F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“

Pabėgau nuo mokslinės ir pasinėriau į grožinės literatūros pasaulį. Dėkoju knygynui Sofoklis už puikią dovaną – F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Ši knyga praskaidrino mano niūrias mokslais ir stresu perkrautas dienas.

bananų

Tai jau antroji Fitzgerald knyga, kurią man teko skaityti (pirmoji – „Didysis Getsbis“), tačiau pats rašymo stilius išlieka nepakitęs, tarsi pokalbis su skaitytoju, kas mane itin žavi. Visada malonu, kai autorius kviečia keliauti drauge, ne tik pasyviai stebėti kelionę.

Bendrai, knyga pasakoja apie XIX a. pb. žmonių gyvenimus, o jei tiksliau – aukštuomenės gyvenimą. Trumpi apsakymai leidžia skaitytojui pažvelgti, kaip asmenys gyveno tais laikais bei koks buvo jų vertybinis laukas. Pastarasis leidžia suprasti, jog asmenys pasižymi vidine tuštybe, yra itin veikiami aplinkinių nuomonės ir yra linkę atsisakyti tikrojo savęs, kad tik būtų priimti visuomenėje.

Būdami dvidešimt penkerių, vyrai manosi jau viską žiną; trisdešimtmečiai paprastai per daug dirba ir būna pervargę; keturiasdešimtmečiai pasakoja begalines istorijas – visą cigarą surūko, kol užbaigia; šešiasdešimt… na, kai šešiasdešimt, tai jau netoli ir septyniasdešimt; o penkiasdešimt – malonus brandos amžius. Man patinka penkiasdešimtmečiai.

Ištrauka iš “Keista Bendžamino Batono istorija“

Išskiriant Bendžamino Batono istorija, tai tikėjausi kažko panašaus į filmą, tačiau filmas buvo žymiai įspūdingesnis, detalesnis, gilesnis bei perteikiantis platesnį emocijų spektrą. Kaip ir kituose apsakymuose, buvo malonu skaityti, siužetas įdomus, tačiau viskas slysta paviršiumi ir man pritrūko emocinių. Kitaip, viskas labai paviršutiniška, kaip ir to meto žmonės (gražus viršelis, o viduje tuščia).

20180604_100238

Bendrai, knyga man patiko, tai buvo tikra atgaiva palyginus su moksline literatūra. Fitzgerald įsuka skaitytoją į džiazu dvelkiantį pasaulį, kuriame vyrai yra tikri džentelmenai, o moterys – koketuojančius ir grožiu užburiančios damos.  Pasakojama apie meilę, draugystę, skausmą bei grožį. Šioje knygoje galima rasti kelias detales ir Fitzgerald gyvenimo, atrasti sąsajų tarp Lietuvos ir „Ledo rūmų“. Autorius įsuka skaitytoją į šį pasaulį ir su komunikuoja, neleidžia būti pasyviu stebėtoju. Apsakymai trumpi, įdomūs, tačiau per daug paviršutiniški, kita vertus, jie nemoralizuoja, tad kiekvienas gali pats padaryti išvadas. Tiems, kurie siekia smagiai praleisti lauką, ši knyga turėtų patikti.

 

miau

Plačiau apie knyga: štai čia

Kas slepiasi knygos viduje: štai čia

 

Reklama

Per aspera ad astra (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, tiek daug tų “pirmųjų kartų“, kad mes pasiklydome laike ir erdvėje iš liūdesio ir džiaugsmo. Buvome kiek pasyvokos, tačiau pažadame susiimti ir “griebti jautį už ragų“.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Tiksliau, dalele savo “jaunystės“ laikų kūryba. Seniau be galo mėgau rašyti ir kurti savo pasaulį bei visus jame kontroliuoti. Mėgau įsivaizduoti galimus scenarijus – “kas būtų, jeigu būtų“.

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Per aspera ad astra“ (liet. Per kančias į žvaigždes). Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Jurgio Savickio “Ad astra“. Šią akimirką nelabai pamenu, apie ką buvo kūrinys bei kokias emocijas jis man sukėlė, tačiau jei jau įkvėpta jo parašiau šį “šedevrą“, esu tikra, kad palietė mano širdies stygas.

giphy

Trumpai apie “Per aspera ad astra“. Sukūriau šią istoriją savo kūrybos bendražygei 2012-2013 metais. Skaitydama šį kūrinuką dabar prisimenu senus gerus laikus, kuomet turėjau tiek daug minčių ir noro kurti. Deja, pastaruoju metu man tai sekasi vis prasčiau ir prasčiau (mokslai spaudžia visus gyvybinius syvus), bet man tikrai ši veikla patinka. Savotiškas būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rutinos bei kasdienių bėdų.

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

Žemiau pateiktame tekste aš nieko nekeičiau nuo pat jo sukūrimo dienos.

*** *** *** ** ** * Per aspera ad astra * ** ** *** *** ***

Pradėsiu nuo to, jog mūsų santykiai niekada nebuvo šilti. Kiek save pamenu, mes nuo pat mažų dienų pešdavomės ir stačiai negalėjome vienas kito pakęsti. Galima būtų pamanyti, jog mumyse glūdėjo gili antipatija venas kitam, kuri neturėjo jokios konkrečios priežasties, tartum kažkas būtu mostelėjęs burtų lazdele, ir štai mes, vos tik pamatome vienas kitą, pradedame žaibuoti akimis bei kitaip rodyti nepasitenkinimą. Nepamenu dienų, kuomet mes gražiai sutarėme. Rodosi, jog vos tik išvydome šį pasaulį, mums buvo lemta tapti priešais. Vis dėlto, kito priešo aš turėti nenorėčiau.

Filipo šeima visuomet gyveno šalia mano šeimos. Kiek atmintis leidžia apriepti, mūsų šeimos visada puikiai sutarė. Keista ir vargu ar protu paaiškinama, kodėl mudu žengėme pirmuosius žingsnius neapykantos keliu. Filipas metais už mane jaunesnis, tačiau jam niekada negaliojo „gerbk vyresnius“ ir „mylėk savo kaimyną“. Tik nereikia manyti, jog jis buvo neklaužada ar chuliganas, tikrai ne. Jis buvo geras vaikas, turėjo ryškių tiklsų ir per ašaras ir kraują siekė jų. Vėliau, kai mudu vėl susitikome, aš stebėjausi kaip mažas berniukas iš kaimelio, kuris net nėra pažymėtas Šalies žemėlapy, tapo tarptautinio lygio žvaigžde.

Mes penkiolika metų gyvenome vienas šalia kito ir kasdien matydavomės, stengėmės pažeminti vienas kitą, pajuokti ar įstumti į duobę arba balą. Vis dėlto, sulaukusi šešiolikos susikroviau lagaminą ir iškeliavau į didmiestį. Buvau neprasta kaimo dainininkė, tad gavau pasiūlymą tęsti mokslus konservatorijoje. Būčiau kvaila, jei atmesčiau šį pasiūlymą, tad artimiausius trejus metus gyvenau ramybėje. Tiesa, be vokalo pasižymėjau sportiniais duomenimis – buvau neprasta futbolininkė, tad neužilgo gavau pasiūlymą treniruotis drauge su legendine „Polynesia“ komanda. Tuomet iškeičiau muziką į futbolą, tą akimirką ši sporto šaka mane traukė bei leido užsidirbti nemažus pinigus. Mano gyvenimas kilo į kalną, o vardas buvo vis plačiau ir plačiau minimas, tačiau likimo ironija pakišo man koją. Taip jau nutiko, jog „Polynesia“ negalėjo apsieiti be Filipo.

Mes gyvenome tame pačiame bendrabutyje, valgėme toje pačioje valgykloje ir treniravomės drauge. Žodžiais negalėčiau apsakyti tų baisių jausmų, kurie mane kankino. Kasdien troškau mesti į Filipą obuolį arba išpilti ant jo sriubą. Puikiai žinojau, jog jis taip pat to siekia. Kiekvienas rytas mums atnešdavo naują kovą ir susirėmimą, kurio pergalė reikštų išlikimą. Mes kasdien vienas kitą plūdome ir visais įmanomais būdais stengėmės vienas kito atsikratyti, parodyti, jog „Polynesia“ yra “mano“ teritorija.

Viskas pasikeitė, kai Filipas tapo komandos kapitonu, tuomet mūsų konfliktai po truputį rimo, mat jo pareiga buvo išlaikyti komandą vieningą kaip kumštis. Greičiausiai tuo metu pradėjau slapta žavėtis juo. Sunku patikėti, jog Filipas kažkada buvo mažas berniukas ir mes murkdydavome vienas kitą purvę. Dabar, kai jam sukako dvidešimt vieneri, jis toli gražu nebuvo panašus į mažą berniuką. Dabar jis buvo tvirtas vyras, kurio slapta arba viešai geidė dauguma merginų. Nenorėjau priklausyti jų tarpui, to niekada ir nepripažinau. Nepaisant to, jog mes nepravardžiuodavome vienas kito, mūsų santykiai tebebuvo įtempti, net sakomi vienas kitam komplimentai buvo status įžeidimas.

Mūsų santykiai pasikeitė, kuomet vieną lietingą dieną aš peržengiau ribą. Man nusibodo kapitono apatija mano, kaip komandos žaidėjo, balsui, tad užsukau Filipo kambary karšto vandens tiekimą. Žinoma, jog jis man atsakė tuo pačiu, ir lyg to būtų maža, Filipas nutarė užsukti į mano kambarį išsiaiškinti. Tą dieną mes susipyko kaip niekada anksčiau, vėjas lakstė kambary ir žiežirbos žibsėjo apie mus. Ketinau skelti Filipui antausį, kuomet jis pačiupo mano ranką ir, rodosi, be jokio vargo užlaužė ją man už nugaros, tuomet prispaudė prie sienos. Norėjau rėkti, tačiau kas iš to. Stovėjau tylėdama, net nemėginau ištrūkti, net tuomet, kai vaikinas mane paleido, aš netariau ne žodžio, atsukau jam nugarą. Mūsų ilgą laiką stebėjome vienas kitą, tartum mėgindami suvokti, ar žodžiai, kuriuos mes vienas kitam pasakėme, yra tiesa.

„Atleisk,“-tariau mintyse ir stebėjau žalias Filipo akis. Mėginau suprasti, kas sukasi jo galvoje, tačiau veltui. Galiausiai ketinau jį atstumti, kai staiga vaikinas nusišypsojo visai nepiktybiška šypsena, kurios man dar niekada neteko matyti, tad šyptelėjau jam atgalios. (Žinote, šypsena lengva užsikrėsti.) Filipas pasilenkė ir mane pabučiavo. Mano kūnu greitai perbėgo nervinis impulsas. Būtų tai kitas nekenčiamas komandos narys (tokių būta), trenkčiau antausį, tačiau Filipas… Mes pažinojome vienas kitą kaip nuluptus, žinojome vienas kito privalumus  bei kur pasireiškia jų stygius.

Kitą dieną Filipas atsisėdo prie mano stalo ir nusišypsojęs ta miela šypsena, palinkėjo man gero apetito. Mūsų draugai liko netekę žado. Rodosi, jog visus dvidešimt metų su viršumi ketinome vienas kito atsikratyti žiauriausiais būdais. Kaip taip nutiko, jog dabar sėdime prie vieno stalo ir šypsojomės vienas kitam? Atsakymo ir aš nežinau į šį klausimą. Po to baisaus kivirčo, mes pradėjome viską nuo nulio, lyg maži vaikai mokė mes vaikščioti draugystės ir taikos keliu. Ir kas galėtų pamanyti, jog po kelių metų Filipas taps mano teisėtu vyru ir mes drauge auginsime du mažus berniukus…

Dabar, kai žvelgiu į praeitį, šypsausi. Prisimenu, kai būdami penkerių, šešerių, septynerių ir net dešimties metų, mes stumdėmes, maudėme vienas kitą purve, mėtydavome vienas į kitą popieriukus bei maistą. Pamenu, kai mus viešai bardavo mokytojai, tėvai bei kiti kaimelio gyventojai. Pamenu, kiek aš ašarų išliejau, kiek gėdos ir pažeminimo patyriau. Vis dėlto aš nieko nekeisčiau. Esu laiminga, jog turiu Filipą. Mes tapome patys gerausi draugai bei mūsų šeimoje nestinga laimės.

Violeta

 miau

 

Mathias Malzieu „Mechaninė širdis“

Sveiki, knygų skaitytojai!

Šį kartą norėčiau trumpai pristatyti knygą“ Mechaninė širdis“. Paskutinį kartą ją skaičiau dar pagrindinėje mokykloje ir ji man pasirodė įdomi, tačiau, kaip suprantu dabar, aš jos tinkamai neįvertinau. Mano akimis žvelgiant, visa „Mechaninė širdis“ yra metafora, kuri atspindi vidinius žmogaus išgyvenimus, kuomet jis įsimyli.

Trumpai apie rašytoją. Malzieu yra prancūzų roko grupės „Dionysos“ vokalistas, kuris yra parašęs kelias knygas. Rašytojas yra užsiminęs, kad kuria knygas kaip filmus. Taip pat yra sukūręs joms garso takelius. „Mechaninė širdis“ išsiskiria tuo, jog pagal ją yra sukurtas animacinis filmukas bei vyksta teatralizuoti spektakliai (įskaitant ir Lietuvą).

18634984

„Mechaninė“ širdis“ – tai kelionė į 1874 metų Škotijos sostinę Edinburgą. Berniukas vardu Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio naktį, todėl jo širdis suledėja ir jam reikia naujos. Gydytoja – žiniuonė Madlena įtaiso jam laikrodį su gegute, kuris visą likusį Džeko gyvenimą turi atstoti širdį. Mechaninė širdis nėra tokia stipri ir patvari kaip tikroji, todėl Džekas turi vadovautis trejomis taisyklėmis: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada neįsimylėti. Pirmas dvi taisykles įgyvendinti gal ir įmanoma, tačiau kaip su meile? Kas nutiks, kai berniukas įsimylės? Būtent apie tai ir pasakojama šioje knygoje.

I love you crookedly because my heart’s been unhinged from birth. The doctors gave me strict instructions not to fall in love: my fragile clockwork heart would never survive. But when you gave me a dose of love so powerful – far beyond my wildest dreams – that I felt able to confront anything for you, I decided to put my life in your hands.

Aš manau, jog Malzieu siekė sukurti knygą, kuri galėtų varžytis su Tim Burton kūryba, nes „Mechaninė širdis“ turi savyje lašą gotiškos literatūros žavesio. Deja, jam nepasisekė įgyvendinti šio tikslo (mano galva). Nors istorija gana tamsi, tačiau tuo pat metu siužetas yra gana paprastas ir lengvai nuspėjamas. Momentais ši knyga man kėlė įtarimą, turint omeny siužeto laikmetį (1874 metai), kai kurie minimi įvykiai turėjo įvykti tik XX a. vidury, tad… Tokių istorinių šuolių buvo nedaug, bet, nepaisant istorinės grandinėlės, jie visai gražiai įsimaišė į bendrą visumą ir kai kur net pagyvino situaciją.

…you destroyed your heart in front of Miss Acacia. You wanted to show her how much you were suffering, and at the same time how much you loved her. It was a rash and desperate act. But you were just a boy then-worse, a young man with childish dreams, who survived by muddling dreams and reality.

Man skaitant šią knygą kirbėjo keli klausimėliai. Pirmasis, kodėl ši knyga Lietuvoje neturi amžiaus cenzo ir yra priskiriama vaikų literatūrai? „Mechaninė širdis“ tikrai reikalauja kiek vyresnio skaitytojo norint geriau suprasti visą istorijos žavesį. Antrasis klausimas, kaip mieloji Andalūzijos gėlelė, dar vadinama mažąja dalininke arba tiesiog miss Akasija, nepastojo? Manau, jog šis klausima taip ir liks neatsakytas…

Bendrai, knyga man patiko, tačiau negalėčiau pasakyti, kad sužavėjo. Ji nėra išskirtinė. Mano galva, tai savotiška pasaka skirta jauniesiems suaugusiems, kuri atskleidžia vidinį meilės pasaulį bei tai, jog meilė ne visada būna logiška ir racionali. „Mechaninė širdis“ parodo, jog svarbu ne tiek išsaugoti savo širdį, bet mokėti ją patikėti kitam asmeniui, kitaip – atsiverti kitiems. Tai romanas pieštas tamsiomis spalvomis, taikant kandų humorą, paliečiant skaudžias temas (patyčios, netektys, melagingi kaltinimai, šmeižtas, pavydas ir pan.), todėl vienu ar kitu būdu prikausto skaitytoją ir nepaleidžia jo tol, kol šis užvers paskutinį puslapį. Kita vertus, veikėjai momentais erzino, o užvertus paskutinį lapą mano galvoje zujo tik viena mintis – „taip tau ir reikia. Pats kaltas“.

miau

Jei skaitėte šią knygą, matėte filmuką ar spektaklį, pasidalinkite savo nuomone 🙂

Lietuvos knygų blogeriai

Esu tikra, kad daugumai pažįstamas tas jausmas, kuomet sudomina knygos aprašymas, tačiau kažkas tarytum sako, jog „ši knyga ne tau“ arba „tau ši knyga nepatiks“. Ką tokiais atvejais jūs darote? Asmeniškai aš mėginu sužinoti knygos privalumus ir trūkumus Goodreads arba skaitydama lietuvių knygų blogerių atsiliepimus.

Sunku suskaičiuoti visus esamus lietuvių knygų blogerius, nes jų tikrai daug. Vieni aktyvūs Instagram platybėse, kiti reiškiasi Facebook, treti naudoja kitas platformas. Vieni lietuviai orientuojasi į plačiuosius vandenis ir rašo bei aprašo knygas anglų kalba, kiti renkasi Lietuvos skaitytoją, žinoma, yra ir mišrių. Taip pat galima pastebėti, jog vieni skaito įvairią literatūrą, kiti išskiria konkretų žanrą, o dar kiti dalinasi nuomone apie knygas, kurios šiuo metu yra populiarios. Kitaip, esu tikra, jog atsižvelgiant į informacijos srautus galima atrasti tai, kas jums patiks.

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis keliais lietuvių blogais, kuriuose kartas nuo karto apsilankau ieškodama įdomių knygų, kurios galėtų paįvairinti mano laisvalaikį, arba įkvėpimo.

cropped-pavasaris1.jpg

Man patinka rašymo stilius. Susidaro įspūdis, kad tekstų autorės kalbasi su skaitytoju, pasidalina savo emocijomis, mintimis bei trumpai pristato knygos turinį.

Visų pirma, man laba gražus blogo dizainas. Nėra kažkuo išskirtinis, tačiau akiai labai malonus. Taip pat man patinka argumentuota nuomonė bei įvardijami knygos privalumai ir trūkumui. Be to, šis blogas vienas iš nedaugelio, kuris skaito ir aprašo lietuvių autorių knygas.

Šis puslapis savo turiniu man pasirodė artimiausias tam, ką aš mėgstu skaityti. Mane kartais purto nuo YA ar kitos šiuolaikinės literatūros, mieliau renkuosi klasiką. Bloge randu knygų, kurias jau esu skaičius, tad visai smagu prisiminti, apie ką jos buvo bei pasidžiaugti, jog mano ir autorės nuomonės sutampa. Reiškia ne aš viena tokia 😀 Taip pat Skaitome knygas galima sutikti rubrikų (pavadinkime taip), kurios paįvairina blogo turinį ir mano subjektyvia nuomone – yra įdomios.

Man patinka pats autorės rašymo stilius. Taip pat smagu atrasti knygas, kurias ir pati esu skaičius. Nuomonės ne visada sutampa, tačiau smagu matyti, kaip tos pačios knygos kelia skirtingas emocijas skirtingiems skaitytojams.

Nuskambės labai keistai, tačiau šiame bloge vyraujantis knygų turinys yra toks, kokio aš pati nepasirinkčiau ir neskaityčiau (yra išimčių). Vis dėlto, man smagu trumpai susipažinti su kitokių knygų turiniu, nes turiu keistą įprotį, kurį vadinu – „aš turiu žinoti“ (aš net knygas skaitau nuo galo, nes turiu žinoti, kuo ji baigsis…). Be to, labai malonus rašymo stilius ir tekstai nėra perkrauti nereikalinga informacija.

Šis puslapis man patinka ne tiek dėl savo aprašymų, kiek dėl nuotraukų. Kartas nuo karto užsuku pasisemti įkvėpimo ar pasimokyti daryti gražias nuotraukas, bet kažkaip man nesiseka. Neturiu fotografo gyslelės ir šiaip nesu iš tų, kuriems patinka fotografuoti, tačiau žiūrėti… Čia jau kita kalba.

Šis blogas skirtas detektyvams, o aš esu jų maniakė, tad kartas nuo karto užsuku pasiieškoti kokios nors įdomios knygos skaitymui ar šiaip pasidomėti detektyvų pasauliu, kuris yra daug gausesnis nei aš įsivaizdavau.

miau

O kokius blogus jūs lankote? Kokie jums patinka?

Gal turite kokių rekomendacijų? Kokius blogus aš turėčiau aplankyti?

Pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

 

 

Kriterijai, pagal kuriuos renkuosi blogus:

  • Lietuvių kalba.
  • Aktyvumas (bent vienas įrašas per mėnesį).
  • Apžvalgų, straipsnių ir kt. turinys. Nepasitikiu nuomone, kuri telpa vienoje pastraipoje.

 

 

Edgar Allan Poe „Auksinis vabalas“

Greičiausiai dauguma yra girdėję apie Poe ir kūrybą. Ši pavardė dažnai siejama su gotikine literatūra, o pats rašytojas laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Jis vienas iš pirmųjų ėmęs rašyti trumpus apsakymus, kuriuose atsiskleidžiama beribė vaizduotė, fantastiška išmonė ir siaubo elementai. Poe kūryboje galima surasti pamišėlių, kerštautojų, žudikų, moterų prisikeliančių iš mirties daug kitų įdomių istorijų.

Pats Poe buvo užsibrėžęs tikslą – gyventi iš savo rašymo, tačiau deja ši profesija neatnešė vyrui daug turtu, priešingai – pasmerkė jį nepritekliui ir skurdui. Kita vertus, kaip dažniausiai ir nutinka, geriausi rašytojai yra pripažįstami tik po savo mirties, panašiai ir su Poe. Dabar autoriaus vardu pavadinta premija apdovanojami geriausi mistikos žanro kūriniai.

Mano pirmoji pažintis su Poe buvo animacinio filmuko „The Simpsons“ metu, kuomet rodė Poe „Varnas“ adaptaciją, po kurios perskaičiau originalą. Kiek vėliau perskaičiau apsakymą „Juodas katinas“ . Man patiko tamsus ir šiurpą keliantis Poe rašymo stilius, tad nutariau paieškoti kitų jo kūrinių ir džiaugiuosi suradusi „Auksinį vabalą“.

IMG_20180309_184556_375

„Auksinis vabalas“ – populiariausių Edgaro Allano Poe apsakymų rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu kūriniu tapęs apsakymas, kuriame pasakojama apie Viljamą Legrandą, kuriam įkanda ausinis vabalas. Viljamą apsėda mintis ieškoti paslėpto lobio, o į pagalbą pasikviečia savo draugą, kuris neužilgo ima abejoti savo draugo sveika nuovoka ir įnirtingai siūlo kreiptis pagalbos (kaip ir Viljamo tarnas Jupiteris).

Taip pat šioje knygoje rasite dar aštuonias istorijas. Vienos įdomesnės, kitos kasdieniškesnės, tačiau visos vertos dėmesio. Žinoma, reikia sutikti, kad mistikos ir siaubo supratimas, kuris buvo XIX a. ir yra dabar, ryškiai skiriasi, tad ir Poe kūriniai postmoderniam skaitytojui nėra tokie šiurpulingi, tačiau vis vien sugeba žavėti savo tamsa ir paslaptimi.

Man kyla įtarimas, jog Arthur Conan Doyle sukūrė Šerloką Holmsą būtent pagal Poe veikėją Dupeną, nes jie tartum skirtingų laikmečių broliai. Abu šie veikėjai vadovaujasi dedukciniu mąstymu ir analizuoja painiausias mįsles lyg gliaudytų riešutus.

Vis dėlto, kai kurie Poe pasakojimai man pasirodė sausoki, kitaip – sunkiai skaitėsi ir buvo gana nuobodu. Taip pat rašytojas turi polinkį rašyti ilgais sakiniais, kas reikalauja didesnės skaitytojo koncentracijos. Poe yra iš tų autorių, kurie mėgsta savo kūriniuose įdėti daug konteksto informacijos, kad geriau apibūdintų situaciją, vietomis man šios informacijos buvo per daug, tad vėl, pasunkino skaitymą ir kėlė nuobodulį. Bendrai, Poe turi savitą rašymo stilių, kuri vieniems gali patikti (man), o kitiems ne.

Kita vertus, aš mėgstu detektyvus, tačiau nesu mistikos mėgėja, tad man Poe „misticizmai“ pasirodė visai švelnūs, ką jau kalbėti, jog beveik viską galima buvo paaiškinti sveika nuovoka (šioje knygoje išimtis būtų tik „Ašerių namų žlugimas“). Atsižvelgiant į Poe laikmečio kontekstą, manau, jog jo darbai yra tikri šedevrai, jis moka taip susukti veiksmą, taip viską supainioti, kad skaitytojui sunku susigaudyti kas ir kaip, kol jam tai nėra paaiškinama. Taip pat momentais Poe verčia šiurpus bėgioti kūnu ir laužyti galva, kaip čia taip viskas vyksta. Lyginant rašytojo kūrinius su šių dienų detektyvais (mistikos neskaitau, tai negaliu vertinti), galima pastebėti ryškų skirtumą, tačiau man visada smagu nusigauti prie ištakų.

Bendrai, knyga man patiko. Vienomis buvo nuobodoka, tačiau vieni apsakymai kompensuoja kitus. Taip jau mano gyvenimas susiklostė, jog dažniausiai knygas skaitau viešajame transporte, tad galiu garantuoti, jog man kelionės neprailgo su „Auksiniu vabalu“. Ši knyga tikrai turėtų patikti tiems, kas yra Šerloko Holmso gerbėjai, mėgsta detektyvus ir lengvą mistiką (ne vaiduoklius ir raganas, bet labiau psichologinę mistiką). Ir žinoma, jei esate pradedantysis detektyvų mylėtojas, esu tikra, kad Poe jūsų nenuvilks (bent jau apsakymas „Auksinis vabalas“ nenuvils, jis vienas iš įdomesnių), nes, kaip minėjau, tai detektyvų klasika ir ištakos.

Gražiausi linkėjimai 🙂miau

Tyrai (kūrybos kampelis)

Sveiki visi!

Šį kartą norėčiau pasidalinti su jumis dalele savęs. Prisimenu, kai būdama 12 metų susipažinau su forumų pasauliu. Tais laikais gyvavo zerbra.lt portalas, kuriame mano bendraamžiai kūrė įvairias apysakas, noveles, poeziją, fan fiction ir kita. Mane tai žavėjo, nes nieko panašaus nebuvau mačius ir skaičius. Tame portale susipažinau su daug nuostabių žmonių ir su viena iš jų ėmiausi kūrybos. Ji mane paskatino ir palaikė šiame kelyje. Mudvi kūrėme bendrus kūrinius, svajojome ir rašėme. Galima sakyti, kad ji mane užkrėtė rašyba. Ilgą laiką aš svajojau rašyti, norėjau būti rašytoja, leisti knygas ir užkariauti pasaulį.

Dabar mano požiūris kiek pasikeitęs, tačiau vis dar jaučiu malonumą rašyti. Žinoma, neketinu užkariauti literatūros Olimpo, tačiau ir pačios kūrybos nenorėčiau apleisti. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pasinerti į kitą pasaulį, kurį aš galiu pilnai kontroliuoti.

Seniau aš rašiau ir kūriau vos ne kasdien. Kartais viena, o kartas su drauge (pavadinkime ją Ana). Drauge mes esame sukūrusios ne vieną novelę (pavadinkime taip). Visai neseniai atradau didžiąją dalį mūsų bendrų bei savo kūrinių. Skaitant juos suprantu, kad iki “literatūrinio tobulumo“ jiems dar labai toli, tačiau tai labai miela. Aš esu gana sentimentali, tad skaitydama senuosius mūsų bei savo darbus šypsausi, nes tai geriausia, ką tuo metu mes (aš) galėjome sukurti. Be to, tai dalis mano vaikystės, dalis mano svajonių.

finders-hitting-old-typewriter-keys-animated-gif

Žemiau yra pateikta mano kurta istorija pavadinimu “Tyrai“. Perskaičius ją galiu drąsiai sakyti, jog šis kūrinukas buvo įkvėptas Conn Iggulden romano “Lanko viešpačiai“ (ta proga reiks dar kartą perskaityti šią knygą, nes mano interpretacija gana įdomi). Pamenu, jog knyga mane sužavėjo, tad nieko nuostabaus, jog nutariau pasinerti į tą pasaulį.

Taip pat “Tyrai“ buvo įkvėptas mano ir Anos bendro kūrinio. Mes kūrėme drauge, pasidalinome veikėjais. Žemiau esantis pasakojimas yra iš mano veikėjo Rachano perspektyvos. Tekste yra minimos Lero, Kio bei Rachano dukra – šios damos yra Anos vaikai (kaip ir daug kitų nuostabių veikėjų, kurie mano tekste nėra paminėti).

 

Tiesa, o ar jus kuriate patys? Jei taip, ar seniai? Kaip jums sekas? Kas paskatino kurti bei kas jums yra kūryba? Būsiu labai laiminga sužinojusi jūsų nuomone.

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

TYRAI

(pateiktas tekstas parašytas 2013/2014 metais ir netaisytas)

Mano gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, net tada, kai buvau visai mažas, ant mano pečių gulė atsakomybė, kurios aš deramai net nesupratau. Kiek save pamenu, niekada neturėjau teisės ištarti žodžių „nenoriu“ arba „negaliu“. Motina kartais apsimesdavo, jog negirdi to, tačiau tėvas niekada negailėdavo priekaištu ir nebijojo parodyti savo jėgos. Dažnai žmonės sakydavo, kad esu chano sūnus ir privalau daryti vieną ar kitą.  Niekada neturėjau žodžio laisvės, jei tėvas pasako, reiškia net mintyse neturiu teisės burnoti. Motinos žodžiai taip pat šventi. Tiek aš, tiek mano vyriausias brolis turėjome perkopti per save ir besąlygiškai klausyti tėvų, nes bet koks mūsų gestas gali būti pražūtingas tėvui, kuris buvo visos genties chanas.

Niekada nepamiršiu savo senelio Jageru laidotuvių. Nepažinojau savo senelio (vargu ar iš viso esu jį regėjęs akyse), o ir pažinoti nebuvo ko. Jageru ilgą laiką buvo chanu. Jam puikiai sekėsi išplėsti Vilkų teritorines valdas, kovoti su priešais bei valdyti gentį. Neužilgo Vilkai tapo tikru tyrų siaubu. Aš buvau mažas ir deramai to nesupratau, tačiau mūsų gentis pasižymėjo agresyvumu, vikrumu bei jėga. Mirtis mūsų gentį lankydavo diena iš dienos ir man tai tapo kasdienybe, juk visi mes vieną dieną mirsime ir Motina žemė mus pasiims į savo globą. Taigi mirus seneliui visa gentis susibūrė pagerbti velionio. Šamanas pradėjo apeigas, kurios buvo nuobodžios, ilgos ir vaikui nesuprantamos, o aš turėjau sėdėti šalia motinos ir tylėti. Mielai būčiau ėjęs į palapinę, tačiau motina neleido. Norėjau eiti žaisti, bet motina neleido. Tą dieną saulė kepino kaip niekada anksčiau, norėjau pasišalinti į pavėsį ar bent atsigerti vandens, tačiau ir tai buvo draudžiama. Ji tvirtai laikė mano ranką, kol ji pamėlynavo ir aptirpo. Stengiausi suprasti, kodėl mano motina taip su manimi elgėsi, tačiau ji uždraudė man net krustelti ir liepė tylėti, nes „tu chano sūnus“ ir „tu privalai“. Tik tą dieną, kai saulė svilinančiai kepė mano kūną, o motina staiga pamiršo, jog esu jos vaikas, aš pirmą kartą susimąsčiau, jog tie žodžiai iš tiesų kažką reiškia.

**

Gyvenant tarp vilkų ir staugti pramoksi. Nebuvau iš tų berniukų, kurie mieliau glaudžias prie mamos, o ir daryti to buvo neleista. Mėgau būti laukuose, jodinėti, plaukioti bei šaudyti iš lanko. Niekada nebuvau mėgėjas tiesioginės kovos, kai visi mano bendraamžiai tik ir kovojo tarpusavyje. Man labiau patiko stebėti jų veiksmus, o atėjus metui, aš lengvai panaudodavau jų jėgą prieš juos pačius. Mėgau kurti strategijas bei spąstus, niekada nesiveldavau į kovą be plano. Kitaip tariant, buvau visiška brolio priešingybė, kuris pasižymėjo jėga, drąsa bei veržlumu. Dauguma genties vyrų tikėjo, kad Sharchanas užims tėvo vietą ir taps chanu, tačiau buvo ir tokių, kurie labiau vertino mano gebėjimą analizuoti bei strateguoti. Bet kokiu atveju tėvas dėjo dideles viltis, jog vienas iš mūsų taps Vilkų genties chanų. Greičiausiai tuomet, kai mudu su broliu tai suvokėme, tarp mūsų prasidėjo konkurencija, kuri ilgainiui peraugo į neapykantą.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiausi lavintis fiziškai, kad nenuvilčiau tėvo, tačiau mano brolis visuomet būdavo žingsniu priešaky. Galiausiai jis subrendo ir tėvas atidavė jį į domingų gentį, kurioje jam buvo paskirta žmona bei metai pragariškų kančių, ko pasėkoje jis turėjo užsitarnauti gerą vardą ir užsitikrinti sau chano vietą. Metai be brolio teroro žinoma buvo palaima, tačiau vis vien uoliai treniravausi ir dauguma vyrų apie mane gerai atsiliepė, tai buvo tartum balzamas mano širdžiai. Vis dėlto po metų, kai grįžo brolis, tėvas nusiuntė mane į domingų stovyklą, kurio aš kentėjau pragariškas kančias.

Niekada nemaniau, jog svetimoje gentyje taip gali elgtis su Vilkų chano sūnumi. Mane nuolatos žemino, tyčiojosi, liepdavo dirbti be poilsio bei maisto. Vis dėlto tai buvo menkniekis palyginus su tuo, jog mane diena iš dienos lygindavo su broliu, kuris, pasak domingų, visa galva už mane geresnis. Buvau ūmaus būdo, todėl nesitaikiau su tuo, puldavau į kovą su bet kuo, kas tik drįsdavo mane pažeminti, tačiau domingai visada užstodavo savo žmones, todėl kliūdavo man. Būdavo naktų, kai negalėjau užmigti, nes maudė visą kūną, kuris buvo nusėtas mėlynių ir žaizdų. Ką jau kalbėti, jog mano būsima žmona akivaizdžiai turėjo valgymo sutrikimą ir buvo man neištikima. Vis dėlto neturėjau laiko gilintis į jos problemas, rodos, jog visas pasaulis būtų susimokęs prieš mane ir kiekviena diena domingų stovykloje buvo tikra kančia. Niekaip negalėjau suprasti, kaip Sharchanui pavyko iškęsti metus. Vis dėlto jei ne brolis, greičiausiai būčiau neištvėręs kasdienės kančios. Žinojimas, jog jei suklupsiu, brolis taps chanu, diena iš dienos palaikė man gyvastį bei teikė jėgų. Ką jau kalbėti, jog turėjau mintyse kerštą kiekvienam prakeiktam domingui, kuris drįso pakelti prieš mane balsą ar ranką.

Diena, kai Vilkų genties vyrai atvyko manęs pasiimti buvo palaima. Tą dieną ne vienas domingas nedrįso net pažvelgti į mane. Pagaliau aš tapau žmogumi jų akyse. Greičiausiai per metus domingų stovykloje įgijau visas blogiausias savo būdo savybes. Žinau, jog vieną dieną jie klupės po mano kojomis ir maldaus pasigailėjimo. Niekas neliks nenubaustas, jei tik mane žemino. Galų gale aš nesu menkas žemės kirminas, esu chano sūnus, esu vilkas.

**

Grįžimas į gimtuosius namus buvo tartum antras gimimas. Tokia palaima žygiuoti tarp gerų ir matyti vyrus, kurie atiduoda pagarbą. Vis dėlto neviskas buvo taip, kaip tikėjausi. Per metus, kol manęs nebuvo, brolis pradėjo dominuoti gentyje, todėl susigrąžinti gentainių palankumą buvo sunkus darbas, net nenumaniau nuo ko pradėti. Laikui bėgant santykiai su Saharchanu pasiekė aukščiausia tašką, nekartą susitikę griebdavomės smurto bei ginklų. Keista, jog mes abu likome gyvi, greičiausias Motina žemė bei Tėvas dangus buvo suplanavę mums kitą lemtį.

Neužilgo mano žmona Kio tapo nėščia. Tai buvo puiki ir džiugi žinia ne tik man, namiškiams bet ir visai genčiai. Žinojau, jog mano brolis jau turi dukrą, todėl vyliausi turėti sūnų. Bet kokiu atveju, vaikas yra džiaugsmas, todėl nekantriai laukiau jo gimimo. Dauguma gentainiu taip pat smalsavo, kas gims. Kitaip tariant, pirmuosius mėnesius atmosfera gentyje buvo palanki bet kokiam įvykiui. Tuo metu mes buvome vieninga gentis, kurioje kiekvienas vilkas palaiko kitą vilką. Gaila, jog tai truko neilgai.

Medžioklės metu vilkai buvo užpulti kaimyninės genties. Mums pavyko atsilaikyti ir nugalėti, tą dieną nepagailėjome nė vieno. Kiekvieno drįsusio stoti mūsų kelyje galva lėkė nuo pečių. Vis dėlto šios kovos sūkuryje Vilkų chanas buvo sužeistas užnuodytos strėlės. Niekas negalėjo tuo patikėti, tačiau mano tėvui teko kovoti su mirtimi. Neužilgo sužinojau, jog genties chanu buvo paskirtas Sharchanas, tačiau tą pačią dieną sužinau labiau stebinančią naujieną – tėvo geriausias draugas, artimesnis negu brolis, ketino pasiskelbti chanu ir valdyti gentį. Nemaniau, jog gentis drįstu pasipriešinti chano sprendimui, tačiau diena po dienos vis labiau įsitikindavau tuo, jog Sharchanui gentis nepaklus. Tiek aš, tie brolis turėjo patikimų vyrų, tačiau skaldyti gentį būtų buvę pražūtinga, net kilus maištui mudviejų pajėgos neatsilaikytų ir žūtų daug nekaltų žmonių. Teliko vienas sprendimas – pasiduoti, tačiau nei aš, nei brolis negalėjome sau to leisti. Mes vilkai, o tai reiškia, jog mieliau mirsime, nei prarasime orumą ir pasiduosime.

Motinai žemei paėmus tėvą į savo glėby naujasis chanas ketino nužudyti kiekvieną žmogų, kurio kūnu teka chano kraujas. Gentis nedrįso to daryti, nes bijojo užrūstinti dievus bei mano tėvo dvasią, tačiau visi suprato, jog palikti mūsų gyvų negalima, nes mes be abejo keršysime kiekvienam, kas mus išdavė, o mus išdavė visa gentis. Jei ne motina, kuri stojo ginti apeliuodama į tai, jog mūsų mirtis užrūstins dievus, vargu ar mums pavyktų likti gyviems. Vis dėlto naujasis chanas tarė savo žodį, genčiai susikrauti savo turą ir išvykti, o mūsų šeima liko nuošaly. Mes netekome visko, ką turėjome. Buvome palikti likimo valioje, o kas blogiausia, naujasis chanas paskelbė mūsų galvų medžioklę. Tiek aš, tiek Sharchanas turėjome patikimų žmonių, todėl apie medžioklę sužinojome anksčiau laiko, bet turėjome mąstyti greitai. Neturėjome jokio turto, jokių ginklų, teko bėgti tuoj pat, kad iki aušros pasiekti slėptuvę.

Sunku nusakyti tą laiko tarpą, kuomet mums teko slėptis nuo vilkų, žmonių, kurie buvo mūsų šeima. Sharchanas ir aš turėjome mažus vaikus, žmonas, senyvą motiną bei du brolius. Taip pat su mumis bėgo Lero, kuri praskaidrino mano tolimesnį gyvenimą. Pabėgo ir motinos tarnaitė. Man ji nė kiek nerūpėjo, mielai būčiau palikęs ją gentyje, vis vien niekas jos neliestų, blogiausia tai, kad tarnaitė galėjo mus lengvai išduoti, ji juk galėjo lengvai būti pastebėta Vilkų ir tokiu būdu visus mus pasmerkti mirčiai. Mielai būčiau perpjovęs jai gerklę, tačiau neturėjau galimybės to padaryti, o vėliau nebuvo ir reikalo. Kitaip tariant, situacija buvo sunki ir nepavydėtina, kai kiekvieną dieną bei naktį girdėdami arklių kanopų bildesį bijodavome netekti gyvybės. Vis dėlto mums pavyko pabėgti bei išgyventi.

**

Metai po metų aš siekiau to, ko niekas kitas negalėjo pasiekti. Iš nieko subūriau gentį, tapau jos chanu. Kaip ne keista, Sharchanas tam pritarė, po metų praleistų kovojant su mirtimi, mes tapo artimi, kaip tikri broliai. Niekada vienas kitam nerodėme prieraišumo, bet puikiai supratome, jog vienas be kito pražūsime. Sharchanas sutiko prisiekti man ištikimybę mainais už tai, kad leisiu jam sunaikinti Vilkų gentį. Mainai buvo sąžiningi, be to, aš žinojau, jog brolis manęs nenuvils. Jis impulsyvus, drąsus bei pasižymi jėga. Būtent tokio puolimo ir reikės, kad sunaikintume Vilkų gentį, bet prieš tam įvykstant, privalėjau atkeršyti domingams už tą pažeminimą, kurį patyriau. Mūsų gentis buvo keturis kartus mažesnė, tačiau domingai nebuvo geri kovotojai. Pasiūlymas, kurį jiems daviau, daugumai pasirodė juokingas, jie nesutiko prisijungti, todėl jų gentis buvo sudeginta iki pamatų. Aš puikiai supratau, kad mūsų niekas nelaikys rimtais priešininkais, o tiesioginis puolimas mūsų menkai genčiai būtų pražūtingas, todėl teko griebtis gudrybių, kurios ir atnešė mūsų menkai genčiai pergalę. Metai po metų mes jėga arba bendru nutarimu prijungdavome gentis, kaimenes bei pavieniais šeimas į vieną gentį, kol mano vardas tyruose pradėjo skambėti kaip koks prakeikimas, kuris akivaizdžiai bylojo, jog tuojau ateis Vilkų eilė. Mano nuostabai, dauguma vilkų perėjo į mūsų pusę, tačiau Sharchanas nepagailėjo ne vieno išdaviko. Brolis su kaupu atkeršijo genčiai, kuri išdavė mūsų tėvą bei mus pačius.

Praėjo ne vieni metai, kol visos tyrų gentis buvo suvienytos į vieną mongolų tautą. Valdyti tokią tautą buvo nelengvas išbandymas, tačiau aš nusipelniau vyrų palankumo, įrodžiau, jog galiu būti geras valdovas, todėl ilgainiui visi vyrai prisiekė man ištikimybę. Vis dėlto, kad koks apsukrus žmogus aš būčiau, mano šeima ilgainiui pradėjo smeigti peilius man į nugarą. Supratau, jog mažai laiko skyriau savo šeimai, tačiau tokią kainą privalėjau sumokėti tam, kad pasiekčiau savo tikslus. Galų gale mano gyvenime tėvas nebuvo dažna figūra, nors buvus Vilkų gentis daug mažesnė nei mano suburta. Motina privalo rūpintis vaikais, parodyti, kas jie yra ir ką privalo daryti. Vargu ar Kio sugebėjo parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, abejoju ar ji parodė jiems tinkamo elgesio pavyzdį. Mano motinai mano pirmoji žmona niekada nepatiko, aš nesusimąsčiau kodėl, tačiau ilgainiui ji pradėjo per daug sau leisti, nuolatiniai jos nepasitenkinimai, pykčiai bei konfliktai su manimi darė žalą mano autoritetui gentyje. Vis dėlto aš buvau linkęs imtis bet kokių priemonių, kad išsilaikyčiau, bet niekada neskriaudžiau savo šeimos, tačiau vargu ar Kio suprato, kad kiekvienas jos judesys bei žodis yra vertinamas mano naudai arba nenaudai. Ji niekada deramai savęs nevertino, kol man pradėjo rodytis, jog būdama su manimi ji patiria kančią, o tai vedė mane iš kantrybės. Ne kartą mėginau padėti pakelti jos savivertę, tačiau Kio visada sulygindavo save su žemėmis, kol galiausiai tapo šešėliu, kuris neturi jokios dvasios. Ji užsidarė savo pasaulyje ir gyveno vien dėl vaikų. Negaliu pasakyti kada būtent ji pradėjo erzinti mane savo elgesiu, tačiau su laiku kiekvienas jos judesys pradėjo mane vis labiau erzinti, viskas, kas ją supo, atrodė netikra. Man sunku buvo suprasti, kodėl Kio negali būti normali, kaip kitos moterys. Niekaip nesupratau, kas jai yra negerai, kol galiausiai ji pradėjo manęs bijoti. Mane tai lengva stebino, nes priešingai negu brolis, man stigo drąsos pakelti ranką prieš savo šeimos narį, nors galbūt būtent to man ir reikėjo. Drąsos. Vis dėlto, kai Kio pradėjo vis mažiau ir mažiau figūruoti mano gyvenime, jaučiausi mažiau dirglus ir susierzinęs. Kio su laiku vis labiau ir labiau pradėjo mane slėgti.

Antroji mano žmona Lero buvo Kio priešingybė. Būdamas su ja nejaučiau įtampos, ji manęs neerzino, nors Lero laukinis būdas taip pat menkino mano autoritetą, kartais gal net labiau nei Kio. Vis dėlto mieliau leisdavau naktis su ja, nei su Kio. Lero buvo šiltas žmogus, priimantis mane tokį, koks esu, o su metais tapau vis labiau labiau dirglus viskam, kas aplinkui vyksta. Rodos, kad ji iš tiesų suprato, kad negaliu persiplėšti į dvi dalis, būti su šeima ir tuo pat metu valdyti gentį. Pakaktų menko žingsniuko į šalį ir viskas, ką aš pasiekiau, subyrėtų, o mano šeima būtų išžudyta pirmoje vietoje. Niekada deramai neparodžiau jausmų Lero, visada stengiausi įtikti Kio, kol galiausiai abi man tapo svetimos. Dėkoju Motinai žemei, jog nepaisant mano trūkumų Lero manęs nepaliko, palaikė ir buvo šalia, mylėjo. Mieliau į mirties nagus atiduočiau šaltą Kio, nei Lero, kuri morališkai visada yra mano pusėje. Tik gaila, jog per daug vėlai supratau jos vertę.

Mano vaikai visi skirtingi bei savotiški. Būdamas mažas buvau auklėjamas motinos taip, kad negalėjau sau leisti per daug savivaliauti, turėjau elgtis taip, kaip ji man sakydavo. Motina niekada nebijojo pakelti prieš mane ir mano brolius rankos, jei tai būtų pakenkę tėvo geram vardui. Negaliu teigti, jog mano vaikų gyvenimas buvo geresnis ar blogesnis. Žinau, kad jiems nieko niekada netrūko. Motinos gal ir nebuvo tokios griežtos, tačiau niekas mano vaikų nepeikė. Gal iš baimės, o gal iš tiesų mano vaikai viešumoje elgėsi pavyzdingai. Berniukai mane gerbė, to man pakako, kad būčiau laimingas. Aš niekada iš nieko nereikalavau meilės, nes ji dviveidė ir dvilypė, man pakaktų pagarbos, kuri yra aukščiau meilės. Vargu ar galėčiau sakyti, jog mylėjau savo tėvą. Aš jo deramai nepažinau, kad galėčiau mylėti, tačiau aš tėvą gerbiau kaip žmogų, nes jis darė viską, kad genčiai, o ypač jo šeimai, būtų gerai gyventi. Mylėjau savo motiną, kuri buvo drąsi bei nebijojo parodyti, kur mano vieta. Ji visada buvo šalia, kai mano gyvenimas risdavosi nuokalne žemyn. Visada eidavau į motinos gerą, kai man buvo sunku. Ji niekada manęs netardydavo, tiesiog būdavo šalia ir vien to man pakako, kad įgaučiau jėgų ir jausčiau jos palaikymą. Žinojau, kad nesu motinos mėgiamas sūnus, tačiau ji vertino ir palaikė, to man pakako, kad jausčiausi laimingas.

Mano pirmagimė dukra Airin buvo mano džiaugsmas, mylėjau ją labiau nei motiną, kuri jai rodė blogą pavyzdį, tačiau kai mergaitė pasiekė brandą, mane aplankė keistos abejonės dėl jos. Stengiausi, kad ji būtų tvirta ir drąsi, bet mano pastangos atsisuko prieš mane patį, kai dukra manęs atsižadėjo. Tai buvo smūgis, kurio aš nesitikėjau, tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Žinoma, jog man buvo labai skaudu netekti vaiko, tačiau nesiruošiau bėgioti paskui ją ir aiškintis santykių. Mano akyse Arin krito. Man nusibodo, kad mano šeima nuolatos palaužia mano autoritetą, juk aš niekada nieko nedariau, kad kaip nors parodyčiau jiems jų vietą. Daviau aiškų nurodymą vyrams, kad jei Airin nusižengs, gali jai nukirsti galvą kaip ir kitam žmogui. Dauguma vyrų nustebo išgirdę tokį mano sprendimą, tačiau ne vienas nieko nepasakė. Vis dėlto po kurio laiko mano dukra sugrįžo į protą, atsiprašė, tačiau kad ir kaip norėjau priimti ją atgal, mano vidus tam prieštaravo. Man buvo gana tų nesutarimų bei kivirčų, jei Airin nori gyventi savarankiškai, tegu gyvena. Nenorėjau kištis į jos gyvenimą ir nenorėjau, kad ji dažnai figūruotų mano gyvenime.

**

Kinija ilgą laiką žemino mongolų tautą, tačiau dabar puolė mums po kojomis. Mano sūnūs iškeliavo į keturias pasaulio puses su patikimais vyrais, iš kurių išmoks karo meno bei pajus gyvenimo skonį. Būdamas jau nepirmos jaunystės ir paguldęs po mongolų kojomis Kiniją aš troškau grįžti į savo gimtąjį kraštą. Norėjau ramybės. Pirmosios dienos gimtajame krašte buvo tikra atgaiva mano kūnui bei sielai, kuri pailso nuo nuolatinio nerimo bei baimės. Diena iš dienos stebėjau laukus, kuriuose kažkada mokiausi jodinėti, šaudyti iš lanko, valdyti kardą bei leidau vaikystės dienas. Stebėjausi kaip greitai bėga laikas, kur pradingo mano jaunystė, mano laimė. Visi pastarieji mano gyvenimo metai buvo tamsūs, o aš troškau šviesos ir ramybės.

-Pasiilgau namų, šios žemės, šių pievų, tų kalnų ir upelio,-tarė Taranas atsistojęs šalia manęs. Mes drauge patyrėme tiek daug išbandymų, tačiau juo visada pasitikėjau ir branginau kaip brolį, nepaisant to, kad jo žmona nekartą mėgino mane nužudyti.

-Daug kas pasikeitė per metus, kuomet mūsų čia nebuvo,-tariau su šypsena,-tačiau Motina žemė vis dar tokia pati. Ji pasiruošusi mus priimti atgal, juk mes jos vaikai. Gimėme ir augome tarp vilkų, pats metas sugrįžti į šią žemę, kurioje viskas ir prasidėjo.

-Norėtum kažką pakeisti?

-Norėčiau daug ką pakeisti, tačiau vargu ar pokyčiai būtų naudingi. Norėčiau būti drąsesnis, ryžtingesnis, tačiau tuomet nebūčiau geras strategas, nes pulčiau pavojui į akis. Norėčiau daugiau laiko pralesti su savo šeima, žmonėmis, kuriems kažką reiškiu, kurie visada buvo su manimi.

-Aš ir galvojau apie savo gyvenimą, Rachanai. Patyriau daug šilto ir šalto, tačiau vargu ar norėčiau ką nors keisti. Norėčiau greičiau susitikti su Li Feng, ji buvo nepaprasta moteris. Vargu ar būdamas jaunas būčiau patikėjęs, kad ji bus svarbiausia mano gyvenimo moteris, kad drauge turėsime vaikų, kovosime petys į petį ir užkariausime tyrus ir kinus,-nusijuokė draugas.

-Praeities nepakeisime, mes net neturime ateities,-nusijuokiau. Mano amžius jau iš tiesų bylojo, jog metas pasiduoti. Gimtosios žemės atnešė mano sielai ramybę, pagaliau protėvių dvasios paliko mano mintis. Supratau, jog metas paskirti naująjį chaną ir mėgautis tuo, ką Motina gamta man paliko. Norėjau būti gimtame krašte, kuriame gimiau, norėjau jame pasilikti amžiams.

Mongolų tauta tapo vieninga kaip niekad. Žmonės suprato, jog tik būdami vieningi, mes galime nugalėti visus. Mano sūnūs tapo puikiais kariais, nors jaunėliai taip ir liko jaunėliais, į kuriuos visada žiūrėjau ir žiūrėsiu su šypsena. Naujasis chanas bendradarbiauja su savo broliu, todėl esu įsitikinęs, jog mano sukurtas ir patikėtas pasaulis yra gerose rankose. Mano vaikai vienas kitą papildo ir būdami išvien yra nenugalimi.

Savo paskutines dienas noriu praleisti su moterimi, kuri atidavė man visą savo gyvenimą, tačiau mainais už tai aš nieko negalėjau duoti. Noriu mėgautis gimtąja žeme su Lero, kuriai šis kraštas yra gimtasis. Džiaugtis kiekviena diena praleista su ja. Mylėti ją ir branginti, nes ji to verta.

 

*** *** *** ** ** * ** ** *** *** ***

2018-03-24 perskaičiau šį savo “šedevrą“ ir negaliu nesišypsoti. Jame dalis mano vaikystės, dalis prisiminimų, kurie teikia džiaugsmo. Žinoma, jei rašyčiau kažką panašaus dabar, tikrai pakeisčiau rašybos stilių, tačiau tuo metu tai buvo geriausia, ką galėjau sukurti. Be to, stengiuosi būti atvira sau, tuomet aš išties kūriau, o dabar tam nelieka laiko, tad ką gali žinoti, gal 2013 metų aš yra daug geresnė rašytoja nei dabartinė.

miau

Gražios dienos visiems!

 

 

 

P.S. Jei mėgstate kurti ir norėtumėte pasidalinti savo kūryba (paskelbti ją mūsų svetainėje), mielai kviečiame tai padaryti! Parašykite mums el. laišką adresu ir susitarsime dėl visų detalių:

> bookswakeus.blog@gmail.com <

 

Pokalbiai su Leonidu Donskiu

Interneto platybėse aptikau dar vieną įdomų straipsnį apie kintantį požiūrį į literatūrą bei skaitymo kultūrą, todėl skubu pasidalinti. Akcentuojama, jog žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo informacinių technologijų, tad ir popierinės knygos tampa pasiekiamos internete ar telefone, o mūsų asmeninės bibliotekos dažnai dulkėja.

Straipsnio autorė yra Kristina Buidovaitė (bernardinai.lt), ji kalbina filosofą, aktyvų visuomenės veikėją ir Lietuvos atstovą Europos Parlamente Leonidą Donskį. Žemiau pateikta ištrauka iš jos straipsnio:

0a7f8de45256a651a45a7a54f4b636d4011684da

Apie vaikystę. Sentimentai „prarastoms“ ir atrastoms knygoms

Skaityti pradėjau anksti. Mamos dėka buvau knygas „ryjantis“ vaikas, neretai skaitydavome kartu su ja. Gerokai prieš mokyklą aš jau skaičiau pats. Labai ryškiai prisimenu Kornejaus Čiukovskio pasakas – jos iš principo buvo perkurtos remiantis kai kurių anglų pasakų motyvais.

Ne vienas rusų vaikų rašytojas netgi neslėpė stilizavęs kai kurias pasakas. Čiukovskio Daktaras Aiskauda buvo ne kas kita kaip Daktaras Dulitlis. Lygiai taip pat Samuilo Maršako vaikiški eilėraščiai buvo ne kas kita kaip angliški eilėraštukai vaikams. Pamenu Maršaką, Čiukovskį, be abejo, lietuvių autorius – Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, kurių tekstus skaičiau labai anksti. Skaičiau ne tik pasakas, bet ir vaikišką poeziją.

Labai ryškiai prisimenu Selmos Lagerlöf Stebuklingą Nilso kelionę, Brolių Grimmų pasakas, kurios man anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs supratau, kodėl jos laikomos niūriomis. Man, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai man patiko įvairių tautų pasakos – tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos.

Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąstau, kokias knygas šiltai prisimenu ir norėčiau skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėčiau skaityti Gianni Rodari Pasakas telefonu. Tai nuostabi knyga. Mano svajonė – surasti seno leidimo Pasakas telefonu.

Kita knyga, kurios labai ilgiuosi – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas. Šią knygą skaitau įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos Robinzono KruzoGuliverio kelionių stilizacijos. Panaši buvo Don Kichoto stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį Don Kichoto leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent Don Kichotas, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją – juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.

Apie laiką. Geriausia pasaulio literatūra

Nuolat skaitau tų rašytojų knygas, kuriuos laikau savo draugais ir palydovais. Lygiai kaip žmogus iki galo nepažinus, taip ir knyga yra begalinė. Visuomet egzistuoja stiliaus arba turinio interpretacijos galimybės, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Kadangi aš tikiu žmogaus nepažinumo idėja, tikiu, kad neegzistuoja absoliutus knygos pažinumas.

Knygos, kurias galėčiau nuolat skaityti, yra Cervanteso Don Kichotas (tai tiesiog geniali knyga), Jonathano Swifto Guliverio kelionės, François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis, Giovanni Boccaccio Dekameronas. Turbūt galėčiau nuolat skaityti Shakespeare’o HamletąMakbetą, garsiąsias istorines kronikas, Dante’s Dieviškąją komediją. Man – tai dieviški kūriniai. Tai knygos, kurias skaičiau būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, trisdešimt penkerių metų, ir skaitau dabar.

Man jos rodosi pažymėtos genialia žmogiškąja įžvalga. Savo ribotumo, tamsiųjų ir šviesiųjų pusių suvokimo. Knygos, kurios po Biblijos yra didžiausias žmogaus genialumo blyksnis. Kaip jau minėjau, Don Kichotas – geniali knyga, po jos minėčiau visiškai kitokią knygą – tai Guliverio kelionėsDon Kichotas yra visas persmelktas meilės, o Guliverio kelionės – mizantropiška, tačiau labai išmintinga knyga. Šias knygas miniu kartu todėl, kad jos sukuria genialią opozicinę porą.

Don Kichotą kine būtų galima lyginti su Federico Fellini požiūriu į žmogų: jis niekada nesišaipo, nesijuokia, viską persmelkia begaline simpatija žmogui. Don Kichotas taip pat persmelktas simpatijos žmogui. O Guliverio kelionės – tai veikiau įspėjimas apie žmogaus ribotumą, ydingumą, niekšingumą. Tai tamsesnė, niūresnė  ir pesimistiškesnė knyga, tačiau ji itin gili savo įžvalgomis.

Kitos knygos, kurias labai mėgstu, nepriklauso šiai kategorijai – veikiau jos yra nuorodos arba man kažką primena. Pavyzdžiui, Alaino René Lesage’o romanas Šlubas velnias. Jei nebūtų Cervanteso Don Kichoto, Lesage’o kūrinys būtų tapęs sensacija, ne mažesne nei Servanteso knyga. Lesage’as pasakoja istoriją, kaip demonas su studentu keliauja virš Madrido (iš tikrųjų omenyje turimas Paryžius). Keliaudami jie mato žmogaus sugedimą, visas jo silpnybes. Viskas baigiasi tuo, kad žmogus neperima demono pašaipos žmogui – studentas išlaiko savo meilę žmonėms. Tai nuostabi knyga, tačiau Šlubas velnias negali pranokti Don Kichoto. Juk Don Kichotas sukūrė kriterijus ir ištisą atskaitos sistemą, kuria vertini, ir dėl kurios pamilsti ir Šlubą velnią.

 

Apie geros literatūros paieškas

Be abejo, egzistuoja tam tikri kanalai, kurie veikia žmogaus gyvenimą. Atsiranda intuicija: lygiai kaip prisilietus prie muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos pojūtis, intuicija, taip pat ir su skaitymu. Kitas kanalas – pasitikėjimas literatūros kritika. Stebiu kritiką ir recenzijas. Mano nuomone, literatūros kritika Lietuvoje pasidariusi kiek kitokia. Jeigu buvo metas, kai Lietuvos literatūros kritika buvo aktyvi, dabar ji veikiau reaktyvi – ne formuojamas skaitytojas ir patys autoriai, o skubama pranešti gerąją naujieną apie tai, kad pasirodė knyga. Siekiama  pranešti žinią, o ne rimtai išnarplioti kūrinį. Kita vertus, pasikliauju ir teoriniuose tekstuose randamomis nuorodomis į grožinius kūrinius. Nūdienos filosofai ir sociologai produktyviai naudojasi grožine literatūra. Nesunku paaiškinti, kodėl. Pasaulyje be galo daug prirašyta ir „priveista“ antrarūšės akademinės literatūros, todėl pradėta ilgėtis tikrų dalykų. Neretai autentiškas teorizavimas gimsta iš grožinio kūrinio interpretacijos, o ne iš antrinio „produkto“ – mėginimo perinterpretuoti arba kritikuoti. Dažnai literatūra padeda labai daug ką suprasti ir teorijos lauke. Ypač literatūra, atliekanti gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke – būtent iš čia čekų, lenkų, vengrų ir kitų Vidurio Europos rašytojų kūrinių svarba.

 

Knygas reikia skaityti

Nelabai noriu tikėti, kad kompiuterinės technologijos gali pakeisti ir išstumti knygą. Esu girdėjęs tokių prognozių, bet nelabai noriu jomis tikėti. Kodėl? Ogi todėl, kad tuomet visiškai keistųsi mūsų estetinės tikrovės suvokimas ir pats estetinis išgyvenimas. Ar mes įsivaizduojame save susižavėjusius Diego Velázquezo arba Jano Vermeerio darbų tobulomis reprodukcijomis kompiuterio ekrane? Galima pasiekti tobulą vaizdo rezoliucijos lygį, bet kodėl gi tuomet žmonės vis dėlto lanko muziejus? Todėl, kad genialios kūrybos svarbi dalis yra jos pačios suformuojamas ir padiktuojamas mūsų santykis su ja. Jį suponuoja pati medžiaga. Menininkai tą santykį sąmoningai kuria.

Taip pat ir su knyga. Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą. Visa tai susiję. Žmonės, sukūrę genialius kūrinius, kūrė ne tik meistrišką vaizdų ar metaforų kombinaciją – jie sukūrė ir medžiagą, ir formą, ir mūsų santykį su ja. Prisimenu vieną Ingmaro Bergmano frazę, kada jis, jau būdamas garbaus amžiaus, pasakojo senatvėje labai norėjęs daugiau skaityti, ir aštriai pajutęs knygos galią pasipriešinti laiko destrukcijai. Suvokus, kad tau liko mažai laiko, nori kuo daugiau gauti iš pasaulio ir knygos. Bergmanas labai daug skaitė ir žiūrėjo senus filmus, dažniausiai senuosius nespalvotus filmus, ir per seną kino aparatūrą. Kodėl jis tą darė? Suprato, kad skaitmeninėmis technologijomis neišvalyti garso netobulumas ir pašaliniai garsai yra išgyvenimo dalis – lygiai kaip ir juodai balto vaizdo estetika. Dar vienas palyginimas. Kodėl pasaulyje atgijo vinilinės plokštelės? Tai tikras kultūrinis bumas. Tie plokštelės traškesiai – taip pat išgyvenimo dalis. Kompresuotas ir išvalytas garsas, pasirodo, pradėjo atstumti žmones. Jie pradėjo pasiilgti truputį netobulumo – to, kas dėvisi.

Pilną tekstą galite surasti štai čia.

Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“

Pastaruoju metu tenka skaityti daug literatūros, kuri slepiasi po žodeliu „mokslinė“. Greičiausiai sutiksite, kad tokia literatūra truputį vargina, todėl bibliotekoje ieškau kažko plono, ką galima įsimesti į kuprinę ir skaityti viešajame transporte.

Bibliotekoje lankiausi su tikslu grąžinti B. Yoshitomo romaną, tačiau neatsispyriau pagundai pasiskolinti Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“. Pirma – knyga plona (patogu nešiotis ir skaityti viešajam transporte), antra – Jo Nesbo gana populiarus rašytojas, jo knygos puikuojasi TOP 10 knygyne, kurį kasdien praeinu mažiausiai du kartus, taip pat daug liaupsių jis sulaukia Instagram‘e tarp knygų mylėtojų (skaitytojų).

20180207_113522_mh1518008317350[1]

 „Kraujas ant sniego“ parašyta pirmuoju asmeniu, tad atrodo, kad vyksta komunikacija su pagrindiniu herojumi. Ulavas mums pasakoja savo istorija, apie santykius su tėvu, apie geraširdę motiną, apie mokslus mokykloje, apie savo trūkumus, apie turėtus darbus, apie pirmąją žmogžudystę, apie santykius su bosu ir savo meilę.

Susipažinus su Ulavo vidiniu pasauliu ryškėja jautrios ir romantiškos sielos žmogus, kuris mėgina išlikti šiame žiauriame pasaulyje. Kita vertus, Ulavas yra baudėjas ir savo darbą atlieką profesionaliai. Štai čia ir kyla klausimas – koks vis dėlto yra Ulavas? Rodosi, geras vyras, gelbsti moteris nuo smurtaujančių vyrų, tačiau tuo pat metu žudo vyrus, kurie yra šeimos maitintojai… Atiduoda visus pinigus nužudytojo šeimai, tačiau pribaigia žmogų vaiko akyse…

Bendrai, Ulavas yra savo srities specialistas ir savo darbu nesiskundžia, juk tai jo duona kasdieninė. Kaip pats sakosi, sėkmės priežastis jo būdas, Ulavas nėra iš tų, kurie daug klausinėja, o kaip liaudyje sakoma – mažiau žinosi, ilgiau gyvensi. Šis posakis ypač aktualus baudėjams, tačiau pasikeičia, kuomet baudėjas paleidžia kulką ne į tą asmenį. Dabar Ulavas tampa taikiniu.

Knyga įtraukianti, kupina metaforų ir apliginimų, kas mane savotiškai žavi. Reikia paminėti ir pagrindinį veikėją, kuris yra unikalus, jis yra savotiškai protingas ir gudrus, jo mąstymo būdas vertas dėmesio. Vargu ar teko literatūroje sutikti panašiai mąstančių žmonių, tad buvau maloniai nustebinta ir mėgavausi vyro minčių pasauliu. Taip pat „Kraujas ant ledo“ išsiskiria tuo, kad pasakojama žudiko istorija paties žudiko lūpomis (gana dažnai šokį diktuoja detektyvai), kuris šiaip jau yra geras žmogus (nesąmonė, ane?). Ir žinoma, man patiko meilė. Ji pagaliau buvo tokia, kokia ir atrodė, už tai ploju Nesbo.

20180207_113711[1]

Kita vertus, jei ieškote gilaus detektyvo ir netikėtais siužeto vingiais, tuomet pasitaupykite „Kraujas ant sniego“ kitam kartui. Šiame detektyve siužetas yra gana paprastas, veiksmas tolygus (nėra kvapą gniaužiančios kulminacijos), tačiau jame gausu ironijos, kuri mane papirko. Taip pat, knyga yra trumpa (168 psl.), tačiau to pakanka, kad nupiešti detalų Ulavo portretą bei supažindinti su kitais savitais veikėjais.

Trumpai, man knyga išties patiko ir laikas viešajame transporte neprailgo. „Kraujas ant sniego“ nesiūlo mums gilesnio savęs pažinimo ar kokių kitų gilių minčių, kurios vėliau neduoda ramybės, tad tai puikus detektyvas norint atsipalaiduoti. Veiksmo ir veikėjų knygoje nedaug, todėl lengva sekti siužeto liniją.

Bendrai esu patenkinta „Kraujas ant sniego“. Tik įdomu tai, kad ši knyga yra vertinama gana prastai lyginant su kitomis Nesbo knygomis, tad man be galo smalsu, ką šis vyras sugeba, jei visas pasaulis tik ir laukia naujų jo knygų.

miau

 

Kaip visada, jei skaitėte šią knygą, pasidalinkite savo mintimis 🙂

 

P.S. Knygos ištrauką galite rasti čia 🙂

Kai reikia mokytis, bet…

O dabar pakelkite rankas visi, kas vis dar mokosi. Esu tikra, jog kartas nuo karto susiduriate su problema, jog tiesiog nėra noro ar motyvacijos mokytis. Mano atveju viskas žymiai blogiau, aš jau ilgą laiką nejaučiu jokio noro mokytis, o pastaruoju metu situacija tapo kur kas blogesnė. Protu aš puikiai suprantu, kad tai nėra gerai ir aš turiu kažką keisti, tad mėginu atrasti būdą, kaip prisiversti mokytis.

472d950c6e12b1153b20fb5de39efb8b

1. Niekam nėra paslaptis, jog geriau mokytis po truputį kasdien nei didelį kiekį įveikti per vieną dieną (ypač naktį). Dažniausiai sužinome datas datas anksčiau nei reikia mokytis, tad atsižvelgdama į medžiagos kiekį, mėginu paskirstyti medžiagą taip, kad nereikėtų rautis plaukų paskutinę dieną.

Pavyzdžiui, pirmą dieną perskaitau visus turimus užrašus, jei man trūksta kažkokių atsakymų – ieškau jų, jei kažko nesuprantu ar kyla papildomų klausimų – mėginu išsiaiškinti. Antrąją dieną skaitau visus užrašus ir ruošiu konspektą – santrumpą to, kas temoje yra svarbiausia. Kelis kartus perskaitau turimą konspektą, ieškau raktinių žodžių. Asmeniškai man raktiniai žodžiai padeda trumpai glaustai prisiminti visą temą (pakanka iškalti kelis žodžius, o ne pastraipas ar lapus). Trečią dieną skaitau konspektą ir sudarau raktinių žodžių lenteles kiekvienai temai. Būtent taip aš stengiuosi mokytis.

Esant dideliems kiekiams informacijos ir smaugiant laiko trūkumui nei skaitymas to pačio per tą patį, nei kalimas tikrai nepadės (bent jau man), tad geriausias būdas įsidėmėti svarbiausias mintis ir būtent ties jomis susikoncentruoti (blogiausiu atveju – kalti). Mėginti suprasti esmę skaitant.

2. Daryti pertraukas yra būtina. Asmeniškai man geriausiai sekasi 50 min mokymosi ir 10 min poilsio. Geriau pagalvojus, 50 min nėra tiek daug, tad sugebu prisiversti mokytis, o 10 min poilsio neleis nuklysti nuo mokslo. Vis dėlto, poilsis jokiu būdu neturi būti Facebook, Instagram ar kitų socialinių tinklų tikrinimas, priešingu atveju pertraukėlė nueis šuniui ant uodegos, jūs nesijausite pailsėjęs. Aš pertraukėlės metu guliu lovoj ir svajoju arba tiesiog klausau muzikos ir šoku priešais veidrodį. Na, prisigalvoti galima visko, tik jokiu būdu nekiškite nosies prie socialinių tinklų ar interneto naršymo, nes tai ryte ryja laiką ir vargu ar jau grįšite prie mokymosi.

94a02db173099ae5b6e0890fbec1d86c

3. Svarbios smulkmenos. Jei mes kažko labai nenorime, mes to ir nedarysime, tad reikia pasistengti save motyvuoti ar įkvėpti, kas kartais yra nepaprastai sunku. Vis dėlto, jei jus tai paguos, norit įgyti naują įprotį, būtina tai atlikti 19 dienų iš eilės, vėliau mes įprantame ir būna lengviau. Deja, atsikratyti įpročių jau yra kur kas sunkiau.

Visų pirma yra sveikata. Esu tikra, kad visi girdėjau tai, tačiau kiek iš jūsų tai pamėginote, ką?

  1. Kasryt atsikėlus išgerti bent stiklinę vandens (ne kavos, ne arbatos). Tiesą sakant, aš visuomet geriu vandenį atsikėlus, tad nelabai galiu palyginti prieš ir po.
  2. Pamėginkite bent 7 min skirti pilatesui. Tai suteiks daugiau energijos, pakels ūpą ir sumažins stresą. Be to, pilateso pratimai nėra sunkūs, tačiau naudingi.
  3. Miegas yra poilsis. Pailsėjus turime daugiau energijos, galime pasigirti geresne nuotaika. Seniau ir aš priklausiau „miegas tik silpniems“ klubui, tačiau su amžiumi supratau, kad tai ne man. Esant miego trūkumui nenoriu nieko daryti, tik gulėti ir šūdmaliauti, gana dažnai būnu išsiblaškiusi ir dažnai niurzgu.

Antra – dienos planas yra puikus būdas save motyvuoti. Vakare prieš miegą gerai apgalvokite, ką norite nuveikti kitą dieną. Surašykite viską ant lapo, jei reikia, užrašykite laiką.

Būna, jog norime nuveikti šimtus darbų, tad būtinai sužymėkite (ar pabraukite) prioritetines užduotis. Ryte atsibudus nereikės galvoti kas ir kaip, viską jau turėsite ant lapo.

Trečia – susikoncentruoti į tai, kas teikia laimės ir emociškai nėra sunku.

  1. Galima kasdien skirti kelias minutes dvasiniam tobulėjimui, pavyzdžiui galvoti apie tai, kas teikia laimės ar padėkoti Dievui (likimui, sau ar pan.) už tą gerą, kurį mes turime.
  2. Susitvarkyti darbo vietą. Kaip bebūtų keista, tai išties veikia. Aš dar mėgstu uždegti žvakę prieš pradedant mokytis. Nežinau kodėl, tačiau jei žvakė nėra uždegta, aš negaliu mokytis. Absurdas, tačiau man padeda.
  3. Daryti pertraukėles ir jų metu užsiimti tuo, kas patinka. Pažaisti su naminiu gyvūnu, paskaityti knygą, pavalgyti ar pan.

Ketvirta – visame kame venkite telefono ir socialinių tinklų naudojimo (ir interneto). Jie ryja laiką, o naudos iš jų nedaug.

4. Užkirskite kelią prokrastinacijai (procrastination). Viskas yra mūsų rankose, privalome kovoti su kvailomis mintimis, kurios gyvena mūsų galvoje. Aš mėgstu į savo kalendorių (galima naudoti sąsiuvinius ar užrašų knygutes, kurias dažnai vartote) priklijuoti lapelių su motyvuojančiomis mintimis ar citatomis.

c4f0395bde94fd32a585f8259737d589

Nemeluosiu, prokrastinacija mane kankina juodai. Kartais sėdžiu prie pastraipos kelias valandas, kol galiausiai puolu į neviltį ir visą parašytą tekstą ištrinu. Mėginu kažkaip kapstytis, bet sunkiai man sekasi.

Užklupus prokrastinacijai stengiuosi tiesiog imti ir daryti. Žinoma, darbas nebūna kokybiškas, tačiau kitą dieną jau kiek lengviau gaudytis ir galima pataisyti padarytas klaidas ar pataisyti mintis. Bet kokiu atveju, kažkas yra geriau nei nieko (šiame kontekste).

5. Esu tikra, jog yra žmonių, kuriems patinka mokytis klausant muzikos. Aš ir seniau galėjau klausyti muzikos ir mokytis, tačiau pastaruoju metu man vis sunkiau susikaupti, kuomet fone kažkas dainuoja. Kita vertus, visiškoje tyloje man nejauku, tad vietoj dainelių stengiuosi tyliai klausytis ramios melodijos.

miau

Tai va, tiek patarimų iš manęs. Esu tikra, jog niekam jie nepasirodys nauji, tačiau visus juos išmėginau ant savęs ir galiu drąsiai sakyti, jog tai veikia ir mažais žingsniukais judu į priekį. Jei turite kokių klausimų – mielai atsakysiu. Ir žinoma, jei kas turite dar kokių nors patarimų, kaip galima motyvuoti save mokytis, labai prašau pasidalinti, nes man dabar kaip niekad reikia save motyvuoti mokytis.

Banana Yoshimoto „Virtuvė“

Sveiki! Skubu pristatyti dar vieną Banana Yoshimoto knygą, kurią perskaičiau skrydžio į Londoną metu. Turiu pripažinti, jog knyga buvo tikra atgaiva po gausybės sausos mokslinės literatūros, kuri, garbės žodis, lindo pro ausis.

IMG_20180113_181956_827

Ši nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros, ten rasite daug kitų smagių nuotraukų su mūsų skaitomomis knygomis 🙂

Vis dėlto, grįžkime prie Banana Yoshimoto, kuri yra laikoma Japonijos fenomenu ir viena ryškiausių rašytojų. Per dvejus su trupučiu metų, kuriuos praleido studijuodama, ji išleido septynias knygas, kurių parduota milijonai egzempliorių. Rašytoja saulė didžiulio pripažinimo ir gausybės premijų.

Banana priklauso naujai kartai rašytojų, kuri gimė ir augo drauge su komiksais ir televizija, kuri ieško grožio, yra abejinga politikai, jautri ekologijai ir kitaip nei tėvų karta, tikinti socialinėmis permainomis.

Rašytoja išsiskiria tuo, kad moka suderinti nesuderinamą – naivumą ir pasitikėjimą savimi. Tikėtina, kad vidinis šeštasis pojūtis jai padiktuoja patirtį, laiką, personažus, reikiamas emocijas, tuo tarpu požiūris į gyvenimą lieka vaikiškas , tarsi per kūrybą mėgintu pažinti tikrąjį gyvenimą. Banana paprastai kalba apie gyvybės bei mirties temas, kaip jos pakeičia žmogų bei pasaulį, kuris jį supą.

Manoma, jog „Virtuvė“ parašyta remiantis japoniškų komiksų mergaitėms pagrindu. Kaip taisyklė, šiuose komiksuose vyrauja fantastikos elementai ir nepaisomos jokios taisyklės. Komiksai yra iracionalūs, sklidini begalinės vaizduotės ir kartais atsiduriantis anapus kultūros pasaulio, kuriame dominuoja muskulinizmas. Teigiama, jog Banana įkvėpė Yumiko Oshimos komiksas „Tai atsitinka liepos 7 – ąją“, kuriame pasakojama apie mergaitę, kuri gyvena su savo motina, tačiau vieną diena paaiškėja, jog motina ištiesų yra jaunuolis. „Mama neištvėrusi gėdos pabėga, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad tas jaunuolis mylėjo našlį, kuris buvo mergaitės tėvas, tačiau jam mirus, norėdamas išsaugoti jo atminimą, ryžtasi auginti jo dukrą ir būti jai tinkama motina.

Panaši siužeto linija aptinkama ir Banana Yoshimoto. Transvestitas „Virtuvėje“ yra itin ryški ir paveiki figūra. Tokiu būdu Banana tarsi nori pabrėžti, kad šeima ne visada yra natūrali duotybė, kartais ji būna socialiai konstruojama. Taip pat mėgina perkurti dominuojančius vyro ir moters vaidmenis.

miu

Dar viena nuotrauka iš mūsų Instagram paskyros 🙂

Bendrai, knyga yra apie  Japoniją, kuri atsidūrė tradicinės ir šiuolaikinės visuomenės sankirtoje, apie kartų santykius bei, kaip minėta, apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir trapumą. „Virtuvėje“ nagrinėjama netekties tema, kuri paliečia du jaunus žmones bei tuo juodu sujungia. Pasakojama, kaip netektys keičia mūsų požiūrį į gyvenimą ir mirtį, apie ateities, nesvarbu kokia ji bebūtų, viltį.

Geriau pagalvojus, knyga parašyta prieš tris dešimtmečius, joje nėra jokio veiksmo ir Banana mus nukelia į dviejų jaunų žmonių kasdienybę, kuri panaši į daugumos mūsų, tačiau nepaisant to, ji sugeba paversti tą monotonija kažkuo nepaprastu ir sužavėti skaitytoją, prikaustyti jį prie knygos.

Man labai sunku apibūdinti emocijas, kurios kilo skaitant. Pirma, man buvo malonu skaityti, nes parašyta be jokios emocinės apkrovos, tačiau tuo pat metu leidžiama skaitytojui daryti atitinkamas išvadas ir susimąstyti apie gyvenimą, jo trapumą bei žmones, kurie mus supa. Antra, gana įdomios dviejų jaunų žmonių gyvenimo linijos, bei lengvas mistikos elementas, kuris, mano galva, juodu ir sujungė. Žinoma, neteko skaityti literatūros, kurioje vyrautų transvestitas, tad šis momentas pasirodė gana įdomus.

Nelabai galėčiau rasti kokių priekabių, bet kažkaip viduje negirdžių jokių balselių, kurie nurodytų kažkokius trūkumus. Esmė tame, jog „Virtuvė“ – tarsi pokalbis su draugu, o kai mes kalbamės su draugais, mes nelabai linkę gilintis, kas ir kaip pasakyta. Būtent tokios emocijos mane aplankė.

Trumpai, jei norite paprasto, bet tuo pat metu įtraukiančios ir teikiančio peno apmąstymams skaitinio, Banana tikrai jums patiks. Siužetas paprastas, lengvai atpažįstamas. Paliečiamos amžių amžiais aktualios temos, kurios gali pasirodyti slegiančios, tačiau toli gražu taip nėra. Galų gale, knyga greitai persiskaito ir palieka tokią malonią šilumą, kad kažkuo praturtino kasdienybę, gal net lašeliu padarė geresniu žmogumi, nors patys to ir nepastebėjote.

miau

Kaip visada, jei teko skaityti, palikite savo nuomonę komentare. Būsime laimingi ir dėkingi ❤