Esu buvus čia jau daug kartų. Tėvai atveža mane čia kiekvieną vasarą. Vieta ta pati, ir žmonės tie patys, tačiau pamažu, kone nepastebimai, viskas pamažu keitėsi, kol tapo kone nebeatpažįstama. Dar miglotai prisimenu, kaip džiaugiausi pirmą kartą važiuodama į stovyklą. Iš pirmųjų savo metų prisimenu vien laimingas, nerūpestingas dienas, toli nuo miesto problemų. Tačiau tokios dienos vis retėjo. Visą stovyklą pamažu persmelkė slogi nuotaika. Jaučiausi kaip stebėtoja, beviltiškai stebinti artėjančią pasaulio pabaigą, bejėgė ką nors pakeisti. Vasaros stovykla virto koncentracijos stovykla. Čia, dienos virto savaitėmis, savaitės virto mėnesiais, o namuose laikas prabėgdavo kaip akimirka. Ir staiga aš vėl čia. Ir vėl. Kol galiausiai ėmė atrodyti, kad namo nebegrįžtu išvis. Teliko nuolatinis laukimas.
Norėdama prasiblaškyti, patraukiau į mišką. Ėjau pagrindiniu keliu. Retai čia užklysdavau, į ribą tarp Čia ir Ten. Nors kelias daug vingiavo, visada miglotai žinojau, kurioje pusėje stovykla. Ta vieta traukė mane lyg tamsus magnetas. Nusipurčiau. Pamažu temo. Žinojau, kad jau prasidėjo komendanto valanda, tačiau negalėjau prisiversti grįžti. Vartai buvo dar tolokai – stovyklos teritorijai priklausė didelė miško dalis. Staiga už posūkio išgirdau prižiūrėtojų balsus. Galvoje teliko viena mintis: negaliu jų susitikti. Nėriau į krūmus. „Tai, ką darau, nėra nelegalu. Na, bent jau iki tol kol pasislėpiau nuo jų“, mąsčiau iš krūmų žiūrėdama, kaip prižiūrėtojai pamažu nutolsta stovyklos kryptimi. „Vis dėlto“… Mano mintyse persipynė atsiminimai, vienas per kitą, kaip mano, dar mažo vaiko, nuojauta ėmė šnibždėti, kad prižiūrėtojais nebegalima pasitikėti. Visi prisiminimai buvo atmiežti visą gožiančios kylančios panikos. Prisiverčiau nustumti tuos atsiminimus gilyn. Jei būčiau susitikus su sargais, jie būtų parlydėję mane į stovyklą. Jei rastų vaikščiojant ten, būtų mandagiai priminę kad jau po komendanto valandos, ir nusiuntę į lovą. O dabar? Negaliu grįžti. Reikia bėgti iš čia. Palaukiau, kol balsai nutilo, ir per mišką patraukiau į priešingą pusę.
Stovyklos teritorijos nejuosė jokia tvora, tačiau niekas nėra drįsęs nuklysti už teritorijos ribų. Broviausi per mišką į tą pusę, kur turėjo būti miestas. Kelias vingiavo man dešinėje, kiek toliau mano matymo ribų, tačiau vis tiek stengiausi per daug nenutolti nuo tos linijos, kur nujaučiau jį esant. Kiekvieną kartą, kai mašina atvažiuodavo manęs parvežti namo, prie vartų mus sustabdydavo. Kol vartininkas tikrindavo sąrašus, mane vis apimdavo baimė, kad manęs niekada iš čia neišleis. Tačiau mano vardas būdavo sąraše. Jis uždėdavo varnelę, pakeldavo akis, nusišypsodavo, ir vartai prasiverdavo. Aš vėl būdavau laisva. Iki kito karto. Staiga nerimas mane suspaudė dar labiau, ir greitas žingsnis nejučiomis perėjo į bėgimą. Lėkiau iš visų jėgų, nesustodama, vejama baimės, nerimo ir nežinios.
Ir… sustojau. Kas pasikeitė? Žiūrėjau priešais save. Viskas atrodė įprasta. Staiga supratau. Atsisukau atgal. Aš palikau stovyklos teritoriją. Nebuvo jokios tvoros, jokio ženklo, o ir miškas atrodė taip pat, tačiau buvau tuo tikra. Pasipurčiau. “Na gi, paskubėk. Nėra laiko stoviniuoti.”
*
Stengiausi vengti pagrindinio mašinų kelio, todėl nusileidau kiek žemiau, į paplūdimį, o vėliau – kalno ketera aukštyn. Buvo tamsu, apačioje šniokštė jūra. Priėjau įlanką. Staiga kitoje jos pusėje išvydau tris figūras. Jos žygiavo į mano pusę pasišviesdamos žibintuvėliais. Trumpas deja vu momentas, kol supratau, kad čia turbūt ne stovyklos sargai, o turistai iš miesto, išsiruošę į žygį. Staiga visa siela pajutau, jog dėviu stovyklos uniformą, ir kone nusikeikiau. Sargai ar ne, tačiau negaliu jų sutikti. Ar kiti žmonės žino apie stovyklą? Ar žino, ką reiškia simbolis ant mano krūtinės? Ar jie priimtų mane kaip vaiką, ar pabėgusią kalinę? Negaliu rizikuoti. Pasukau žemyn, arčiau jūros. Nors čia žvyras vis slidinėjo iš po kojų ir riedėjo į garmančią jūrą, tačiau galėjau saugiai judėti į priekį jų nepastebėta. Žygeiviai aršiai kažką diskutavo, o visus kitus garsus, galėjusius pasiekti jų ausį, užgožė jūra. Jiems dingus už posūkio užkilau aukštyn ir tęsiau kelionę, bet nuo šiol buvau dar atsargesnė.
*
Galiausiai mano kelias baigėsi Portu. Tai – lyg fortas, lyg mažas įtvirtintas miestelis, vienintelė gyvenvietė tarp stovyklos ir miesto. Man jis visada priminė konfrontacijos zoną tarp šių dviejų pasaulių. “Jei praeisiu pro Porto vartus į kitą pusę, būsiu laisva”, pagalvojau. Kaip man rasti kelią laukan? Mašinų pravažiavimu eiti nenoriu, ten mane galėtų sugauti. Didesni šansai prasprukti pro antrąjį, tik pėsčiųjų, praėjimą. Tačiau kaip ten patekti?
Porte žmonės gyveno visai kitaip. Visas Portas buvo viena bendruomenė. Visi viskuo dalinosi, nuosavybės suvokimas buvo ribotas. Tie, kurie dirbo Porte, buvo išlaikomi, o tie, kurie dirbo mieste, ką gamino ar augino, dalinosi su visais. Tai buvo nesuprantama miesto gyventojams. Tuo blogiau man: jei mieste visi rūpinasi tik savim, čia visi visus pažįsta. Iš kitos pusės, ir su nepažįstamais jie dažniausiai elgiasi draugiškai. Iki čia ateina tik klajokliai ir priklydėliai, ieškantys prieglaudos.
Aplinkui žmonių nesimatė. Vartai stovėjo atviri, sargybos būdelėje šviesa nedegė. O ko gi jiems saugotis. Juk forto sienos buvo skirtos saugoti labiau jau nuo gamtos gaivalų nei nuo žmonių. Karas, kad ir kokiam jis buvo statytas, jau buvo seniai pasibaigęs. Nepastebėta įsmukau vidun, perbėgau kiemą, ir įlindau vidun. Iki šiol nebuvau buvusi viduje, tačiau jis man labai priminė prekybos centrą. Ilgi erdvūs koridoriai su patalpomis iš abiejų pusių. Išsiblaškiusi dairiausi aplinkui.
– Mergaite, ar viskas gerai?
Pakeliu akis. Už manęs susirūpinusiu veidu stovėjo moteriškė. Atidžiai įsižiūrėjau jai į veidą, vertindama situaciją. Regis, stovyklos uniformos ji nepažino.
-Atleisk, jei išgąsdinau. Atrodai sutrikusi. Nebijok. Niekuo nesirūpink. Visų pirma eik, nusiprausk, aš tau atnešiu švarius rūbus. O tada surasim tau ko užkąsti ir kur pernakvoti.
Padvejojau ir linktelėjau. Atrodė nuoširdžiai susirūpinusi, be to, buvo linkusi daugiau šnekėti nei klausinėti. Geriau neišsiduoti, jog čia likti neketinau. Čia vis dar siekė prižiūrėtojų galia.
Moterytė pasuko už kampo ir pro siauras dureles, kurių net nebuvau pastebėjusi. Kol pasiekiau slenkstį, mano vedlė jau buvo pasiekusi laiptų aikštelę.
-Na gi, eikš čia! – ji padrąsinamai nusišypsojo ir kopė toliau, kalbėdama apie šį bei tą. Nesiklausiau. Antrame aukšte koridorius buvo siauresnis, ir vedė tik prie trijų uždarų durų. Ji pravėrė viduriniąsias ir kone įstūmė mane į vidų: – Eik, nusiprausk, aš tuoj grįšiu! – Mano rankose iš niekur atsirado rankšluostis, durys už nugaros užsivėrė.
Buvau bendruosiuse dušuose. Oras buvo šiltas ir drėgnas, veidrodžiai – dar aprasoję, bet kabinose, regis, nieko nebebuvo. Akimirką palaukiau ir smukau atgal pro duris. Reikia paskubėti, kol ji negrįžo, ir kol visas Postas nežino apie naujos priklydėlės atvykimą. Nes tada gandas galėtų pasiekti ir Juos. Patikrinau kairiąsias duris, tada dešiniąsias. Abejos užrakintos. Nors… Atidžiau pažūrėjus į paskutiniųjų durų užraktą supratau, kad jos užrakintos iš mano pusės. Pasukau liežuvėlį, ir spyna klaktelėjo. Pravėriau jas. Prašau prašau prašau…
Už durų išvydau šlapią stogo terasą. Miglotai ją prisiminiau. Nuo jos turėtų vesti kopėčios žemyn, tiesiai priešais pėsčiųjų tiltą. Žengiant pro slenkstį, akies krašteliu pamačiau sutrikusią moterį prie dušo durų. Pasinėriau į šviesą, ji augo, kol peraugo mane, peraugo viską.
*
Esu buvus čia jau daugybę kartų. Į šią stovyklą atvažiuoju kiekvieną vasarą. Kiekvieną kartą, kai mašina atvažiuodavo manęs parvežti namo, prie vartų mus sustabdydavo, kad suskaičiuotų ar visi išvykę. Kol vartininkas tikrindavo sąrašus, mane vis apimdavo baimė, kad manęs niekada iš čia neišleis. Tačiau mano vardas būdavo sąraše. Jis uždėdavo varnelę, pakeldavo akis, nusišypsodavo, ir vartai prasiverdavo. Aš vėl būdavau laisva. Iki kito karto. Bet nežinau kiek kartų dar praleis. Geriau dingti iš čia, kol dar nevėlu.
Agnė
Books Wake Us! 