Šią knygą man rekomendavo draugė, tai viena mėgstamiausių jos knygų, o kad mane paraginti greičiau ją perskaityti, paskolino savo turimą egzempliorių. Taigi, nieko nelaukus ėmiausi skaitymo, bet… tai buvo ilga kelionė. Negalėčiau pasakyti, kad „Pienų vyną“ gliaudžiau kaip riešutukus.
Daugelis sako, kad Ray Bradbury knyga „Pienių vynas“ yra tarsi odė vasarai. Su šiuo teiginiu aš negaliu nesutikti. Joje gausu gražių vasaros vaizdų, džiaugsmo, laimės ir nuotykių. Taip pat tai odė vaikystei, kas viskas aplinkui atrodo magiška ir ypatinga. Pagrindinis knygos veikėjas Daglas džiaugiasi kiekviena vasaros akimirkas, nes visos jos nuostabios ir ryškios. Jį stebina vabalo gyvenimas, bičių dūzgimas, užburiantys močiutės kepinių kvapai, senelio gaminamas pienių vynas, o medžių lapų spalvos keitimas jam pakelia nuotaiką visai dienai. Berniukas drauge su draugais leidžiasi į kelionės, kur realybė persipina su fantastika. Tačiau knyga ne vien apie Daglą, kuris viena koja dar berniukas, o kita – paauglys, joje taip pat atsiskleidžia kitų miesto gyventojų paveikslai, jų gyvenimo nuotaikos ir mintis. Žinoma, tik vaikams ši vasara, kaip visos kitos, yra pati geriausia ir ypatinga. Tik vasara vaikai gali įkvėpti pilna krūtine ir jaustis gyvi kaip niekad.
Man vienareikšmiškai patiko vasaros atmosfera, ją galima jausti tarp eilučių. Smagu dalyvauti vaikų nuotykiuose, matyti kaip jie auga ir vis geriau perpranta ne tik vaikišką pasakų pasaulį, bet ir suaugusiųjų, kuriame tos magijos ir džiaugsmo kiek mažiau. Šioje knygoje atpažinau ir save, o kas gali būti geriau nei atpažinti savo vasaros trupinius, kurie teikė ir teikia džiaugsmo? Žinoma, gailėtis vaikystės nereikia, nes kiekviena vasara yra ypatinga ir kitokia.
Kita vertus, pats rašymas pasirodė kiek padrikas. Vienas skyrius apie ratus, o kitas apie batukus. Vietomis teko perorientuoti savo protą, kad istoriją pasakoja ne suaugęs žmogus, bet vaikas, todėl tam tikros loginės spragos yra galimos ir net būtinos.
Apibendrinant, knyga man pasirodė graži, nukelianti į šiltą vasaros vaikystę, kai viskas buvo įmanoma. Kita vertus, „Pienių vyną“ skaičiau anglų kalba, gal dėl kalbos niuansų man ji pasirodė tokia sudėtinga. Tekstas nesiliejo laisvai, tekdavo grįžti ir perskaityti sakinį dar kartą, kad suprasčiau jo mintį. Greičiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl kiekvieną vakarą, kai tik prisėsdavau skaityti knygos, mane tuoj suimdavo miegas, todėl knygą skaičiau ne kelias dienas, o virš mėnesio 😀
Prieš kurį laiką įveikiau „Tomo Sojerio nuotykiai“ ir likau pasibaisėjusi Tomu. Daugelsi man minėjo, kad Heklberis Finas man turėtų patikti labiau, nes jis sumanus, tiesmukas, brangina tiesą ir draugystę. Taigi, pribrendusi dar vienam susitikimui su Mark Twain kūryba, nutariau duoti Hekui šansą.
„Heklberio Fino nuotykiai“ – tai smagi knyga apie berniuko nuotykius (smagius ir sukrečiančius). Daug dėmesio joje skiriame kelionei į geresnį rytojų – laisvę. Inscenizuodamas savo paties mirtį, Hekas pabėga nuo geriančio ir smurtaujančio tėvo. Miestelėnai tuoj pagalvoja, kad berniuką nužudė pabėgęs vergas Džimas. Užviręs visą košę Hekas nusprendžia padėti juodaodžiui pabėgti į laivę ir jiedu upe leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. Hekas ir Džimas dieną slepiasi miškuose ar pievose, o naktį keliauja upe link savo tikslo. Jie miega po žvaigždėtu dangumi, sutinka nusikaltėlių gaują, porą sukčių, kurie apgaule išvilioja iš patiklesnių žmonių pinigus, atsiduria dviejų tarpusavyje nesutariančių šeimų kovos viduryje ir patiria daugybe kitų nuotykių.
Heklberis Finas, kaip personažas, yra ženkliai brandesnis už Tomą Sojerį. Jis pas save laiko neišmintingu, nemokytu ir nevala, tačiau nepaisant to, berniukas yra labai gurdus, randa būdu išsisukti iš nepalankių ar net pavojingų situacijų. Visai tikėtina, kad Hekas ir Džimas priklauso žemiausiai socialinei klasei, tik Hekas yra laisvas žmogus, o Džimas – vergas, tai nesutrukdo jų draugystei.
Mano nuomone, stiprioji šios knygos pusė yra tai, kad šioje vaikiškoje knygoje gvildenamas moralės klausimas – ar teisinga nuteisti kitą, jei jis nekaltas? ar vergas išties mažesnis žmogus nei baltaodis? ar verta būti „geručiu“ ir išduoti savo draugus? Taip pat autorius labai subtiliai žaidžia archetipais, baltaodžiai berniukai atstovauja viršesnę socialinę klasę, kurie dominuoja prieš juodaodžius vergus ir kuriems visi turi paklusti. Džminas yra prietaringas, naivus ir geraširdis vyras, kuris yra visiškai priklausomas nuo mažų berniukų ir kiekvieną jų žodį priima už gryną pinigą, nors giliai širdyje supranta, kad tai paika jų kvailystė. Vis dėl Džimas linkęs manyti, kad jis yra kvailas ir neapsiskaitęs, tad bus geriau nei klausys berniukų. Taigi, jis neatrodo kaip koks konkretus žmogus, labiau kaip klusnus vergas.
Kita vertus, knyga mano akyse ėmė griūti, kai tik įsivėlė Tomas Sojeris. Jis yra arogantiškas berniukas, kuris meluoja, manipuliuoja kitais siekdamas sau pramogos (ar dramos) ir visai negalvoja apie kitų žmonių jausmus ar gerovę. Nebūtų Tomo, ši knyga man būtų mielesnė.
Esu tikra, kad jei būčiau jaunesnė, man ši knyga patiktų labiau, juk joje yra visko, kas gali patikti vaikui, tačiau šiuo metu man ji pasirodė per daug nereali ir užtęsta. Taip pat niekaip negalėjau atsikratyti savo antipatijos Tomui Sojeriui, kurio auklyba labai svyruoja. Kita vertus, knyga verta dėmesio dėl savo istorinio konteksto, nes „Heklberio Fino nuotykiai“ aplenkia laiką gvildendama nepopuliarias temas bei kokią įtaką ji turėjo kitiems rašytojams.
P.S. Užvertus paskutinius knygos puslapius man kilo klausimas – kas nutiko Hekui? Ar jis grįžo pas savo globėją, ar taip ir liko klajūnu-bastūnu?
Vaikystėje mane sužavėjo Hayao Miyazaki animacinis filmas „Howl’s Moving Castle“. Kiek vėliau sužinojau, kad yra ir knyga, todėl ilgą laiką svajojau ją perskaityti, bet vis kažkas sukliudydavo. Pavyzdžiui, mėginau rasti šią knygą Lietuvoje – nepasisekė, mėginau atsisiųsti iš Book Depository – siunta pasimetė, mėginau dar kartą – Brexit… Ir sąrašą galima tęsti ir tęsti, tad vos tik akys pamatė knygą knygos.lt, ji iškart atsidūrė pirkinių krepšelyje 😊
Sofija traukte traukia prie savęs visas galimas nelaimes, net kai Witch of the Waste ją užburią ir paverčia senučiuke, ji nėra nustebinta. Greičiau jau atsiskleidžia jos prigimtis – bambeklė iki pat smegenų šaknų. Vienintelė išeitis vėl būti aštuoniolikos – prašyti baisiojo burtininko Howl’o pagalbos, kuris gyvena nuolat savo vietą keičiančioje pilyje anapus kalvos. Bet Sofija mano, kad neturi ko prarasti ir joks burtininkas tokiai senučiukei jau nėra baisus.
Ir nors Howl’as nėra suinteresuotas padėti kitiems (apart savęs), jis nedraudžia jai pasilikti. Kita vertus namų demonas Calcifer’is pažada padėti Sofijai, jei ji pirma išlaisvins jį iš sutarties su Howl’u. Taigi, senučiukė triūsia burtininko namuose ir po truputį perpranta ne tik Howl’o pasaulį ir jo pavojus, bet ir save pačią.
Man itin patiko ryškus personažai, kurie yra toli nuo tobulumo, tačiau juos lengva suprasti, nes jie yra paprasti žmonės. Sofija amžinai bambanti, kitų nepaisanti visažinė, kuri mano turinti teisę kišanti savo nosį į svetimus reikalus. Howl’as yra visiškas bailys, tinginys, egoistas, narcizas ir manipuliuotojas (net sau pačiam). Calcifer’is yra pasalūnas, kuris siekdamas naudos yra pasiruošęs viskam. Jaunasis burtininko mokinys – Michael’is – iki ausų įsimylėjęs Howl’ui į akį kritusią panelę ir visais būdais stengiasi, kad jie nebūtų kartu. Ir nors visi keturi yra skirtingi kaip diena ir naktis, jie puikiai vienas kitą supranta ir drauge sugyvena. Visi yra galingi burtininkai ir savo gebėjimus panaudoja tarsi klijus, kurie sutvirtina tarpusavio ryšį.
Burtai šioje knygoje nėra tai, ką taip paprasta išmokti ir jų yra skirtingų. Panašiai kaip kasdieniame pasaulyje po mokyklos baigimo visi pasirenka skirtingus kelius, profesijas. Taip ir „Howl’s Moving Castle“ yra skirtingi burtai, kurie nėra pavaldžios masėms.
Ir gražiausia metafora, kurią radau knygoje – durys! Howl’o karalystės durys gali atverti kelią į skirtingus pasaulis, šalis, vietoves. Ir nors veikėjai visada žino, kas yra anapus durų, visada lieka tikimybė, kad jas pravėrus papulsi į neapžįstamą aplinką. Panašiai yra ir mūsų gyvenime, kuomet praveriame duris. Dažniausiai visada žinome, kas yra už jų, bet kartais mus pasitinka nežinia.
Jei reikėtų palyginant knygą su Hayao Miyazaki animaciniu filmu „Howl’s Moving Castle“, tai knyga man ženkliai labiau patiko. Joje nėra tobulmų personažų ar didvyrių. Tiek Sofija, tiek Howl’as nėra malonūs ar galantiški. Vargu ar realiame gyvenime norėčiau turėti nors vieną iš jų savo artimų draugų tarpe. Kita vertus, pažinoti juos būtų labai įdomu. Pavyzdžiui, nors Howl’as yra narcizas ir egoistas, jis moka elgtis moteriškoje kompanijoje ir savo maniera gali sužavėti, tačiau tuo pat metu vargu ar kuri moteris norėtų turėti tokį vyrą.
Taip pat verta pastebėti, kad knyga ženkliai skiriasi nuo Hayao Miyazaki animacinio filmo. Nors siužetas dalinai panašus, personažai bei detalės skiriasi. Knygoje viskas yra labiau užsukta ir supainiota (yra net keli frankenšteinai), tačiau galiausiai visos mįslės įminamos ir nelieka neatsakytų klausimų.
Vienareikšmiškai Diana Wynne Jones „Howl’s Moving Castle“ yra verta dėmesio. Ji nėra tokia romantiška ir šviesi kaip filmas, tačiau suteikia tvirtą tikroviškumo pamatą. Autorė taip pat pagardino pasaką keliais lašais juodo humoro, tad esu tikra, kad ir vyresnė publika įvertins knygos grožį.
Šį kartą man sunku rasti kokių nors priekabių, nes nesu dažna knygų apie burtininkus skaitytoja, neturiu su kuo palyginti 😊 Galėčiau užsiminti, kad kartais veiksmas klostosi per daug patogiai, tačiau tai juk kitoks pasaulis, todėl jame gali nutikti visko. Taip pat galėčiau pasiskųsti, kad vietomis veiksmas suskubėtas, bet tai tik šalutinės scenos, kurios nesuteikia papildomos informacijos. Negaliu prikibti ir prie autorės žodyno, nes skaičiau anglų kalba ir man prireikė kelis kartus atsiversti anglų – anglų žodyną 😀 Kita vertus, Diana Wynne Jones rašo tikrai gražiai ir nereikia turėti ultra didelio žodyno, kad mėgautis knyga.
Mano patarimas skaitantiems, pamėginkite atsiriboti nuo animacinio filmo ir skaityti „Howl’s Moving Castle“ lyg neturėtumėte apie šią knygą jokių žmonių. Esu tikra, kad tai padės įsijausti ir mėgautis skaitymu 😊
Jei skaitėte šią knygą, būtinai pasidalinkite savo mintimis!
P.S. Labai įdomu ir tai, kad Witch of the Waste, kuri knygoje yra pagrindinė antagonistė, nuo Howl’o mažai kuo skiriasi. Taigi knygoje išties nėra aiškios ribos, kas yra geras, o kas yra blogas. Tam tikri veiksmai yra apibrėžiami tik savo padariniais.
P.P.S. Įdomus pastebėjimas, kuris nėra niekuo pagrįstas, bet sakoma, kad Diana Wynne Jones „Howl’s Moving Castle“ pasakoja Sofijos istorija, o Hayao Miyazaki „Howl’s Moving Castle“ pasakoja Howl’o istoriją. O kaip jums atrodo?
„Šuo vardu Benamis“ – knyga apie tai, kiek daug vieni kitiems galime pasakyti be žodžių.
Dvejopi jausmai mane kankino prieš paimant į rankas šią knygą. Vis dėlto, tikrai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau.
Knygoje „Šuo vardu Benamis“ pasakojama pradinukės Kelės istorija. Mergaitei netekus mamos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Lyg to būtų maža, tėtis netenka darbo ir šeimai reikia persikelti gyventi į mažiuką butuką. Mokykloje mergaitė taip pat neranda sau vietos, draugės ją apkalbinėja ir erzina. Vaikiško išdidumo kurstoma ji nusprendžia sudalyvauti solidarumo akcijoje ir dieną praleisti tylomis. Niekas netiki, kad mergaitei tai pavyks, bet štai ji tyli dieną, kitą, savaitę, mėnesį ir neturi jokio poreikio garsu išreikšti savo minčių. Kelė ima galvoti, kad kalbėtis su žmonėmis beprasmiška, jei jau negali šnekėti apie tai, kas labiausiai rūpi.
Netekusi artimiausio žmogaus Kelė užsisklendžia ir atrodo daugiau niekada nebus linksma ir laiminga. Tačiau vieną dieną mama pasirodo ir mergaitės gyvenime vėl atsiranda vilties kibirkštis. Taip pat ir nauji draugai – kurčnebylys berniukas Semas, draugiškas benamis Džedas, kuris yra tikras išminties šaltinis, bei benamis šuva. Nors šioms draugystėms tėvas ir prieštarauja, Kelės gyvenimas po truputį įgauna spalvų ir džiaugsmo.
Tai pirmoji britų rašytojos Sarah Lean knyga apie meilę, ilgesį ir tikrą draugystę, kuriai nėra nieko neįmanomo. Nors knygoje kalbama jautriomis temomis, joje gausu šilumos ir empatijos. Vienareikšmiškai tai graži istorija apie Kelės augimą, apie jos ryšį su Benamiu šunimi, su Semu, kuriam gyvenime pasisekė dar mažiau nei jai, su tėčiu, kuris visai kitaip išgyvena netekties skausmą, bei gebėjimą susitaikyti su netektimi. Knyga yra jautri, įtaigi ir tuo pačiu lengvai skaitoma, patraukli įvairaus amžiaus skaitytojams.
The vampire war trilogy includes more battles than the previous books. The fights are normally going fast, but their description and flow is very detailed. The decisions main character makes during the battle are described so elaborately it takes an effort to remind yourself, that everything that is happening is happening within seconds.
This trilogy also includes humans as a fighting fraction, even though they are involved rather indirectly. The book gives a fresh view on relationships between the common people and the vampires. It also introduces the discussion on choices, faith and loyalty. Throughout the skirmishes characters get to see how a small choice could change the outcome of the whole war.
You will see quite some characters from the past books return, the relationships reviewed from the perspective of life as a vampire and war at hand. By the way author lead the tale his style gets more serious, and you get to know, that he still has a few aces up his sleeve.
For all it takes “The Vampire War” is a rewarding piece of story about Darren Shan, and it is definitely worth your while, if you’ve come this far.
The second trilogy by Darren Shan continues the story six years later, when the vampires get together for a council that takes place every 12 years.
Behind all the adventures the topic shifts more to vampires as a community. The plot explores complicated and somewhat contradictory traditions of vampires along with their history, their views on humans, relationships, religion and nobility. The story us noticeably less childish and authors delivers a rather rich description of the events and the surroundings.
Overall “The Vampire Rights” is a rather slight improvement but makes nonetheless a quite decent continuation of the story.
“The Vampire Blood” trilogy takes place around the year 2000. It tells a story of child in middle school, that just happened to encounter a real vampire and become a vampire assistant. There are two important facts worth mentioning, before you start reading the book: it is written for children of approximately same age as the protagonist and the author states that the whole book is a true story. The former makes the introduction a bit boring and very simple (I had to force myself through the first 30 pages), but as far as I remember myself in middle school, this is indeed quite realistic. Regarding the former, well… You will not start fearing a vampire attack, whilst going home late in the evening, but the world described in that book needs less magic, than all the other stories I have seen.
Author explicitly refrains from tying the events to a specific place on the map, so you just end up guessing that it is happening somewhere in the UK. What I consider to be a very specific for these stories is the realism and its horror. In the foreword the author also warns about some parts being realistic, because “Real life’s nasty. It’s cruel. It doesn’t care about heroes and happy endings and the way things should be”. You must give the credit, where credit is due: the author keeps his word. Some scenes are childish and simple, some are ridiculous, some are sad, some are utterly gruesome, and some are just terrible, because you know one doesn’t need vampires for stuff like that to happen in real life. The main character also ages and you seem him taking things differently, gaining experience and getting to look at things differently.
I’d like to know, how the children comprehend that story, but as an adult I can say that it has much more things that one can relate to, than one could expect.
Apie Jack London kūrybą esu girdėjusi daug puikių atsiliepimų, tačiau skaityti neteko. Vis dėlto, vos tik pasitaikė proga, tuoj pat griebiau „Protėvių šauksmą“ ir visą knygą perskaičiau vienu prisėdimu (na, gerai dar buvo trumpa pietų pertraukėlė 🙂 ).
„Protėvių šauksmas“, parašyta 1903 metais, yra išraiškinga apysaka paremta autoriaus gyvenimiška patirtimi. Knygos centrinė figūra yra senbernaro ir škotų aviganės mišrūnas Bekas. Jis pasakoja apie savo nelengvą gyvenimą bei dviprasmiškus santykius su žmonėmis. Pirma gyvenęs malonų, nerūpestingą ir „ponišką“ gyvenimą Amerikos pietuose pas teisėją Milerį, Bekas yra apgaunamas sodininko (t.y. pagrobiamas), kuris jį parduoda į šiaurę keliaujantiems aukso ieškotojams. Čia jis susiduria su žmonėmis, kurie verčia jį paklusti naudodami brutalų smurtą. Bekui tenka prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, kasdien kovoti už būvį, maisto kąsnį, už savo vietą šunų kinkinyje ir lyg to būtų mažą, jis privalo greitai adaptuotis prie atšiaurios žiemos ir išgyventi bet kokia kaina. Mišrūnui tenka susipažinti su visai kita gyvenimo realybėje, šiaurėje galioja visai kiti įstatymai ir taisyklės. Išlieka tik tas, kas yra stipresnis ir gudresnis.
Vis dėlto, nors šioje apysakoje skaitytojas supažindinamas su žiauria XX a. pr. realybe, joje yra ir širdžiai mielų akimirkų, kuomet Bekas aukoja savo gerovę siekdamas padėti bei įtikti savo draugui – žmogui. Jack London subtiliai parodo kaip Bekas iš naminio meškino virsta laukiniu šunimi, kuris drauge su vilkais yra pasiruošęs bėgti miškais bei medžioti laukinius gyvūnus. Vaizduojama Beko dvasinė kova – kurią pusę pasirinkti? Būti su žmogumi ar paklusti protėviui šauksmui?
„Protėvių šauksmas“ mane sužavėjo. Tai puiki knyga, kuri atskleidžia šuns psichologiją (mintis, potyrius, instinktus, komunikavimą), pasakoja apie Beko gyvenimą ir nuotykius šiaurėje. Autoriaus žodynas turtingas, tad skaityti vienas malonumas (ačiū vertėjams už jų darbą). Pati apysaka nėra perkrauta teksto ir mažareikšmėmis scenomis. Tai stiprus kūrinys apie žiaurias XX amžiaus šunų kinkinio realijas, apie gamtos grožį ir niekam nepavaldžias gamtos stichijas. Knygoje kalbama apie smurtą bei šuns ir žmogaus ryšį. Nesistebiu, kad „Protėvių šauksmas“ turi tokį aukštą įvertinimą Goodreads platformoje. Tai tikrai verta dėmesio apysaka.
Zbigniew Batko „Atgalios, arba Lemtingos nederamų knygų skaitymo pasekmės“ (toliau – „Atgalios“) yra apdovanota Garbės diplomu kaip žymiausias 1985–1987 m. debiutas (Lenkijoje). Taip pat 1986 m. dailininkas Stasys Eidrigevičius buvo apdovanotas „Premio Catalonya“ už nuostabias iliustracijai, kurias matome knygoje.
Lenkų kritikai rašytoją Z.Batko lygina su L.Carrolliu. Panašumo tikrai yra, abu jie sukuria visiškai kitokį ir protui sunkiai pavaldų pasaulį. „Atgalios“ – tai daugiasluoksnė pasaka, kurioje su kiekvienu nauju skyriumi galima rasti vis naujų, prasmingų minčių. Autorius sukuria pasaulį, kuriame nieko nėra savaime suprantamo ir tai, kas įprasta, tampa kažkuo neįprastu.
Ši knyga išskirtinė savo nekasdieniškais veikėjais. Pavyzdžiui, žalios spalvos Arklys, kareivis-raitelis Alisos Močiutė, Pingvinas svajojantis pasiekti žvaigždes, žmogus virstantis Triušiu, Gygutė, kuri norėjo būti gegute, gyvybe pulsuojantis namas, devynios galybės įvairiausių laikrodžių, bet nė vieno su gegute ir pan. Z.Batko turi beribę vaizduotę ir puikiai ją perteikia žodžiais. Knygoje galima pastebėti humoro (kartais net juodo), ironiškų pastabų, kurias nesunkiai perpras suaugusieji, gyvenimo realijų. Taip pat manęs neapleido mintis, kad autorių įkvėpė ne tik L.Carrollis, bet ir kiti garsūs vaikų literatūros autoriai: M.Ende, E.T.A.Hoffmannas ir kiti (mano vaikų literatūros žinios gan menkos, tad tikiu, kad įkvėpimo šaltinių būta ir daugiau).
Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos yra be galo žavios ir keliančios lengvą melancholijos jausmą, tačiau „Atgalios“ knygai jos vienareikšmiškai tiko. Esu skaičiusi V.Žilinskaitės apysaką ,,Kelionę į Tandadriką“ (nuostabi knyga, labai rekomenduoju), kurią iliustravo taip pat Stasys. Jis vienareikšmiškai puikiai perteikia ir siužetą, ir nuotaiką paveikslais.
Vis dėlto, aš labai nuoširdžiai norėjau, kad man ši knyga patiktų, tačiau skaityti ją buvo sunku ir perskaičiusi nesijaučiau pilnai supratusi jos grožio. Tai viena keisčiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Taip, iliustracijos labai žavios, tačiau turinys… Uch, ši knyga, nors ir skirta vaikams, man buvo tikras iššūkis. Trūko man tvirto, racionalaus pagrindo, nuo kurio galėčiau atsispirti ir mėgautis. Knygoje „Atgalios“, mano skoniui, buvo per daug vaizduotės ir aš negebėjau perprasti visto to grožio ir siužeto įmantrybių, kurias siūlo Z.Batko.
Esu tikra, kad žmonėms, kurie turi beribę vaizduotę, kuri yra naivi ir patikli, tikinti viskuo, kas parašyta, ši knyga bus tikras perlas. Vis dėlto, jei turite ribotą vaizduotę ar sunkiai pavyksta įsijauti į fantasmagorišką pasaulį, šį knyga gali kelti dviprasmiškus jausmus.
O gal jūs esate ją jau skaitę? Jei taip, pasidalinkite savo įžvalgomis.
Pirmiausia pasakysiu, kad knyga iliustruota nuostabiai. Emilia Dziubak piešiniais perteikia tiek siužetą, tiek lengvai melancholišką nuotaiką. Nors „Ilga kelionė“ skirta mažiems vaikams, ji tiktai verta vietos lentynoje, jei mėgstate gražiai iliustruotas knygas.
„Ilga kelionė“ – tai tyras, lengvas ir švelnus pasakojimas apie berniuką, kuris taip stipriai mylėjo savo šunį, kad jo netekęs sunkiai susirgo. Taip pat pasakojama apie drąsią mergaitę, kuri taip pasitikėjo savo kate, kad leidosi jos vedama į kelionę po kraštus, kurių nepažįsta. Ir žinoma, tai pasakojimas apie netikėtai užsimezgusią draugystę ir pražydusią laimę.
Stebėtina, kiek daug gražių minčių yra šioje mažoje knygelėje. „Ilga kelionė“ yra daugiasluoksnė ir kalba apie išsiskyrimo skausmą, susitaikymą ir galiausiai naują laimę. Manau, kad tai labai gražus ir švelnus būdas pristatyti vaikams netekties temą.
Nors knygoje vyrauja lengva melancholija, ji suteikia savotiško žavesio. Autoriai tarsi sako, kad nors šiame gyvenime būna sunkumų ir neteisybės, svarbu klausytis širdies balso ir galiausiai tamsūs debesys išsisklaidys ir vėl švies saulė. Taip pat, svarbu niekada neprarasti vilties.
„Ilga kelionė“ yra labai tinkantis pavadinimas šiai knygai. Pagalvojau, jog kalbama ne tik apie kelionę laimės link, bet ir kelionę namo. Juk namai yra ten, kur mes jaučiamės laimingi ir saugūs. Apie tai ir yra ši knyga. Ji pranoko mano lūkesčius ir manau, kad patiks tiek mažiausiems, tiek suaugusiems.
Jei teko skaityti šią knygą, pasidalinkite savo mintimi 🙂
Books Wake Us! 