogaus, nėra šiame romane tobulo personažo. Dostojevskis surenka visą purvą ir pateikia jį skaitytojo supratimui. Jis ne tik pristato detalius veikėjų portretus, bet ir atskleidžia visą jų psichologiją, parodo, kokios mintys ir žmonės juos formavo, auklėjo ir mokė. Kas lėmė, kad visi tapo tokie, kokie yra bei kaip kiekvienas iš jų priartėjo prie žmogžudystės.

• Fiodoras Pavlovičius Karamazovas – ciniškas, be galo godus ir neįprastai žiaurus žmogus. Noras mėgautis kūniškais ir žemiškais malonumais ištrina ribą tarp gėrio ir blogio, sugriauna visas dvasines ir moralines vertybes bei panaikina ryšius su 4 sūnumis.
• Vyresnysis sūnus Dmitrijus Karamazovas – nežabotų aistrų žmogus, lyg švytuoklė mėtomas iš vieno kraštutinumo į kitą. Jis sąžiningas, pasiruošęs dosniems poelgiams ir tuo pačiu gali būti itin žiaurus ir negailestingas. Jo sielą traukia meilė, šviesa, gilus tikėjimas, ir kasdien jis pažada sau, kad sustabdys šį netvarkingą gyvenimą, kupiną girtuokliavimo ir ištvirkimo. Tačiau kasdien jam pritrūksta valios.
• Ivanas Karamazovas yra vidurinis sūnus, išoriškai ramus, savarankiškas, racionaliai mąstantis. Jis nepaliauja svyravęs tarp tikėjimo ir ateizmo. Jo tylus būdas, tačiau aštrus protas.
• Alioša Karamazovas yra jauniausias sūnus, jis sąžiningas, nuoširdus, giliai tikintis jaunuolis, nuolat ieškantis tiesos ir susitaikymo.

Filosofijos elementai. Dostojevskis romane išreiškė susirūpinimą dėl šalį „purtančių“ problemų: dvasinio ir moralinio Rusijos ir visuomenės vystymosi, silpna ir paviršutiniška teismų sistema, tėvų ir vaikų santykiai. Taip pat analizavo stačiatikybės vaidmenį pavienių žmonių gyvenimuose ir bendrai visuomenėje. Dostojevskis mėgino suprasti, kaip Rusijos praeitis ir dabartis paveiks ateitį, kurią linkme rutuliosis tauta bei politika, ar nebus pamirštos dvasinės vertybėmis (tai autorius parodo pasitelkdamas konkrečių veikėjų portretus: Fiodoras Karamazovas, ponia Chochlakova, Zosima – tai Rusijos praeitis, jie priešinami prie „dabartį“ – broliais Karamazovais, Grušenka ir kitais, o ateitis – tai visi romano vaikai – Liza, Kolia ir kiti).

Detektyvas. Greičiausiai visi skaitytojai žino, kuo pasibaigs knyga dar prieš paimant ją į rankas, tačiau vis vien smalsu sužinoti, kas ryžosi įvykdyti sukaltimą ir kodėl. Galiausiai paaiškėja, kad visi iki vieno turi tvirtą motyvą. O teismo procesas verčia abejoti ir mano, kaip skaitytojos, vertinimu ir supratimu.

Apibendrinant, romanas paperka savo neapsakomu atvirumu ir tikrumu, nes perteikia gyvenimą tokį, koks jis yra žemiausiuose socialiniuose sluoksniuose – nepaprastai sunkus ir neteisingas, kur visi mėgina gyventi taip, kaip gali ir moka, o kas bus, tai jau rytojaus problemos. Atitinkamai norisi džiaugtis veikėjų laimėjimais bei laime, liūdėti dėl jų skausmo ir patiriamos neteisybės. Ir nepaisant visko, veikėjai stengiasi rasti išeitį ir džiaugsmą, taip pat kaip ir mes savo kasdieniame gyvenime. Romane „Broliai Karamazovai“ tiek daug skirtingų peripetijų, taip pat supurtomi moraliniai ir dvasiniai žmogaus pagrindai bei iškelia prasmės ir beprasmybės klausimas, kuris visada buvo ir bus aktualus.

Tai vienas sudėtingiausių mano skaitytų kūrinių, jis buvo 2023 metų didžiausias skausmas ir laimė. Tikrai rekomenduoju šią „plytą“, bet jai reikia turėti emocinį ir psichologinį nusiteikimą, nes tai visomis prasmėmis sunkus skaitinys. Jis vargina ir sekina, verčia mąstyti ir suprasti perskaitytą. Kita vertus, perskaičiusi brolių Karamazovų istoriją supratau, kad tai Kažkas Tokio. Kažkas, ko dar nesu skaičiusi. Taip pat lieka Jausmas, kurio niekaip negaliu perteikti žodžiais.

Ilgai galvojau apie „Broliai Karamazovai“ knygos apžvalgą, tačiau vis atidėliojau jos rašymą, nes man sunku žodžiai perteikti tas mintis ir jausmus, kuriuos romanas man sukėlė. Rodosi, kad parašiau visą rašinėlį, bet jis nelabai perteikia knygos turinio ir minties. Taigi, jei skaitėte – pasidalinkite mintimis, o jei ne – stiprybės, nes tai kūrinys, kuriam reikia laiko ir pasiruošimo 😊

Alicija

Fredrik Backman „Kartą gyveno Uvė“

Man atrodo, kad dauguma skaitytojų jau girdėjo apie Uvę, gal net matė puikiai ekranizuotą filmą „A Man Called Otto“ (2022). Taigi, pati istorija žinoma ir ne kartą liaupsinta – tai 59 metų vyro gyvenimo istorija. Nors tokių pasakojimų yra šimtai, Fredrik Backman sugeba įtraukė skaitytoją ir pateikti nepaprastai jautrią ir gražią istoriją apie gyvenimą ir džiaugsmus bei liūdusius.

Prisipažinsiu, kad esu labai šališka Fredrik Backman kūrybai. Tai autorius, kurio knygas saugau namų bibliotekoje, drąsiai skolinu jas draugams ir kiekviena žingsnyje rekomenduoju atrasti ir skaityti jo knygas. Nors daugumai jis tapo žinomas po Uvės istorijos, aš ilgą laiką delsiau su šia knyga. Nuslopus visam vajui įsidrąsinau ir aš stačia galva nerti į Uvės gyvenimą.

Su meile ir puikiu skandinavišku humoru papasakota labai tikroviška istorija apie nepaprastai mielą bambeklį, kurio neįmanoma neįsimylėti, privers susimąstyti apie mus pačius – mūsų vienatvę, draugystes, meilę. – dalis knygos anotacijos

– knygos anotacijos dalis

Taigi, apie ką ši knyga? Apie 59 metų bambeklį, kuris turi itin tvirtą nuomonę ir labai retai kada ją pakeičia. Jis nesišypso kai nereikia, būna piktas, kai kas nepaiso taisyklių ir nekviestas įsiveržia į jo gyvenimą. Kitaip, Uvė vertina tvarką ir pastovumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sekti ciniško personažo kasdienybę bus tikras vargas, tačiau autorius meistriškai laviruoja tarp skausmingų gyvenimo patirčių, kurioziškų situacijų bei jaukių akimirkų. Visas knygos grožis slypi paprastume, kaip autorius sugretina patirtus Uvės išgyvenimus, kurie jį formavo kaip asmenybę. Nors iš pirmo žvilgsnio jis nemalonus ir uždaras, jo viduje plaką be galo didelė širdis, kuri savyje talpina tiek daug gėrio ir meilės. Tereikia duoti Uvei šansą ir jį išlukštenti.

Knyga pranoko mano lūkesčius. Rašymo stilius labai lengvas, malonu skaityti ir sekti įvykius. Savo paprastumu paperkantis ir papildantis Uvės portretą. Pažymėtina, kad ir veikėjų kalba išreiškiama ne tik dialogais, bet ir kūno kalba. Kartais net nereikia žodžių, kad suprasti, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas arba priešingai, kas iš tiesų slypi po nereikšmingom mandagybėm.

Taip pat reikėtų išskirti ir puikius veikėjus, kurie atgyja priešais akis. Visi skirtingi, turintys trūkumų, bet itin žmogiški ir kupini visiems būdingų emocijų. Tas toks žemiškas žmogiškumas paperka.

Mane knyga nustebino savo gyliu, nors ir nesiekia paprotinti skaitytojo ar atverti jam naują tiesą, ji per kasdieniškas situacijas atskleidžia pamatines vertybes bei parodo, kaip jos veikia kasdieniame gyvenime. Subtiliai vaizduojamas senyvo amžiaus žmogaus portretas, jo jausmai ir niūri kasdienybė, kai lieka vienui vieni su savo mintimis prieš visą pasaulį.

Taigi, ar knyga verta dėmesio? Aš sakyčiau, kad TAIP! Žinoma, kiekvienas skaitytojas turi teisę rinktis. Asmeniškai aš nemanau, kad po metų ar dviejų prisiminsiu visas „Kartą gyveno Uvė“ detales, tačiau vienareikšmiškai mano širdį šildys geras jausmas, kuris liko užvertus paskutinį knygos puslapį. Nors knygoje yra klišių bei vietomis ji skaudžiai nuspėjama, tai knyga apie paprastų žmonių paprastą gyvenimą, o tokie kūriniai visada yra mano silpnybė.

Pabaigai: knyga ar filmas? Manau abu verti visų liaupsių ir tikrai drąsiai galiu rekomenduoti tiek knygą, tiek ekranizaciją. Knyga pasižymi gyliu ir detalėmis, kurių filme nėra. Kita vertus, meistriškai sukirpta ekranizacija privertė nubraukti kelias ašaras. Nors istorija ta pati, filmas man pasirodė kiek šviesesnis nei knyga, tačiau tai tik detalių klausimas. Abu istorijos formatus drąsiai rekomenduoju. 

Alicija

Alan Moore ir Dave Gibbons „Watchmen“

Smagu darbe atrasti komiksus skaitančius kolegas, kurie noriai dalinasi savo sukauptais lobiais. Apie „Watchmen“ nebuvau girdėjusi, bet Alan Moore yra „V for Vendeta“ autorius, o šis kūrinys man žinomas, tad prieš pradedant skaityti buvau suintriguota.

Nemeluosiu, skaityti nebuvo lengva dėl kalbos barjero. Nors nedrįsčiau sakyti, kad mano anglų kalbos žinios yra puikios, visgi manau, kad turiu pakankamą kalbos žodyną, kad galėčiau skaityti šia kalba. Taigi sunku pasakyti ar tai nepažįstamas politinis laukas (veiksmas vyksta Amerikoje), ar kalbos vingrybės man kėlė keblumų. Vis dėlto nepaisant to, komiksą įveikiau ir likau maloniai nustebinta jo gylio.

Ant viršelio puikuojasi šypsenėlė, kuri turėtų asocijuotis su linksmumu skaitant spalvotus paveikslėlius, tačiau ji paženklinta krauju, o tai leidžia spėti, kad dalis komikso bus gaubiama šešėlio. Tai, nebus tipinis komiksas, kuris gėris susigrumia su blogi ir laimi. „Watchmen“ yra tarsi kritika komiksams, kurie atitrūkę nuo tikrovės ir nemato tikrųjų pasaulio spalvų, kompleksiškumo.

Siužetas. 1980 m. Amerika, grupė paprastų mirtingųjų, neturinčių jokių super galių, apsivelka kostiumus ir pasišvenčia saugoti Ameriką nuo blogio (t. y. plėšikai, prievartautojai ir kitas purvas). Išskyrus Daktarą Manheteną, jis turi visas galias, kokias tik galima įsivaizduoti. Su jo pagalba Amerika laimi Vietnamo karą ir Niksonas tampa prezidentu. Super herojai ne tik palaiko tvarką, jie taip pat formuoja pop kultūrą bei yra ekonomikos dalis (kostiumai, figūrėlės ir kita atributika). Vis dėlto laikas bėga, dalis super herojų sensta, lieka tik su Daktaras Manhetenas ir Komediantas. Politinė padėtis kaip niekad įkaitusi – Amerika ir Rusija stovi ant karo slenksčio. Lyg to būtų maža, valstybei tarnaujantis Komediantas – nužudomas, Daktaras Manhetenas teleportuojasi į Marsą, tad nebelieka nieko, kas sustabdytų gresianti atominį karą.

Politinės peripetijos. Nesu gerai susipažinusi su Amerikos politika, todėl greičiausiai pusė komikso grožio praleidau pro akis, bet keli momentai man atrodė nepaprastai gražiai sukonstruoti. Dalis realaus pasaulio perkelta į komiksą ir daliai realių įvykių buvo pripaišyta kita pabaiga, tad galima pamatyti autoriaus viziją, kas būtų jei Niksonas būtų išvengęs skandalų ir valdęs Ameriką ilgiau nei kad valdė. Kitaip sakant, super herojai perrašė istoriją.

Personažai. Nors komikse pristatomi herojai man nepažįstami, jų psichologinis portretas nutapytas smulkmeniškai, racionalizuojantis jų veikslus, požiūrį į pasaulį ir pasirinktą kostiumą. Rorschach kostiumas – juodai balta dėmėta kaukė, kuri atspindi jo pasaulėžiūrą. Viskas pasaulyje jam yra arba juoda, arba balta, nėra tarpinio varianto. Kita vertus jis pats yra itin šališkas ir dažnu atveju veikia kaip parazituojanti asmenybė siekiant savo interesų, o ne visuomeninės gerovės.

Tie patys personažai atitinka „klasikinius“ DC komiksų personažus. Pavyzdžiui, Rorschach, kaip Žmogus Šikšnosparnis, Daktaras Manhetenas – Supermenas.

Detalės. Mėgstu detales, tačiau tik dalį jų man pavyko suprasti ir interpretuoti. Paraleliai pagrindinės siužeto linijos pateikiamas komiksas apie piratų gyvenimą. Nors iš pirmo žvilgsnio šios istorijos skiriasi ir neturi nieko bendro, piratų komikso siužetas papildo pagrindinį. Pažymėtina, kad jų abiejų pabaiga tokia pati. Ozymandias, itin įdomus personažas, save sieja su Egipto dievybėmis bei Aleksandru Makedoniečiu, o komikse momentais vaizduojamas kaip nukryžiuotasis Kristus. Taip tarsi parodoma abiejų auka dėl žmonijos. Kiekvieno skyriaus pabaigoje – laikrodis, kuris skaičiuoja laiką iki teismo dienos. Marse įvykusios akistatos šukės simbolizuoja nostalgijos ir realybės akistatą. Ir esu tikra, kad buvo dar daug kitų detalių, kurių man nepavyko įžvelgti ir suprasti.

Temos. Tekste kalbama politinės filosofijos temomis, kurias analizuoti man sudėtinga, nes neturiu pakankamo žinių bagažo. Taip pat aptariamos skirtingos ideologijos, jų privalumai bei trūkumai. Daug dėmesio skirta žmonių moralės analizei, pristatomos skirtingos vizijos ir pasaulėžiūros, kurios yra savaip  racionalios ir pagrįstos.

Pabaiga. Nors ji yra aiški, autoriai kviečia skaitytoja pasirinkti jiems artimiausią pasaulėžiūrą – Rorchach, Daktaro Manheteno, Dano, Laurės ar Ozymandias. Susipažinę su veikėjais bei jų idėjomis skaitytojai gali perleisti jų mintis ir veikslus per savo moralinį kompasą ir pamatyti, su kuriais jie rezonuojasi. Ir čia nėra nei gerų, nei blogų pasirinkimų. Maniškis greičiausiai būtų Daktaras Manhetenas.

Meninis aspektas. Nesu susipažinusi su spalvų psichologija, bet vienaip ar kitaip komikse buvo apžaistos spalvos. Pavyzdžiui, šaltesnės, ramesnės spalvos naudojamos siekiant perteikti susirūpinimą ar įtampos kupinas akimirkas (panašiai kaip muzika filmuose perteikia nuotaiką). Taip pat emocinis gylis perteikiamas per spalvinę paletę einant nuo šviesiausių, link tamsesnių ir baigiant juoda spalva. Kitais aspektais spalvos priderinamos prie veikėjų ir jų moralinio nuosmukio.

Apibendrinant, tai sudėtingas kūrinys, kurį vargu ar pavyko pilnai perprasti, bet manęs nestebina, kad „Watchmen“ gavo Hugo“ premiją. Jis vienareikšmiškai to vertas, nes šis komiksas dėl savo struktūros skaitosi kaip literatūros kūrinys. Jis praturtintas skirtingų siužeto gijų, kurios ilgainiui apsijungia ir tampa viena linija. Veikėjai dinamiški ir saviti. Alan Moore ir Dave Gibbons atliko yra tiesiog stulbinantį darbą, pasitelkę spalvas, piešinius ir kalbos burbulus jie kone perteikė 9-10 dešimtmečio amerikietišką pasaulėžiūrą ir vertybinį lauką.

Alicija